2K-70-222/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-70-222/2015

Teisminio proceso Nr. 1-76-1-00415-2011-9 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.13.1;

2.4.7;

2.3.6.4.4;

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Artūro Pažarskio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,

išteisintiesiems E. R. ir D. J.,

nukentėjusiajai E. Z.,

nukentėjusiųjų E. Z. ir K. Z. atstovei advokatei Arildai Buzelienei,

išteisintojo E. R. gynėjai advokatei Eligijai Norkienei Paplauskei,

civilinio atsakovo UAB „Kauno keliai“ atstovui N. K.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų E. Z., K. Z. ir civilinio atsakovo UAB „KK“ atstovo advokato N. K. kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 20 d. nuosprendžio.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu nuteisti:

D. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 176 straipsnio 1 dalį 4550 Lt (35 MGL) dydžio bauda;

E. R. – pagal BK 176 straipsnio 1 dalį 5200 Lt (40 MGL) dydžio bauda.

Priteista iš civilinio atsakovo UAB „KK“ po 40 000 Lt nukentėjusiesiems K. Z. ir E. Z. neturtinei žalai atlyginti. Procesas dėl E. Z. 184 187,89 Lt civilinio ieškinio turtinei žalai atlyginti nutrauktas.

Priteista iš D. J., E. R. ir A. J. po 339 Lt proceso išlaidų valstybei, po 1000 Lt atstovavimo išlaidų K. Z. ir po 1333 Lt – E. Z.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas A. J. pagal BK 132 straipsnio 3 dalį.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 20 d. nuosprendžiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 7 d. nuosprendžio dalis dėl E. R. ir D. J. nuteisimo panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis – E. R. ir D. J. pagal BK 176 straipsnio 1 dalį išteisinti; pakeista nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio ir K. Z. ir E. Z. iš civilinio atsakovo UAB „KK“ priteisti civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo sumažinti iki 30 000 Lt.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimą, nukentėjusiosios E. Z. ir jos bei K. Z. atstovės advokatės, prašiusių nukentėjusiųjų kasacinį skundą tenkinti, civilinio atsakovo – atmesti, civilinio atsakovo atstovo, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiųjų kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio nukentėjusiųjų kasacinį skundą tenkinti, o civilinio atsakovo atstovo atmesti, išteisintojo E. R. ir jo gynėjos, išteisintojo D. J., prašiusių nukentėjusiųjų kasacinį skundą atmesti, o civilinio atsakovo atstovo tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

D. J. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas pagal BK 176 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad, eidamas UAB „KK“ meistro pareigas, prieš pradedant darbą ir darbo metu nepatikrino ekskavatoriaus vairuotojo A. J. blaivumo, taip pažeidė UAB „KK“ generalinio direktoriaus 2009 m. liepos 17 d. įsakymą Nr. 3PS09/20 „Dėl darbuotojų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo tvarkos“, dėl to 2011 m. liepos 12 d., apie 10.50 val., vykstant darbams Panevėžio rajone, Raguvos miestelyje, Vilties g. ties namu Nr. 1 esančioje aikštelėje, įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu A. J., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ekskavatoriumi CASE 695SR atbuline eiga stumdydamas žemes užvažiavo ant G. Z. ir mirtinai jį sužalojo.

E. R. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas pagal BK 176 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad, eidamas UAB „KK“ Trečiosios kelių tarnybos darbų vadovo pareigas ir pagal direktoriaus 2011 m. gegužės 16 d. įsakymą Nr. 12-GTS būdamas atsakingas už UAB „KK“ darbuotojų vykdomų statybos darbų objekte Panevėžio rajone, Raguvos miestelyje, Vilties g. ties namu Nr. 1 esančioje aikštelėje, saugą, pažeisdamas Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų 7 punkto, 2-ojo priedo 2.3 punkto, Kelio darbininko saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 6 15.3 punkto, 2011 m. gegužės 17 d. paskyros–leidimo Nr. 11-5 4-6, 5-2, 5-4 punktų reikalavimus, prieš darbų pradžią darbo vietoje neužtikrino, kad darbuotojai darbo įrenginius galėtų naudoti be rizikos saugai ir sveikatai, kad rizika būtų kiek galima mažesnė, nesiėmė priemonių, draudžiančių darbuotojams vaikščioti savaeigių įrenginių veikimo zonoje, o esant būtinumui darbuotojams darbus atlikti savaeigių įrenginių veikimo zonoje, neužtikrino ir nesiėmė tinkamų priemonių juos apsaugoti (kad įrenginiai jų nesužalotų), kad mechanizmai ir transporto judėjimo zonos būtų apstatytos įspėjamaisiais ženklais, kūgiais, nestebėjo nuolat aplinkos, neįvertino situacijų, pavojų keliančių faktorių, mechanizmų ir transporto judėjimo, neužtikrino, kad statybvietės ir pavojingos zonos (savaeigių statybinių mechanizmų saugumo zonos) būtų aptvertos, kad būtų iškabinti saugos ir sveikatos ženklai, nekontroliavo, kad darbuotojai ir kiti pašaliniai asmenys savaeigių statybinių mechanizmų veikimo metu nebūtų jų veikimo zonoje, netinkamai organizavo pavaldžių darbuotojų – ekskavatoriaus vairuotojo A.

J. neblaivumo (girtumo) patikrinimo, t. y. nevykdė Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2008 m. birželio 20 d. įsakymo Nr. V-181 „Dėl neblaivumo darbe keliamos rizikos ir su ja susijusių nelaimingų atsitikimų darbe (avarijų) prevencijos priemonių įgyvendinimo šalies įmonėse, įstaigose, organizacijose“ ir pažeidė UAB „KK“ generalinio direktoriaus 2009 m. liepos 17 d. įsakymą Nr. 3PS09/20 „Dėl darbuotojų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo tvarkos“; dėl to 2011 m. liepos 12 d., apie 10.50 val., Panevėžio rajone, Raguvos miestelyje, Vilties g. ties namu Nr. 1, vykstant darbams neaptvertoje statybų aikštelėje, mechanizmų judėjimo zonoje nesant saugos ir sveikatos ženklų, kad būtų apsaugoti darbuotojai nuo galimų sužalojimų, nesant pakankamos kontrolės, kad laiku būtų aptvertos darbų vykdymo ir savaeigių statybinių mechanizmų saugumo zonos bei paženklintos saugos ir sveikatos ženklais, pašaliniai asmenys savaeigių statybinių mechanizmų veikimo metu nebūtų jų veikimo zonoje, kad ekskavatorininkas darbus atliktų blaivus, įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu A.

J., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ekskavatoriumi CASE 695SR atbuline eiga stumdydamas žemes, užvažiavo ant G. Z. ir mirtinai jį sužalojo.

Kasaciniu skundu nukentėjusieji K. Z. ir E. Z. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, dėl to priėmė neteisingą ir neteisėtą nuosprendį.

Kasaciniame skunde nukentėjusieji išdėsto BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas dėl įrodymų vertinimo ir nuosprendžio pagrindimo ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvados padarytos išsamiai neišnagrinėjus bylos aplinkybių, savo išvadų tinkamai nemotyvavus, taip iš esmės pažeidus BPK 20 straipsnio 5 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus, be to, kadangi šalys procese nebuvo laikomos lygiomis ir tiesa nebuvo nustatinėjama laikantis rungimosi principo, buvo pažeistos ir BPK 6 bei 7 straipsnių nuostatos.

Kasatoriai apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl E. R. ir D. J. išteisinimo laiko nepagrįstomis jokiais įrodymais bei prieštaraujančiomis byloje nustatytoms aplinkybėms, o tai, jų nuomone, lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo aiškinimą ir taikymą. BK 176 straipsnio dispozicija yra blanketinė, todėl, atskleidžiant veikos turinį, reikia remtis darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe įstatymų reikalavimais, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių teisės normų neanalizavo, nesiaiškino kokią reikšmę padariniams kilti turėjo už visų atliekamų darbų saugą atsakingų darbuotojų E. R. ir D.

J. veikos, ar nelaimingo įvykio būtų galima išvengti, jei būtų imtasi būtinų veiksmų darbų saugai ir darbuotojų sveikatos apsaugai užtikrinti. Kasaciniame skunde pažymima, kad kaltinime E. R. ir D. J. inkriminuotų pažeidimų buvimą nustatęs pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas neišnaudojo visų įrodinėjimo galimybių, neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis A. J. darbo metu buvo neblaivus, o dėl darbdavio darbuotojų kaltės nebuvo užtikrintas darbuotojų ir darbo vietos saugumas, nes neįvertinti pavojų gyvybei keliantys faktoriai, nesiimta būtinų darbo saugos priemonių.

Kritikuodami apeliacinės instancijos teismo išvadas kasatoriai pažymi, kad E. R. buvo darbo vadovas ir būtent jis prieš darbų pradžią darbo vietoje neužtikrino darbų saugos norminių aktų reikalavimų vykdymo, dėl to darbai buvo atliekami nesant pakankamos kontrolės, neaptvertoje darbo aikštelėje bei mechanizmų judėjimo zonoje nesant saugos ir sveikatos ženklų ir pan. Visa tai susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su nelaimingu atsitikimu netgi ir tuo atveju, jei darbų vadovo E. R. nebuvo objekte, nes UAB „KK“ direktoriaus 2011 m. gegužės 16 d.

įsakymu jis buvo įgaliotas (paskirtas), kaip statinio statybos vadovas, kuris turėjo atitinkamą kvalifikacijos atestatą. Šiuo direktoriaus įsakymu nurodytas pavedimas ir meistrui D. J., tačiau jo kvalifikacinis atestatas nepateiktas, todėl jam darbų saugos požiūriu iš viso nebuvo galima duoti tokio pavedimo. Kasatorių manymu, nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tarp A. J. neblaivumo nenustatymo ir kilusių padarinių nėra tiesioginio priežastinio ryšio, nes byloje yra nustatyta, jog A. J. dirbo neblaivus, o D.

J., prieš pradedant darbą ir darbo metu nepatikrino šio blaivumo ir leido dirbti neblaiviam. Taigi, pasak kasatorių, jeigu E. R. ir A. J. butų užtikrinę darbų saugos norminių aktų reikalavimų vykdymą ir neleidę dirbti girtiems darbuotojams, nelaimingas atsitikimas nebūtų įvykęs, t. y. jų veiksmai sukėlė pavojingus padarinius. Kasatoriai teigia, kad nors apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog būtent G. Z. pažeidimai buvo būtinoji sąlyga įvykiui kilti ir jie susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su padariniais, tačiau tokia išvada nepagrįsta, nes tai patvirtinančių duomenų nėra.

Juolab kad byloje nustatyta, jog G. Z. dirbo 1 m atstumu nuo ekskavatoriaus ir niekas nematė, kaip jis atsidūrė ekskavatoriaus darbo zonoje. Be to, pasak kasatorių, nuteistojo A. J. ir nukentėjusiojo G. Z. veiksmai neatima už darbų saugą atsakingų darbuotojų galimybių ir neatleidžia jų nuo pareigos numatyti riziką bei imtis visų būtinų priemonių užkertant kelią nelaimingam atsitikimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-320/2014).

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą iš įtariamojo (kaltinamojo) ar už jo veikas materialiai atsakingų asmenų (BPK 44 straipsnio 10 dalis, 109 straipsnis); pareikštas civilinis ieškinys išsprendžiamas vadovaujantis BPK 113 straipsniu, 115 straipsnio 1 dalimi.

Kasatoriai, nesutikdami su apeliacinės instancijos teismo sprendimu dėl neturtinės žalos atlyginimo, remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodyti žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai, taip pat CK 2.84 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kad fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi tie, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai).

Kasatoriai nurodo, kad ekskavatoriaus vairuotojas A. J. pripažintas kaltu pagal BK 132 straipsnio 3 dalį. Taip pat pirmosios instancijos teismas pripažino kaltais ir E. R. bei D. J.. Akivaizdu, kad nelaimingo atsitikimo metu G. Z. žuvo būtent dėl UAB „KK“ darbuotojų kaltės, o nukentėjusieji teigia patyrę neturtinę žalą, dėl to jie pareiškė civilinius ieškinius, prašydami priteisti jos atlyginimą – 497 123 Lt (K. Z.) ir 297 123 Lt (E. Z.). Pirmosios instancijos teismas prašomos priteisti neturtinės žalos dydį sumažino iki 40 000 Lt kiekvienam.

Pasak nukentėjusiųjų, apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jiems priteistos neturtinės žalos dydis yra per didelis bei sumažino iki 30 000 Lt. Taip teismas nukrypo ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos tokio pobūdžio bylose (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-628/2005, 2K-267/2009). Kasatoriai nurodo, kad jiems artimo žmogaus netektis, skausmas dėl jos yra begalinis, nes jie prarado mylintį tėvą ir sutuoktinį, juos siejo labai artimi ryšiai, visi kartu kūrė ateities planus, kurie žlugo, dėl to gyvenimas negrįžtamai pasikeitė; jie prarado galimybę turėti visavertę šeimą, patiria didelius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą; jie tapo uždari, irzlūs, nenoriai bendraujantys.

Pasak nukentėjusiųjų, jiems padaryta neturtinė žala pasireiškė ir fiziniu skausmu, fizinės ir psichinės sveikatos sutrikdymu, emociniu šoku ir tai – ilgalaikiai padariniai. Nukentėjusiųjų manymu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs turinčias reikšmės bylai aplinkybes, pagrįstai priteisė kiekvienam po 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Be to, kasatoriai pažymi, kad sumažintas nuostolių atlyginimas negali būti mažesnis už draudimo sumą, kuria skolininko civilinė atsakomybė buvo ar turėjo būti privalomai apdrausta (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju žala, padaryta apsvaigusio nuo alkoholio kaltininko, atsirado dėl nusikalstamos veikos. Be to, teismai, nustatydami žalą ir priimdami sprendimą dėl jos atlyginimo, turi vadovautis civilinės atsakomybės bendrosiomis nuostatomis (CK 6.245–6.254 straipsniai), deliktinės atsakomybės taisyklėmis (CK 6.263–6.291 straipsniai) ir kt., tačiau šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.263 straipsnio nuostatas, nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu teisingu žalos atlyginimo principu.

Taip buvo pažeistos BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 10 dalies, 109 straipsnio, CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 1.138 straipsnio 6 punkto nuostatos, taip pat BPK 20 straipsnis. Kasatorių manymu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino civilinio atsakovo turtinės padėties, nes vienas iš CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų kriterijų yra žalą padariusio asmens turtinė padėtis, t. y. jo turimas turtas ir gaunamos pajamos. Atsakovas yra juridinis asmuo, kurio pajamos labai didelės, todėl vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais 40 000 Lt žalos dydis gyvybės atėmimo atveju nėra per didelis, juolab kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų apie savo materialinę padėtį, dėl kurios reikėtų mažinti priteistą neturtinės žalos dydį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-151/2013).

Nukentėjusiųjų manymu, svarbu ir tai, kad nuteistasis A. J. neturtinės žalos dydžio neneigė, tačiau apeliacinės instancijos teismas priteisė mažiau.

Taip pat, kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad G. Z. veiksmai, prisiartinant prie judančio ekskavatoriaus jo darbo zonoje, prieštaravo draudimui toje zonoje vaikščioti ir neatitiko Kelio darbininkų saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 6 15.3 punkto reikalavimų. Tačiau nė vienas liudytojas negalėjo nurodyti, kaip G. Z. atsidūrė ar galėjo atsidurti ekskavatoriaus darbo zonoje. Juolab neatmestina, kad G. Z. buvo užkabintas ekskavatoriui sukantis, nes pats A. J. patvirtino matęs visus darbininkus. Tokios aplinkybės, nukentėjusiųjų manymu, patvirtina šio teismo šališkumą ir jų teisės į teisingą teismą bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio pažeidimą.

Kasaciniu skundu civilinio atsakovo UAB „KK“ atstovas advokatas N. K. prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendį pakeisti – panaikinti nuosprendžio dalį, kuria K. Z. ir E. Z. iš civilinio atsakovo UAB „KK“ priteista neturtinė žala sumažinta iki 30 000 Lt, ir šiuos civilinius ieškinius atmesti.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų ir netinkamai taikė CK nuostatas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės taikymą, dėl to iš civilinio atsakovo UAB „KK“ nepagrįstai priteistas neturtinės žalos atlyginimas civiliniams ieškovams E. Z. bei K. Z..

Kasatorius nesutinka su šio teismo išvada, kad civilinė ieškovė E. Z. turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, ir pažymi, jog šiuo atveju teismas, nurodydamas, kad ji iki pat G. Z. mirties su juo kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį, netinkamai įvertino bylos įrodymus. Byloje esantis ištuokos liudijimas patvirtina, kad E. Z. su G. Z. 2006 m. gruodžio 4 d. nutraukė santuoką, o tai reiškia, kad buvo nutrauktas savanoriškas susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius (CK 3, 3.49 straipsniai), įsitikinus, kad santuoka faktiškai iširo, kad sutuoktiniai kartu nebegyvena ir nebeveda bendro ūkio.

Be to, išrašai iš Gyventojų registro tarnybos patvirtina, kad E. Z. bei mirusysis G. Z. gyvenamąją vietą deklaravo skirtingais adresais (duomenys neskelbtini), dėl to jie negalėjo gyventi bendrai ir vesti bendro ūkio. Kasatorius pabrėžia, kad valstybės ir savivaldybių institucijų išduoti dokumentai laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią (BPK 113 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 197 straipsnio 2 dalis), o esant tokiems pirmiau nurodytiems įrodymams (dokumentams), neturėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas.

Tokį sprendimą priėmęs apeliacinės instancijos teismas rėmėsi pačios E. Z. bei jos sūnaus K. Z. parodymais (apie bendrą gyvenimą), tačiau, pasak kasatoriaus, teismas jų parodymų negalėjo vertinti kaip turinčių didesnę įrodomąją galią negu byloje esantys oficialūs rašytiniai įrodymai. Be to, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 7 d. sprendimu, kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog E. Z. G. Z. mirties dieną buvo jo išlaikoma. Kasatorius mano, kad šis teismo sprendimas nesuteikė pagrindo priteisti E. Z. neturtinės žalos atlyginimą, ir pažymi, kad atitinkamas juridinis faktas buvo nustatytas siekiant įgyvendinti E. Z. teisę į periodines išmokas pagal Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, o ne teisę į neturtinės žalos atlyginimą iš UAB „KK“.

Kasatorius nurodo ir tai, kad priimant minėtą teismo sprendimą civilinis atsakovas UAB „KK“ nedalyvavo, todėl negali sukelti jam jokių teisinių padarinių. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad UAB „KK“ įsakymais E. Z. buvo paskirta 8000 Lt dydžio pašalpa G. Z. laidojimo reikmėms, o tai esą patvirtina, kad jiedu gyveno kartu, vedė bendrą ūkį. Kasatorius pažymi, kad minėti įsakymai priimti 2011 m. liepos 13 ir 15 d., civiliniam atsakovui UAB „KK“ nežinant, kad E. Z. yra išsituokusi su G.

Z., o ši aplinkybė paaiškėjo jau išmokėjus laidojimo pašalpą.

Kasatoriaus manymu, draudimo bendrovės raštas apie tai, kad draudimo bendrovė yra išmokėjusi atitinkamą draudimo išmoką, jokiu būdu nepatvirtina E. Z. bei G. Z. bendro gyveno kartu bei bendro ūkio vedimo fakto. CK 6.284 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos, taip pat ir neturtinės, atlyginimą turi asmenys (iš jų – sutuoktinis), kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą. Nagrinėjamu atveju E. Z. buvo išsituokusi su mirusiuoju G. Z. ir šis neturėjo pareigos buvusios sutuoktinės išlaikyti. Tai, kad ji yra netekusi 50 proc. darbingumo ir niekur nedirba, neleidžia daryti išvados, jog ji yra nedarbinga. Lietuvos Respublikos neįgaliųjų integracijos įstatymo 7 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad asmuo laikomas nedarbingu, jei nustatoma 0–25 proc. darbingumo, o iš dalies darbingu – jei asmeniui nustatoma 30–55 proc. darbingumo. Taigi, pasak kasatorių, akivaizdu, kad E. Z. yra iš dalies darbinga, t. y. ji nėra nedarbinga CK 6.284 straipsnio prasme, dėl to apeliacinės instancijos teismas turėjo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos priteisimo E. Z. iš civilinio atsakovo UAB „KK“ (CK 6.284 straipsnio 1 dalis).

Kasatorius mano, kad teismo sprendimas priteisti K. Z. 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą taip pat nepagrįstas ir tai lėmė netinkamas įrodymų vertinimas. Iš bylos dokumentų matyti, kad K. Z. yra pilnametis, jo tėvo mirties dieną jam buvo 25 metai. Vadovaujantis CK 6.284 straipsniu, K. Z. galėtų būti laikomas subjektu, turinčiu teisę į žalos atlyginimą, jei jis būtų buvęs mirusiojo išlaikomas arba turėjęs teisę gauti jo išlaikymą (t. y. nepilnametis vaikas ar kitas faktinis nedarbingas išlaikytinis). Aptariamu atveju K. Z. neturėjo teisės į neturtinės žalos, patirtos dėl tėvo žūties, atlyginimą, nes įstatyme nenumatyta suaugusių darbingų vaikų teisė į neturtinės žalos atlyginimą dėl nelaimingo atsitikimo darbe žuvus tėvams. Taip pat neturtinės žalos atlyginimas K. Z. nepriklauso atsižvelgiant ir į jo bei tėvo G. Z. santykius. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad jis gyvena ir mokosi Didžiojoje Britanijoje, t. y. su žuvusiu tėvu kartu negyveno. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių glaudžius K. Z. bei G. Z. ryšius (kad ir gyvenant skirtingose valstybėse), kasdienį ar itin dažną bendravimą. Paaiškinimai, kad K. Z. su tėvu neva intensyviai bendravo internetu, apeliacinės instancijos teismo turėjo būti vertinami kritiškai ir atmesti kaip nepagrįsti visų pirma dėl to, jog jie neįrodyti, o antra dėl to, kad atsižvelgiant į žuvusiojo darbo pobūdį, tai akivaizdžiai neatitiko faktinės situacijos (G. Z. nuolat dirbo statybos objektuose skirtinguose Lietuvos miestuose, kur dažnai nebuvo nei interneto ryšio, nei galimybės juo naudotis). Kasatoriaus manymu, nesant įrodymų apie artimus šių asmenų santykius, neturtinė žala K. Z. neturėjo būti priteista.

Kasatorius nurodo, kad neturtinė žala priteista nepaisant sąlygos atleisti civilinį atsakovą UAB „KK“ nuo civilinės atsakomybės. Nustatęs, kad žuvusysis G. Z. pažeidė darbų saugos reikalavimus ir savo veiksmais prisidėjo prie žalos atsiradimo, apeliacinės instancijos teismas nusprendė sumažinti priteistą neturtinės žalos atlyginimą iki 30 000 Lt kiekvienam civiliniam ieškovui. CK 6.253 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai, kai civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies nuo jos atleistas; nagrinėjamu atveju nelaimingas atsitikimas nebūtų įvykęs, jei G. Z. būtų buvęs savo darbo vietoje, o kadangi jis pažeidė darbų saugos reikalavimus ir savo veiksmais prisidėjo prie žalos atsiradimo, tai buvo pagrindas civilinį atsakovą UAB „KK“ nuo civilinės atsakomybės iš viso atleisti.

Kasatoriaus manymu, neturtinės žalos dydis buvo nustatytas pažeidžiant CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintus įstatymų reikalavimus. Nors apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje formaliai išvardijo neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, tačiau jų neanalizavo. Teismas, spręsdamas neturtinės žalos dydžio klausimą, turėjo atsižvelgti į tai, kad civiliniai ieškovai E. Z. ir K. Z. nebuvo pateikę jokių įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos patyrimo faktą (fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt.). Kasatoriaus manymu, 30 000 Lt dydžio neturtinės žalos priteisimas akivaizdžiai prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Turėjo būti atsižvelgta į tai, kad A. J. žalą padarė neatsargia kaltės forma, o ne tyčia (apie tai pasisakyta kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-470/2006, 2K-228/2007). Be to, kasatorius nurodo, kad teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog ekskavatoriaus vairuotojo A. J. (kuris mirtinai sužalojo G. Z.) turtinė padėtis nebuvo gera, o civilinis atsakovas, atlyginęs civiliniams ieškovams žalą, turės jo atžvilgiu regresinio reikalavimo teisę. Kaip matyti iš byloje esančios darbo sutarties bei asmeninės darbo užmokesčio lentelės, kas mėnesį (atskaičius mokesčius) A. J. darbo užmokestis yra nuo 104 iki 925 Lt, t. y. nesiekia ir minimalios mėnesinės algos (1000 Lt). Be to, nustatyta, kad jis neturi jokio nekilnojamojo turto, taigi šio asmens turtinė padėtis vertintina kaip sunki. Priteistos neturtinės žalos dydį kasatorius vertina kaip aiškiai nepagrįstą, prieštaraujantį teismų praktikai, pagal kurią žuvus tėvui priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo sumos yra 7000–15 000 Lt (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-86/2005, 3K-7-159/2005).

Nukentėjusiųjų E. Z., K. Z. ir civilinio atsakovo UAB „KK“ atstovo advokato N. K. kasaciniai skundai tenkintini iš dalies. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų.

Dėl esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 1, 2 dalių pažeidimų ir BK 176 straipsnio 1 dalies taikymo

BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų, vienos iš jų – BPK 305 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti reikalavimai, kurie keliami išteisinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai. Be to, tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas), apeliacinės instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 331 straipsnio 2 dalyje, privalo nurodyti nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio motyvus. Teismo atliktas įrodymų vertinimas turi atitikti BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles įrodymus įvertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas D. J. ir E. R. apkaltinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują juos išteisinantį nuosprendį, nurodytų BPK reikalavimų nesilaikė.

Pagal BK 176 straipsnio 1 dalį atsako darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, pažeidęs darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, jeigu dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms, avarija ar atsirado kitokių sunkių padarinių. Objektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai yra: veika, pasireiškianti darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimu, padariniai ir priežastinis ryšys tarp veikos ir kilusių padarinių. Ši nusikalstama veika gali būti padaryta tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo. Aptariamo BK straipsnio dispozicija – blanketinė, todėl veikos nustatymui reikšminga tai, kokios konkrečios pareigos darbdaviui ar jo įgaliotam atstovui yra įtvirtintos atitinkamuose įstatymuose, kituose teisės aktuose, iš jų – ir lokaliuose teisės aktuose. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnį darbuotojų sauga ir sveikata užtikrinama visomis prevencinėmis priemonėmis, skirtomis darbuotojų darbingumui, sveikatai ir gyvybei darbe išsaugoti, kurios naudojamos ar planuojamos visuose įmonės veiklos etapuose. Minėto įstatymo 12 straipsnyje nurodyti pagrindiniai darbuotojų saugos ir sveikatos prevencinių priemonių organizavimo įmonėse reikalavimai, 14 straipsnyje – bendrieji darbo vietų ir jų įrengimo reikalavimai. Taigi, sprendžiant, ar darbdavys ar jo įgaliotas atstovas pažeidė darbų saugos įstatyme ar kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus, kiekvienu atveju turi būti analizuojamas taikytinų teisės normų turinys.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas, kad darbuotojai, dirbę UAB „KK“ statybos objekte, kur įvyko nelaimingas atsitikimas (žuvo G. Z.), dėl darbų saugos buvo instruktuoti tinkamai, kad ekskavatoriaus darbo zona buvo „pakankamai aiškiai nužymėta“, neanalizavo teisės aktų, reglamentuojančių darbuotojų instruktavimo (rašytinio ir žodinio) tvarką, saugumo zonų žymėjimą, aptvėrimą, įspėjamųjų ženklų iškabinimą ir pan. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad darbuotojų instruktavimas, be kita ko, apima ne tik žodinį instruktavimą darbo vietoje, bet ir rašytinį, kuris turi atitikti Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įsakymu patvirtintą (2005 m. balandžio 20 d. Nr. 1-107) darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijų rengimo ir instruktavimo tvarką. Aiškinantis aplinkybes, ar ekskavatoriaus darbo zona buvo tinkamai pažymėta ir kokios priemonės darbų saugai užtikrinti šiuo atveju privalėjo būti panaudotos, būtina išanalizuoti, kokie reikalavimai tam buvo įtvirtinti UAB „KK“ Kelio darbininko saugos ir sveikatos instrukcijoje bei paskyroje-leidime statybos darbų vadovui E. R.. Nagrinėjamoje situacijoje svarbu ir tai, ką būtent žymėjo ir kam skirti buvo į žemę sukalti kuolai, ar jų iš tiesų pakako (pavyzdžiui, nesant įspėjamųjų ženklų) saugumui užtikrinti. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas tiek E. R., tiek D. J. atsakomybės klausimą, privalėjo motyvuotai pasisakyti (tačiau to nepadarė) ir dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos aplinkybės, kad D. J., buvęs darbų atlikimo vietoje ir paskirtas atsakingu už darbų saugą, neturėjo reikiamo kvalifikacinio atestato. Be to, liko neaišku, ar jis galėjo kompetentingai vykdyti jam priskirtas pareigas užtikrinant saugų darbą, taip pat – ar ekskavatoriumi dirbusio A. J. blaivumo patikrinimą atliko tinkamai, kaip to reikalaujama taisyklėse.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, kitaip vertindamas bylos įrodymus nei pirmosios instancijos teismas, iš esmės apsiribojo jų išvardijimu ir neatskleidė įrodymų (tiek teisinančių, tiek kaltinančių) turinio, todėl tokio įrodymų vertinimo negalima laikyti išsamiu bei pakankamai argumentuotu. Be to, išteisinamąjį nuosprendį priėmęs teismas, nepripažindamas įrodymu 2012 m. gruodžio 13 d. darbų saugos ekspertizės akto Nr. 11–2948 išvadų (ši ekspertizė buvo paskirta bylą iš esmės nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo nutartimi) nurodė, kad ekspertizę atlikęs ekspertas neturėjo visos reikalingos medžiagos, todėl, pasak teismo, „žymi dalis išvadų yra hipotetinio pobūdžio ir iš dalies neatitinka nustatytų realių aplinkybių“. Šiame kontekste pažymėtina, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis), tačiau spręsdamas šį klausimą teismas privalo vadovautis BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalyse įtvirtintomis nuostatomis, o tokių nuostatų pažeidimų apeliacinės instancijos teismas nenurodė. Iš teismo nurodytų aplinkybių, kuriomis motyvuotas minėtas sprendimas, galima manyti, jog aptariamas ekspertizės aktas kelia abejonių dėl jo pagrįstumo (nes ekspertui nepateikta pakankamai medžiagos išvadoms padaryti). Tokiu atveju, kai ekspertizės aktas vertinamas kaip nepakankamai išsamus ar nepakankamai pagrįstas, teismas turi teisę paskirti naują ekspertizę ir pavesti ją daryti tam pačiam ar kitam ekspertui (BPK 286 straipsnio 7 dalis); apeliacinės instancijos teismas šio klausimo nesprendė. Be to, šis teismas nevertino nelaimingo atsitikimo darbe tyrimų, atliktų valstybinės darbo inspekcijos specialistų (darbo inspektorių), o tai reiškia, kad neišnagrinėjo visų duomenų, galinčių patvirtinti ar paneigti turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau nurodyti apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 1, 2 dalių pažeidimai yra esminiai, jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinių skundų argumentų, susijusių su civilinių ieškinių išsprendimo klausimais, nes kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą (BPK 386 straipsnio 2 dalis).

Dėl proceso išlaidų

Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, nukentėjusiųjų E. Z. ir K. Z. atstovė advokatė A. Buzelienė pateikė prašymą ir dokumentus dėl proceso išlaidų išieškojimo, kurias nukentėjusieji sumokėjo (E. Z. – 2000 Lt (579,24 Eur) už kasacinio skundo surašymą, K. Z. – 500 Eur už kitas teisines paslaugas).

Pažymėtina, kad pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu ir priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo (kaltinamojo) civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, kurį kasacine tvarka apskundė nukentėjusioji E. Z. ir K. Z., D. J. ir E. R. buvo išteisinti. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nutartimi nukentėjusiųjų (ir civilinio atsakovo) kasacinį skundą tenkina iš dalies ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendį panaikina, o bylą grąžina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Esant tokioms aplinkybėms, pirmiau nurodytos BPK 106 straipsnio 6 dalies nuostatos šioje proceso stadijoje netaikytinos ir nukentėjusiųjų patirtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti neišieškotinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

nutaria:

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 20 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Artūras Pažarskis

Dalia Bajerčiūtė