A-575-455-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-455/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01126-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Marijampolės pataisos namams dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–4), kurį vėliau patikslino (b. l. 30–32, 37–38), prašydamas panaikinti Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, atsakovas) direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutarimą Nr. 3875 (toliau – ir Nutarimas Nr. 3875).

Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. rugsėjo 4 d., grįžęs į Marijampolės PN, sužinojo, jog Marijampolės PN direktorius jam už akių priėmė Nutarimą Nr. 3875, kuriuo apkaltino jį padarius nenustatytus pažeidimus – neva jis pažemino gydytojo G. K. orumą. Teigė, jog Nutarimas Nr. 3875 yra neteisėtas ir nepagrįstas, jį priimant buvo suvaržytos pareiškėjo teisės: nebuvo leista duoti paaiškinimų, nei jis pats, nei jo advokatas nedalyvavo drausminėje komisijoje, taip pat nedalyvavo ir liudytojai, galėję paliudyti jo naudai. Pareiškėjas pažymėjo, jog tokie suvaržymai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1 daliai, 20 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 2 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 ir 6 dalims, 109 straipsnio 1 daliai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 1, 2 ir 4 dalims, 6 straipsnio 1–2 dalims, 3 dalies a–d punktams, 13–14 straipsniams, 75 straipsnio 1 daliai. Atkreipė dėmesį, kad Nutarimu Nr. 3875 paskyrus jam nuobaudą – 15 parų uždarymą baudos izoliatoriuje – ne teismo tvarka, remiantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 146 straipsnio 1 dalies nuostata, buvo atimta jo teisė susirašinėti, skambinti telefonu, susitikti pasimatymo metu, naudotis asmeniniais daiktais, pirkti maistą, taip pat teisė judėti pataisos namų teritorijoje. Pareiškėjas tokio pobūdžio nuobaudos taikymą vertino kaip dvigubos nuobaudos paskyrimą. Taip pat paaiškino, jog šią nuobaudą jis apskundė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), tačiau Kalėjimų departamentas 2012 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. 2S-4545 nusprendė, kad pareiškėjui skundžiamu Nutarimu Nr. 3875 nuobauda buvo paskirta teisėtai ir pagrįstai. Be to, pareiškėjas akcentavo, kad gydytojas G. K. sąmoningai provokavo pareiškėją, neskyrė jam gydymo, neatliko sveikatos apžiūros ir neleido susipažinti su pareiškėjo medicinine kortele.

Atsakovas Marijampolės PN atsiliepime ir patikslintame atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 47–48, 57–60, 123–125) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, jog Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkas G. K. tarnybiniu pranešimu informavo, jog 2012 m. rugpjūčio 23 d. apie 09.25 val. pareiškėjas atėjo į jo kabinetą ir pageidavo susipažinti su visa savo asmens sveikatos istorija nuo pradžių bei ją išsinešti į būrį, tačiau jam nebuvo leista to padaryti, kadangi asmens sveikatos istorija yra jo asmens bylos sudėtinė dalis ir išsinešti jos į būrį neleidžiama. Pareiškėjas buvo supažindintas su paskutine gydytojo neurologo išvada ir epikrize bei jam buvo nurodyta, jog jis jau turi beveik visų savo sveikatos istorijos lapų kopijas, ir pasiūlyta susipažinti su savo asmens sveikatos istorija gydytojo kabinete.

Pareiškėjas, demonstratyviai vartydamas savo sveikatos istoriją, pradėjo užgaulioti ir įžeidinėti G. K., teigdamas, jog nuteistųjų organizacijos vardu rašys skundus, prašys ištirti jo psichikos būklę, kadangi jis yra nestabilios psichikos asmuo, kurį reikia gydyti. Pareiškėjui toliau demonstratyviai vartant savo sveikatos istoriją ir vilkinant laiką, G. K. paprašė negaišinti gydytojo ir jo priėmimo laukiančių kitų nuteistųjų. Tada pareiškėjas paklausė G. K., ar šis rašys tarnybinį pranešimą dėl jo įžeidinėjimo ir užgauliojimo, o G.

K. atsakius, kad būtinai rašys, pareiškėjas metė savo asmens sveikatos istoriją ant stalo ir šaukdamas, jog rašys į prokuratūrą, išbėgo iš kabineto. Dėl tokio pareiškėjo elgesio G. K. 2012 m. rugpjūčio 23 d. surašė tarnybinį pranešimą. Pareiškėjas dėl minėto įvykio rašyti pasiaiškinimą būrio viršininkui S. D. atsisakė. Atsakovas taip pat akcentavo, kad pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 24 d. apie 15.00 val. stadione prie 22 būrio lokalinio sektoriaus durų kalbėjosi su minėto būrio nuteistaisiais, kurie dėl polinkio neteisėtai naudotis mobiliojo ryšio telefonais ar turimų priklausomybių charakterizuojami neigiamai ir, siekiant BVK 70 straipsnyje numatytų tikslų, laikomi atskirai bei be administracijos leidimo jiems neleidžiama bendrauti, į pareigūno G.

M. nurodymą nutraukti pokalbį nereagavo ir šio nurodymo nevykdė. Dėl tokio pareiškėjo elgesio pareigūnas G. M. surašė tarnybinį pranešimą dėl nurodymo nevykdymo. Pareigūnui liepus pareiškėjui parašyti pasiaiškinimą, pastarasis tai daryti atsisakė. Marijampolės PN nurodė, kad už minėtus prasižengimus pareiškėjui Marijampolės PN direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu Nr. 3875 buvo paskirta nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 15 parų. Taip pat pažymėjo, kad dėl nurodytų pažeidimų tyrimas nebuvo vykdomas, o nuobauda paskirta laikantis BVK 143 straipsnio 4 dalyje nustatytų terminų pareiškėjui nedalyvaujant, kadangi jis laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 28 d. iki 2013 m. rugsėjo 4 d. buvo konvojuotas į Kauno tardymo izoliatorių.

Be to, atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo paskirta BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta nuobauda, todėl pagal BVK 143 straipsnio 7 dalį jis Drausmės komisijoje nebuvo svarstytas, o teisės aktai nenumato privalomo nuteistojo dalyvavimo priimant nutarimą dėl nuobaudos skyrimo ir nedraudžia už kelis prasižengimus skirti vieną nuobaudą, pareiškėjas apie priimtą sprendimą buvo informuotas pasirašytinai įteikiant jam Nutarimo Nr. 3875 kopiją. Atsakovas kartu pabrėžė, kad pareiškėjas, 2011 m. rugsėjo 8 d. atvykęs į Marijampolės PN, buvo papildomai pasirašytinai supažindintas su Atmintine apie nuteistojo, atliekančio laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN, teises, pareigas ir draudimus, o jo padaryti prasižengimai yra piktybiniai ir grubūs, todėl jam buvo skirta padarytiems pažeidimams adekvati nuobauda.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 25 d. sprendimu (b. l. 147–150) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad remiantis bylos medžiaga, atsakovas, prieš skirdamas nuobaudą, įvykdė visas sąlygas, nustatytas BVK 10–12, 110, 142–143 straipsniuose ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklių) 205 punkte. Įvertinęs byloje esančią medžiagą ir teismo posėdžio metu liudytojų duotus parodymus, teismas padarė išvadą, jog prieš baudžiamas pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie nusižengimus, kuriais jis įtariamas, ir jam buvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus bei apsiginti, tačiau pareiškėjas šia galimybe nepasinaudojo savo paties apsisprendimu. Teismas akcentavo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas, prieš skiriant jam nuobaudą, būtų prašęs Marijampolės PN administracijos apklausti liudytojus, atlikti tam tikrus tyrimo veiksmus ar informavęs apie jo interesus atstovaujantį advokatą. Taip pat pabrėžė, kad nuobaudą, remiantis BVK 143 straipsnio 1 dalimi ir Taisyklių 199 punktu, pareiškėjui skyrė kompetentingas pareigūnas – Marijampolės PN direktorius. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad nors BVK 143 straipsnio 7 dalis išskiria atvejus, kai nuobaudos gali būti skiriamos tik esant pataisos įstaigos Drausmės komisijos teikimui, dalyvaujant Drausmės komisijoje, šis reikalavimas nustatytas tik dėl BVK 142 straipsnio 2 dalyje numatytų nuobaudų, o kitais atvejais svarstymas Drausmės komisijoje nenumatytas, todėl atsakovas, pareiškėjo nekviesdamas į Drausmės komisiją, teisės aktų reikalavimų nepažeidė, kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo paskirta BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta nuobauda. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo padaryti pažeidimai įrodyti byloje surinktais duomenimis, todėl nagrinėjamu atveju ginčijamu Nutarimu Nr. 3875 jam buvo pagrįstai ir teisėtai paskirta nuobauda – uždaryti jį 15 parų į baudos izoliatorių. Teismas sprendė, kad pareiškėjui paskirta nuobauda yra adekvati padarytiems pažeidimams.

III. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde (b. l. 162) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde palaiko savo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją ir papildomai nurodo, jog 2013 m. birželio 7 d. Marijampolės PN Taisyklių 57 punkto pagrindu buvo atlikta krata, kurios metu buvo konfiskuoti visi pareiškėjo dokumentai, todėl jis negali tinkamai apginti savo teisių apeliacine tvarka.

Atsakovas Marijampolės PN pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 169), kuriame prašo skundą atmesti. Marijampolės PN nurodo, jog palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui bei kituose teismui pateiktuose dokumentuose. Taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausti liudytojai patvirtino faktines bylos aplinkybes, jų parodymai buvo nuoseklūs. Be to, atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė neteisėtų Marijampolės PN veiksmų, o pareiškėjui Nutarimu Nr. 3875 nuobauda buvo paskirta teisėtai ir pagrįstai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Marijampolės PN direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 3875 teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjo ginčijamas Marijampolės PN direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutarimas Nr. 3875 yra teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Kaip matyti iš pareiškėjo ginčijamo Marijampolės PN direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 3875 (b. l. 11), šiuo nutarimu pareiškėjui už tai, kad jis 2012 m. rugpjūčio 23 d. apie 09.25 val. Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos viršininko G. K. priėmimo metu jo atžvilgiu elgėsi nepagarbiai, išvadindamas jį „nestabilios psichikos durniumi“, taip pat 2012 m. rugpjūčio 24 d. apie 15.00 val. nuteistųjų stadione, prie 22 būrio lokalinio sektoriaus durų, kalbėjosi su 22 būrio nuteistaisiais, o gavęs nurodymą nutraukti pokalbį, šio nurodymo nevykdė bei kalbėjosi toliau, taip pažeisdamas BVK 12 straipsnio 2 dalies ir 110 straipsnio 1 dalies 1–2 punktų bei Taisyklių 50 punkto reikalavimus, buvo skirta nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 15 parų. Pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju ginčo dėl nurodytų pažeidimų, kurių padarymu kaltinamas pareiškėjas, faktinių aplinkybių iš esmės nėra, be to, jas patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai (b. l. 50, 52, 72, 134–136) ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą įspėtų (b. l. 115, 144) liudytojų duoti parodymai (b. l. 116–117, 145–146), kuriais netikėti teismas neturi jokio pagrindo, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisako ir sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo kaltė dėl Nutarime Nr. 3875 nurodytų pažeidimų padarymo įrodyta. Kita vertus, pareiškėjas nesutinka su Nutarimu Nr. 3875, argumentuodamas procedūriniais nuobaudos skyrimo pažeidimais ir nurodydamas, jog nagrinėjamu atveju jam nebuvo suteikta teisė parašyti atsikirtimus, nuobauda jam buvo paskirta už akių, skiriant nuobaudą jis nedalyvavo Drausmės komisijoje, be to, svarstant pažeidimus nebuvo suteikta galimybė dalyvauti jo advokatui ir liudytojams.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad BVK 12 straipsnis, reglamentuojantis bendrąsias nuteistųjų pareigas, numato, kad nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių (BVK 12 str. 1 d.); nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus (BVK 12 str. 2 d.); specialiąsias nuteistųjų pareigas nustato atskirų rūšių bausmių vykdymo tvarką ir sąlygas reglamentuojantys šio Kodekso skyriai (BVK 12 str. 3 d.). Remiantis BVK 110 straipsnio, įtvirtinančio specialiąsias nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigas, 1 dalies 1–2 punktais, laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos ir vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Nustatytų pareigų ir draudimų nesilaikantys nuteistieji atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (BVK 110 str. 3 d.). Be to, vienas iš pagrindinių pataisos įstaigų režimo reikalavimų yra reikalavimas nuteistiesiems tiksliai ir nenukrypstamai atlikti savo pareigas (BVK 112 str. 2 d.), o pagal Taisyklių 50 punktą pataisos įstaigų darbuotojų ir nuteistųjų tarpusavio santykiai grindžiami abipusės pagarbos principu. Tuo tarpu BVK 116 straipsnis numato, kad pataisos įstaigose nustatoma reglamentuota vidaus tvarka; nuteistieji pasirašytinai supažindinami su jų teisėmis, pareigomis ir draudimais. Atitinkamai iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas asmeniškai ir pasirašytinai buvo supažindintas su pagrindinėmis nuteistojo, atliekančio laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN, teisėmis, pareigomis ir draudimais, inter alia BVK 12 straipsnio 1–2 dalių ir 110 straipsnio 1 dalies 1–2 punktų reikalavimais (b. l. 137–138).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, jog nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas – užtikrinti tvarkos palaikymą bausmės vykdymo metu, būtinybė palaikyti drausmę, sukurti būtinas sąlygas normaliai pataisos įstaigų veiklai. Įstatymu nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – drausminėmis nuobaudomis, kurių rūšis ir skyrimo tvarką nustato BVK (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-589/2010 ir kt.).

Pažymėtina, kad pagal BVK 142 straipsnį, laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam šių pareigų (bausmės atlikimo režimo reikalavimų) nevykdymas yra pakankamas pagrindas jam skirti šioje teisės normoje nustatytas nuobaudas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1235/2009, 2010 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1068/2010 ir kt.). Kaip minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjui Marijampolės PN direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu Nr. 3875 buvo paskirta BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 15 parų.

Remiantis BVK 143 straipsnio 1 dalimi, šio Kodekso 142 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos nuobaudos skiriamos tam įgalioto pareigūno nutarimu arba įsakymu; turinčių teisę skirti nuobaudas pareigūnų sąrašą ir jų įgaliojimus nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Atitinkamai pagal Taisyklių 202 punktą pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas turi teisę nuteistiesiems skirti nuobaudas, nustatytas BVK; paskatinimo priemonių ir nuobaudų skyrimo nuteistiesiems tvarką nustato BVK 141 ir 143 straipsniai (Taisyklių 203 p.).

Iš esmės analogiška Taisyklių 202 punktui nuostata įtvirtinta BVK 143 straipsnio 7 dalyje, kuri numato, kad nuobaudos – papeikimas, paskyrimas be eilės budėti pataisos įstaigos patalpose ir tvarkyti teritoriją – skiriamos žodžiu arba raštu tam įgalioto pareigūno įsakymu arba nutarimu; kitos šio Kodekso 142 straipsnio 1 dalyje numatytos nuobaudos skiriamos pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu. Be to, BVK 143 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, jog šio Kodekso 142 straipsnio 2 dalyje numatytos nuobaudos skiriamos tik tais atvejais, kai yra pataisos įstaigos Drausmės komisijos teikimas.

Taigi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nurodytas teisės aktų nuostatas ir tai, kad pareiškėjui buvo paskirta ne BVK 142 straipsnio 2 dalyje numatyta nuobauda, nebuvo pagrindo pažeidimus, kurių padarymu kaltinamas pareiškėjas, svarstyti Drausmės komisijoje, todėl pareiškėjo argumentas dėl jo nedalyvavimo Drausmės komisijos posėdyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nors Taisyklių 205 punktas numato, jog kiekvienas nuteistasis prieš baudžiamas turi būti informuotas apie nusižengimą, kuriuo jis įtariamas, ir jam turi būti suteikta galimybė apsiginti, iš byloje esančių duomenų matyti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo paties apsisprendimu šia teise nepasinaudojo ir atsisakė pateikti paaiškinimus, nors jam tokia galimybė buvo sudaryta (b. l. 51–54, 145–146). Pabrėžtina, kad Taisyklių 206 punktas aiškiai numato, jog tuo atveju, jei nuteistasis, kuris įtariamas pažeidęs bausmės atlikimo režimo reikalavimus, atsisako pasiaiškinti raštu, šis atsisakymas įforminamas protokolu (31 priedas), kas šiuo atveju ir buvo padaryta (b. l. 51, 53). Atsižvelgiant į tai, kaip nepagrįstas bei prieštaraujantis objektyviems byloje esantiems rašytiniams įrodymams atmestinas ir pareiškėjo argumentas, jog jam nebuvo suteikta teisė parašyti atsikirtimus. Kartu akcentuotina, kad teisės aktai nenumato privalomo nuteistojo, įtariamo nusižengimo padarymu, dalyvavimo sprendžiant dėl nuobaudos jam skyrimo, o byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs pageidavimą, jog sprendžiant dėl nuobaudos jam skyrimo dalyvautų jo advokatas ar tam tikri liudytojai, todėl pareiškėjo argumentai, kad nagrinėjamu atveju nuobauda jam buvo nepagrįstai paskirta už akių ir svarstant pažeidimus nebuvo suteikta galimybė dalyvauti jo advokatui bei liudytojams, taip pat atmestini. Vadovaujantis BVK 143 straipsnio 10 dalimi, apie nuobaudos, išskyrus žodžiu skiriamą nuobaudą, paskyrimą nuteistajam paskelbiama pasirašytinai, kas šiuo atveju ir buvo padaryta (b. l. 11).

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjo skundžiamas Marijampolės PN direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutarimas Nr. 3875 yra teisėtas ir pagrįstas, jis priimtas įgalioto pareigūno, laikantis teisės aktuose numatytos nuobaudų skyrimo tvarkos ir terminų, o pareiškėjui paskirta nuobauda nėra per griežta ir atitinka padaryto pažeidimo pobūdį.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys