A-442-1082-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-1082/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00621-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 17.2; 35.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Orlen Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Orlen Lietuva“ skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas UAB „Orlen Lietuva“ skundu ir patikslintu skundu prašė panaikinti Palangos miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ (toliau – ir Sprendimas) 1.3 ir 1.4 punktų dalis, kuriomis nustatytas mokesčio tarifas pareiškėjui priklausančiam nekilnojamajam turtui, ir nustatyti, kad būtų taikomi Tarybos Sprendimo 1.1 ir 1.2 punktai, nustatantys bendruosius 0,5 proc. ir 1 proc. nekilnojamojo turto tarifus.

Nurodė, kad ginčijamo Sprendimo 1.3 punktu buvo nuspręsta 2014 metais Palangos miesto savivaldybės teritorijoje esančiam komercinio naudojimo nekilnojamajam turtui, kuris priklauso Didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai, tame tarpe ir pareiškėjui, nustatyti 2 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifą, o Sprendimo 1.4 punktu nustatyti 3 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifą gamybinės, pramoninės veiklos ir kitam inžinierinių statinių nekilnojamajam turtui. Teigė, kad skundžiamas administracinis aktas pažeidžia asmenų lygybės įstatymui principą, nes pareiškėjas privalės mokėti didesnį nekilnojamojo turto mokestį negu kiti subjektai tik todėl, kad jie nėra įrašyti į Didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašą. Pareiškėjo teigimu, atsakovo sprendimu iškreipiama nekilnojamojo turto mokesčio esmė ir tikslai, nes apmokestinamas ne jo objektas – nekilnojamasis turtas, o subjektas, t. y. turto savininkas dėl formalaus neįstatyminio statuso (kriterijai, kurių pagrindu subjektas įrašomas į Didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašą nėra nustatyti įstatymu). Teigė, kad skundžiamos Sprendimo dalys prieštarauja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo nuostatoms, paskirčiai ir tikslui, Mokesčių administravimo įstatyme ir Konstitucijoje įtvirtintam mokesčių mokėtojų (asmenų) lygybės principui, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsniui, taip pat, pažeidžia Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintą savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principą, Viešojo administravimo 3 straipsnio 1, 2, 3, 4 punktuose bei Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje, 9 straipsnyje įtvirtintus įstatymo viršenybės, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, proporcingumo, apmokestinimo teisingumo ir apmokestinimo aiškumo principus. Pabrėžė, jog pasirinktas netinkamas Didžiojo mokesčių mokėtojo kriterijus ir būtent tai pažeidė lygiateisiškumo, nediskriminavimo bei kitus principus.

Atsakovas Taryba su pareiškėjo skundu nesutiko ir atsiliepime nurodė, jog skundžiamos Sprendimo dalys atitinka Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Teigė, kad įstatymas Tarybai suteikia teisę nuspręsti ir kiekvienais metais nustatyti ginčo mokesčio tarifus, kurie gali būti skirtingų dydžių, todėl nusprendė 2014 metams nustatyti didesnius mokesčio tarifus nekilnojamajam turtui, kuris priklauso Didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai. Nurodė, kad pareiškėjas ginčija norminį teisės aktą, o pateiktas prašymas nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) atsiliepime nurodė, kad šiuo atveju ginčą palieka spręsti teismo nuožiūra.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl Tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ 1.3 ir 1.4 punktų ir prašymo nustatyti, kad pareiškėjui UAB „Orlen Lietuva“ priklausančiam nekilnojamajam turtui būtų taikomi to paties sprendimo 1.1 ir 1.2 punktai, nustatantys bendruosius 0,5 proc. ir 1 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsakovui iškėlus klausimą, ar ginčijamas Tarybos Sprendimas nėra norminis teisės aktas, teismas analizuodamas šį klausimą vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnyje įtvirtintais teisės aktų apibrėžimo kriterijais. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog ABTĮ 2 straipsnio 13 dalyje nurodyti požymiai yra vertinamieji, todėl kiekvienu atveju teismui nustatant ar aktas, dėl kurio teisėtumo į teismą kreipėsi atitinkamas subjektas, gali būti pripažintas norminiu administraciniu aktu, būtina išsiaiškinti akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį; subjektų ratą, kuriems taikomas aktas; aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes. Sprendžiant, ar tam tikras aktas gali būti pripažintas norminiu teisės aktu, reikia nustatyti ne tik tai, ar šis aktas yra priimtas viešojo administravimo subjekto, bet ir tai, ar šis aktas priimtas būtent įgyvendinant viešojo administravimo įgaliojimus, t.y. jį priėmusiam subjektui tiesiogiai realizuojant valstybės valią ir nustatant elgesio taisykles, visuotinai privalomas tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams. Pabrėžė, jog norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. Teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-63/2003; 2012 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje A520-2270/2012).

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo ginčijamas administracinis aktas neatitinka nurodytų norminio administracinio akto kriterijų. Pabrėžė, kad reikšmingas norminio ir individualaus teisės aktų atskyrimo kriterijus yra tai, jog individualus teisės aktas yra teisės taikymo aktas, o ne tam tikros teisės sukūrimas, kuris yra būdingas norminiam teisės aktui ir iš esmės yra norminio teisės akto atsiradimo (priėmimo) tikslas. Nustatė, jog Tarybos Sprendimas buvo skirtas ne sukurti naujas teisės normas, o įgyvendinti Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo nuostatą. Atsakovas ginčijamu administraciniu aktu realizavo Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu jai suteiktą teisę nustatyti tam tikrų mokesčių tarifus, t. y. taikė šią teisės normą, o ne sukūrė naują normą. Todėl teismas sprendė, kad šio kriterijaus taikymo prasme, ginčijamas Tarybos Sprendimas yra ne norminis, o individualus teisės aktas.

Įvertinęs, kokiam subjektų ratui Sprendimas skirtas, teismas nurodė, kad Didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai priskirtų įmonių sąrašas yra sudarytas ir viešai paskelbtas, todėl nebuvo galima daryti išvados, kad ginčijamu Sprendimu nustatytas mokesčio tarifas yra visuotinai privalomas ir skirtas neapibrėžtam subjektų ratui. Konstatavo, kad Tarybos Sprendimas daro tiesioginę įtaką tik į didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašą įtrauktų juridinių asmenų teisėms bei pareigoms, bet neįtvirtino visuotinai privalomos elgesio taisyklės, todėl šio akto nepriskyrė norminiam teisės aktui.

Teismo vertinimu, ginčijamas sprendimas priimtas nepažeidžiant Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo nustatytų terminų, t. y. iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos. Pareiškėjos prašomu panaikinti 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T1-143 1.3 punktu nustatytas mokesčio tarifas – 2 proc. ir 1.4 punktu nustatytas 3 proc. mokesčio tarifas neviršija minėto įstatymo tarifo dydžiui keliamų sąlygų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog mokesčių tarifų dydžiai nepagrįstai dideli. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalis leidžia savivaldybės taryboms diferencijuoti mokesčio tarifus atsižvelgiant į nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus). Palangos miesto savivaldybės taryba skundžiamu sprendimu nustatė skirtingus nekilnojamojo turto mokesčio tarifus, atsižvelgusi į mokesčio mokėtojų dydį. Mokesčio mokėtojų kategorija – dydis, yra vienas iš įstatyme įtvirtintų kriterijų nekilnojamojo turto mokesčio tarifams diferencijuoti, todėl teismas konstatavo, kad atsakovas veikė teisėtai nustatydamas mokesčių tarifus atsižvelgiant į mokesčių mokėtojų dydį. Įvertinęs byloje nustatytas teisines ir faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad pagrindo panaikinti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ 1.3 punkto ir 1.4 punkto dalis, susijusias su pareiškėjui nustatytų mokesčio tarifų dydžiu, nėra.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo nesutikimas su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu iš esmės grindžiamas tais pačiais motyvais kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą iš esmės palaiko atsakovo poziciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas UAB „Orlen Lietuva“ kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ 1.3 ir 1.4 punktų dalis, kuriomis nustatytas mokesčio tarifas pareiškėjui priklausančiam nekilnojamajam turtui, ir nustatyti, kad būtų taikomi minėto sprendimo 1.1 ir 1.2 punktai, numatantys bendruosius 0,5 proc. ir 1 proc. nekilnojamojo turto tarifus.

Nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ 1.3 ir 1.4 punktus kaip dalį individualaus administracinio akto.

Palangos miesto savivaldybės taryba 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“, vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu ir Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalimis, nustatė nekilnojamojo turto mokesčio tarifus 2014 metams. Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ 1.3 ir 1.4 punktais atitinkamai nustatyti 2 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės tarifas komercinio naudojimo nekilnojamajam turtui, kuris priklauso didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai, ir 3 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės tarifas gamybinės, pramoninės veiklos ar kitam inžinierinių statinių nekilnojamajam turtui, kuris priklauso didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai (pagal sąrašą, patvirtintą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos).

Pažymėtina, kad individualus teisės aktas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 14 dalyje apibrėžiamas kaip vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas – tai vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei. ABTĮ 2 straipsnio 13 dalyje norminis aktas apibrėžiamas kaip įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje nurodoma, kad norminis administracinis aktas – tai teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Iš šių įstatymuose įtvirtintų norminio akto apibrėžimų matyti, kad norminio administracinio akto esminiai požymiai yra: akto turinys apima elgesio taisykles – teisės normas; šios normos skirtos individualiais požymiais neapibrėžtai (neapibūdintai) asmenų grupei.

Pažymėtina, kad individualus administracinis teisės aktas yra įstatymo normų ar kitų hierarchiškai aukštesnės pakopos norminių teisės aktų normų taikymo priemonė tuo atžvilgiu, kad šis aktas turi būti pagrįstas inter alia teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), o norminis administracinis aktas yra įstatymo normų taikymo aktas todėl, kad juo iš esmės nustatomi atitinkamo įstatymo normų įgyvendinimo tvarka ir sąlygos. Skiriamasis jų bruožas yra tas, kad norminiu administraciniu aktu, nepaisant minėto jo taikomojo pobūdžio, yra nustatomos teisės normos, o individualiu administraciniu aktu teisės normos yra išimtinai tik taikomos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis teisės doktrina, yra nurodęs, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. Teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010; 2003 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-63/2003; kt.).

Nagrinėjamu atveju Palangos miesto savivaldybės taryba 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ priėmė vadovaudamasi, be kita ko, Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, numatančia, kad konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, nustato savivaldybės taryba. Taigi Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. T2-143 nėra vienkartis teisės taikymo aktas. Šis administracinis aktas nustato nekilnojamojo turto mokesčio tarifus 2014 metams Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, todėl jame įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, normos, o subjektai, kuriems skirtos nurodytos taisyklės, yra apibūdinti rūšiniais požymiais, jų neindividualizuojant. Tai reiškia, kad šis sprendimas yra privalomas visiems Palangos miesto savivaldybės nekilnojamojo mokesčio mokėtojams – nekilnojamojo turto savininkams (Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 straipsnis). Ginčijamos minėto sprendimo 1.3 ir 1.4 punktų nuostatos, įtvirtinančios konkrečius nekilnojamojo turto mokesčio tarifus didiesiems mokesčių mokėtojams, taip pat yra norminio pobūdžio, nes nustato nekilnojamojo turto mokesčio tarifus rūšiniais, o ne individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Šie požymiai sudaro pagrindą konstatuoti, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ yra norminio pobūdžio.

Pažymėtina, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. T2-143 nepraranda normatyvinio pobūdžio vien dėl to, kad jame nurodyta, jog šis sprendimas yra skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka. Remiantis vien šiuo požymiu nėra pagrindo administracinį aktą, nustatantį elgesio taisykles, traktuoti kaip individualų.

Ginčai dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo XVI skirsnyje nustatyta tvarka. Įstatymų leidėjas yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 110 straipsni) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla (ABTĮ 111 straipsnis).

Pagal ABTĮ 110 straipsnį su pareiškimu į administracinį teismą prašant ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę kreiptis Seimo nariai, Seimo kontrolieriai, vaiko teisių apsaugos kontrolierius, lygių galimybių kontrolierius, Valstybės kontrolės pareigūnai, bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai, prokurorai ir profesinės savivaldos asociacijos, įsteigtos pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas. Minėti subjektai taip pat turi teisę kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti konkrečios visuomeninės organizacijos, bendrijos, politinės partijos, politinės organizacijos ar asociacijos priimto bendro pobūdžio akto teisėtumą. Pažymėtina, kad pareiškėjas UAB „Orlen Lietuva“ į ABTĮ 110 straipsnio 1 dalyje įvardytą asmenų grupę nepatenka. Taigi pareiškėjui nėra suteikta teisė kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti atitinkamo norminio administracinio akto teisėtumą.

Pagal ABTĮ 111 straipsnio 1 dalį asmenys turi teisę pateikti prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo tik tuo atveju, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo, t. y. prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą yra susijęs su individualia byla. Atitinkamai ir teismas gali priimti prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ABTĮ 111 straipsnio nustatyta tvarka tik tada, kai prašymas ištirti norminio teisės akto teisėtumą yra susijęs su teisme inicijuotu ir nagrinėtinu individualiu ginču dėl asmens teisių pažeidimo.

Šiuo atveju nenustatyta, kad teisme būtų nagrinėjama individuali byla, susijusi su pareiškėjo teisėmis ir teisėtais interesais. Kadangi pareiškėjas kreipėsi į teismą, išimtinai ginčydamas norminio teisės akto teisėtumą, o ABTĮ 110 straipsnyje nenumatytiems subjektams teisė kreiptis dėl norminio administracinio akto teisėtumo sietina išimtinai su tais atvejais, kai teisme jau nagrinėjama individuali byla, susijusi su tokių subjektų teisėmis ir teisėtais interesais (ABTĮ 111 str.), konstatuotina, jog pareiškėjo skundas dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ (norminio administracinio akto) dalies panaikinimo yra nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka.

Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti pareiškėjo skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.), o jį priėmęs – bylą nutraukti (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines teisės normas, t. y. iš esmės išnagrinėjo administracinę bylą, kuri nenagrinėtina teismų administracinio proceso tvarka, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir administracinė byla nutrauktina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

UAB „Orlen Lietuva“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys