A-442-1257-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-1257/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03167-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 9.3.3.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Europanoil“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Europanoil“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2013 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. S-114(7-103/2013), Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. 1A-124 ir Klaipėdos teritorinės muitinės 2012 m. gruodžio 21 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 2LM320097S.

Nurodė, kad Klaipėdos teritorinė muitinė, patikrinusi pareiškėjo iš Baltarusijos Respublikos importuoto dyzelinio kuro, deklaruoto 4200 procedūrai, 2011 m. rugpjūčio 5 d. įformintos importo deklaracijos Nr. 11LTPR2000IM007166 muitinio įforminimo teisingumą, nustatė, kad dalis šioje deklaracijoje deklaruoto dyzelinio kuro kiekio (194 861 kg), kurio gavimo nepatvirtino kitos valstybės narės pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) mokėtojai, ir dalis deklaruoto, tačiau į Lenkijos akcizinį sandėlį nepristatyto dyzelinio kuro kiekio (788 kg), minėtai 4200 procedūrai buvo deklaruota ir PVM lengvata pritaikyta nepagrįstai.

Paaiškino, kad iš užsienio įmonės „Speiden Management S.A.“ įsigytą dyzelinį kurą planavo parduoti Kipro įmonei „Rinaz Limited“ pagal sudarytą rašytinę sutartį, kurioje nurodyta, kad teikiamos prekės bus išgabentos iš Lietuvos į Lenkiją, tačiau pasikeitus sandorio aplinkybėmis, dalis kuro (74 188 kg iš 269 049 kg) buvo parduota Latvijos įmonei SIA „Gotika Auto“, o likusi dalis, buvo parduota Kipro įmonei „Rinaz Limited“. Šios įmonės įsigytas prekes perpardavė Lenkijos įmonėms ir išgabeno iš Lietuvos tiesiai į Lenkijos akcizinius sandėlius, iš kurių prekes turėjo gauti galutiniai pirkėjai – Lenkijos įmonės. Kipro įmonė „Rinaz Limited“ 2013 m. sausio 15 d. laiške patvirtino, kad jai parduotos prekės faktiškai buvo išgabentos į Lenkijoje esančius akcizinius sandėlius, ji turi tai pagrindžiančius įrodymus.

Pareiškėjas turi Latvijos įmonei „Gotika Auto“ prekių išgabenimą į Lenkijoje esantį akcizinį sandėlį patvirtinančius įrodymus. Tas faktas, kad pareiškėjas importo deklaracijoje nurodė ne ES valstybės narės prekių gavėjos kodą, bet ES valstybės narės pirkėjos kodą, įvertinant dar ir tai, kad muitinei prekių importo metu buvo pateiktos sutartys su prekių pirkėjais, iš kurių galima buvo įsitikinti, į kurią valstybę narę faktiškai bus išgabentos prekės, reiškia, kad pareiškėjo padarytas importo PVM deklaracijos pildymo pažeidimas laikytinas formaliu.

Jis gavo įrodymus, kad Kipro įmonei „Rinaz Limited“ pateikta prekė buvo faktiškai išgabenta į kitą ES valstybę narę – Lenkiją ir užpajamuota Lenkijos akciziniame sandėlyje. Pareiškėjo teigimu, Klaipėdos teritorinė muitinė, nurodydama, kad Lenkijos mokesčių administratorius nerado gavėjų ir šie nepatvirtino prekių, kurioms buvo pritaikyta PVM lengvata, tiekimo į kitą ES valstybę narę, nagrinėja ne pareiškėjo atliktus tiekimus tarpininkui, bet Kipro įmonės „Rinaz Limited“ (tarpininko) įvykdytus tiekimus nurodytoms Lenkijos įmonėms.

Pareiškėjas pabrėžė, kad jis neorganizavo prekių išgabenimo iš Lietuvos teritorijos į Lenkiją. Nuosavybės teisė į prekes Kipro įmonei „Rinaz Limited“ perėjo nuo prekių priėmimo-perdavimo momento iš pardavėjo (pareiškėjo) UAB „Kvistija“ akcizinio sandėlio. Pagal sutartis su pirkėju, prekių išgabenimą į Lenkiją organizavo pirkėjas (Kipro įmonė „Rinaz Limited“). Už prekių tinkamą perdavimą prekių gavėjui atsako akciziniai sandėliai. Už pateiktas prekes pareiškėjui apmokėjo Kipro įmonė „Rinaz Limited“.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą paaiškino, kad vadovaujantis muitų teisės aktais nepagrįsta pareiškėjo nuomonė, jog jam nėra prievolės prekių importo metu žinoti, į kurią valstybę narę importuotos prekės bus išgabentos. Atsakovo teigimu, už prekių išgabenimą į deklaracijoje nurodytą valstybę atsakomybė tenka pareiškėjui, nepriklausomai nuo to, kokie komerciniai sandoriai su deklaruotomis prekėmis buvo atliekami. Nebuvo įrodytas prekių išgabenimo iš Lietuvos faktas. Pažymėjo, jog pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, prekės įsigijimas Bendrijos viduje ir tiekimas Bendrijos viduje yra atleidžiamas nuo mokesčio, tik kai pirkėjas įgyja teisę disponuoti prekėmis kaip savo, o tiekėjas nustato, kad šios prekės buvo išsiųstos arba išgabentos į kitą valstybę narę. Atsakovas nurodė, jog pareiga įrodyti 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumą tenka šį tarifą pritaikiusiam PVM mokėtojui, kuris privalo turėti ir pateikti mokesčių administratoriui įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos. CMR važtaraščio, pasirašyto kurio nors gavėjo, įrodančio disponavimo kroviniu teisės perėmimą iš siuntėjo, muitinei nepateikta. Pareiškėjo pateiktos neišsamios, be numerių CMR važtaraščių kopijos negali būti vertinamos kaip įrodymai, patvirtinantys realų prekių išvežimą. Pats pareiškėjas abejojo, kam buvo išgabentos prekės. Teismo posėdžio metu akcentavo, kad mokesčių lengvatos sąlygos neįvykdytos, tiekimas neįrodytas, įrodymų, kad dyzelinį kurą atsiėmė pareiškėjo nurodytos įmonės nėra, priešingai, pareiškėjo pateiktuose dokumentuose nurodyta, kad akcizinis sandėlis prekes perdavė ne pareiškėjo nurodytoms įmonėms, o įmonei „Global Invest“.

Klaipėdos teritorinė muitinė prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą rėmėsi 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas) 62 straipsnio 1 dalimi, 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatų (toliau – ir Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatos) 199 straipsniu, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. 1B-329 patvirtintų Bendrojo administracinio dokumento pildymo instrukcijų 27.49.1.7 punktu, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1B-439/VA-71 patvirtintų Importuotų ir tiekiamų į kitą Europos Sąjungos valstybę narę prekių neapmokestinimo importo PVM taisyklių 7.2 punktu. Nurodė, kad prievolė teisingai deklaruoti ir atsakomybė už tinkamą deklaruotos 4200 muitinės procedūros prievolių įgyvendinimą teisės aktais priskirta asmeniui, kuriuo vardu deklaruojamos prekės, tai yra UAB „Europanoil“. Palaikė Muitinės departamento poziciją.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dyzelinį kurą iš Baltarusijos Respublikos importavo ir 2011 m. rugpjūčio 5 d. įformintoje importo deklaracijoje Nr. 11LTPR2000IM007166 pasirinktinai 4200 muitinės procedūrai (prekių, kurių tiekimui į kitą valstybę narę taikomas atleidimas nuo PVM, išleidimas į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimą vienu metu) deklaravo pareiškėjas. Klaipėdos teritorinė muitinė 2012 m. gruodžio 21 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitoje Nr. 2LM320097S pakeitė pareiškėjo deklaruotą 4200 muitinės procedūrą į 4000 muitinės procedūrą (prekių, kurių tiekimui į kitą valstybę narę netaikomas atleidimas nuo PVM, išleidimas į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimą vienu metu) ir apskaičiavo 97 716,00 Lt PVM, 14 776,00 Lt delspinigius ir skyrė 9 772,00 Lt baudą.

Muitinės departamentas 2013 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. 1A-124 patvirtino Klaipėdos teritorinės muitinės 2012 m. gruodžio 21 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 2LM320097S. MGK 2013 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. S-114(7-103/2013) patvirtino Muitinės departamento 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. 1A-124 (MGK 2013 m. liepos 9 d. sprendime nurodyta Muitinės departamento 2013 m. balandžio 13 d. sprendimo data (vietoj 2013 m. balandžio 12 d.) laikyta rašymo apsirikimo klaida). Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Bendrijos muitinės kodekso 62 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 199 straipsniu, Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 13 d.

įsakymu Nr. 1B-329 patvirtintos Bendrojo administracinio dokumento pildymo instrukcijos 27.49.1.7 punktu, Muitinės departamento generalinio direktoriaus ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1B-439/VA-71 patvirtintų Importuotų ir tiekiamų į kitą Europos Sąjungos valstybę narę prekių neapmokestinimo importo PVM taisyklių 7.2 punktu, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 35 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 49 straipsnio 1 dalimi ir 56 straipsnio 1 dalimi.

Atsižvelgęs į nurodytas Instrukcijos bei Taisyklių nuostatas, teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo teiginį, kad jo padarytas importo PVM deklaracijos pildymo pažeidimas laikytinas formaliu. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas turi prievolę prekių importo metu žinoti, į kurią konkrečią valstybę narę importuotos prekės bus išgabentos ir tai tiksliai nurodyti deklaracijos 44 langelyje. Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 199 straipsniu, jis yra atsakingas už deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumą ir deklaruotos procedūros tinkamą įvykdymą.

Pabrėžė, kad byloje esantys duomenys patvirtina pareiškėjo nesąžiningumą – pareiškėjas 2011 m. rugpjūčio 3 d. sudarydamas sutartį su Kipro įmone „Rinaz Limited“ tarpusavyje sutarė, kad prekės bus išgabentos į Lenkiją, tačiau 2011 m. rugpjūčio 5 d. deklaracijoje pareiškėjas nurodė, jog prekės bus išgabentos į Kiprą. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad nėra įrodytas prekių išgabenimo iš Lietuvos faktas, kadangi bylos duomenys patvirtino, jog dyzelinis kuras nebuvo gabenamas nei į Kiprą (pagal deklaracijos duomenis), nei į Latviją (pagal informacinį pranešimą).

Be to, Lenkijos mokesčių administratorius patvirtino, jog Lenkijos įmonės „Andrex Gaz Sp. Z.O.O.“, „Ultima Sp. Z.O.O“, „Toska Sp. Z.O.O.“, nurodytos CMR važtaraščiuose prekių gavėjais, veiklos nevykdo, nerastos, nepatvirtintas prekių gavimas. CMR važtaraščių užpildymas, tačiau jų pateikimas be gavėjo patvirtinimo apie gautas prekes, jokiu būdu negali patvirtinti prekių išgabenimo į kitą ES valstybę narę faktą. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo teiginį, kad akcizinis sandėlis prekes perdavė pareiškėjo nurodytoms įmonėmis, kadangi paties pareiškėjo pateikti dokumentai (b. l. 127–142) patvirtino, kad prekės iš akcizinio sandėlio buvo paimtos įmonės „Global Invest“.

Tiekimas turi būti patvirtintas tinkamais įrodymais, tačiau byloje tokių įrodymų nebuvo. Teismas sutiko, kad atsakovas pagrįstai vadovavosi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimu ir pabrėžė, kad būtent prekių tiekėjas (pareiškėjas) turi pateikti įrodymus, kad atleidimo nuo mokesčio sąlygos yra tenkinamos. Vadinasi, nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjas nepagrįstai prekes deklaravo 4200 muitinės procedūrai, kadangi neįvykdytos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 35 straipsnio sąlygos – nėra duomenų, patvirtinančių, kad prekės būtų išgabentos iš Lietuvos teritorijos ir perduotos kitos valstybės narės PVM mokėtojui, o Klaipėdos teritorinė muitinė tinkamai 4200 muitinės procedūrą pakeitė į 4000.

Pareiškėjas neįrodė deklaruotos procedūros sąlygų įvykdymo bei teisėto ir teisingo mokesčių lengvatos pritaikymo. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, jog pats pareiškėjas elgėsi atidžiai, rūpestingai ir sąžiningai bei laiku ėmėsi visų protingų priemonių surinkti įrodymus, susijusius su realiu prekių pristatymu minėtoms Lenkijos įmonėms. Siekdama išsiaiškinti sandorių vykdymo aplinkybes ir įsitikinti prekių neapmokestinimo importo PVM pagrįstumu, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos išsiuntė paklausimus Lenkijos mokesčių administratoriui.

Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes ir teisės aktų nuostatas, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ginčijami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, todėl juos naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nebuvo pagrindo.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – išspręsti pareiškėjo atleidimo nuo importo PVM ir su juo susijusių delspinigių ir baudos klausimą iš esmės arba grąžinti jį spręsti iš naujo Muitinės departamentui.

Teigia, jog parduotas ir išgabentas dyzelinis kuras atitiko visus reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, numatytus Muitinės departamento direktoriaus ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. balandžio 29 d. patvirtinto įsakymo Nr. B-439/VA-71 4 punkte, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 35 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 49 straipsnio 3 dalyje, Akcizų įstatyme. Nurodo, kad niekas neginčijo, jog prekės buvo išgabentos į Lenkijos akcizinį sandėlį, todėl dėl akcizo sumokėjimo Muitinės departamentas pretenzijų nepareiškė, o tai įrodo, kad prekės buvo išgabentos į kitą ES valstybę.

Nurodo, kad tokioje pačioje situacijoje nėra ginčijamas Latvijos įmonei „Gotika Auto“ prekių išgabenimą į Lenkijoje esantį akcizinį sandėlį patvirtinančius įrodymus. Tas faktas, kad pareiškėjas importo deklaracijoje nurodė ne ES valstybės narės prekių gavėjos kodą, bet ES narės pirkėjos kodą, reiškia, kad padarytas importo PVM deklaracijos pildymo pažeidimas, ir jis laikytinas formaliu. Buvo gauti įrodymai, kad Kipro įmonei „Rinaz Limited“ tiekta prekė buvo faktiškai išgabenta į kitą ES valstybę narę – Lenkiją ir užpajamuota Lenkijos akciziniame sandėlyje.

Pažymi, jog buvo pateikti ir neginčyti įrodymai, kad ir likusios prekės, pateiktos „Andrex Gaz Sp. Z.O.O.“, „Ultima Sp. Z.O.O.“ ir „Toska Sp. Z.O.O“ buvo užpajamuotos Lenijos Kogelion Sp.zo.o. ir Porro Sp.zo.o. akciziniuose sandėliuose. Šie sandėliai pateikė e-ROR ataskaitas apie gautas prekes, pažymas, kad prekes gavo „Andrex Gaz Sp. Z.O.O.“, „Ultima Sp. Z.O.O.“, „Toska Sp. Z.O.O“ firmos. Mano, jog pareiškėjo pateikti į bylą dokumentai patvirtina, kad prekės iš akcizinio sandėlio buvo nugabentos į kitą sandėlį, kuris nuosavybės teise priklauso įmonei „Invest Global“, juo naudojasi Kogelion Sp.zo.o. nuomos teisėmis. Be to, Kogelion Sp.zo.o. papildomai pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad jie įsigijo iš „Andrex Gaz Sp. Z.O.O.“ pareiškėjo importuotas prekes, kas įrodo, jog prekių tiekimas buvo įvykdytas. Teigia, kad patikrinimo metu nebuvo tinkamai surinkti įrodymai, remiantis kuriais būtų galima užtikrintai teigti, kad prekės turi būti apmokestintos importo PVM, kadangi pagal papildomai surinktus ir pateiktus įrodymus matosi, kad tos pačios prekės bus dvigubai apmokestintos importo PVM, t. y. Lenkijoje ir Lietuvoje.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad pareiškėjo Vilniaus apygardos administraciniam teismui papildomai pateikti dokumentai, kuriais jis siekia įrodyti prekių išvežimą iš Lietuvos Respublikos, nepatvirtina prekių tiekimo Lenkijos įmonėms fakto. Pareiškėjas privalo pateikti dokumentus, patvirtinančius ne tik faktą, kad prekės fiziškai išgabentos iš šalies teritorijos, bet ir faktą, kad teisę disponuoti tiekiamomis prekėmis įgijo pirkėjas kitoje valstybėje narėje. Pareiškėjo pateikti dokumentai yra susiję su akcizinių prekių sandėliais: „Porro Sp.zo.o.“, „Kogelion Sp.zo.o.“, „Global Invest“. Tačiau akcizinių prekių sandėliai nėra PVM mokėtojai, kuriems, pagal įformintos 4200 procedūros sąlygas būtų tiekiamos prekės, jie neįsigijo iš pareiškėjo 4200 muitinės procedūrai deklaruoto dyzelinio kuro, taigi, jiems ir neatsirado prievolė sumokėti importo PVM kitoje valstybėje narėje.

Nurodo, kad išnagrinėjus akcizinio prekių sandėlio „Kogelion Sp.zo.o.“ spaudu pažymėtus dokumentus, nerasta juose jokių duomenų, kuriais būtų galima įrodyti prekių tiekimą deklaracijoje ar CRM važtaraščiuose nurodytiems prekių gavėjams. Nei viename iš pateiktų dokumentų nėra duomenų apie pareiškėjo minėtoje deklaracijoje deklaruotų 4200 procedūrai prekių patiekimą kitos valstybės narės PVM mokėtojui.

Klaipėdos teritorinė muitinė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas įvertino visas aplinkybes, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, taigi priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Nurodo, kad pritaria Muitinės departamento atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytai pozicijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl to, ar pareiškėjo mokesčių administratoriui pateikti įrodymai patvirtina faktą, jog pareiškėjo parduota prekė (dyzelinis kuras), kuri buvo apmokestinta taikant 0 procentų PVM tarifą, buvo išgabenta iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kitos valstybės narės teritoriją.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 straipsnio 1 dalis nustato, kad taikant 0 procentų PVM tarifą apmokestinamos prekės, tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena).

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio įstatymo 49 straipsnį, privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, o tais atvejais, kai 0 procentų PVM tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, – ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas, o kai 0 procentų PVM tarifas taikomas prekes tiekiant atvejais, nurodytais šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte, – ir įrodymus, kad tenkinamos šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos sąlygos. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad nepaisant kitų šio straipsnio nuostatų, mokesčio administratorius Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka turi teisę pareikalauti pateikti ir kitus papildomus įrodymus 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. Kai PVM mokėtojas negali įrodyti, kad prekių tiekimui, prekių įsigijimui iš kitos valstybės narės arba paslaugų teikimui 0 procentų PVM tarifas pritaikytas pagrįstai, toks prekių tiekimas, prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės arba paslaugų teikimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms arba paslaugoms nustatytas.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad panaikinus sienų kontrolę tarp valstybių narių, mokesčių institucijos tikrinimą, ar prekės fiziškai tebėra, ar ne tiekimo valstybės narės teritorijoje, iš esmės atlieka remiantis mokesčių mokėtojų pateiktais įrodymais bei jų deklaracijomis (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Teleos ir kt., C-409/04, 44 punktas), todėl principas, pagal kurį teisės naudotis leidimu nukrypti arba atleidimu nuo mokesčio įrodinėjimo našta tenka tam, kuris prašo leisti naudotis tokia teise, nepažeidžia Bendrijos teisės, kas lemia, jog būtent tam, kad būtų taikoma Šeštosios PVM direktyvos 28c straipsnio A skirsnio a punkto pirmoji pastraipa, prekių tiekėjas turi pateikti įrodymų, kad šio atleidimo nuo mokesčio sąlygos yra tenkinamos (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Twoh International BV, C-184/05, 26 punktas).

Analogiškų nuostatų laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, nurodant, kad pareiga įrodyti, jog prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tenka mokesčių mokėtojui, o mokesčių administratoriui kilus abejonių dėl pateiktų įrodymų teisingumo, jis, savo ruožtu, gali rinkti papildomus duomenis, kurie galėtų paneigti mokesčių mokėtojo pateiktus įrodymus. Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad mokesčių mokėtojas, siekdamas įrodyti, ar prekės tikrai yra išvežamos iš šalies teritorijos, paprastai turėtų pateikti įrodymus, pradedant nuo dokumentų, susijusių su išvežimo procedūra, baigiant patvirtinimu iš prekių gavėjo (tai gali būti prekių gabenimo dokumentai, transporto priemonių rūšių, kuriomis gabentos prekės, įvardinimas bei jų identifikaciniai duomenys, asmenų, kurie išgabeno prekes, identifikaciniai duomenys ir pan.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-250/2010; 2012 m. rugsėjo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1890/2012).

Atsižvelgiant į nurodytą mokestinių teisinių santykių reguliavimą, nagrinėjamoje byloje pareiga įrodyti, jog prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tenka pareiškėjui. Tačiau šią privalomą sąlygą – prekių realų išgabenimą iš Lietuvos Respublikos – patvirtinančių duomenų nenustatyta, t. y. byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad dalis pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 5 d. importo deklaracijoje Nr. 11LTPR2000IM007166 4200 procedūrai deklaruoto dyzelinio kuro buvo išgabenta iš Lietuvos Respublikos teritorijos.

Nustatyta, kad importo deklaracijoje Nr. 11LTPR2000IM007166 pareiškėjas iš viso deklaravo 269 049 kg dyzelinio kuro, skirto išgabenti į Kiprą (Mokestinių ginčų komisijos bylos l. 22). 2011 m. rugpjūčio 12 d. paaiškinime UAB „Europanoil“ nurodė, kad dalis dyzelinio kuro išvežta pirkėjui „Rinaz Limited“ Kipre, kita dalis – 74 188 kg išvežta gavėjui SIA „Gotika Auto“ Latvijoje (Mokestinių ginčų komisijos bylos l. 109). Tačiau remiantis bylos duomenimis, dyzelinis kuras, parduotas Latvijos įmonei SIA „Gotika Auto“, buvo išgabentas į Lenkiją, akcizinį sandėlį „Biogenis Spolka Z.o.o.“. Kadangi CMR važtaraščiuose Nr. 1226311, Nr. 755969 ir Nr. 5876104 (Mokestinių ginčų komisijos bylos l. 26, 32, 34) nurodytas 788 kg dyzelinio kuro trūkumas, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju neįrodyta, jog dalis Latvijos įmonei SIA „Gotika Auto“ parduoto dyzelinio kuro, t. y. 788 kg buvo išvežta iš Lietuvos Respublikos teritorijos.

Nors pareiškėjas teigė, kad Kipro įmonei „Rinaz Limited“ parduoti 194 861 kg dyzelinio kuro buvo išvežti į Lenkiją, tačiau remiantis byloje surinktais įrodymais, tokio kiekio dyzelinio kuro gavimas nėra patvirtintas kitos Europos Sąjungos valstybės narės PVM mokėtojų. UAB „Europanoil“ pateikti CMR važtaraščiai yra neišsamūs bei su akivaizdžiais trūkumais, užpildyti nesilaikant CMR konvencijos 6 straipsnio nuostatų – CMR važtaraščių skiltyje krovinio gavėjas nurodyta Kipro įmonė „Rinaz Limited“ ir Lenkijos įmonės „Andrex Gaz Sp. Z.O.O.“, „Ultima Sp. Z.O.O“, „Toska Sp. Z.O.O.“, tačiau važtaraščiai kurio nors iš gavėjų nepasirašyti (I t., b. l. 152-164). Šiuo aspektu reikšminga aplinkybė yra tai, jog Lenkijos mokesčių administratorius nurodė, kad Lenkijos įmonės „Andrex Gaz Sp. Z.O.O.“, „Ultima Sp. Z.O.O“, „Toska Sp. Z.O.O.“, nurodytos CMR važtaraščiuose prekių gavėjais, veiklos nevykdo, nerastos, nepatvirtintas prekių gavimas (Mokestinių ginčų komisijos bylos l. 121-122). Todėl teisėjų kolegija sutinka su mokesčių administratoriaus ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamu atveju pateikti CMR važtaraščiai negali būti vertinami kaip vienareikšmiškai įrodantys 194 861 kg dyzelinio kuro išgabenimą iš Lietuvos Respublikos teritorijos.

Kiti pareiškėjo pateikti dokumentai – akcizinių sandėlių „Porro Sp.zo.o.“ ir „Kogelion Sp.zo.o.“ pažymos, susirašinėjimas su Kipro įmone „Rinaz Limited“ ir kt., taip pat negali tiesiogiai patvirtinti realaus prekių išvežimo iš Lietuvos Respublikos į Lenkiją.

Taigi nustačius, kad pareiškėjas neįrodė, jog 2011 m. rugpjūčio 5 d. importo deklaracijoje Nr. 11LTPR2000IM007166 deklaruoti 195 649 kg dyzelinio kuro buvo išgabenti iš Lietuvos Respublikos teritorijos, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog UAB „Europanoil“ nepagrįstai pritaikė 0 procentų PVM tarifą minėtam kiekiui importuoto dyzelinio kuro (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 straipsnio 1 dalis, 56 straipsnio 1 dalis). Mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju teisėtai ir pagrįstai nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą papildomas PVM, PVM baudos ir delspinigių sumas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalį, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu pateikti dokumentai, išskyrus susirašinėjimą su „Kogelion Sp.zo.o“, atsižvelgiant į jų parengimo datas, galėjo būti pateikti ir pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nenurodo priežasčių, dėl kurių dokumentai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui ar dėl kurių jų pateikimo būtinybė iškilo tik šioje bylos nagrinėjimo stadijoje. Todėl įvertinus tai, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjui būtų buvęs užkirstas kelias šiuos įrodymus teikti pirmosios instancijos teismui, su apeliaciniu skundu pateiktus dokumentus – 2011 m. gruodžio 19 d. Legnicos muitinės viršininko patikrinimo protokolo ištraukos kopiją su vertimu, pažymos Nr. 261/2011 kopiją su vertimu ir „Kogelion Sp.zo.o“ raštų kopijas su vertimais – atsisakytina priimti.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisiniams santykiams taikytinus teisės aktus, tinkamai vertino administracinėje byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Europanoil“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys