2K-254/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-254/2014

Teisminio proceso Nr. 1-20-1-01278-2008-2

Procesinio sprendimo kategorija (S)

1.1.5.1.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Viktoro Aiduko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

asmeniui, kuriam byla nutraukta, V. D.,

gynėjui advokatui Gintarui Černiauskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Laimos Milevičienės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 5 d. nutarties.

Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu V. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų.

Iš V. D. priteista: nukentėjusiajai T. P. 9558,49 Lt turtinei ir 142 200 Lt neturtinei žalai atlyginti; 2266,80 Lt valstybei teismo išlaidų už T. P. suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 5 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nuosprendis panaikintas ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, baudžiamoji byla V. D. nutraukta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, V. D. ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

V. D. buvo kaltinamas (ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį) tuo, kad 2008 m. gruodžio 13 d., apie 1.25 val., prie pastato, esančio Kaune, Kovo 11-osios g. 22, naktinio klubo „Zepelinus“ automobilių stovėjimo aikštelėje, kilus tarpusavio konfliktui tarp jo ir V. P., tyčia šovė iš šaunamojo ginklo „Glock 26“ V. P. į galvą ir taip padarė jam šautinį galvos sužalojimą (pasireiškusį šautine žaizda – įėjimo anga viršugalvyje, skyliniu dešiniu momenkaulio lūžiu, kiauriniu dešinio galvos smegenų pusrutulio priekinės dalies ir dangalų pažeidimu, galvos smegenų sumušimu ir kraujo išsiliejimu į smegenų skilvelius, skyliniu skeveldriniu kaktikaulio lūžiu, svetimkūniu (kulka) kaktos dešinėje pusėje po aponeuroze, skeveldriniais skliauto ir pamato kaulų lūžiais), dėl kurio nukentėjusysis mirė; taip V. D. tyčia nužudė V. P..

Apeliacinės instancijos teismo nutartimi pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikintas ir baudžiamoji byla V. D. nutraukta, nustačius baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę (BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktas), numatytą BK 28 straipsnyje, t. y. būtinąją gintį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad V. D. gynėsi nuo pavojingo, akivaizdaus ir realaus kėsinimosi į jo sveikatą ar gyvybę, ir, nors jo veika formaliai atitinka BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, tačiau esant visoms būtinosios ginties sąlygoms, už šią veiką pagal BK neatsako. Įvertinęs bylos įrodymų visetą, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o tai lėmė netinkamas įrodymų vertinimas. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismo nutartyje pažymėta, kad apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas neatsižvelgė į tai, jog konfliktinė situacija susidarė V. P. ir jo draugų grupei agresyviais tikslais užpuolus ir panaudojus prieš V. D. fizinį smurtą ir šios aplinkybės nepagrįstai vertintos kaip dėl tarpusavio konflikto kilusios muštynės, kurių metu V. D. tyčia iš šaunamojo ginklo šovė V. P. į galvą ir jį nužudė.

Kasaciniu skundu prokurorė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nuosprendį su pakeitimais: pripažinus V. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe provokuojantį nukentėjusiojo elgesį (BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktas), sumažinti nuteistajam pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki devynerių metų ir sumažinti nukentėjusiajai T. P. priteistą neturtinės žalos atlyginimą iki 102 200 Lt.

Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina dėl esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų ir netinkamai pritaikyto BK 28 straipsnio.

Kasatorė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo nutartyje padarytomis išvadomis, kurias laiko neteisingomis, nurodo, kad nagrinėjamoje byloje būtinosios ginties situacijos buvimo nepatvirtina bylos įrodymų visuma. Teismas, pripažinęs, kad iš įvykio vietos vaizdo įrašo nematyti, kada buvo iššautas mirtinas šūvis (nes vaizdą užstojo automobiliai), neturėjo pagrindo daryti išvados, jog toks šūvis įvyko tuo metu, kai V. D. iš abiejų pusių buvo apsuptas jį puolusių asmenų, o šių puolimas buvo realus, pavojingas ir akivaizdus.

Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad, apeliacinės instancijos teisme peržiūrint minėtą vaizdo įrašą, V. D., apibūdindamas situaciją prieš pat šūvį, pripažino, jog gali būti, kad užpuolikas prabėgo tarp automobilių pirmiau, negu jis už baltos spalvos automobilio, ir kad jis (V. D.) bėgo paskui ta pačia kryptimi kaip ir užpuolikas, o pačiam V. D. iš paskos, bandydami jį pavyti, bėgo du žmonės. Taigi, nors V. D. ir teigė, kad užpuoliko nesivijo, o bandė pabėgti, faktinės aplinkybės leidžia teigti, jog bėgimą iš paskos ta pačia kryptimi galima įvardyti kaip vijimąsi ir kad tuo metu, kai V.

D. iššovė mirtiną šūvį į V. P., šis nuo jo jau bėgo, o ne realiai, akivaizdžiai ir pavojingai puolė. Kasaciniame skunde analizuojant bylos įrodymus pažymima, kad kompleksinės teismo medicinos ir balistinės ekspertizės akte Nr. MK 66/12(01), 11-800(12) pateikta išvada, kad šautinis sužalojimas V. P. galvoje su šautine įėjimo žaizda dešiniame momenyje ir kaktikaulio dešinės pusės skyliniu lūžiu (šūvio išėjimo anga), šūvio kanalo krypčiai einant iš nugaros į priekį, iš viršaus žemyn, nežymiai iš kairės į dešinę, esant šūvio kanalo kampui horizontalios plokštumos atžvilgiu apie 30 laipsnių, galėjo būti padarytas šaunant iš nugaros pusės esant vienoje iš šių nukentėjusiojo ir šovusiojo tarpusavio padėčių: 1) šovusiajam stovint ir laikant pistoletą, nukreiptą į nukentėjusiojo galvą (viršugalvio sritį), šiam esant vertikalioje padėtyje ir atitinkamai atlošus galvą atgal; 2) šovusiajam stovint ir laikant pistoletą, nukreiptą į nukentėjusiojo galvą, šiam esant žemesniame lygyje nei šūvio metu laikomas ginklas.

Priešpriešinė nukentėjusiojo ir šovusiojo tarpusavio padėtis padarant mirtiną galvos šautinį sužalojimą galėjo būti šaunant į nukentėjusįjį, jo galvai esant žemesniame lygyje nei ginklas, liemeniu pasilenkus į priekį, o viršugalviui nukreiptam į ginklą. Šovusysis tuo metu turėjo būti vertikalioje padėtyje ir laikyti ginklą ištiestoje priešais save rankoje. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas šį tyrimą atlikęs ekspertas G. K. paaiškino, kad V. P. galvos sužalojimas padarytas vienu šūviu, nugaros sužalojimas – kitu.

Be to, ekspertas nurodė, kad keliama priešpriešinė versija turėtų atkristi kaip negalima, nes nukentėjusysis šūvio metu turėjo būti pasisukęs labiau šonu į nuteistąjį. Ekspertas E. V. (jis taip pat atliko minėtą tyrimą) apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad artimo šūvio pėdsakų nerasta; mažiausias atstumas – 40 cm, didžiausias – keli metrai. Iš specialisto J. Vėlavičiaus išvados Nr. M 1516/08(02), pirmiau nurodyto ekspertizės akto matyti, kad šūvio įėjimo anga yra viršugalvio srityje. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad, pagal V.

D. teisme duotus parodymus, grumtynių metu buvo daug žmonių, nė vieno užpuoliko išskirti jis negalėtų, nes puolė visi kartu, o V. P. jis net neminėjo, nenurodė, kokius konkrečius veiksmus prieš jį šis atliko. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad nušautasis kėsinosi į patį V. D. ar jo nuosavybę (pistoletą) ir kad V. D. sveikatai, gyvybei ar turtui iš nukentėjusiojo pusės grėsė koks nors realus ir akivaizdus pavojus. Prokurorė atkreipia dėmesį ir į tai, kad situacija, pasibaigusi V. P. nušovimu, tęsėsi labai trumpai – mažiau kaip pusantros minutės (iš teisme peržiūrėto vaizdo įrašo matyti, kad nuo 1 val. 12 min. 11 sek. iki 1 val. 13 min. 35 sek.) ir per tą laiką V.

D. iššovė net aštuonis šūvius, tačiau jam pačiam nustatytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas. Kasatorės įsitikinimu, minėti bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad tuo metu, kai V. D. iššovė mirtiną šūvį į V. P., būtinosios ginties situacijos nebuvo.

Pasak kasatorės, skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nevertino (kitų įrodymų kontekste) liudytojų E. P., E. Ž. ir S. J. parodymų, tuo tarpu nuosprendyje nurodyta, kad šie asmenys negalėjo konkretizuoti, kas, kam, kiek, kur ir kokius smūgius sudavė, be to, jie negalėjo nieko paaiškinti apie aptariamą situaciją, nes jos nematė. Be to, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne tik teismo medicinos eksperto J. Vėlavičiaus duota specialisto išvada bei paaiškinimu, bet ir kita bylos medžiaga, t. y. kitomis specialistų išvadomis (2009 m. kovo 2 d. Nr. 11-427 (09), 11-596 (09), 11-1168 (09), 2009 m. balandžio 8 d. Nr. 11-869 (09), 2009 m. kovo 2 d. Nr. 11-429 (09), 11-597 (09)), įvykio vietos apžiūros, daiktų pateikimo protokolais, liudytojų parodymais, taip pat įvertino ir paties V. D. parodymus. Apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodyti motyvai, kodėl atmetama kaip prieštaringa ir nepagrįsta teismo medicinos specialisto A. A. Garmaus konsultacinė išvada, pateikti nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį motyvai bei argumentai, kuriais grindžiamos išvados apie būtinosios ginties ar jos ribų peržengimo situacijos nebuvimą. Pasak kasatorės, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų reikalavimų pirmosios instancijos teismas nepažeidė, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo padaryti įrodymų vertinimo pažeidimai lėmė netinkamą BK 28 straipsnio taikymą.

Kasatorė nurodo, kad apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas turėjo pagrindą pripažinti V. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe provokuojantį nukentėjusiojo V. P. elgesį, o to nepadaręs netinkamai taikė BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai nustatoma, kad provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, t. y. kai veika yra atsakomoji reakcija į atitinkamo pobūdžio nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti smurtas ar kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Šioje byloje nustatyta, kad konfliktą pradėjo ne V. D., o kiti asmenys, iš jų ir V. P.; konfliktas peraugo į susistumdymą, V. D. buvo pargriautas. Nors V. D. nebuvo puolamas tuo metu, kai iššovė V. P. mirtį sukėlusį šūvį, tačiau šio elgesys konflikto pradžioje prieštaravo elementarioms elgesio taisyklėms ir laikytinas provokuojančiu, todėl tai turėjo būti pripažinta kaip kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Nustačius šios BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos aplinkybės buvimą, būtų pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 54 straipsnio nuostatas, todėl V. D. turėtų būti paskirta mažesnė laisvės atėmimo bausmė, o atsižvelgiant į CK 6.250 straipsnyje nurodytus neturtinės žalos dydžio kriterijus (kitas aplinkybes) – sumažintas ir nukentėjusiajai priteistinas neturtinės žalos atlyginimas.

Kasacinis skundas atmestinas.

Kasaciniame skunde teigiant apie netinkamą BK 28 straipsnio (būtinoji gintis) taikymą nurodomi argumentai, susiję su BPK 20 straipsnio 5 dalies (įrodymų vertinimas) pažeidimais. Pastebėtina, kad kasatorė, kritikuodama apeliacinės instancijos teismo pateiktą įrodymų vertinimą, iš esmės tai grindžia arba bendro pobūdžio teiginiais arba, fragmentiškai remdamasi įrodymų dalimi ir atskiromis įvykio detalėmis, iš jų daro išvadas apie būtinosios ginties situacijos nebuvimą, kaip tai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, kurio paskirtis – užtikrinti, kad neįsiteisėtų nepagrįsti ir neteisėti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai (nutartys), laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių BPK normų reikalavimų, kruopščiai patikrino bylą. Pažymėtina, kad šis teismas, aiškindamasis bylai reikšmingas aplinkybes, paskyrė kompleksinę teismo medicinos balistikos komisijos ekspertizę ir teismo posėdyje atliko įrodymų tyrimą: ištyrė gautą šios ekspertizės aktą, apklausė tyrimą atlikusius ekspertus G. K., E. V., peržiūrėjo vaizdo įrašą, užfiksuotą įvykio metu prie baro „Zepelinus“, bei nuotraukas, padarytas atliekant įvykio vietos apžiūrą, išklausė V. D. parodymus (be kita ko, tiek V. D., tiek minėti ekspertai teikė paaiškinimus, atsakė į klausimus ir dėl to, kas užfiksuota peržiūrimoje bylos medžiagoje). Priešingai nei teigia kasatorė, skundžiamoje nutartyje pateiktas išsamus ir motyvuotas visų bylos įrodymų – ištirtų teisiamajame posėdyje ir apeliacinio proceso metu – vertinimas, padarytos argumentuotos išvados dėl faktinių aplinkybių nustatymo bei teisinio jų vertinimo, taip pat paaiškinta, kokias aplinkybes ir kodėl pirmosios instancijos teismas nustatė neteisingai, kokiais pagrindais šis teismo nuosprendis naikintinas.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiant V. D. atsakomybės (ir kartu baudžiamojo įstatymo taikymo) klausimą ginčijama tai, ar jis, mirtinai sužalodamas V. P., veikė esant būtinajai ginčiai. Pagal BK 28 straipsnio nuostatas ši baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė yra tada, kai asmuo, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, kitas teises nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi; teisė į būtinąją gintį gali būti įgyvendinama neatsižvelgiant į tai, ar besiginantysis galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio, šis teismas nurodė būtinosios ginties požymius ir išvadas apie jų buvimą pagrindė bylos įrodymais bei konkrečiomis nustatytomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija, nekartodama apeliacinės instancijos teismo išvadų, pažymi, kad nutartyje itin detaliai atskleistos įvykio, prasidėjusio V. D. užpuolimu ir pasibaigusio V. P. žūtimi, eigos faktinės aplinkybės, kurios grindžiamos tarpusavyje palygintais bei sugretintais bylos duomenimis – vaizdo įraše užfiksuota informacija, ją papildančiais liudytojų E. Ž. (prie jo taksi automobilio parkrito nušautasis), L.

V., S. J., E. P., paties V. D. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu ir schema, iš dalies – konflikte dalyvavusių J. P., A. M. parodymais, kitais bylos įrodymais, kurių visuma leido teismui nustatyti bylai reikšmingus faktus. Tuo tarpu kasatorė, darydama apibendrinančią išvadą, kad V. D. šovė į V. P., kai šis nuo jo bėgo, o ne puolė, lakoniškai remiasi vaizdo įrašo momentu, kai nesimatė šūvio (nors jis girdėjosi), bei V. D. parodymų dalimi, iš esmės šiuos parodymus savaip interpretuodama. Taigi apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad V.

D. (ir su juo buvusį E. P.) be jokios priežasties užpuolė grupė agresyvių, nuo alkoholio apsvaigusių asmenų (jų buvo ne mažiau kaip penki, tarp jų – ir nukentėjusysis V. P.), kurie naudojo prieš juos intensyvų fizinį smurtą; šie asmenys, turėdami aiškią kiekybinę ir kokybinę jėgų persvarą savo pusėje, tęsė užpuolimą nepaisydami, kad V. D. (kuris bandė nuo užpuolikų ir pabėgti, tačiau buvo persekiojamas) įspėdamas ne mažiau kaip penkis kartus iššovė į orą iš savigynai turėto ginklo, po to, tebesitęsiant užpuolimui, iššovė šūvį, kurio metu mirtinai buvo sužalotas V.

P., o iškart po to – dar vieną šūvį į orą; visa tai truko maždaug pusantros minutės. Įvertinęs faktines įvykio aplinkybes, konkrečią situaciją, kai buvo nušautas V. P., apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad V. D. veiksmai buvo nukreipti prieš pavojingą, realų ir akivaizdų kėsinimąsi į jo sveikatą ar gyvybę, stengiantis šį kelių asmenų kėsinimąsi, kuris nebuvo pasibaigęs, o tęsėsi, atremti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas dėl panaudotos gynybos atitikimo kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui, vertino ir bylos duomenis, liečiančius V.

P. padarytus sužalojimus, šūvio kryptį, atstumą ir pan., t. y. specialistų išvadas, ekspertizės aktą, ekspertų paaiškinimus, apie kuriuos nurodoma kasaciniame skunde. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismas pasisakė ir dėl objektyvių duomenų trūkumo bei nebuvimo galimybės tiksliau nustatyti šūvio metu buvusią šovusiojo ir nušautojo tarpusavio padėtį, kuri nagrinėjamu atveju nelėmė išvadų dėl būtinosios ginties situacijos buvimo. Be to, nors kasaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, jog V. D. nustatytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau vien tai nereiškia, kad jo gynyba buvo neteisėta, nes įstatymas nereikalauja, kad asmuo, besiginantis nuo pavojingo kėsinimosi, jį privalo atremti tik padarydamas mažesnę žalą, negu jam grėsė.

Apie tai, kad iš BK 28 straipsnio nuostatų nekyla reikalavimas, ribojantis gynybos priemones ir kad būtų proporcija tarp būtinąja gintimi išvengtos žalos ir besikėsinančiajam padarytos žalos, yra pasisakyta ir Lietuvos Aukščiauiojo Teismo nutartyse (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-7-313/2012). Beje, apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nuo pavojingo kėsinimosi gynęsis V. D. neviršijo būtinosios ginties ribų, nes kėsinimasis į jo sveikatą ar gyvybę egzistavo objektyviai ir spėlioti, kokios pasekmės jam būtų atsiradę, jei nebūtų panaudojęs šaunamojo ginklo, nagrinėjamoje situacijoje negalima; svarbu tai, kad, V.

D. bandant pabėgti, jis buvo apsuptas kelių asmenų ir toliau persekiojamas taip, kad negalėjo išvengti grėsmės, vėl vyko grumtynės (jų metu V. D. parkrito, atsistojo ir t. t.), todėl, teismo manymu, šaunamasis ginklas panaudotas nelikus galimybės išvengti pavojingo kėsinimosi. Teismas, spręsdamas iš šios konkrečios bylos aplinkybių, padarė išvadą, kad tiek objektyviu, tiek subjektyviu požiūriu gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį (ir pavojingumą), o tai reiškia, kad V. D. (buvusio blogesnėje padėtyje nei užpuolikai) gynyba buvo teisėta, nukreipta prieš tokius veiksmus, kurie nurodyti BK 28 straipsnio 2 dalyje.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus, nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir pagal nutartyje nurodytas faktines aplinkybes pagrįstai konstatavo būtinosios ginties sąlygų buvimą bei teisingai aiškino BK 28 straipsnio nuostatas. Taigi BK 28 straipsnis V. D. veikai taikytas tinkamai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Laimos Milevičienės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Antanas Klimavičius

Viktoras Aidukas

Dalia Bajerčiūtė