A-716-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-716-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00991-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. D. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojavimo skyriui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK), 20 320 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiais nuo 2011 m. birželio 10 d. iki 2011 m. birželio 23 d., nuo 2011 m. liepos 4 d. iki 2011 m. liepos 11 d. ir nuo 2011 m. liepos 21 d. iki 2011 m. liepos 22 d. buvo laikomas Vilniaus AVPK areštinėje nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Paaiškino, jog buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, areštinėje nebuvo skaidraus stiklo langų, dieninė lempa buvo per silpna, grindys buvo su tarpais ir nelygios, iš jų buvo išlindusios vinys, kameroje nebuvo veidrodžio, sanitarinis mazgas neturėjo atskiros oro šalinimo sistemos ir nebuvo atskirtas nuo kitų patalpų, naktinė lempa buvo per ryški, nebuvo galimybės patalpą vėdinti per langus, nes jie buvo apkalti plėvele, kameros nebuvo plaunamos, ant sienų ir lubų buvo pelėsis, dušo grindys nebuvo padengtos neslidžia medžiaga, todėl buvo slidžios, taip pat duše veisėsi grybelis, kamerose nebuvo elektros, dėl to nebuvo galimybės išsivirti kavos, arbatos, pasinaudoti skutimosi mašinėle, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) reikalavimus. Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad būdamas kameroje užsikrėtė niežais, kojų grybeliu, kadangi patalynė nebuvo dezinfekuojama, o dušas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas akcentavo, kad dėl nurodytų netinkamų jo laikymo sąlygų patyrė didelę neturtinę žalą, t. y. psichologinį ir dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi bei bendravimo galimybės, jis nebegali užmigti ir miegoti, tapo dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 29–33) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjas Vilniaus AVPK areštinėje buvo laikomas laikotarpiais nuo 2011 m. birželio 11 d. iki 2011 m. birželio 23 d., nuo 2011 m. liepos 4 d. iki 2011 m. liepos 11 d. ir nuo 2011 m. liepos 21 d. iki 2011 m. liepos 22 d. Nurodė, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009), areštinėje laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi bei lovos skalbiniais.

Patalynės skalbimui sudaryta sutartis su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Švaros etalonas“, švari patalynė išduodama kiekvienam į areštinę uždaromam asmeniui, asmens higienos priemonės (tualetinis popierius, muilas) taip pat dalinamos į kiekvieną kamerą. Minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) dezinfekuojamas nuolat, tam atlikti yra sudaryta ir sutartis su viešąja įstaiga Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikomis. Be to, Vilniaus AVPK yra sudariusi sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, pagal kurią vieną kartą per mėnesį atliekama areštinės patalpų dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija, esant būtinumui, minėtos bendrovės darbuotojai iškviečiami ir papildomų darbų atlikimui.

Kartu nurodė, jog Vilniaus AVPK areštinėje laikomiems asmenims maistą tiekia UAB „Smulkus urmas“. Papildomai akcentavo, kad 2011 m. Vilniaus AVPK areštinės kamerų ir patalpų remonto darbai nebuvo atliekami, išskyrus įvairius gedimų šalinimus, o pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu jokių skundų neteikė, taip pat nepateikė jokių duomenų dėl laikymo areštinėje sąlygų neigiamo poveikio jo sveikatai. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Tuo tarpu tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Vilniaus AVPK pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas areštinėje buvo laikomas trumpą laikotarpį, 1 val. per parą jam buvo sudaroma galimybė pasivaikščioti gryname ore. Vilniaus AVPK tvirtino, kad areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai atitinka Higienos normos HN 37:2009 reikalavimus. Taip pat nurodė, jog pareiškėjo teiginiai dėl patirtos neturtinės žalos yra abstraktūs bei nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų bei medicininių dokumentų apie galimai patirtą moralinę žalą, emocinį sukrėtimą bei jo padarinius, o visi jo argumentai paremti asmenine nuomone ir subjektyviu aplinkybių vertinimu.

Be to, pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi tik praėjus daugiau nei 2 metams nuo ginčui aktualaus laikotarpio pabaigos, todėl Vilniaus AVPK manė, kad pareiškėjui galimai sukeltos neigiamos pasekmės buvo mažareikšmės ir jo reikalavimas laikytinas tik siekiu pasipelnyti. Taigi, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Vilniaus AVPK teigė, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu (b. l. 119–125) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK, 200 Lt neturtinės žalos atlyginimą už laikymą Vilniaus AVPK areštinėje laikotarpiais nuo 2011 m. birželio 10 d. iki 2011 m. birželio 23 d., nuo 2011 m. liepos 4 d. iki 2011 m. liepos 11 d. ir nuo 2011 m. liepos 21 d. iki 2011 m. liepos 22 d. (iš viso 21 parą) nepriimtinomis sąlygomis, o kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, nurodė, kad pareiškėjas Vilniaus AVPK areštinėje buvo laikomas laikotarpiais nuo 2011 m. birželio 11 d. iki 2011 m. birželio 23 d., nuo 2011 m. liepos 4 d. iki 2011 m. liepos 11 d. ir nuo 2011 m. liepos 21 d. iki 2011 m. liepos 22 d. Šiame kontekste akcentavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomos priteisti neturtinės žalos nekildina iš per mažo kameros gyvenamojo ploto. Taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas buvimo Vilniaus AVPK areštinėje laikotarpiu kasdien po 1 val. būdavo išvedamas pasivaikščioti į lauką, tai patvirtina Asmenų, esančių areštinėje, pasivaikščiojimų žiniaraščiai.

Be to, pareiškėjui buvo sudaromos sąlygos nusiprausti po dušu, tai patvirtina Asmenų, laikomų Vilniaus AVPK areštinėje, išvedimo į dušą registracijos žurnalo įrašai. Pareiškėjas buvimo Vilniaus AVPK areštinėje laikotarpiu ne kartą buvo apžiūrėtas ir sveikatos priežiūros specialistų, kurie jokių didelių pareiškėjo sveikatos sutrikimų nenustatė, tik nugaros srityje buvo rasti odos išbėrimai, tai patvirtina Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnalo įrašai. Atsižvelgęs į byloje kilusiam ginčui aktualų laikotarpį, teismas atkreipė dėmesį, jog nuo 2009 m. spalio 9 d.

įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Higienos norma HN 37:2009, kurios 2 punkte nurodyta, kad šioje higienos normoje numatyti reikalavimai taikomi projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems policijos areštinių pastatams ir jų teritorijoms, o veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Tuo tarpu Vilniaus AVPK areštinė yra seniai veikianti, ji nebuvo kapitaliai remontuota ar renovuota, todėl Higienos norma HN 37:2009 pareiškėjo atžvilgiu taikytina tik iš dalies, t. y. taikytini tik tie reikalavimai, kurie nėra susiję su pastato kapitaliniu remontu ar renovacija.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo laikymo kameroje kartu su rūkančiaisiais, teismas pažymėjo, jog iš pareiškėjo Asmens sveikatos istorijos Nr. 05-A/2012/6359 įrašų matyti, kad jis yra nerūkantis. Tačiau pareiškėjas Vilniaus AVPK areštinės kamerose iš viso buvo laikomas 21 parą, iš kurių tik 6 paras jis buvo laikomas su kitais asmenimis, o visas kitas paras buvo laikomas vienas, dėl pervedimo į kitą kamerą dėl netinkamų sąlygų pareiškėjas nesikreipė. Kita vertus, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas 6 paras galėjo būti laikomas vienoje areštinės kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, t. y. galima manyti buvus Vilniaus AVPK areštinės veiksmų neteisėtumą.

Tačiau pareiškėjo Asmens sveikatos istorijos Nr. 05-A/2012/6359 duomenimis, jokių nusiskundimų gydytojams pareiškėjas dėl kitų asmenų rūkymo jam sukeltų pasekmių nebuvo reiškęs. Gydytojai taip pat nediagnozavo pareiškėjui jokių pasyvaus rūkymo sukeltų ligų. Taigi, remiantis CK 6.271 straipsniu, nesant žalos, valstybei nekyla pareiga atlyginti žalą pareiškėjui šiuo aspektu. Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, teismas akcentavo, jog nagrinėjamu atveju netaikytina jo nurodyta Higienos norma HN 76:2010, kadangi joje nustatyti reikalavimai taikomi projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms.

Tuo tarpu pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas policijos areštinėje, todėl jo atžvilgiu taikytina Higienos norma HN 37:2009. Šiame kontekste teismas nurodė, kad pagal Higienos normos HN 37:2009 6 punktą policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Teismo vertinimu, tokių sąlygų sukūrimas ne visada reikalauja kapitalinio pastato remonto ar renovacijos, t. y. minėtos higienos normos reikalavimus, nustatytus 21 punkte (skaidraus stiklo langų buvimas), 22 punkte (dirbtinė naktinė apšvieta negali būti per ryški), 23 punkte (vėdinimas per langus), 28 punkte (dušinės grindys turi būti lygios, neslidžios, lengvai valomos), 30 punkte (kiekvienoje dušinėje turi būti muilo, kiekvienam asmeniui išduodamas individualus rankšluostis, kuris po to turi būti atiduodamas skalbimui), 48 punkte (areštinių patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs, ant sienų ir lubų paviršių neturi būti pelėsio), 49 punkte (visos patalpos turi būti valomos drėgnuoju būdu), 50 punkte (dušinių, kamerų grindys, praustuvės kiekvieną dieną turi būti plaunamos karštu vandeniu, valomos dezinfekuojančiais valikliais), 53 punkte (areštinėje neturi būti graužikų ir buitinių parazitų), 58 punkte (patalynė turi būti švari, dezinfekuota), buvo įmanoma užtikrinti pareiškėjui, jį laikant Vilniaus AVPK areštinėje ginčo laikotarpiu, ir be pastato rekonstrukcijos.

Tai įvertinęs, Vilniaus AVPK argumentą, jog nagrinėjamu atveju Higienos norma HN 37:2009 netaikytina, nes ji skirta tik naujai statomoms areštinėms, teismas atmetė kaip nepagrįstą ir sutiko su pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog Vilniaus AVPK išsamiai neatsikerta į kiekvieną pareiškėjo skundo argumentą, vertintina pareiškėjo naudai, t. y. tikėtina, jog pareiškėjas buvo laikomas jo nurodytomis sąlygomis (be tinkamo vėdinimo kameroje, grindyse išlindusiais vinimis, tarpais, per silpnai šviečiančia dienine ir per stipriai šviečiančia naktine lempa, slidžiomis dušo grindimis, nešvaria patalyne ir kt.).

Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo atsakovo veiksmų neteisėtumą, t. y. padarė išvadą, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Vilniaus AVPK areštinėje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, pažeidžiant nurodytus Higienos normos HN 37:2009 reikalavimus. Teismas kartu pažymėjo, jog analogiškus pažeidimus buvo nustačiusi ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus įstaiga, 2011 m. spalio 13 d. atlikusi Vilniaus AVPK areštinės patikrinimą. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2011 m. lapkričio 22 d. pažymoje Nr. 1/3D-3112 nurodyta, kad areštinės patalpų būklė yra nepatenkinama, jos įrengimas ir priežiūra neatitinka Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų ir Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d.

įsakymu Nr. 380, tokia areštinės patalpų būklė gali turėti neigiamos įtakos joje laikomų asmenų ir pareigūnų sveikatai, be to, taip gali būti pažeidžiamos jų teisės. Teismas taip pat akcentavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde visiškai nekėlė klausimo dėl galimybės pasivaikščioti kieme ar apsilankyti duše, tačiau Vilniaus AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą tai akcentavo ir išsamiai aprašė bei pridėjo prie atsiliepimo įvairius žurnalus ir žiniaraščius, patvirtinančius, kad pareiškėjui tokios teisės buvo užtikrintos.

Teismas papildomai atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo teiginys, kad jo laikymas antisanitarinėmis sąlygomis pablogino jo sveikatą, jis susirgo niežais, kojų grybeliu, yra pagrįstas byloje esančia medžiaga, kadangi iš Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnalo įrašų matyti, jog pareiškėjas buvimo Vilniaus AVPK areštinėje laikotarpiu ne kartą buvo apžiūrėtas ir konsultuotas sveikatos priežiūros specialistų, o 2011 m. liepos 21 d. pareiškėjui nugaros srityje buvo rasti odos išbėrimai, kurie, pareiškėjo teigimu, atsirado prieš savaitę.

Be to, iš pareiškėjo Asmens sveikatos istorijos Nr. 05-A/2012/6359 įrašų matyti, kad jis 2011 m. liepos 18 d. buvo konsultuotas dermatovenerologo dėl bėrimų liemens srityje, jam paskirtas gydymas. Taigi teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo sveikatos sutrikimus, jam nustatytas odos ligas, sprendė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų (netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų) ir pareiškėjui kilusių neigiamų pasekmių. Todėl, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, įvertinęs pareiškėjo laikymo Vilniaus AVPK areštinėje trukmę, pareiškėjo sveikatai sukeltas pasekmes, teismas padarė išvadą, jog šiuo atveju nustatytų pažeidimų trukmė ir mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių negali būti kildinama neturtinė žala.

Tačiau teismas akcentavo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis ar sveikatos susirgimai nepagydomi. Nustatydamas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas rėmėsi teismų praktika analogiškose bylose, atsižvelgė į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, pareiškėjo sveikatai sukeltas pasekmes bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais.

III. Pareiškėjas J. D. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 135), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą ir priteisti jam 20 320 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas pažymi, kad jis Vilniaus AVPK areštinėje buvo specialiai kalinamas nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Nurodo, jog aplinkybę, kad Vilniaus AVPK areštinė neatitinka jokių higienos normų reikalavimų, patvirtina byloje esančios Vilniaus visuomenės sveikatos centro ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažymos. Be to, atkreipia dėmesį, kad būdamas Vilniaus AVPK areštinėje, kreipėsi į budinčius pareigūnus dėl perkėlimo į kitą kamerą, kurioje nėra rūkančių asmenų, taip pat prašė iškviesti gydytoją dėl odos ir nagų grybelio, tačiau į tokius pareiškėjo prašymus nebuvo reaguojama. Pareiškėjas kartu prašo suteikti jam galimybę dalyvauti teismo posėdyje.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus AVPK taip pat pateikė apeliacinį skundą (b. l. 140–144), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, pareiškėjo skundą atmetant kaip nepagrįstą. Vilniaus AVPK mano, kad pirmosios instancijos teismas dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui netinkamai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai neišnagrinėjo faktinių bylos aplinkybių, todėl skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir Vilniaus AVPK atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Vilniaus AVPK papildomai pažymi, kad Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriaus Medicinos punkto Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnalo kopijose yra įrašas, jog apžiūros metu pareiškėjas skundų sveikatai neturėjo, smurto žymių nerasta, širdies veikla ritmiška, nugaros srityje yra odos išbėrimai, atsiradę maždaug prieš savaitę, alerginis dermatitas (kontaktinis). Taigi, Vilniaus AVPK teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo teiginys, jog jo laikymas antisanitarinėmis sąlygomis pablogino jo sveikatą, kadangi jis susirgo niežais ir kojų grybeliu, yra pagrįstas, nes šis teiginys neatitinka tikrovės. Vilniaus AVPK atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamu atveju po pareiškėjo apžiūros bėrimai buvo rasti nugaros srityje, o ne ant kojų, be to, jie medicinos darbuotojų buvo vertinti kaip alerginis dermatitas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 151–154) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Vilniaus AVPK atsiliepimas į pareiškėjo apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Vilniaus AVPK papildomai akcentuoja, kad pagal CK 1.138 straipsnio 8 punktą asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tuo tarpu tiek tarptautiniai, tiek nacionaliniai teismai yra ne kartą pažymėję, jog tam tikrais atvejais pažeidimo fakto pripažinimas yra asmens pažeistų teisių gynimo būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Be to, nurodo, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centro pažymose nėra konstatuotas Vilniaus AVPK areštinės netinkamumas laikyti suimtus ar sulaikytus asmenis, o klausimai dėl areštinės veiklos ribojimo net nebuvo keliami.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 155–156) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Tvirtina, jog pareiškėjo teiginiai, kad Vilniaus AVPK specialiai kalina žmones, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, o Vilniaus AVPK areštinė neatitinka jokių higienos normų ir yra katastrofiškos būklės, neatitinka tikrovės. Šiame kontekste atkreipia dėmesį, jog Vilniaus AVPK areštinė ne kartą buvo tikrinta Vilniaus visuomenės sveikatos centro darbuotojų ir atliktų patikrinimų aktuose, nors ir buvo užfiksuoti kai kurie neatitikimai higienos normoms, nėra pažymėta, jog areštinė yra netinkama laikyti suimtus ar sulaikytus asmenis. Tuo tarpu klausimai dėl areštinės veiklos ribojimo net nebuvo keliami. Papildomai pažymi, kad pareiškėją pristačius į Vilniaus AVPK areštinę, 2011 m. birželio 11 d. ir 2011 m. liepos 4 d. jis buvo apžiūrėtas areštinės medicinos darbuotojų, tačiau jo sveikatos sutrikimai nenustatyti, o apžiūrų rezultatai įforminti Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo registracijos žurnale. Be to, medicinos punkto slaugytojai apžiūrėjus pareiškėją 2011 m. liepos 21 d., Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo registracijos žurnale buvo pažymėta, kad jam diagnozuotas alerginis dermatitas, objektyviai atsiradęs prieš apytiksliai savaitę. Taigi, pirmieji šios ligos požymiai pareiškėjui turėjo atsirasti dar būnant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Kartu nurodo, jog ginčui aktualiu laikotarpiu iš pareiškėjo nebuvo gauta jokių skundų ar pareiškimų dėl sveikatos būklės ar jo laikymo sąlygų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašo suteikti jam galimybę dalyvauti teismo posėdyje. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Tuo tarpu pareiškėjas nagrinėjamu atveju iš esmės nesuformulavo aiškaus prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir jo visiškai nemotyvuoja, o apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Be to, nagrinėjamu atveju byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme ir pareiškėjas dalyvavo bylos nagrinėjime (b. l. 100, 115–118). Atsižvelgiant į tai, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiais nuo 2011 m. birželio 10 d. iki 2011 m. birželio 23 d., nuo 2011 m. liepos 4 d. iki 2011 m. liepos 11 d. ir nuo 2011 m. liepos 21 d. iki 2011 m. liepos 22 d. Vilniaus AVPK areštinėje jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Apeliaciniuose skunduose iš esmės nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliantai naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Pažymėtina, kad iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 29, 35–41) matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiais Vilniaus AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2011 m. birželio 11 d. iki 2011 m. birželio 23 d., nuo 2011 m. liepos 4 d. iki 2011 m. liepos 11 d. ir nuo 2011 m. liepos 21 d. iki 2011 m. liepos 22 d., t. y. iš viso 20 parų, iš kurių 13 parų kameroje jis buvo laikomas vienas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

Tačiau šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjui pateikus pakankamai aiškų, detalų ir išsamų jo laikymo sąlygų Vilniaus AVPK areštinėje apibūdinimą, Vilniaus AVPK, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, iš esmės nepateikė šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes paneigiančių duomenų. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai visas abejones vertino pareiškėjo naudai ir sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo laikymo sąlygos Vilniaus AVPK areštinėje neatitiko ginčijamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų teisės aktų reikalavimų.

Juolab kad iš esmės analogiški pažeidimai buvo užfiksuoti ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2011 m. lapkričio 22 d. pažymoje Nr. 1/3D-3112 (b. l. 66–70), kurioje, 2011 m. spalio 13 d. atlikus Vilniaus AVPK areštinės patikrinimą, be kita ko, nurodyta, jog areštinės patalpų būklė yra nepatenkinama, jos įrengimas ir priežiūra neatitinka Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų ir Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d.

įsakymu Nr. 380, tokia areštinės patalpų būklė gali turėti neigiamos įtakos joje laikomų asmenų ir pareigūnų sveikatai, be to, taip gali būti pažeidžiamos jų teisės. Tuo tarpu pats Vilniaus AVPK savo atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad 2011 metais Vilniaus AVPK areštinės kamerų ir patalpų remonto darbai nebuvo atliekami.

Kita vertus, šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas. Byloje taip pat nenustatyta, jog Vilniaus AVPK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, pabrėžtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad jis kreipėsi į budinčius pareigūnus dėl perkėlimo į kitą kamerą, kurioje nėra rūkančių asmenų, taip pat prašė iškviesti gydytoją dėl odos ir nagų grybelio, tačiau į jo prašymus nebuvo reaguojama, byloje tokių duomenų nėra. Priešingai, byloje esantis Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriaus viršininko 2014 m. kovo 4 d. tarnybinis pranešimas Nr. 10-9-PR5-54 (b. l.

35) patvirtina, kad pareiškėjas jo laikymo Vilniaus AVPK areštinėje metu nesikreipė dėl pervedimo į kitą kamerą dėl netinkamų laikymo sąlygų ar kitų priežasčių. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo sveikatos sutrikimai (odos ligos) atsirado būtent dėl jo laikymo sąlygų Vilniaus AVPK areštinėje. Kaip minėta, byloje nustatyta, jog pareiškėjas Vilniaus AVPK areštinėje buvo laikomas laikotarpiais nuo 2011 m. liepos 4 d. iki 2011 m. liepos 11 d. ir nuo 2011 m. liepos 21 d. iki 2011 m. liepos 22 d.

Tuo tarpu iš byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos ir kitų medicininių duomenų (b. l. 12–27, 53–56, 81–98, 114) matyti, kad pareiškėjo odos bėrimas pirmą kartą buvo pastebėtas tik 2011 m. liepos 21 d. pareiškėjo apžiūros metu, jam atvykus į Vilniaus AVPK areštinę, be to, nurodyta, kad bėrimas atsirado maždaug prieš savaitę, t. y. tuo metu, kai pareiškėjas net nebuvo Vilniaus AVPK areštinėje. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Taigi, priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo laikymo sąlygų Vilniaus AVPK areštinėje nenustatyti. Kartu akcentuotina, kad byloje esantys duomenys (b. l. 60–65, 71–76) patvirtina, jog siekiant išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Vilniaus AVPK ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis dėl areštinės patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos, o patalynės skalbimui buvo sudaryta sutartis su UAB „Švaros etalonas“.

Taip pat, kaip nurodė Vilniaus AVPK, minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) dezinfekuojamas nuolat, tam atlikti sudaryta sutartis su viešąja įstaiga Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikomis. Tai įvertinusi, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo dėl byloje nustatytų netinkamų jo laikymo sąlygų patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Tačiau, nors nustatytas pažeidimas ir nebuvo žeminantis pareiškėjo orumą Konvencijos 3 straipsnio prasme, šiuo atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą.

Taigi pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Šiuo aspektu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.).

Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Pasisakydama dėl pareiškėjui priteistos neturtinės žalos, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą bei tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei dvejiems su puse metų nuo ginčui aktualaus laikotarpio pabaigos), o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme), tuo tarpu laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsia pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2012 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013 ir kt.), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. D. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys