AS-525-267-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS525-267/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07195-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. R. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. R. kreipėsi į teismą prašydamas: 1) Priimti skundą ir sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki bus priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimas pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą; 2) Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 1D-9827(11); 3) Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį po 268,17 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 4) Įpareigoti atsakovus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti tokio dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri buvo paskaičiuota iki valstybinės pensijos sumažinimo. Tačiau paduotas skundas atitiko ne visus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) 23-24 straipsnių reikalavimus, todėl 2013 m. gruodžio 2 d. nutartimi pareiškėjui iki 2013 m. gruodžio 23 d. buvo pasiūlyta pateikti objektyviais duomenimis grįstą prašymą atnaujinti skundo teismui padavimo terminą. 2013 m. gruodžio 12 d. pareiškėjas pateikė patikslintą skundą, kuriame prašė atnaujinti terminą skundui paduoti. Paaiškino, kad apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo Lietuvos Respublikos Konstituciniam teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą, t. y. dar iki jo paskelbimo „Valstybės žiniose“ 2013 m. rugsėjo 21 d., tačiau pareiškėjo teigimu, treji metai nepraėjo nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą į teismą nesikreipė, nes tikėjosi, jog neteisėtai sumažinta pensijos dalis bus išmokėta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti netenkino ir skundą priimti atsisakė. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kur išaiškinta, kad suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą, kuris, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Pareiškėjui, kaip matyti iš prie skundo pridėtų dokumentų, pirma sumažinta valstybinė pensija buvo išmokėta 2010 m. vasario mėn., t. y. pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma (turėjo būti žinoma) 2010 m. vasario mėn., kai jam nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis. Pažymėjo tai, kad pagal minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėjas kreipėsi tik 2013 m. lapkričio 25 d., t. y. pasibaigus nustatytam terminui ginti savo teises. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas yra praleidęs 3 metų terminą reikšti reikalavimą dėl pensijos nepriemokos priteisimo, taip pat dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. 1D-9827(11) panaikinimo, nes ginčas negali kilti dėl to, dėl ko asmuo jau negali kreiptis į teismą.

III. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį ir priimti naują sprendimą.

Atskirąjį skundą iš esmės grindžia argumentais suformuluotais skunde pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėtų atnaujinti terminą skundui paduoti ir skundą priimti bei sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimas pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą, kadangi kitų asmenų, gaunančių pareigūnų ir karių valstybines pensijas skundai yra priimti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkinamas, terminas skundui paduoti atnaujinamas.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutarties, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos paduoti, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. S. R. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2013 m. lapkričio 25 d., t. y. praleidęs minėtą 3 metų terminą.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Išvardytos priežastys, teisėjų kolegijos įsitikinimu, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis naikinama kaip nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkina pareiškėjo prašymą ir atnaujinęs kreipimosi į teismą terminą, perduoda pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui spręsti jo priėmimo klausimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, 34 ir 133 straipsniais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. R. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį panaikinti, atnaujinti S. R. trejų metų terminą skundui paduoti ir perduoti skundo priėmimo klausimą Vilniaus apygardos administraciniam spręsti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas