A-525-2002-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-2002/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00381-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 36.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo valstybės įmonės „Oro navigacija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo valstybės įmonės „Oro navigacija“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Delfi“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) „Oro navigacija“ (toliau – ir Įmonė) su skundu (b. l. 1−11) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektoriaus) 2013 m. sausio 4 d. sprendimą dėl publikacijoje „R. B.. Incidentas su meškiukais rodo, kad nesaugome savo sienų“ (www.delfi.lt, 2012-08-16) paskelbtos informacijos, Nr. SPR-1 (toliau – ir Inspektoriaus Sprendimas);

2) įpareigoti atsakovą Žurnalistų etikos inspektorių išnagrinėti pareiškėjo skundą įstatymo nustatytais terminais ir tvarka.

Nurodo, kad 2012 m. rugpjūčio 20 d. visuomenės informavimo priemonės UAB „Delfi“ interneto svetainėje www.delfi.lt buvo išspausdintas straipsnis pavadinimu „R. B.. Incidentas su meškiukais rodo, kad nesaugome savo sienų“, kurioje išspausdintas toks tekstas: „Oro eismo valdybos direktorius S. S. į jokias kalbas nesileido. Iš pradžių net pasirodė, jog jis ne visai supranta lietuviškai užduodamą klausimą“ <...> „Pasižvalgiau po įmonės darbuotojų sąrašą, ir jis man labai priminė sovietmečiu veikusią Vilniaus universiteto karinę katedrą, kur viršininkas būdavo būtinai lietuvis, o toliau... patys suprantate.

Pasidomėjęs iš aviatorių sužinojau, kad toje valstybės įmonėje praktiškai veikia dvikalbystė, ir su kai kuriais darbuotojais verčiau kalbėti rusiškai, jeigu nori daugiau dėmesio“ <...> „Tačiau kaip neprisiminsi, jog kovų už Nepriklausomybę laikais 1990-1991 m. vienas pagrindinių prokremliškos organizacijos „Jedinstvo“ bastionų buvo Vilniaus oro uostas Rodūnios pl. 2, kur šiandien registruota ši įdomi Lietuvos dangų stebinti įmonė, su kuria NATO šalies KOP nesusikalbėjo incidento atveju“. Ši paskleista informacija neatitiko tikrovės ir pažeidė pareiškėjo dalykinę reputaciją.

Įmonė pateikė uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Delfi“ reikalavimą dėl pateiktos informacijos paneigimo, paneigimą patalpinant tokiu pačiu būdu ir toje pačioje vietoje, kaip buvo paskleisti tikrovės neatitinkantys duomenys, t. y. interneto svetainėje www.delfi.lt, tačiau UAB „Delfi“ atsisakė paskleisti nurodytą paneigimą motyvuodamas tuo, jog nepaskelbė tikrovės neatitinkančios informacijos, paskelbtoji informacija yra vertintina tik kaip nuomonė. Pareiškėjo nuomone, UAB „Delfi“ paskleista informacija yra laikytina įmonės dalykinę reputaciją pažeidžiančia informacija, todėl nesutikdamas su UAB „Delfi“ atsakymu, pateikė Inspektoriui skundą „Dėl visuomenės informavimo priemonėje pažeistos dalykinės reputacijos“.

Išnagrinėjęs skundą atsakovas Inspektoriaus Sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjo nuomone, atsakovas atliko nevisapusišką tyrimą ir šiuo pagrindu priėmė nemotyvuotą ir nepagrįstą sprendimą, netinkamai vertino UAB „Delfi“ paskleistos informacijos pobūdį, nes paskelbta informacija laikytina pažeidžiančia pareiškėjo dalykinę reputaciją. Pagrįsdamas šiuos argumentus, pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nesikreipė į straipsnio autorių R. B., negavo jo paaiškinimų, taip pažeidė Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) jam keliamus reikalavimus.

Atsakovas laikė įrodytomis ir egzistuojančiomis aplinkybes, kurių fakto pats nepatikrino. Straipsnyje nurodžius, jog Įmonėje praktiškai veikia dvikalbystė ir asmenys, norintys būti aptarnauti geriau ar kokybiškiau turi kalbėti rusiškai, nesikreipė į pareiškėją, siekdamas išsiaiškinti tokios informacijos pagrįstumo, t. y. nepaprašė pareiškėjo pateikti dokumentus apie Įmonės darbuotojų išsilavinimą, valstybinės kalbos mokėjimą, tad priėmė nemotyvuotą ir nepagrįstą sprendimą. Be to, atsakovas nepagrįstai, remdamasis tik UAB „Delfi“ paaiškinimais, konstatavo, jog pareiškėjo ir organizacijos „Jedinstvo“ buveinės adresai yra tapatūs, t. y. rėmėsi autoriaus nurodytu teiginiu, kad organizacijos „Jedinstvo“ buveinė („vienas pagrindinių prokremliškos organizacijos „Jedinstvo“ bastionų buvo Vilniaus oro uostas Rodūnios pl. 2“) buvo Vilniaus oro uoste.

Pareiškėjas teigė, kad oro uosto teritorija didelė, joje yra daug pastatų, kurie išsidėstę Rodūnios kelias gatvėje ir turi skirtingą numeraciją. Dabartinis Tarptautinio Vilniaus oro uosto buveinės adresas − Rodūnios kelias 10A, Vilnius, o pareiškėjo buveinė yra adresu Rodūnios kelias 2, Vilnius. Pareiškėjo manymu, neatlikęs šių veiksmų, atsakovas vienpusiškai išnagrinėjo skundą, neišsiaiškino svarbių faktinių aplinkybių ir priėmė nepagrįstą ir nemotyvuotą sprendimą. Pareiškėjas taip pat nesutiko su atsakovo išvada, kad straipsnyje buvo paskleista tik ginčo straipsnio autoriaus nuomonė, o ne pareiškėjo dalykinę reputaciją pažeidžianti informacija.

Pasisakydamas šiuo aspektu, pareiškėjas nurodė, kad tekstu buvo viešai paskelbta informacija apie besąlygiškai konstatuojamus faktus, kurie reiškia ne ką kita, kaip viešai visiems subjektams paskelbtą žinią, kad:

1) VĮ „Oro navigacija“, t. y. valstybės įmonės darbuotojai, įskaitant, bet neapsiribojant, pačiu direktoriumi, yra nekompetentingi ir nemoka valstybinės kalbos: „<...> Iš pradžių net pasirodė, jog jis ne visai supranta lietuviškai užduodamą klausimą“; 2) Įmonėje praktiškai veikia dvikalbystė: „Pasidomėjęs iš aviatorių sužinojau, kad toje valstybės įmonėje praktiškai veikia dvikalbystė <...>“;

3) Kai kurie Įmonės darbuotojai diferencijuoja trečiuosius asmenis, įskaitant, bet neapsiribojant, klientus, interesantus, į kalbančius lietuviškai ir rusiškai, šiuo pagrindu ignoruoja lietuviškai kalbančiuosius trečiuosius asmenis neva (priešingai, nei kalbantiems rusiškai asmenims) suteikdami jiems nekokybiškas paslaugas ar informaciją: „Pasidomėjęs iš aviatorių sužinojau, kad toje valstybės įmonėje praktiškai veikia dvikalbystė, ir su kai kuriais darbuotojais verčiau kalbėti rusiškai, jeigu nori daugiau dėmesio“;

4) Pareiškėjo, kaip valstybės įmonės, darbuotojai pažeidžia Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymą nemokėdami valstybinės kalbos;

5) Pareiškėjas yra galimai susijęs su Lietuvos Respublikai priešiška organizacija „Jedinstvo“: „Tačiau kaip neprisiminsi, jog kovų už Nepriklausomybę laikais 1990-1991 m. vienas pagrindinių proklemiškos organizacijos „Jedinstvo“ bastionų buvo Vilniaus oro uostas Rodūnios pl. 2, kur šiandien registruota ši įdomi Lietuvos dangų stebinti įmonė, su kuria NATO šalies KOP nesusikalbėjo incidento atveju“. Tokias išvadas pareiškėjas grindė tuo, jog ginčo skelbime naudojamas esamasis laikas, sakinių konstrukcijos yra vienareikšmės, konstatuojamojo pobūdžio, nėra vartojami veiksmažodžių laikai ar išsireiškimai, kurie leistų skelbtą informaciją traktuoti tik kaip galimą ar tikėtiną, pvz., „galimai“, „tikėtina“ ar „galbūt“ ir pan.

Taip pat tekste aiškiai nurodoma, jog skelbiama informacija yra patikrinta, ja nėra pagrindo abejoti. Tai patvirtina tokie tekste vartojami žodžiai kaip „Pasidomėjęs iš aviatorių sužinojau“, „toje valstybės įmonėje praktiškai veikia dvikalbystė“ ir kt. Pareiškėjas darė išvadą, kad šių aplinkybių kontekste UAB „Delfi“ paskleista informacija yra laikytina išskirtinai žinia, o ne nuomone. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad yra vienintelė Lietuvoje įmonė, teikianti oro eismo paslaugas orlaiviams, įmonė aktyviai dalyvauja tarptautinėse ir šalies civilinės (ir ne tik) aviacijos plėtros programose, yra įrašyta į Lietuvos Respublikos Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių svarbių įmonių sąrašą, todėl gera dalykinė reputacija daro žymų poveikį įmonės įvaizdžiui.

O internetinėje svetinėje www.delfi.lt paskleista žinia, pareiškėjo manymu, vienareikšmiškai vaizduoja jį neigiamu aspektu ir formuoja neigiamą Lietuvos piliečių požiūrį. Pareiškėjas remiasi VIĮ 19 straipsnio 2 dalimi, draudžiančia platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, mano, kad atsakovas be pagrindo konstatavo, jog straipsnyje buvo paskelbta nuomonė, o ne žinia, kuri žemina pareiškėjo dalykinę reputaciją ir neatitinka tikrovės. Paskelbus nurodytas žinias buvo sumenkintas Įmonės vardas, jos personalo kvalifikacija, darbo ir paslaugų kokybė, suformuota neigiama Lietuvos Respublikos piliečių pozicija Įmonės atžvilgiu, apkaltinant ją pažeidus Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymą, diferencijuojant piliečius, susiejant ją su Lietuvos Respublikai priešiška organizacija.

Pareiškėjas nesutiko ir su atsakovo argumentu, kad ginčijamu atveju paskleista informacija buvo leistina kritika apie viešą asmenį. Teigė, kad minėtos kritikos ribos yra platesnės, tačiau tokia kritika negali būti pažeidžiami įstatymų draudimai bei asmens teisės (ginčijamu atveju teisės į dalykinę reputaciją).

Atsakovas Inspektorius pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą (b. l. 39−43), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog teigdamas, kad Inepktorius privalo kreiptis į paskelbto straipsnio autorių ir gauti jo paaiškinimus, pareiškėjas klaidina teismą. Joks įstatymas ar kitas teisės aktas atsakovui tokios pareigos nenumato. VIĮ numatyta inspektoriaus teisė atliekant savo funkcijas gauti atitinkamą informaciją iš viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų ir iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, tačiau ne iš konkrečių publikacijų ar straipsnių autorių (žurnalistų). Nurodė, jog tirdama pareiškėjo skundą inspektorė raštu kreipėsi į interneto portalo „Delfi“ vyriausiąją redaktorę ir paprašė pateikti paaiškinimus.

Vyriausioji redaktorė yra tinkamas subjektas, į kurį inspektorius turėjo kreiptis dėl paaiškinimų pateikimo. Atsakovas nepagrįstu laikė ir pareiškėjo argumentus, kad atsakovas privalėjo pareikalauti UAB „Delfi“ atskleisti informacijos šaltinį, kreiptis į pareiškėją su prašymu pateikti darbuotojų išsilavinimą bei valstybinės kalbos mokėjimą pagrindžiančius dokumentus, o to nepadarius laikoma, jog skundas išnagrinėtas vienpusiškai. Pažymėjo, kad atsakovas nėra atitinkamų asmenų išsilavinimą ar kompetenciją vertinanti institucija, o prižiūri, kaip įgyvendinamos VIĮ nuostatos.

Todėl pareiškėjo skundui atitikus visus VIĮ keliamus reikalavimus, nebuvo reikalo jo tikslinti ar prašyti pateikti kokius nors papildomus darbuotojų kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus. Teigė, jog pareiškėjas neteisingai sprendė nuomonės ir žinios atribojimo klausimą. Paaiškino, jog spręsdama apie paskleistos informacijos pobūdį, inspektorė šią informaciją analizavo atsižvelgdama į visą straipsnio tekstą, kontekstą, sakinių konstrukciją, formuluotes, logines jungtis. Pareiškėjas skunde klaidingai interpretuoja publikacijos teiginius, nes publikacijos teiginių pobūdis vertinamas ne vien pagal subjektyvią pareiškėjo interpretaciją, bet ir pagal tai, kaip paskleista informacija yra suprantama bendrų visai visuomenei vertinimo kriterijų kontekste.

Pareiškėjo skunde nurodyti selektyviai atrinkti interneto portalo lankytojų komentarai nepatvirtina ir negali patvirtinti publikacijoje skelbiamos informacijos pobūdžio. Publikacijoje nebuvo paskelbta jokios informacijos, kurią pareiškėjo atžvilgiu, atsižvelgiant į jo statusą, galima būtų vertinti kaip vienareikšmiškai neigiamą informaciją, pažeidžiančią jo dalykinę reputaciją. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas yra viešasis juridinis asmuo, tad nesinaudoja tokiu pat garbės ir orumo (juridinio asmens dalykinės reputacijos) gynimu kaip privatus asmuo.

Viešojo ir privataus asmens garbės ir orumo (dalykinės reputacijos) gynimo ribos skiriasi − viešajam juridiniam asmeniui taikytinos platesnės komentavimo ir kritikos ribos. Nepagrįstu laikė ir pareiškėjo argumentą, kad publikacijoje jis sugretinamas su nusikalstama organizacija „Jedinstvo“. Teigė, jog pareiškėjas tai interpretuoja itin subjektyviai ir klaidingai. Adresų sutapimas pareiškėjo dalykinės reputacijos vertinimo prasme yra neutralus faktas. Nesutiko, kad pareiškėją įvardijus kaip „įdomi“ valstybės įmonė, tokiu būdu apibendrinama visa anksčiau apie pareiškėją paskleista neigiama informacija, skaitytojui sudarant ydingą įspūdį ir suformuojant neigiamą nuomonę jį esant susijusį su organizacija „Jedinstvo“.

Teigė, jog pareiškėjo įvardijimas „įdomia“ valstybės įmone turi vertinamąjį, atspindimąjį, su asmens požiūriu susijusį, pobūdį, todėl analizuojant viso straipsnio kontekste, jis laikytinas publikacijos autoriaus subjektyvia nuomone, kuriai tiesos kriterijus nėra taikomas. Jokie požymiai nerodo, kad viešosios informacijos rengėjas, išsakydamas šią nuomonę, siekė pažeminti ar sumenkinti pareiškėją, pakenkti jo dalykinei reputacijai. Atkreipė dėmesį, kad visuomenė suinteresuota žinoti apie incidentus, susijusius su neteisėtu valstybės sienos kirtimu, valstybės institucijų ir atsakingų asmenų reakciją į tokius įvykius, iš to galinčias kilti užsienio politikos problemas.

Skundžiamoje publikacijoje reiškiamas jos autoriaus susirūpinimas šiais visai visuomenei ir valstybei svarbiais klausimais, siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, todėl pateikdamas adekvačią, surinktą iš įvairių informacijos šaltinių informaciją skaitytojams, etiškai ir sąžiningai reikšdamas nuomonę, viešosios informacijos rengėjas laikomas tinkamai įgyvendinęs teisę skleisti informaciją. atsakovo manymu, jo priimtas skundžiamas sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas teisės normomis, visiškai atitinkantis tiek faktinio, tiek teisinio pagrįstumo reikalavimus, todėl turi būti paliktas galioti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Delfi“ atsiliepime į skundą (b. l. 82–88) prašė pareiškėjo skundą atmesti. Taip pat pateiktas prašymas priteisti visas atstovavimo ir kitas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, jog rengiant paaiškinimus atsakovui buvo gauta informacija ir iš straipsnio autoriaus R. B., kuri taip pat buvo panaudota paaiškinimuose. Pažymėjo, kad publikacijos autoriaus teiginiai nėra kategoriški, buvo panaudoti tokie žodžiai kaip „praktiškai“, „verčiau“. Teiginys būtų kategoriškas, jeigu žodžio „praktiškai“ nebūtų, o vietoj žodžio „verčiau“ būtų žodis „būtina“ ar „reikia“. Netyčia įsivėlęs nedidelis netikslumas dėl Vilniaus oro uosto adreso 1990-1991 metais negali reikšti, kad pareiškėjo skundas yra pagrįstas. Atkreipė dėmesį, kad ginčo straipsnis buvo paskelbtas portale www.delfi.lt 2012 m. rugpjūčio 16 d. rubrikoje „Nuomonių ringas“, tad pagrindinė publikacijos paskirtis − perteikti autoriaus nuomonę. Sutiko su atsakovo argumentu, kad pareiškėjas yra viešasis juridinis asmuo, todėl negali naudotis tokiu pat dalykinės reputacijos gynimu kaip privatus asmuo. Paaiškino, kad autorius publikacijoje uždavė klausimą, negavęs į jį atsakymo suabejojo, pagal VIĮ nuostatas, faktų ir įvykių vertinimai laikyti nuomone. Pabrėžė, kad ginčo straipsnyje nebuvo paskelbti jokie duomenys, jog pareiškėjo darbuotojai, įskaitant S. S., yra nekompetentingi ir nemoka valstybinės kalbos. Straipsnyje paskelbta informacija apie „Jedinstvo“ veiklą 1990-1991 m. Vilniaus oro uoste visiškai atitinka tikrovę. Pažymėjo, jog ginčo straipsnis susijęs su viešuoju interesu ir pritaria tuo klausimu išdėstytiems atsakovo argumentams. Manė, kad pareiškėjo dalykinė reputacija dėl straipsnio nenukentėjo. Pareiškėjas nepateikė konkrečių faktų, įrodančių, jog jo dalykinė reputacija buvo sumenkinta. UAB „Delfi“ nuomone, Tarnyba atliko tyrimą visapusiškai ir išsamiai, priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą, todėl naikinti jo nėra pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 22 d. sprendimu (b. l. 103−109) pareiškėjo VĮ „Oro navigacija“ skundą atmetė.

Nagrinėdamas bylą teismas nustatė, kad Inspektoriaus tarnyba (toliau – ir Tarnyba), nagrinėdama pareiškėjo skundą, kreipėsi į portalo „Delfi“ vyriausiąją redaktorę (b. l. 70-71), prašydama paaiškinti ginčo objektu esančiuose teiginiuose paskelbtos informacijos atitikimą tikrovei įrodančias aplinkybes bei pateikti viešosios informacijos rengėjo poziciją dėl susidariusios situacijos. UAB „Delfi“ 2012 m. spalio 15 d. raštu Nr. 155 (b. l. 72-73) paaiškino, kad ginčijama publikacija buvo paskelbta rubrikoje „Nuomonių ringas“ ir jos pagrindinė paskirtis yra perteikti autoriaus nuomonę. Straipsnio autoriaus suformuluoti išsireiškimai atitinka VIĮ 2 straipsnio 36 dalyje pateiktą „nuomonės“ apibrėžimą.

Teismas vertino, jog Tarnyba tinkamai taikė VIĮ 50 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai nenustato atsakovui pareigos kreiptis į straipsnio autorių ir gauti paaiškinimus iš jo, atsakovo pasirinktas tyrimo būdas kreiptis į portalo vyriausiąją redaktorę laikytinas tinkamu, proporcingu ir nagrinėjamoje situacijoje pakankamu, atsakovui siekiant įgyvendinti jam įstatymu pavestas funkcijas ir užtikrinti visapusišką ir objektyvų tyrimą.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimų pripažinti, kad atsakovas paskelbdamas straipsnį „R. B.. Incidentas su meškiukais rodo, kad nesaugome savo sienų“ pažeidė Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalies ir 25 straipsnio 3 dalies bei VIĮ 3 straipsnio 2 dalies ir 19 straipsnio 2 dalies, teismas atkreipė dėmesį, kad visose paminėtose teisės aktų nuostatose kalbama apie žmogaus teises ir jų apsaugą, o ne apie juridinių asmenų, todėl vertinimo šiuo klausimu nepateikė.

Teismas darė nuorodą į VIĮ 44 straipsnio 2 dalį ir vertindamas šią įstatyminę nuostatą pažymėjo, kad pareiga paneigti paskelbtą informaciją kildinama iš tikrovės neatitinkančių duomenų, informacijos paskelbimo. Nagrinėjamoje byloje ginčas tarp šalių kilo dėl ginčo straipsnio ištraukų pobūdžio vertinimo. Pareiškėjo vertinimu, straipsnyje buvo paskelbti neatitinkantys tikrovės duomenys, informacija, o atsakovas konstatuoja, kad tai buvo publikacijos autoriaus nuomonė, kuriai netaikomas tiesos kriterijus. Šiuo aspektu teismas nurodė, kad teismų praktikoje pabrėžiama, jog nagrinėjant reikalavimus dėl dalykinės reputacijos pažeidimo paskleidus duomenis neatitinkančius tikrovės, turi būti vertinamas paskelbtos informacijos turinys, jos atitiktis neskelbtinos informacijos apibrėžčiai bei paskleistos informacijos įtaka juridinio asmens dalykinei reputacijai.

Reputacija gali būti pažeista paskleidus tikrovės neatitinkančius duomenis (žinias). Išsakant nuomonę, komentarą ar vertinimą reputacija gali būti pažeista tik tuo atveju, jeigu toks saviraiškos būdas yra nesąžiningas ir neturi objektyvaus pagrindo. Pabrėžė, kad nuomonei, kaip saviraiškos būdui, asmens dalykinės reputacijos pažeidimo požiūriu taikomi mažesni apribojimai nei žinių skleidimui. Siekiant tam tikrus teiginius priskirti faktų konstatavimui (žiniai) ar nuomonei būtina atsižvelgti į teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar vyko diskusija, visuomeninė akcija, kurioms neabejotinai būdingas didesnis emocionalumo ir „perdėjimo“ laipsnis.

Skirtingai negu faktiniai teiginiai, nuomonė negali būti įrodoma, jai netaikomas tiesos ir tikrumo kriterijus, tačiau jai taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo. Dalyvaudamas viešoje diskusijoje dėl opios bendrojo intereso problemos, asmuo gali tikėtis tam tikro „perdėjimo, hiperbolizavimo ar provokacijos lygio“, kuris turėtų būti neišvengiamai toleruojamas demokratinėje visuomenėje. Vertinant ar teiginys laikytinas žinia, ar nuomone, reikšminga nustatyti ir pasisakymo aplinkybes ir tikslus. Sprendžiant dėl duomenų menkinančių dalykinę reputaciją paskleidimo turi būti analizuojamas visas straipsnio kontekstas, o ne atskiros (ginčijamos) pastraipos, sakiniai ar jų dalys.

Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia. Teismo vertinimu, šiuo kriterijumi ginčijamame sprendime pagrįstai vadovavosi ir atsakovas publikacijos ištrauką apie autoriaus pokalbį su Oro eismo vadybos direktoriumi S. S. vertindamas kaip autoriaus nuomonę. Išanalizavęs visą ginčo straipsnį teismas pritarė tokiam atsakovo vertinimui. Teismo vertinimu, tokią pat išvadą suponuoja ir autoriaus išdėstyti teiginiai apie dvikalbystę valstybės įmonėje (pas pareiškėją).

Iš sakinio konstrukcijos „Pasižvalgiau po įmonės darbuotojų sąrašą, ir jis man labai priminė...<...>. Pasidomėjęs iš aviatorių sužinojau, kad toje valstybės įmonėje praktiškai veikia dvikalbystė, ir su kai kuriais darbuotojais verčiau kalbėti rusiškai, jeigu nori daugiau dėmesio“, akivaizdu, kad autorius perpasakoja savo įspūdžius, patirtus po pokalbio su įmonės darbuotojais. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad iš tokių teiginių nagrinėjant jų kontekstą negalima išvada, kad įmonėje paslaugos teikiamos ne valstybine kalba.

Kaip teisingai ginčijamame sprendime pastebėjo atsakovas, viešosios informacijos rengėjas straipsnyje pakankamai aiškiai nurodė, kad nėra priešiškai nusiteikęs rusų tautybės asmenų atžvilgiu. Be to, įvertinus straipsnio kontekstą, nepagrįstu laikytinas ir pareiškėjo argumentas, jog straipsniu pareiškėją siekiama susieti su organizacija „Jedinstvo“.

Sprendime pažymėta, kad teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis, taip pat ir gera reputacija. Pagrįsta ir objektyvi kritika yra ginama, jeigu reiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ar menkinti, o turint pozityvų tikslą – norint išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti. Teismas vertino, jog byloje nustatytų aplinkybių kontekste nėra jokio pagrindo išvadai, kad straipsnio autorius, o tuo pačiu ir informacijos skleidėjas, būtų elgęsi nesąžiningai ir sąmoningai siekę sumenkinti pareiškėją, jo darbuotojus ar kitaip pakenkti pareiškėjo dalykinei reputacijai.

Pažymėta ir tai, kad byloje dėl pažeistos reputacijos gynimo būtent pareiškėjas turi įrodyti, kad jo dalykinė reputacija realiai nukentėjo, sumenkinta, atsakovui paskleidus žinias, faktinius duomenis, kurie neatitinka tikrovės, arba jeigu asmens dalykinė reputacija pažeista nuomonės, kritikos ar kitokių subjektyvių įsitikinimų skleidimo, tai turi būti nustatyta, kad subjektyvaus pobūdžio teiginiai nepagrįsti ir neobjektyvūs, o juos paskleidęs asmuo, yra nesąžiningas ir kaltas dėl jų skleidimo. Atkreiptas dėmesys, kad pareiškėjas į bylą nėra pateikęs jokių objektyvių duomenų apie dalykinės reputacijos pablogėjimą, susijusį su ginčo straipsnyje išdėstyta autoriaus nuomone. Ginčijamame sprendime atsakovas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas yra viešasis juridinis asmuo. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad didelės įmonės, kurių veikla siejasi su viešuoju interesu, neišvengiamai ir sąmoningai atsiveria kruopščiam savo veiksmų tiriamajam žvilgsniui ir tokių įmonių atžvilgiu priimtinos kritikos ribos yra žymiai platesnės.

Atsakovas, atlikdamas tyrimą, pagrįstai reikšmingu pažymėjo faktą, kad ginčo straipsnis trečiojo suinteresuoto asmens internetinėje svetainėje buvo patalpintas rubrikoje „Nuomonių ringas“, kas neabejotinai skaitytojui leido suprasti, kad straipsnyje yra dėstoma straipsnio autoriaus nuomonė visuomenei svarbiu klausimu, t. y. incidentu, susijusiu su neteisėtu valstybės sienos kirtimu, valstybės institucijų ir atsakingų asmenų reakciją į įvykius.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, remdamasis anksčiau išdėstytais motyvais ir vadovaudamasis VIĮ 2, 3, 19, 44 ir 50 straipsniais, teismas sprendė, kad atsakovas objektyviai atliko tyrimą pagal pareiškėjo skundą, tinkamai vertino nustatytas aplinkybes ir taikė teisės aktų nuostatas, atsakovo sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Teismas nenustatė ir skundžiamo akto panaikinimo pagrindų, numatytų Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje, todėl naikinti atsakovo 2013 m. sausio 4 d. sprendimo Nr. SPR-1, nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas VĮ „Oro navigacija“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 117−130), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą ir priimti byloje naują sprendimą − VĮ „Oro navigacija“ skundą patenkinti.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1. teismas nepagrįstai konstatavo, kad Konstitucijos ir VIĮ (Konstitucijos 21 str. 2 d. ir 25 str. 3 d. bei VIĮ 3 str. 2 d. ir 19 str. 2 d.) nuostatos nėra taikytinos ginčo atveju, kadangi juridinis asmuo negali jomis remtis gindamas pažeistas savo teises ir teisėtus interesus. Šios teisės aktų nuostatos universalios, remdamasis jomis savo teises gali ginti ir juridinis asmuo, esantis lygiateisiu teisinių santykių dalyviu kaip ir fiziniai asmenys, gindamas savo pažeistas teises jis gali naudotis tomis pačiomis teisėtų interesų gynimo priemonės, kurios išvedamos iš fizinių asmenų garbę ir orumą reglamentuojančių įstatyminių nuostatų, įtvirtintų minėtose teisės aktų nuostatose. Tai patvirtina gausi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) teisės aiškinimo ir taikymo praktika.

2. Teismas, netinkamai aiškindamas ir taikydamas materialinės teisės normas, reglamentuojančias kriterijus, atribojančius žinios ir nuomonės sampratą, bei ABTĮ nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai sprendė, kad ginčo straipsnyje paskleista ne žinia, o nuomonė. Remiasi LAT ir EŽTT praktika, ir pažymi, kad dalykinės reputacijos pažeidimo bylose siekiant nustatyti, ar konkreti paskelbta informacija yra žinia ar nuomonė, yra būtina: įvertinti, ar paskelbtas tekstas yra konstatuojamojo, teigiamojo pobūdžio. Nustačius nurodytą, būtina identifikuoti, ar paskleistą informaciją galima nustatyti objektyviais faktais. Nustačius, kad paskelbtas tekstas yra konstatuojamojo pobūdžio ir kad viešosios informacijos skleidėjas negali pagrįsti paskleistos informacijos fakto objektyviais įrodymais, paskleista informacija pripažintina tikrovės neatitinkančia informacija. Nagrinėjamu atveju abi šios sąlygos buvo išpildytos. Tai, kad straipsnyje buvo paskleista žinia, o ne nuomonė, patvirtina ginčo straipsnio teksto lingvistinės konstrukcijos, jų konstatuojamasis pobūdis, ginčo straipsnio dėstymo stilius, pagrindė mintis, esamoji kalba. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių UAB „Delfi“ paskleistą informaciją egzistuojant, tad pripažintina, kad paskleista tikrovės neatitinkanti informacija. Esant šios aplinkybėms, rubrikos, kurioje paskelbtas straipsnis, pavadinimas neturi reikšmės, ši aplinkybė nepaneigia fakto, jog paskleista informacija yra tikrovės neatitinkanti žinia. Priešingas vertinimas pernelyg formalus, prieštarautų teisingumo principui, būtų vertinamas ne turinys, o tik forma.

3. Teismas netinkamai aiškino ir taikė VIĮ 44 straipsnio ir CK 2.24 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias kriterijus, pagal kuriuos viešosios informacijos skleidėjų paskelbta informacija yra pripažintina kaip pažeidžianti juridinių asmenų dalykinę reputaciją ir priėjo prie nepagrįstos išvados, kad ginčo straipsnyje paskleista informacija nepažeidžia apelianto dalykinės reputacijos, yra tik objektyvi kritika. Pažymi, kad yra valstybės įmonė, tad jai keliami aukšti reikalavimai puoselėti Lietuvos Respublikos vertybes ir valstybingumo pagrindus, todėl straipsnyje pateikti teiginiai, kad apeliantas ar jo darbuotojai atliko ar atlieka veiksmus, kurie pažeidė ar pažeidžia specialius teisės aktus, bei pamynė Lietuvos Respublikos vertybes ir valstybingumo pagrindus, pripažintini išskirtinai skaudžiais ir darančiais ypatingai neigiamą įtaką apelianto, o taip pat ir Valstybės reputacijai, jo darbuotojams bei veiklos principams. Tokios informacijos skelbimas negali būti pateisinamas apelianto, kaip viešo juridinio asmens, teisiniu statusu, nes toks traktavimas suteikia nepagrįstai daug teisių viešosios informacijos skleidėjams piktnaudžiauti galimybe skleisti informaciją ir apriboja tokių subjektų kaip apeliantas teisinės gynybos ribas. Sutinka, jog apelianto veikla gali būti aptarinėjama viešojoje erdvėje, kritikuojama, tačiau toks aptarinėjimas turi būti susijęs su jo veiklos kritika, o ne su tikrovės neatitinkančios informacijos apie apeliantą skleidimu, ypač tokios informacijos, kuri perteikia informacijos gavėjui žinią apie apelianto atlikus jo atžvilgiu taikytinų teisės aktų ir/ar Lietuvos Respublikos vertybių ir/ar valstybingumo pagrindų pažeidimus.

4. Nesutinka su teismo išvada, kad apeliantas neįrodė jo dalykinės reputacijos pažeidimo fakto. Ginčo straipsnyje paskelbta informacija yra per se įžeidžianti, be to, vertintina tai, kad interneto svetainė www.delfi.lt yra viena populiariausių svetainių Lietuvoje; ginčo straipsnį pakomentavo 108 asmenys; komentarai vienareikšmiškai atspindi, jog straipsnio pagrindu jo skaitytojams buvo suformuotas neigiamas požiūris į apeliantą ir į jo veiklą.

5. Teismo išvada, kad atsakovas tinkamai taikė VIĮ 50 straipsnį bei Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, nepagrįsta. Atsakovas pažeidė jam keliamus reikalavimus skundo pagrindu atliekamus tyrimus atlikti visapusiškai ir išsamiai, tyrimą vykdė atmestinai (nesikreipė į straipsnio autorių, negavo jo paaiškinimų; laikė įrodytomis ir egzistuojančiomis aplinkybes, kurių fakto jis nepatikrino − apie kreipimąsi į aviatorius ir informacijos apie dvikalbystę gavimą; nesikreipė į apeliantą prašymas pateikti darbuotojų išsilavinimą bei valstybinės kalbos mokėjimą pagrindžiančius dokumentus; remdamasis tik UAB „Delfi“ paaiškinimais konstatavo, kad apelianto ir organizacijos „Jedinstvo“ buveinės adresai yra tapatūs). Šis neveikimas sąlygojo nepagrįsto ir nemotyvuoto sprendimo priėmimą.

Atsakovas Inspektorius pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 145−149; 150−154), kuriuo prašo apelianto skundą atmesti, o teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą, be atsiliepime į skundą pateiktų argumentų, akcentuoja:

1. teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias kriterijus, atribojančius žinią nuo nuomonės, analizavo visą ginčo straipsnio tekstą, kontekstą, pasisakymo aplinkybes, tikslus, o ne atskiras (ginčijamas) pastraipas, sakinius ar jų dalis, kruopščiai analizuodamas ginčo publikaciją kaip visumą ir remdamasis atitinkamais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pateiktais išaiškinimais, tinkamai išsprendė nuomonės ir žinios atribojimo klausimą.

2. Teismas aiškiai ir išsamiai argumentavo, jog pagrįsta ir objektyvi kritika yra ginama, jeigu reiškiama tinkamai. Pažymi, kad publikacijos teiginių pobūdis nėra vertinamas vien pagal subjektyvią apelianto interpretaciją, o pagal tai, kaip paskleista informacija suprantama bendrų visai visuomenei vertinimo kriterijų kontekste. Nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekste teismas pagrįstai vertino, jog nėra jokio pagrindo išvadai, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) būtų elgęsi nesąžiningai ir sąmoningai siekę sumenkinti pareiškėją, jo darbuotojus ar kitaip pakenkti pareiškėjo dalykinei reputacijai. Teismas teisingai sprendė, kad nagrinėjamu atveju dalykinės reputacijos pažeidimo įrodinėjimo našta tenka būtent pareiškėjui, o jis į bylą nėra pateikęs jokių objektyvių duomenų apie dalykinės reputacijos pablogėjimą, susijusį su ginčo straipsnyje išdėstyta autoriaus nuomone (interneto svetainės skaitytojų komentarai nelaikytini patikimu įrodymu, nes įrodymais negali būti duomenys, kurių kilmė ar šaltinis nežinomi), atsižvelgė į pareiškėjo teisinio statuso (viešasis juridinis asmuo) įtaką apie jį paskelbtos informacijos vertinimui, nes viešojo ir privataus asmens garbės ir orumo (dalykinės reputacijos) gynimo ribos skiriasi. Viešo asmens kritika, kad ir kokia griežta ar kandi ji būtų, yra leistina, dėl to viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti apie jį skelbiamą kritiką (nors ir nevisiškai tikslią), kuri privataus asmens aspektu galėtų būti vertinama kaip garbės ir orumo (dalykinės reputacijos) pažeidimas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Delfi“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 135−144), kuriuo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Taip pat pateiktas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Atsiliepime į apeliacinį skundą, be atsiliepime į skundą pateiktų argumentų, akcentuoja:

1. Konstitucinio Teismo praktikoje juridinio asmens dalykinė reputacija nebuvo aptariama ir jai nėra pripažintas konstitucinės vertybės statusas. Tačiau, tai, kad juridinis asmuo negali ginti savo teisių ir interesų remdamasis VIĮ 19 straipsnio 2 dalies nuostata, yra tiesiogiai išaiškinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-600/2013.

2. Nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad straipsnyje paskelbta informacija vertintina kaip žinia. Pareiškėjo išvada, kad paskelbtas tekstas yra konstatuojamojo pobūdžio, pernelyg supaprastinta ir nevisiškai atspindi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. LAT praktika patvirtina, kad žinios samprata negali būti aiškinama taip plečiamai, kaip to pageidauja pareiškėjas.

3. Pareiškėjas suabsoliutina savo dalykinę reputaciją ir reikalauja besąlygiško jos gynimo, tačiau tai neatitinka EŽTT ir LAT formuojamos praktikos. Akcentuoja, kad pareiškėjas yra viešasis juridinis asmuo, todėl negali naudotis tokiu pat dalykinės reputacijos gynimu kaip privatus asmuo. Pareiškėjas taip pat ignoruoja itin reikšmingą aplinkybę, kad jis ginčija žiniasklaidos priemonės paskelbtą publikaciją, o pastaroji aplinkybė yra su svarbiais ypatumais, pripažįstamais teismų praktikoje − iš spaudos negalima reikalauti absoliutaus tikslumo; žiniasklaidos priemonės turi tam tikrą interpretavimo laisvę; žurnalistų teisė reikšti savo nuomonę apima ir tam tikro laipsnio faktų perdėjimą (hiperbolizavimą).

4. Akcentuoja, kad pareiškėjas nei reikalavime UAB „Delfi“, nei vėliau nereikalavo pripažinti neatitinkančiomis tikrovės aplinkybes, kad ginčo straipsnio autorius rengdamas straipsnį: 1) skambino į pareiškėjo įmonę ir kalbėjosi su Oro eismo vadybos direktoriumi S. S.; 2) vėliau kalbėjosi su aviatoriais. Todėl nepagrįstai teigia, kad atsakovas ar UAB „Delfi“ privalėjo pateikti įrodymus, kad straipsnio autorius iš tikrųjų bendravo su ginčo straipsnyje nurodytais aviatoriais.

5. Atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamu atveju analizuojant ginčo teiginius, turi būti analizuojamas visas straipsnio kontekstas, o ne atskiros pastraipos, sakiniai, jų dalys. Tuo tarpu pareiškėjas pateikia vienpusišką, itin tendencingą, daugiausia sakinių dalių analizę, iškraipydamas paskelbtos informacijos esmę. Straipsnio kontekstas visų pirma grindžiamas rubrikos pavadinimu „Nuomonių ringas“ ir atitinkamu publikacijos pavadinimu. Šiuo aspektu svarbu ir tai, kad straipsnis susijęs su viešuoju interesu. Pažymi, jog straipsnio autoriaus kalbinti aviatoriai reikalauja neatskleisti jų tapatybės.

6. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jo dalykinė reputacija realiai nukentėjo. Priešingai nei teigia pareiškėjas, ginčo straipsnyje paskelbtos nuomonės nėra per se įžeidžiančios, taigi pagal LAT praktiką pareiškėjas privalo įrodyti, kad jo dalykinė reputacija realiai buvo pažeista. Savo dalykinės reputacijos tariamą pažeidimą pareiškėjas sieja tik su aplinkybe, kad buvo paskleistos tikrovės neatitinkančios žinios. Tačiau su šia pozicija sutikti nėra pagrindo. Kadangi straipsnyje nepaskleista tikrovės neatitinkanti informacija apie pareiškėją, jo dalykinė reputacija negalėjo nukentėti. Pareiškėjas deklaratyviai teigia, kad kaip valstybės įmonė privalo puoselėti Lietuvos Respublikos vertybes ir valstybingumo pagrindus, tačiau straipsnyje nėra teigiama, kad pareiškėjas juos pamynė, kad pažeidžia Valstybinės kalbos įstatymą. Pareiškėjas iš esmės nieko nesako apie realius faktinius padarinius, ypač realiai patirtą žalą. Bandydamas įrodyti realų dalykinės reputacijos pažeidimą prie ginčo publikacijos parašytų nežinomų asmenų komentarais, pareiškėjas parodo priešingą rezultatą, t. y. kad straipsnis iš esmės neturėjo neigiamo poveikio pareiškėjui.

7. Pareiškėjo teiginys, kad UAB „Delfi“ jį susiejo su nusikalstama organizacija „Jedinstvo“, nepagrįstas, neatitinka nei publikacijos, nei Lietuvos Respublikos įstatymų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčas byloje kilo dėl Inspektoriaus Sprendimo (b. l. 45−53), kuriuo pareiškėjo skundas dėl publikacijoje „R. B.. Incidentas su meškiukais rodo, kad nesaugome savo sienų“ (www.delfi.lt, 2012-08-16) paskelbtos informacijos pripažintas nepagrįstu, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, visas bylai reikšmingas aplinkybes, remdamasis teisės aktų nuostatomis, aiškiai sudėliodamas argumentaciją ir detaliai pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, teisėtai ir pagrįstai darė išvadą, kad atsakovas tyrimą pagal pareiškėjo skundą atliko objektyviai, tinkamai vertino nustatytas aplinkybes ir taikė teisės aktų nuostatas, atsakovo sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis (VAĮ 8 str. 1 d.), nenustatęs ir skundžiamo akto panaikinimo pagrindų, numatytų ABTĮ 89 straipsnyje, teismas sprendė, kad naikinti atsakovo sprendimo nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktais argumentais ir remiantis jais prieitomis išvadomis, jų nekartoja, todėl dėl visų bylos šalių pateiktų argumentų iš naujo nepasisako.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai sprendė, kad juridinis asmuo negali ginti savo teisių remdamasis Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalimi, 25 straipsnio 3 dalimi bei VIĮ 3 straipsnio 2 dalimi, 19 straipsnio 2 dalimi. Šios nuostatos nagrinėjamu atveju aktualios tuo aspektu, jog pareiškėjas, pateikdamas skundą atsakovui, prašė UAB „Delfi“ įspėti apie padarytus šių įstatymų nuostatų pažeidimus.

Atsakant į šį argumentą, visų pirma, vertintinas nurodytų teisės normų turinys.

Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o 25 straipsnio 3 dalyje − laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informacija negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.

VIĮ 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę.

VIĮ 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą.

Nurodytų teisės normų analizė, išskyrus VIĮ 3 straipsnio 2 dalį, leidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jose kalbama apie žmogaus, t. y. fizinio, o ne apie juridinio asmens teises ir jų apsaugą. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog VIĮ 19 straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti inkriminuotas tik tada, kai yra keletas faktinių aplinkybių. Visų pirma, turi būti nustatytas pažeistas draudimas platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Antra, tokio pobūdžio dezinformacija ir informacija turi būti nukreipta ne į ką kitą, o į fizinį asmenį, nes garbė ir orumas, kaip socialinės vertybės, betarpiškai susietos su fiziniu asmeniu, o ne su juridiniu asmeniu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-600/2013).

Dėl VIĮ 3 straipsnio 2 dalies, pažymėtina, kad ji kaip įtvirtinanti dalį iš pagrindinių visuomenės informavimo principų (tai nurodyta šio straipsnio pavadinime), kuriais turi vadovautis viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai, vertintina, kaip šiems asmenims taikytina visoje jų veikloje, tiek susijusioje su fiziniais, tiek su juridiniais asmenimis, tačiau, nagrinėjamu atveju, įvertinus visą bylos medžiagą, teisėjų kolegijos nuomone, konstatuoti šių principų pažeidimo negalima.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad ginčo straipsniu buvo paskleista nuomonė, teigia, kad teismas netinkamai vertino pakleistų duomenų pobūdį, buvo paskleista žinia.

VIĮ nuomonė apibrėžiama, kaip visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų (2 str. 36 d.). Žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys (2 str. 84 d.).

Kriterijai, pagal kuriuos duomenys arba žinios yra atribojami nuo nuomonės suformuluoti teismų praktikoje: žiniai, skirtingai negu nuomonei, taikomas tiesos kriterijus. Atribojant žinią nuo nuomonės būtina analizuoti visą straipsnio ar kalbos tekstą, pasisakymo aplinkybes, kontekstą, ryšį su kita pateikiama informacija, sakinio konstrukciją ir kt. Gali turėti reikšmės pasisakymo aplinkybės ir tikslai. Teismas turi įvertinti, ar teiginiai kategoriški, ar jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu. Apie tai galima spręsti iš to, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas ar kaip pasiūlymas, dvejonė, klausimas, ar dar kitokia forma. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, su nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2006; 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2006, 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2013).

Taigi sprendžiant, ar nagrinėjamu atveju buvo išsakyta nuomonė ar žinia, teisėjų kolegos vertinimu taip pat turi būti vertinamas visas straipsnio tekstas, o ne tik pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde pateiktos straipsnio ištraukos (pareiškėjo įmonė minima tik trijose iš daugiau nei dvidešimties straipsnio pastraipų), jame naudojami žodžiai, jų reikšmės, išraiškos formos („pasirodė“, „labai priminė“, „praktiškai“, „verčiau“, „kaip neprisiminsi“, „dvikalbystė“), straipsnio kontekstas, pasisakymo aplinkybės, tikslas, aktuali problema (incidentas susijęs su neteisėtu valstybės sienos kirtimu ir valstybės institucijų reakcija), reikšminga aplinkybe laikytina ir tai, jog straipsnis buvo paskelbtas skiltyje „Nuomonių ringas“. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas šias aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog aptariamas straipsnis vertintinas kaip reiškiama nuomonė, o ne perteikiama žinia.

Apeliantas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka dar ir dėl to, jog teismas sprendė, kad UAB „Delfi“ paskleista informacija nepažeidė pareiškėjo dalykinės reputacijos, pareiškėjas neįrodė savo dalykinės reputacijos pažeidimo fakto.

Atsakant į šiuos apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad juridinio asmens dalykinė reputacija ginama teismo, kai konstatuojamas realus faktinis jos sumenkėjimas kaip paskleistų duomenų padarinys, todėl teismas, vertindamas poreikio riboti saviraiškos laisvę juridinio asmens dalykinės reputacijos naudai pagrįstumą, taip pat turi atsižvelgti į realius faktinius padarinius: į tai, koks yra paskleistos informacijos paplitimo mastas, poveikis ir realiai patirta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2004; 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2009; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2010; 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2013).

Tai leidžia atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, jog aptariamame straipsnyje pateikta informacija yra per se įžeidžianti, todėl pripažintina, kad paskleistos informacijos dalykinę reputaciją pažeidžiančio pobūdžio nereikia įrodinėti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visą straipsnio turinį, pareiškėjo cituojamų ištraukų kontekstą, straipsnyje naudojamų žodžių prasmę, kitas reikšminas aplinkybes, nepritaria pareiškėjo nuomonei, kad jame esanti informacija yra įžeidžianti.

Pareiškėjas savo dalykinės reputacijos pažeidimą įrodinėja pažymėdamas, kad interneto svetainė, kurioje buvo patalpintas ginčo straipsnis yra viena populiariausių Lietuvoje, joje esančius straipsnius perskaito daug žmonių, taip pat kaip įrodymą pateikia interneto vartotojų straipsnio komentarus.

Atsakydama į šiuos argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog vien tai, kad straipsnis buvo patalpintas populiarioje interneto svetainėje ir jį galimai (byloje nėra duomenų, kiek kartų šis straipsnis buvo atverstas ir perskaitytas) perskaitė daug žmonių, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytais argumentais prieitas išvadas, kad informacija straipsnyje nėra įžeidžianti ir vertintina tik kaip straipsnio autoriaus, apžvalgininko (apie kurį straipsnio skaitytojai taip pat gali būti susidarę išankstinę, tiek teigiamą, tiek neigiamą nuomonę, ir atitinkamai taip vertinti jo pateikiamą nuomonę, įžvalgas) nuomonė, neleidžia daryti išvados, kad straipsnį perskaitę žmonės susidarė neigiamą nuomonę apie pareiškėjo įmonę, jos veiklą, darbuotojus ir pan. Dėl pareiškėjo pateiktų komentarų, pastebėtina, jog įrodymais negali būti duomenys, kurių kilmė ar šaltinis nežinomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2011), o pateikti komentarai, neleidžia nustatyti jų autorių.

Apeliaciniame skunde kvestionuojama ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas tinkamai taikė VIĮ 50 straipsnį bei VAĮ nuostatas. Pareiškėjas mano, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, nebuvo pakankamai aktyvus, neatliko išsamaus skunde nurodytų aplinkybių tyrimo, skundžiamas sprendimas nepagrįstas šio tyrimo rezultatais. Akcentuoja, kad atsakovas nesikreipė į straipsnio autorių jo paaiškinimų, nepatikrino, ar jis tikrai kalbino aviatorius, kurių žodžius perteikė straipsnyje, nepatikrino kitų straipsnyje nurodomų duomenų (apie dvikalbystę, sutampančius adresus).

Atsakant į šiuos argumentus, pažymėtina, jog bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas, gavęs pareiškėjo skundą, kreipėsi į portalo „Delfi“ vyriausiąją redaktorę, prašydamas paaiškinti ginčo objektu esančiuose teiginiuose paskelbtos informacijos atitikimą tikrovei įrodančias aplinkybes bei pateikti viešosios informacijos rengėjo poziciją dėl susidariusios situacijos (b. l. 70−71). UAB „Delfi“ 2012 m. spalio 15 d. rašte Nr. 155 „Dėl paaiškinimų pateikimo“ (b. l. 72−73) paaiškino, kad ginčijama publikacija buvo paskelbta rubrikoje „Nuomonių ringas“ ir jos pagrindinė paskirtis yra perteikti autoriaus nuomonę. Straipsnio autoriaus suformuluoti teiginiai atitinka VIĮ 2 straipsnio 36 dalyje pateiktą „nuomonės“ apibrėžimą. Pažymėjo, kad turi autoriaus pokalbio su S. S. garso įrašą. Paaiškino, kad straipsnyje minimų aviatorių tapatybės UAB „Delfi“ yra žinomos, pasinaudodami VIĮ 8 straipsnio laiduojama informacijos šaltinio paslaptimi, jų tapatybių atskleisti negali, tačiau prireikus ši informacija bus pateikta teismui. Teigė, kad tikrovės neatitinkančių teiginių publikacijoje nebuvo paskleista.

Toks atstovo kreipimasis į UAB „Delfi“ vyriausiąją redaktorę, o ne straipsnio autorių, laikytinas pakankamu ir tinkamu VIĮ 50 straipsnyje atsakovui nustatytų teisių ir pareigų įvykdymu, nepažeidžiančiu VIĮ nuostatų.

VIĮ 8 straipsnis numato, kad viešosios informacijos rengėjas, skleidėjas, jų dalyvis, žurnalistas turi teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio, išskyrus atvejus, kai informacijos šaltinį teismo sprendimu atskleisti būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas. Taigi, tai, kad nebuvo nurodytos ir nustatytos aviatorių asmenybės negali būti pripažįstama VIĮ pažeidimu.

Prašyti pateikti informacijos apie pareiškėjo įmonės darbuotojų išsilavinimą ir valstybinės kalbos mokėjimą, atsakovas neturėjo pareigos, ją, manydamas, kad tai reikalinga ir tikslinga, pagrįsdamas savo skundą galėjo pateikti pats pareiškėjas kartu su skundu.

Tai, kad pareiškėjo buveinės adresas yra Rodūnios kelias 2, Vilnius, o ne Rodūnios pl. 2, kad straipsnyje nurodyta, jog pareiškėjo ir organizacijos „Jedinstvo“ buveinės adresai yra tapatūs, ir tokie teiginiai straipsnyje buvo vertinami remiantis tik UAB „Delfi“ paaiškinimais, nagrinėjamu atveju vertintina, kaip nežymus netikslumas, jokiu būdu nereiškiantis, pareiškėjo tapatinimo su minėta organizacija, neigiamo vertinimo.

Nurodyti argumentai leidžia atmesti ir argumentus dėl Inspektoriaus Sprendimo neatitikimo VAĮ reikalavimams. Teismo vertinimu, jis yra motyvuotas, pagrįstas ir teisėtas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį pareiškėjo skundo reikalavimą – įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą įstatymo nustatytais terminais ir tvarka. Šis reikalavimas taip pat atmestinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Tačiau ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis numato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Nagrinėjamu atveju trečiasis suinteresuotas asmuo teismui nepateikė savo patirtų išlaidų paskaičiavimo ir pagrindimo, todėl jo prašymas šiuo metu negali būti tenkinamas. Tačiau, remiantis ABTĮ 45 straipsnio 1 dalimi, jo teisė pateikti motyvuotą ir pagrįstą prašymą dėl bylinėjosi išlaidų atlyginimo išlieka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo valstybės įmonės „Oro navigacija“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė