A-662-679-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-679/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02027-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 33.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Š. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centrui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ūkininkas A. Š. pateikė atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NMA, Agentūra, atsakovas) paraišką pagal kaimo plėtros 2007-2013 metų plano priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ pirmąją veiklos sritį „Nitratų direktyvos reikalavimų ir naujų privalomų Bendrijos standartų įgyvendinimas“ ir antrąją veiklos sritis Nr. 1VM-KK-08-2-000212-MP002 (toliau – ir Paraiška) ir prašė skirti 507 758 Lt dydžio paramą. 2008 m. rugpjūčio 28 d. Agentūra ir A. Š. pasirašė paramos sutartį pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ pirmąją veiklos sritį „Nitratų direktyvos reikalavimų ir naujų privalomų Bendrijos standartų įgyvendinimas“ (toliau – ir Paramos sutartis), kurioje A. Š. buvo numatyta skirti iki 290 332 Lt paramos sumą. 2010 m. lapkričio 19 d. A. Š. Agentūrai pateikė mokėjimo prašymą paramai gauti pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ (toliau – ir pirmas mokėjimo prašymas), pagal kurį projektui prašė skirti 230 033 Lt dydžio paramą. 2011 m. liepos 5 d. A. Š. Agentūrai pateikė mokėjimo prašymą paramai gauti pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ (toliau – ir antras mokėjimo prašymas), pagal kurį projektui prašė skirti 45 008 Lt dydžio paramą. 2011 m. birželio 19 d. Agentūra priėmė sprendimą Nr. BRK-(3.239)-5568 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1), kuriuo nusprendė pareiškėjui A. Š. nesuteikti 45 008 Lt paramos audinių auginimo ir kailių apdirbimo veiklos modernizavimo išlaidoms kompensuoti. Be to, Agentūra priėmė 2012 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. SKP-55 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2), kuriuo nusprendė susigrąžinti A. Š. išmokėtą 122 335 Lt dydžio paramos sumą. Pareiškėjas, nesutikdamas su Agentūros sprendimais, skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Po A. Š. mirties jo teisų perėmėja ir byloje pareiškėja yra V. Š..

Pareiškėja V. Š. (toliau – ir pareiškėja) skunde (I t., b. l. 1–7) teismo prašė: 1) panaikinti NMA 2012 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. BRK-(3.239)-5568; 2) panaikinti NMA 2012 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. SKP-55; 3) įpareigoti NMA iš naujo įvertinti pareiškėjo ūkininko A. Š. pateiktą 2010 m. lapkričio 19 d. mokėjimo prašymą dalyje dėl 122 335 Lt dydžio paramos skyrimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą; 4) įpareigoti NMA iš naujo įvertinti A. Š. pateiktą 2011 m. liepos 5 d. mokėjimo prašymą dėl 45 008 Lt dydžio paramos skyrimo ir priimti naują sprendimą.

Nurodė, kad Agentūra savo sprendimus grindžia tuo, jog ūkininkas A. Š. neįvykdė įsipareigojimo padidinti sąlyginių gyvulių vienetų (toliau – ir SGV) skaičių savo valdoje. Agentūros teigimu, A. Š., įgyvendindamas projektą, įsipareigojo iki projekto pabaigos (2011 m. liepos 5 d.) laikyti 376 SGV valdoje, tačiau antrojo mokėjimo prašymo vertinimo metu nustatyta, kad, valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (toliau – ir ŽŪIKVC) duomenimis, 2011 m. liepos 5 d. registruoti tik 75 SGV. Pareiškėjo teigimu, jis antrojo mokėjimo prašymo pateikimo metu iš viso turėjo 515 SGV.

Šias aplinkybes patvirtina pridedama pareiškėjo materialinė ataskaita 2011 m. liepos 1 d. (toliau – ir materialinė ataskaita), kurioje nurodyta, kad 2011 m. liepos 1 d. pareiškėjas savo valdoje turėjo 20 600 vienetų audinių, t. y. 515 SGV audinių (20 600 x 0,025) pagal Mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2005 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. Dl-367/3D-342, (toliau – ir Aprašas) priede nurodytą SGV apskaičiavimo metodiką.

Taigi antrojo mokėjimo prašymo pateikimo metu A. Š. turėjo daugiau audinių SGV negu jis paraiškoje numatė turėti projekto įgyvendinimo laikotarpio pabaigoje (376 SGV). Paraiškos pateikimo bei Paramos sutarties pasirašymo metu galiojusioje Aprašo priedo redakcijoje buvo nurodyta, jog į SGV įskaičiuojamos audinės/kiaunės (suaugę gyvūnai), tačiau nebuvo nustatyta, kas yra laikoma suaugusiu gyvūnu. Pažymėjo, kad audinių jaunikliai atjunkomi birželio gale – liepos pradžioje ir nuo tada laikomi atskirai įvairiomis kombinacijomis.

Liepos mėnesį jaunikliai yra įtraukiami į ūkininko A. Š. ūkio apskaitą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, buvo apskaičiuotas ir paraiškoje nurodytas numatomų laikyti SGV skaičius. Agentūra nereiškė pareiškėjui jokių pastabų dėl paraiškoje nurodytų duomenų ir sudarė Paramos sutartį bei pagal pirmąjį mokėjimo prašymą pareiškėjui išmokėjo 230 033 Lt dydžio paramos sumą. Ataskaitoje pareiškėjas pažymėjo, kad SGV rodiklis yra didesnis nei žemės ūkio valdų registre skaičiuojamas SGV skaičius dėl tos priežasties, kadangi registrui duomenys 2010-2011 m. buvo pateikti 2 kartus per metus (pavasarį ir rudenį) tik apie pagrindinę audinių patelių bandą, t. y. 3000 vienetų, kas sudaro 75 SGV.

Skaičiuojant vidutinį SGV skaičių, šis rodiklis padidėja, kadangi nuo liepos 1 d. į SGV skaičių yra įtraukiami ir jaunikliai. Mokėjimo prašymo pateikimo metu ūkininkas deklaravo iš viso 20 600 vienetų audinių, iš jų 3 000 vienetų patelių ir 17 600 vienetų jauniklių, kas sudaro iš viso 515 SGV. Pareiškėjos teigimu, Agentūra privalėjo vadovautis projekto įgyvendinimo metu galiojusia Aprašo redakcija ir pareiškėjo bei Agentūros sudarytos Paramos sutarties nuostatomis ir pagal pirmąjį mokėjimo prašymą pareiškėjui skirti 230 033 Lt dydžio paramos sumą, o pagal antrąjį mokėjimo prašymą – 45 008 Lt dydžio paramą.

Taip pat nurodė, kad atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus ir skaičiuodamas ūkininko A. Š. turimų gyvūnų SGV skaičių, nuo kurio pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ pirmosios veiklos srities „Nitratų direktyvos reikalavimų ir naujų privalomų bendrijos standartų įgyvendinimas“ įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 3D-479, (toliau – ir Taisyklės) 10 punktą priklauso suteikiamos paramos dydis, vadovavosi Aprašo redakcija, patvirtinta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2011 m. rugsėjo 26 d.

įsakymu Nr. Dl-735/3D-700, kuris įsigaliojo nuo 2011 m. spalio 1 d., t. y. praėjus beveik trims mėnesiams po antrojo mokėjimo prašymo pateikimo dienos. Pažymėta, kad šios redakcijos Aprašo priede nustatyta, jog į SGV įskaičiuojamos audinės/kiaunės, kurios yra vyresnės kaip 10 mėnesių. Lyginant su Aprašo priedo redakcija, galiojusia projekto įgyvendinimo ir mokėjimo prašymų pateikimo metu, šioje Aprašo priedo redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2011 m. spalio 1 d., buvo konkrečiai įvardinta, kad į SGV įskaičiuojami vyresni nei 10 mėnesių gyvūnai – audinės. Vadinasi, Agentūra, priimdama ginčijamus sprendimus rėmėsi teisės aktu, kurio retrospektyvinis taikymas nagrinėjamu atveju pažeidė teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių principus, kadangi jame buvo nustatytas teisinis reguliavimas, kuris iš esmės pakeitė SGV skaičiavimo metodiką, galiojusią projekto vykdymo ir mokėjimo prašymų pateikimo metu.

Kaip minėta, būtent nuo SGV ir priklausė pareiškėjui teikiamos paramos dydis. Atsakovas neteisingai apskaičiavo ūkininko valdoje esančių gyvūnų SGV skaičių, pažeisdamas principą, jog įstatymas neturi grįžtamosios galios, rėmėsi Aprašo redakcija, įsigaliojusio nuo 2011 m. spalio 1 d., t. y. praėjus beveik trims mėnesiams po projekto įgyvendinimo ir antrojo mokėjimo prašymo pateikimo, todėl neteisėtai nusprendė pareiškėjui neišmokėti 45 008 Lt pagal antrąjį mokėjimo prašymą prašomos paramos sumos bei susigrąžinti iš pareiškėjo pagal pirmąjį mokėjimo prašymą išmokėtą paramos sumos dalį – 122 335 Lt.

Pareiškėjos teigimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsniu ir jo aiškinimo bei taikymo praktika, atsakovas privalėjo ne tik nurodyti teisinį pagrindą, kuriuo remiantis buvo priimti ginčijami sprendimai, bet ir nurodyti sprendimus pagrindžiančias aplinkybes bei motyvus. Pažymėjo, kad atsakovas sprendimuose nenurodė teisės akto, kuriuo remdamasis apskaičiavo pareiškėjo turimų SGV skaičių ir nusprendė, jog ūkininkas neįvykdė įsipareigojimo padidinti SGV skaičių valdoje, nepateikė konkrečių pareiškėjo turimų SGV skaičiavimų, nes nuo pareiškėjo turimų ir numatomų laikyti SGV skaičiaus valdoje ir priklauso suteikiamos paramos dydis.

Todėl skundžiamuose sprendimuose turėjo būti pateikti konkretūs pareiškėjo turimų valdoje SGV skaičiavimai kaip faktinis sprendimo pagrindas.

Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 57–59).

Nurodė, kad pareiškėjas, teikdamas Agentūrai paraišką, pasirašė deklaraciją (paraiškos XX dalis „Pareiškėjo deklaracija“), kurios 2 punkte patvirtino, kad prieš pateikdamas paraišką, paraiškos teikimo metais atnaujino VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro tvarkomuose registruose esančius duomenis ir žino, kad tik iš ŽŪIKVC gautus duomenis Agentūra panaudos priimdama sprendimą dėl paramos suteikimo (nesuteikimo) ir (ar) ir sankcijų taikymo. Taip pat deklaracijos 9 punkte pareiškėjas pažymėjo, jog sutinka, kad tinkamumas gauti paramą būtų vertinamas pagal pareiškėjo pateiktus ir atitinkamais dokumentais pagrįstus duomenis bei viešuosiuose registruose esančius duomenis. Pažymėjo, kad atsakovas neatlieka pareiškėjų turimų SGV skaičiavimų, o vadovaujasi būtent ŽŪIKVC tvarkomo Ūkinių gyvūnų registro duomenimis. Šiuo atveju pareiškėjo projekto vertinimo metu Agentūroje nustatyta, kad, vadovaujantis ŽŪIKVC Ūkinių gyvūnų registravimo ir identifikavimo informacinėje sistemoje esančiais duomenimis, 2011 m. liepos 5 d. (antrojo mokėjimo prašymo pateikimo metu) A. Š. ūkyje buvo 75 SGV. Trūkstamų SGV skaičius siekia 301. Taigi atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skunde išdėstyti teiginiai, jog Agentūra vadovavosi Aprašo redakcija, kuri įsigaliojo praėjus beveik trims mėnesiams po projekto įgyvendinimo ir antrojo mokėjimo prašymo pateikimo bei netinkamai apskaičiavo pareiškėjo turimų SGV skaičių, yra visiškai nepagrįsti ir atmestini. Dėl pareiškėjo argumentų, kad skundžiami sprendimai neatitinka VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų nurodė, kad sprendimuose yra nurodytos nustatytos faktinės aplinkybes, kurios yra pagrindas pareiškėjui taikyti nurodytas sankcijas, taip pat teisės aktų nuostatas, kuriomis remiantis minėtos sankcijos taikomos. Agentūros sprendimai grindžiami objektyviais faktais, duomenimis ir teisės normomis, pasirašyti tam įgaliojimus turinčio asmens, patvirtinti institucijos antspaudu. Konkrečių SGV skaičiavimų sprendimuose nenurodė, nes Agentūra SGV skaičiavimų neatlieka, o vadovaujasi ŽŪIKVC tvarkomame Ūkinių gyvūnų registre esančiais duomenimis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras atsiliepime į skundą nurodė, kad A. Š. 2008-2012 metais pateikė 8 ūkinių gyvulių deklaracijas (III t., b. l. 65–70, 79-81). Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovai palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus motyvus, dėl skundo prašė spręsti teismo nuožiūra. Paaiškino, kad registro tikslas – vykdyti ūkinių gyvūnų apskaitą. Nurodė, kad duomenis teikia pats gyvūnų augintojas, kuris ir atsako už duomenų pateikimą laiku ir jų teisingumą. Jei atsiranda netikslumai, pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka tuos duomenis gali tikslinti. Suaugusios audinės laikomos nuo 10 mėn., o iki 10 mėn. audinės laikomos nesuaugusiomis. Paaiškino, kad tokią nuostatą įvedė Žemės ūkio ministerija, kuri konsultavosi su Gyvūnų augintojų asociacija, ir toks grupavimas yra objektyvus. Kokius pareiškėjas duomenis deklaravo ŽŪIKVC, tokie buvo perduoti Agentūrai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino ir panaikino Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. BRK-(3.239)-5568 ir 2012 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. SKP-55 dėl pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ pirmąją veiklos sritį „Nitratų direktyvos reikalavimų ir naujų privalomų Bendrijos standartų įgyvendinimas“ išmokėtos paramos dalies susigrąžinimo ir įpareigojo Nacionalinę mokėjimo agentūrą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo įvertinti pareiškėjo ūkininko A. Š. pateiktą 2010 m. lapkričio 19 d. mokėjimo prašymą dalyje dėl 122 335 Lt dydžio paramos skyrimo ir 2011 m. liepos 5 d. mokėjimo prašymą dėl 45 008 Lt dydžio paramos skyrimo ir priimti naują sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė Taisyklių 10 punktą, Taisyklių aiškinamųjų pastabų 1 punktą, tai, jog Aprašo priedo redakcijoje (Aprašo priedo redakcija, galiojusi nuo 2007 m. birželio 22 d. iki 2011 m. spalio 1 d.) buvo nustatyta, kad 40 audinių/kiaunių (suaugusių gyvūnų) atitinka vieną SGV, o viena audinė/kiaunė sudaro 0,025 SGV. Kaip matyti iš ŽŪIKVC teismui pateiktų ūkinių gyvūnų deklaracijų, pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. liepos 1 d. iš viso bandoje turėjo 20 600 gyvūnų, tai sudaro 515 SGV (20 600 x 0,025 = 515). Agentūra neginčijo aplinkybės, jog pareiškėjas 2011 m. liepos 1 d. turėjo 20 600 audinių. Ginčas byloje vyko dėl to, ar šios audinės laikytinos suaugusiais gyvūnais, kaip tai nustatyta Aprašo priede. Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programa parengta vadovaujantis Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai, taip pat Komisijos reglamento Nr. 1974/2006, nustatančio detalias šio Tarybos reglamento taikymo taisykles, nuostatomis.

Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos I.2 prioriteto „Modernizacijos, technologijos, inovacijos lygio kėlimas“ įgyvendinamomis veiklos sritimis siekiama kelti modernizacijos, technologijos ir inovacijos lygį pirminės žemės ūkio produkcijos gamybos, perdirbimo ir miškų ūkio sektoriuose, siekiant užtikrinti, be kita ko, kad ūkiai atitiktų ES Nitratų direktyvos reikalavimus. I.2 prioritetą įgyvendinančios priemonės I.2.1 „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ (Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1698/2005 20 straipsnio (b) punkto (i) papunktis ir 26 straipsnis, Komisijos reglamento (EB) Nr. 1974/2006 17 straipsnis ir II priedo 5.3.1.2.1 punktas) vienas iš tikslų yra Lietuvai aktualios aplinkos taršos azoto junginiais problemos sprendimas įgyvendinant Tarybos direktyvą 91/676/EEB (toliau – ir Nitratų direktyva). Lietuva įsipareigojo įgyvendinti Nitratų direktyvos reikalavimus dviem veiksmų programomis.

Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad Paramos sutartimi A. Š. įsipareigojo (17.11 p.) įgyvendinti projektą „Nitratų direktyvos reikalavimų įgyvendinimas“ Nr. 1VM-KK-08-2-000212-PR001, kurio tikslas – ūkyje įgyvendinti nitratų direktyvos reikalavimus bei modernizuoti šiuo metu taikomas kailinių žvėrelių auginimo bei kailių apdirbimo technologijas, o uždaviniai – sumažinti ūkio daromą neigiamą poveikį aplinkai įrengus modernius srutų surinkimo, saugojimo ir paskleidimo įrenginius; įsisavinti naujas kailių apdirbimo technologijas siekiant gaminti įvairių rūšių didelius bei aukščiausios kokybės kailius; modernizuoti šiuo metu naudojamas A. Š. paraiškos kailinių žvėrelių šėrimo technologijas, siekiant užtikrinti sklandų augimo procesą (II t., b. l. 171). Paraiškos XII lentelėje nurodyta, kad projekto įgyvendinimo laikotarpio pabaigoje ūkininko A. Š. planuojamas turėti gyvūnų skaičius – 376 SGV, kuris XII lentelėje nurodytą gyvūnų skaičių metų pabaigai pagal grupes padauginus iš koeficientų, nurodytų 2006 m. gruodžio 15 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1974/2006 V priede. Paraiškos pastabose nurodyta, kad tais atvejais, kai gyvūnų perskaičiavimo į SVG normos nenurodytos Komisijos Reglamento 1974/2006 V priede, taikomi Aprašo priede nurodyti SGV skaičiavimo koeficientai (II t., b. l. 181).

Paramos sutartyje numatytos priemonės buvo skirtos 1991 m. gruodžio 12 d. Tarybos direktyvos dėl vandenų apsaugos nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių (91/676/EEB) keliamų tikslų įgyvendinimui. Direktyvos preambulėje, be kita ko, pabrėžiama, kad pagrindinė taršos priežastis iš pasklidžių taršos šaltinių yra nitratai iš žemės ūkio šaltinių, patenkantys į bendrijos vandenis, kad kiekviena valstybė narė turi nustatyti jautrias zonas, sukurti ir įgyvendinti veiksmų programas vandens taršai azotiniais junginiais pažeidžiamose zonose mažinti; tokiose veiksmų programose turi būti numatytos priemonės, kaip riboti visų azoto turinčių trąšų naudojimą ir ypač kaip nustatyti gyvulių mėšlo naudojimo konkrečias ribas. Direktyvos tikslai yra įvardijami 1 straipsnyje, Direktyvos 2 straipsnyje apibrėžiamos vartojamos sąvokos, tarp jų: „gyvuliai“ – tai visi gyvuliai, kurie yra laikomi naudojimui ar pelnui gauti; „gyvulių mėšlas“ – tai gyvulių ekskrementai ar pakratų ir gyvulių ekskrementų mišinys, netgi apdorotas. Direktyvos 12 straipsniu valstybės narės įpareigotos priimti įstatymus ir kitus aktus, įgyvendinančius šią direktyvą. Į veiksmų programas privalomai turi būti įtraukiamos priemonės, iš jų ir užtikrinančios, kad kiekvienoje fermoje ir gyvulininkystės ūkyje gyvulių mėšlo kiekis, įterptas į dirvą kiekvienais metais, neviršytų 170 kg N hektarui, šis kiekis gali būti apskaičiuotas pagal gyvulių skaičių (5 str. 4 d. a p., III priedo 2 d., 3 d.).

Teismas nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N444-2513/2010 ir pažymėjo, kad remiantis Nitratų direktyvos reikalavimais ir Kaimo plėtros 2007–2013 m. programos siekiamais tikslais bei numatomais jiems įgyvendinti uždaviniais, darytina išvada, kad parama pagal priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ jos pirmąją veiklos sritį „Nitratų direktyvos reikalavimų ir naujų privalomų bendrijos standartų įgyvendinimas“ turi apimti visų ūkyje laikomų gyvulių mėšlo (srutų) sutvarkymą pagal Nitratų direktyvos reikalavimus.

Agentūros teikiamas formalaus pobūdžio argumentas, kad parama gali būti skiriama tik audinių, kurių amžius viršija 10 mėnesių, mėšlo (srutų) sutvarkymui, neatitinka Direktyvos 2 straipsnio nuostatų ir neužtikrina Direktyvos keliamų tikslų įgyvendinimo. A. Š. ūkyje laikomų audinių didžiąją dalį sudaro žvėreliai iki 10 mėnesių amžiaus, tai patvirtina jo teikiamos deklaracijos ŽŪIKVC. Ši aplinkybė nuo pat pradžių buvo žinoma ir NMA. Iš ŽŪIKVC pateiktų duomenų matyti, kad 2008 m. rugsėjo 24 d. iš viso buvo 18 023 vnt., nuo 10 mėn. – 2 958 vnt., 2009 m. vasario 17 d. iš viso buvo 3 900 vnt., nuo 10 mėn. – 3 900 vnt., 2010 m. birželio 14 d. iš viso buvo 16 600 vnt., nuo 10 mėn. – 2 600 vnt. ir kt. (III t., b. l. 67–69).

Pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad audinės jauniklius atsiveda balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje, o nuo liepos 1 dienos jie yra atskiriami nuo suaugusių patelių ir įskaičiuojami bei deklaruojami į bendrą gyvūnų skaičių. Spalio mėnesį paliekama tik veislinė audinių banda, kurią sudaro patelės ir reikiamas skaičius patinų, o kiti gyvūnai realizuojami. Be to, A. Š. investicinio projekto verslo plane (III t., b. l. 1–60) nurodyta, kad visus metus laikoma tik pagrindinė žvėrelių banda. Žvėreliai poruojami ankstyvą pavasarį, po pusantro mėnesio gimsta jaunikliai, kurie rudenį subręsta.

Geriausi paliekami veislei, o likusieji realizuojami (III t., b. l. 22). Jei Nitratų direktyvos reikalavimų įgyvendinimas vertinamas selektyviai skaičiuojant tik vyresnius negu 10 mėn. gyvūnus, lieka neįvertinta iš esmės didžiausia pareiškėjo laikomos bandos dalis, tai reiškia, kad šios gyvūnų dalies mėšlas (srutos) nėra tvarkomi pagal Nitratų direktyvos reikalavimus. Esant tokiai situacijai paramos skyrimas būtų apskritai negalimas, nes neatitiktų direktyvos keliamų tikslų, reikštų netinkamą valstybės įsipareigojimų įgyvendinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-667/2013).

Agentūros sprendimai, kuriais nusprendė A. Š. neišmokėti 45 008 Lt pagal antrąjį mokėjimo prašymą prašomos paramos sumos bei susigrąžinti iš pareiškėjo pagal pirmąjį mokėjimo prašymą išmokėtą paramos sumos dalį – 122 335 Lt, nes sankcija skirta už neįvykdytą įsipareigojimą pasiekti reikiamą SGV skaičių valdoje. Pareiškėjas įsipareigojo laikyti 376 SGV; Agentūra, įvertinusi Ūkinių gyvūnų registravimo ir identifikavimo informacinės sistemos duomenis, darė išvadą, kad pareiškėjo valdoje yra įregistruota tik 75 SGV. A. Š., nesutikdamas su šiais sprendimais teigė, kad Agentūra nepagrįstai SGV skaičiuoja tik pagal valdoje esančių audinių nuo 10 mėnesių amžiaus skaičių ir neįtraukia kitų ūkyje apskaitomų žvėrelių, o paraiškos pateikimo ir Paramos sutarties sudarymo metu ŽŪIKVC buvo teikiami pranešimai apie ūkinių gyvūnų bandą, nurodant visus ūkyje į apskaitą įtrauktus gyvūnus. Nuo 2011 m. spalio 1 d., t. y. jau po projekto įgyvendinimo ir mokėjimo prašymo pateikimo, įsigaliojus naujai Aprašo redakcijai, jos priede „Sutartinių gyvulių (SG) skaičiaus ir mėšlo bei srutų skleidimo ploto nustatymas“ buvo nustatyta, kad gyvūnų skaičius, atitinkantis SG, nustatomas skaičiuojant audines, vyresnes kaip 10 mėn., t. y. projekto realizavimo metu buvo padaryti pakeitimai. Mokėjimo prašymo pateikimo metu galiojusi Aprašo redakcija nustatė, kad gyvūnų skaičius, atitinkantis SG, nustatomas skaičiuojant audines (suaugusius gyvūnus). V. Š. atstovės teigimu, iki 2011 m. spalio 1 d. ŽŪIKVC reikalavo teikti informaciją apie gyvūnus pagal dvi pozicijas – bendras gyvūnų skaičius (iš viso) ir suaugę gyvūnai (nuo 10 mėnesių), tačiau tai neturėtų lemti SGV skaičiavimo įtraukiant tik gyvūnus nuo 10 mėnesių, o ne bendrą gyvūnų skaičių, ir juo labiau paramos skyrimui negali būti taikomos taisyklės, įsigaliojusios po projekto įgyvendinimo ir mokėjimo prašymo pateikimo; ūgiu, išvaizda gyvūnai tiek iki 10 mėnesių, tiek 10 mėnesių amžiaus, faktiškai nesiskiria.

Atsakovas Paramos sutarties sudarymo metu vertindamas pateiktą paraišką buvo susipažinęs su visais pareiškėjo pateiktais duomenimis apie turimą ūkyje gyvūnų skaičių, apie planuojamą auginti bei realizuoti, naudojamus žemės plotus, taip pat apie gyvūnų leistiną tankį pagal Nitratų direktyvą (1,7 SGV/ha), sutartinį vienetą SG (sutartinis gyvulys), kuriuo nusakomas mėšlo šaltinis (laikoma, kad vieno SG per metus išskiriamame mėšle yra 100 kg bendrojo azoto, Aprašo 2 p.). Agentūra, vertindama paraišką, jos neatmetė dėl to, kad pareiškėjo ūkyje numatytas iki projekto įgyvendinimo pabaigos gyvūnų skaičius bus per mažas ar SGV skaičiuojamas netinkamai. Paramos sutarties sudarymas pareiškėjui sukūrė teisėtus lūkesčius, kad įgyvendinęs projektą, t. y. pasiekęs tuos tikslus ir įgyvendinęs uždavinius, keliamus Direktyvos, gaus sutartyje numatytą paramą. Vien formaliais kriterijais pareiškėjo teisėti lūkesčiai negali būti paneigiami. Agentūra, pritaikydama sankciją, sprendime nenurodė objektyvių aplinkybių, argumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjas nepasiekė projekte numatytų tikslų. Šie argumentai negali būti siejami tik su formalių taisyklių taikymu, kurios, pirma, nebuvo taikytos pasirašant paramos sutartį, ir antra, keitėsi projekto įgyvendinimo metu. Teisminio nagrinėjimo metu atsakovo atstovė neneigė, kad skaičiavimas buvo atliekamas formaliai. Agentūra turėjo vertinti ne tik ūkyje auginamą bendrą audinių skaičių ir/ar SGV, bet ir pateikti argumentus bei įrodymus, patvirtinančius, kad pareiškėjas įgyvendindamas projektą, nepasiekė Nitratų direktyvos keliamų tikslų, reikalaujančių, kad iš jo ūkyje visų esančių gyvūnų (mėšlo šaltinio) išskiriamo bendrojo azoto kiekis neviršytų nustatytos normos vienam hektarui, bei Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 programos privalomų uždavinių – tinkamų mėšlidžių ir srutų kaupyklų įrengimo gyvulininkystės ūkiuose, laikančiuose ne mažiau kaip 10 SGV. Teismo nuomone, atsižvelgiant į šio verslo specifiką, tokio amžiaus gyvūnai ūkyje sudaro mažesnę dalį, todėl atsakovo argumentai ir vertinimo pozicija neatitinka Nitratų direktyvos reikalavimų apskaičiuoti išskiriamo azoto kiekį pagal visų ūkyje laikomų gyvulių skaičių.

Teismas darė išvadą, kad Agentūros sprendimai, kuriais nusprendė A. Š. neišmokėti 45 008 Lt pagal antrąjį mokėjimo prašymą prašomos paramos sumos bei susigrąžinti iš pareiškėjo pagal pirmąjį mokėjimo prašymą išmokėtą paramos sumos dalį, neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes nėra pagrįsti realiais faktais, nenustatytos reikšmingos aplinkybės, kurios galėtų paneigti pareiškėjo pretenzijas ir patvirtinti atsakovo sprendimo realų pagrįstumą. Kaip minėta, atsakovo atstovė teisminio nagrinėjimo metu neneigė, kad projekto realizavimo laikotarpiu keitėsi taisyklės, tačiau negalėjo paneigti ir tų aplinkybių, jog vertinant pareiškėjo veiklą ankstesnių nuostatų (sutarties sudarymo metu nebuvo nustatyta, kad suaugę gyvūnai yra tik tie, kurie pasiekė 10 mėn. amžių) pagrindu, ginčo nebūtų kilę. Teismo nuomone, tik formalių kriterijų taikymas nagrinėjamu atveju neatitinka viešojo administravimo principų – įstatymo viršenybės, objektyvumo ir proporcingumo (VAĮ 3 str.). Toks administracinis aktas laikytinas neteisėtu iš esmės ir naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 d. 1 p.). Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, pareiškėjos V. Š. (A. Š. teisių perėmėjos) skundas tenkintinas ir NMA Sprendimas Nr. 1 bei NMA Sprendimas Nr. 2 naikintini, įpareigojant NMA iš naujo įvertinti pareiškėjo ūkininko A. Š. pateiktą 2010 m. lapkričio 19 d. mokėjimo prašymą dalyje dėl 122 335 Lt dydžio paramos skyrimo ir 2011 m. liepos 5 d. mokėjimo prašymą dėl 45 008 Lt dydžio paramos skyrimo, priimant naują sprendimą.

III. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu (b. l. 161-163) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą, o pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde išdėsto, kad Agentūra nesutinka su teismo sprendimu, nes jis neatitinka ABTĮ 86 straipsnio, kuriame nurodyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Agentūra mano, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas ir tuo pagrindu priėmė neteisėtą sprendimą, kuris turi būti panaikintas. Atkreipia dėmesį, jog Taisyklių 10 punkte nurodyta, kad suteikiamos paramos dydis skaičiuojamas atsižvelgiant į tinkamas finansuoti projekto išlaidas ir pareiškėjo turimų ir numatomų laikyti sąlyginių gyvulių vienetų skaičių valdoje. Taigi priimdama sprendimą dėl paramos skyrimo Agentūra privalo vertinti minėtus kriterijus. Jokie teisės aktai nenustato išimčių ar kitų būdų, kuriais Agentūra galėtų vadovautis priimdama sprendimus dėl paramos skyrimo (neskyrimo). Vertindama pareiškėjo antrąjį mokėjimo prašymą ir prisijungusi prie ŽŪIKVC Ūkinių gyvūnų registro, Agentūra nustatė, kad pareiškėjo valdoje antrojo mokėjimo prašymo pateikimo dieną (2011 m. liepos 5 d.) buvo įregistruoti tik 75 SGV (trūkstamas SGV skaičius siekė 301).

Teismo sprendime išdėstyti argumentai, kad priimdama sprendimą dėl paramos skyrimo Agentūra turėjo atsižvelgti ne tik į pareiškėjo laikomus suaugusius gyvūnus (nuo 10 mėnesių), bet turėjo vertinti bendrą pareiškėjo laikomų gyvūnų skaičių, atmestini kaip nepagrįsti. Agentūra pareiškėjo turimų SGV skaičiavimų neatlieka, o priimdama sprendimus dėl paramos skyrimo (neskyrimo), vadovaujasi būtent ŽŪIKVC tvarkomo Ūkinių gyvūnų registro duomenimis.

Pažymi, jog paraiškos administravimas apima keletą etapų. Pateikus paraišką, jos tinkamumas vertinamas pagal Taisyklių VI, VII ir VIII skyrių nuostatas, o vertinimo procedūros nurodytos Taisyklių XII, XIII, XIV, XV skyriuose. Paraiškos pildymas reglamentuojamas Taisyklių XI skyriuje, šio skyriaus 34 punkte nurodyta, kad pareiškėjai turi užtikrinti, jog paramos paraiška yra tinkamai sukomplektuota. Pagal Taisyklių 19.6 punktą, pareiškėjas turi pateikti projektą, kuriame turi nurodyti SGV skaičių paraiškos pateikimo dieną ir kitus duomenis. Pareiškėjas, teikdamas Paraišką, nurodė planuojamą pasiekti SGV skaičių iki Projekto įgyvendinimo pabaigos. Už Paraiškos duomenų teisingumą atsako pats pareiškėjas. Toje paraiškos administravimo stadijoje Agentūra pagal Taisyklių nuostatas nėra įpareigota tikrinti, ar SGV skaičius nurodytas teisingai, svarbu, kad jis apskritai būtų nurodytas. Taisyklių XIX skyriuje reglamentuojamas mokėjimo prašymo pateikimas, XX skyriuje – mokėjimo prašymo tikrinimas, vertinimas. Būtent pastarojoje paraiškos administravimo stadijoje ir sprendžiama dėl paramos sumos skyrimo (neskyrimo). Atsižvelgiant į tai, teismo argumentas, kad Paramos sutarties sudarymas sukūrė pareiškėjui teisėtus lūkesčius gauti Paramos sutartyje numatytą paramos sumą, vertintinas kaip nepagrįstas.

Kadangi mokėtina paramos suma priklauso nuo pareiškėjo turimo SGV skaičiaus valdoje, Agentūra, vadovaudamasi Taisyklių 11.1.2 punkte pateiktu paramos apskaičiavimo metodu bei objektyviais Ūkinių gyvūnų registro duomenimis, patvirtinančiais pareiškėjo valdoje turimą SGV skaičių antrojo mokėjimo prašymo pateikimo dieną, teisėtai ir pagrįstai perskaičiavo maksimalią pareiškėjui mokėtinos paramos sumą. Nurodo ABTĮ 13 straipsnio 1 dalį, Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį ir pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo analogišką bylą Nr. A822-847/2013, kurioje teismas pažymėjo, kad Agentūra, spręsdama dėl paramos pareiškėjui suteikimo, pagrįstai vadovavosi ŽŪIKVC turimais duomenimis, nes nei teisės aktai, nei paraiška ar kiti susiję dokumentai nenustato išimčių ar kitų būdų, kuriais Agentūra galėtų vadovautis priimdama tokio pobūdžio sprendimus. Be to, teismas pažymėjo, kad Agentūra, vadovaudamasi Taisyklių 11.1.2 ir 120.1.1 punktais bei paramos sutarties 17.11 punktu, turėjo ir faktinį, ir teisinį pagrindą atitinkamai sumažinti paramos sumą už nepasiektą SGV skaičių valdoje. Mano, kad teismas, pripažindamas, kad Agentūros Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2 neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos vienodos teismų praktikos analogiškose bylose. Pažymi, kad Agentūros Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2 yra pagrįsti objektyviais faktais, duomenimis ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, sprendimai pasirašyti tam įgaliojimus turinčio asmens, patvirtinti institucijos antspaudu, todėl visiškai atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus.

Pareiškėja V. Š. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 169-171) su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teigia, kad apeliacinio skundo argumentas, jog pareiškėjas patvirtino žinantis, kad tik iš ŽŪIKVC gautus duomenis Agentūra panaudos priimdama sprendimą dėl paramos suteikimo (nesuteikimo) ir (ar) sankcijų taikymo, nagrinėjamoje byloje neturi reikšmės. Nurodo, jog apeliacinio skundo argumentas, kad Agentūra pareiškėjų turimų SGV skaičiavimų neatlieka, neįrodo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo. Taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo projekto įgyvendinimo pabaigoje laikomų ūkinių gyvūnų SGV turėjo būti skaičiuojamas atsižvelgiant į visus pareiškėjo laikomus gyvūnus, o ne tik į gyvūnus, vyresnius nei 10 mėnesių, ir kad Agentūra formaliai vertino aplinkybes dėl pareiškėjo projekto įgyvendinimo. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą pagrįstai vadovavosi teisėtų lūkesčių principu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A492-667/2013 pateiktu teisės aktų aiškinimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NMA 2011 m. birželio 19 d. sprendimo Nr. BRK-(3.239)-5568, kuriuo, išnagrinėjus 2011 m. liepos 5 d. pareiškėjo pateiktą mokėjimo prašymą, nuspręsta A. Š. nesuteikti 45 008 Lt paramos audinių auginimo ir kailių apdirbimo veiklos modernizavimo išlaidoms kompensuoti dėl to, jog pareiškėjas nesilaikė Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ pirmosios veiklos srities „Nitratų direktyvos reikalavimų ir naujų privalomų Bendrijos standartų įgyvendinimas“ paramos sutarties Nr. 1VM-KK-08-2-000212-PR001, t. y. neįvykdė įsipareigojimo padidinti SGV skaičiaus valdoje iki 376 SGV, ir dėl NMA 2012 m. birželio 19 d. sprendimo „Dėl pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ pirmąją veiklos sritį „Nitratų direktyvos reikalavimų ir naujų privalomų Bendrijos standartų įgyvendinimas“ išmokėtos paramos susigrąžinimo Nr. SKP-55, kuriuo NMA nusprendė susigrąžinti pagal 2010 m. lapkričio 19 d. pateiktą mokėjimo prašymą A. Š. išmokėtą 122 335 Lt dydžio paramos sumą dėl to, jog pareiškėjas neįvykdė įsipareigojimo padidinti SGV skaičiaus valdoje iki 376 SGV, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šiuo pagrindu tarp pareiškėjo ir atsakovo kilusį ginčą dėl gyvūnų perskaičiavimo į SGV normas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimo, priimto administracinėje byloje Nr. A492-667/2013, išaiškinimais, padarė teisingą išvadą, kad Agentūra, skaičiuodama SGV, neteisėtai ir nepagrįstai neatsižvelgė į A. Š. ūkyje turimų jaunesnių kaip 10 mėnesių audinių skaičių valdoje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 8 d. sprendime konstatavo, kad remiantis Nitratų direktyvos reikalavimais ir Kaimo plėtros 2007–2013 m. programos siekiamais tikslais bei numatomais jiems įgyvendinti uždaviniais parama pagal priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ jos pirmąją veiklos sritį „Nitratų direktyvos reikalavimų ir naujų privalomų bendrijos standartų įgyvendinimas“ turi apimti visų ūkyje laikomų gyvulių mėšlo (srutų) sutvarkymą pagal Nitratų direktyvos reikalavimus. Agentūros nurodomas formalaus pobūdžio argumentas, kad parama gali būti skiriama tik audinių, kurių amžius viršija 10 mėnesių, mėšlo (srutų) sutvarkymui, neatitinka Direktyvos 2 straipsnio nuostatų ir neužtikrina Direktyvos keliamų tikslų įgyvendinimo. Be to, Agentūra turi vertinti ne tik ūkyje auginamą bendrą audinių skaičių ir / ar SGV, bet ir pateikti argumentus bei įrodymus, patvirtinančius, kad paramos gavėjas, įgyvendindamas projektą, nepasiekė Nitratų direktyvos keliamų tikslų, reikalaujančių, kad iš jo ūkyje visų esančių gyvūnų (mėšlo šaltinio) išskiriamo bendrojo azoto kiekis neviršytų nustatytos normos vienam hektarui, bei Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 programos privalomų uždavinių – tinkamų mėšlidžių ir srutų kaupyklų įrengimo gyvulininkystės ūkiuose, laikančiuose ne mažiau kaip 10 SGV. Tokių duomenų šiuo atveju byloje nėra.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pagal ABTĮ 13 straipsnio 1 dalį ir 20 straipsnio 3 dalį formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 8 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, o iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų (bei kitų konstitucinių principų) kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nesivadovauti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika sprendžiant analogiškas bylas, pvz. 2013 m. balandžio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A492-667/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A502-2040/2013. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovo prieštaravimai dėl pirmosios instancijos teismo, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nustatyto SGV apskaičiavimo principo taikymo atmestini.

Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. balandžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-847/2013 pripažino jo teisę mokėjimo prašymą vertinti ir sprendimą dėl reikalaujamos paramos sumos išmokėjimo priimti remiantis Ūkinių gyvūnų registro centrinėje duomenų bazėje kaupiama informacija, t. y. pagal oficialiai deklaruotą, bet ne faktiškai turimą gyvūnų skaičių, jei administracinės procedūros metu išaiškėja tokio pobūdžio skirtumų.

Ūkinių gyvūnų registravimo ir ženklinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-234 (akto redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 17 d. iki 2012 m. vasario 23 d.), 28 punkte nustatyta, kad duomenis apie bandomis registruotus ūkinius gyvūnus, išskyrus kiaules, laikytojas turi registruoti ne rečiau kaip 2 kartus per metus, kiekvieno pusmečio sausio ir liepos mėn. ir prieš teikdamas paraišką gauti valstybės pagalbą. Vadovaujantis Ūkinių gyvūnų registravimo ir ženklinimo taisyklių 30 punkto nuostatomis ir šių taisyklių 3 priedo reikalavimais bandomis registruojami ūkiniai gyvūnai deklaruojami užpildant GŽ-1 formą – pranešimą apie ūkinių gyvūnų bandą.

ŽŪIKVC 2012 m. rugsėjo 4 d. rašte Nr. 1S-7849 pirmosios instancijos teismui nurodė, kad per 2008–2012 m. laikotarpį A. Š. nustatyta tvarka pateikė 8 ūkinių gyvūnų deklaracijas. Remiantis šiuos paaiškinimus patvirtinančia medžiaga, 2011 m. liepos 1 d., t. y. prieš mokėjimo prašymo paramai gauti pateikimą Agentūrai, pareiškėjas užpildė pranešimą apie ūkinių gyvūnų bandą (formą GŽ-1) pagal dvi pozicijas: „Iš viso“ – 20 600 ir „Suaugę gyvūnai (nuo 10 mėn.)“ – 3 000 (t. III, b. l. 65-66; 67-69), dėl šios priežasties negalima sutikti su atsakovu, kad 2011 m. liepos 5 d. aktualiais duomenimis pareiškėjas buvo įregistravęs tik 75 SGV. Kaip matyti iš dokumentų, gautų kartu su atsakovo atsiliepimu, skundžiamą išvadą dėl netinkamo projekto įgyvendinimo Agentūra grindė 2011 m. liepos 4 d. SGV skaičiavimo ataskaita valdos Nr. 1004572005, apimančia tik suaugusių gyvūnų (nuo 10 mėn.) grupę, tokiu būdu neįvertindama kitos reikšmingos šios rūšies ūkinių gyvūnų dalies. Tokiu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos analogiško pobūdžio bylose, kadangi atsakovo nurodomos bylos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-847/2013) faktinės aplinkybės skiriasi nuo šioje byloje nagrinėjamo atvejo.

Taigi atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas įvykdė jam nustatytą deklaravimo pareigą, teisėjų kolegijos įsitikinimu, atsakovui nėra jokių objektyvių kliūčių iš naujo išnagrinėti 2010 m. lapkričio 29 d. mokėjimo prašymą dalyje dėl 122 335 Lt dydžio paramos skyrimo ir 2011 m. liepos 5 d. mokėjimo prašymą dėl 45 008 Lt dydžio pramos skyrimo pagal faktinę padėtį, užfiksuotą Ūkinių gyvūnų registre.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2 neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes nėra pagrįsti realiais faktais, nenustatytos reikšmingos aplinkybės, kurios galėtų paneigti pareiškėjo pretenzijas ir patvirtinti atsakovo sprendimo realų pagrįstumą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjos V. Š. (A. Š. teisių perėmėjos) skundą ir panaikino NMA Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2, įpareigodamas NMA iš naujo įvertinti 2010 m. lapkričio 19 d. mokėjimo prašymą dalyje dėl 122 335 Lt dydžio paramos skyrimo ir 2011 m. liepos 5 d. mokėjimo prašymą dėl 45 008 Lt dydžio paramos skyrimo, priimant naują sprendimą.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, aktualios administracinių teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą, ABTĮ 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius