A-242-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-242-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06922-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. A. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, Ministerija, atsakovas) 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 1D-9815(11); 2) įpareigoti VRM kiekvieną mėnesį mokėti pareiškėjui visą jam paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (toliau – ir valstybinė pensija, pensija); 3) įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, išmokėti neteisėtai pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 8 177,02 Lt, susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 1 d.

Taip pat pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-92 (toliau – ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai) tiek, kiek Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, pratęstas 2012 ir 2013 metams, neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2011 m. gruodžio 8 d. jam paskirta 1 492,80 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Kartu su pensija jam buvo pradėtas mokėti ir Valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas 360 Lt kiekvieną mėnesį. Su šiuo priedu pensija buvo 1 852,80 Lt dydžio. Tačiau nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 1 d. pareiškėjas gavo sumažinto dydžio pensiją. Dėl to 2013 m. spalio 16 d. pareiškėjas kreipėsi į VRM su prašymu panaikinti sprendimą dėl pensijos dalies nuo 2012 m. sausio 1 d. išskaičiavimo ir mokėti paskirto dydžio pensiją. 2013 m. lapkričio 5 d. pareiškėjas gavo atsakymą, kad VRM neturi teisinio pagrindo išmokėti pensijos nepriemoką. Su VRM 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 1D-9815(11) pareiškėjas nesutiko. Pareiškėjas pažymėjo, kad iki šiol nėra sukurtas susidariusių praradimų dėl Laikinojo įstatymo taikymo kompensavimo mechanizmas asmenims, kuriems buvo paskirta ir mokama pensija, nors to reikalauja oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos. Konstitucinis Teismas ne kartą yra nurodęs, jog įstatymų leidėjas turi pareigą numatyti susidariusių praradimų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį visiems asmenims, kuriems paskirta ir mokama sumažinta pensija. Savo reikalavimus pareiškėjas taip pat grindė ir Konstitucijos 23, 29 bei 52 straipsnių nuostatomis.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, ir VRM atsiliepime į skundą prašė bylą nutraukti.

Atsakovai nurodė, kad pareiškėjo pensija ginčijamu laikotarpiu yra perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Šiai normai atitinkant Konstituciją, VRM sprendimas perskaičiuoti pensiją yra teisėtas. Atsakovai pažymėjo, kad pareiškėjo pensijos perskaičiavimas buvo laikinas ir kiekvienais metais įsigaliojo iš naujo. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, nustatanti pensijos perskaičiavimą, dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo iš naujo įsigaliojo 2013 m. sausio 1 d. Apie jos pritaikymą pareiškėjas sužinojo 2013 m. vasario mėnesį gavęs pensiją už sausio mėnesį. Tuo metu jau galiojo Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytas 6 mėnesių terminas, kuris, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nėra periodinis. Atsakovai teigė, kad pareiškėjas praleido 6 mėnesių terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo K. A. skundą atmetė.

Teismas nurodė, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo jurisprudencija ir pažymėjo, jog Laikinuoju įstatymu nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka taikoma tik laikinai. Tai reiškia, kad pasibaigus nustatytam laikotarpiui bus taikomas teisinis reguliavimas, taikytas iki Laikinojo įstatymo nuostatų įsigaliojimo. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas darė išvadą, jo nėra pagrindo abejoti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų nuostatų konstitucingumu ta apimtimi, kuria Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus pratęstas 2012 ir 2013 metams.

Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjo pensijos ribojimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis nuo 2011 m. lapkričio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo teisėtas, todėl ginčijamu 2013 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. 1D-9815(11) VRM pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2013 m. spalio 16 d. prašymą ir išmokėti jam pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo. VRM 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimas Nr. 1D-9815(11) yra teisėtas, pagrįstas faktiniais duomenimis ir teisės normomis, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, todėl nėra pagrindo šį sprendimą panaikinti. Kartu teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, išmokėti pareiškėjui pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, o pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą VRM mokėti jam nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją taip pat negali būti tenkinamas, kadangi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, o jų galiojimas, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu, baigėsi 2013 m. gruodžio 31 d., todėl pareiškėjas nuo 2014 m. sausio 1 d. gauna visą paskirtą pensiją.

III. Pareiškėjas K. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas teigia, jog teismas, atmetęs jo skundą, nepagrįstai išskyrė jį iš kitų pareiškėjų, esančių analogiškoje situacijoje, nes analogiškose bylose kitų asmenų skundai tenkinami. Pareiškėjas akcentuoja, kad Konstituciniame Teisme yra priimti Vilniaus apygardos administracinio teismo kreipimaisi dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, kuriomis remiantis jam mokama pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažinta valstybinė pensija, galiojimo pratęsimo 2012 ir 2013 metams konstitucingumo. Pareiškėjo teigimu, ši byla stabdytina, iki kol Konstitucinis Teismas priims sprendimą(-us) šioje (šiose) konstitucinėje(-ėse) byloje(-ose).

Pareiškėjas akcentuoja, kad iki šiol nėra sukurtas susidariusių praradimų dėl Laikinojo įstatymo taikymo kompensavimo mechanizmas asmenims, kuriems buvo paskirta ir mokama pensija, nors to reikalauja oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos. Konstitucinis Teismas ne kartą yra nurodęs, jog įstatymų leidėjas turi pareigą numatyti susidariusių praradimų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį visiems asmenims, kuries paskirta ir mokama sumažinta pensija. Nustatant prarastų pensijų kompensavimą, negali susiklostyti tokia situacija, kai vienoms socialinėms grupėms tokie praradimai kompensuojami, o kitoms atsisakoma kompensuoti.

Pareiškėjo teigimu, visa pensijos dalis, kuri buvo iš jo paimta, turi būti grąžinta, o teismas privalo išspręsti klausimą dėl visos susidariusios nepriemokos kompensavimo. Savo reikalavimus pareiškėjas grindžia ir Konstitucijos 23, 29 bei 52 straipsniais, nurodydamas, kad asmenys, pagal įstatymą įgiję tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės bus išlaikytos ir įgyvendinamos, o valstybė, prisiėmusi įsipareigojimus asmeniui, privalo juos vykdyti, užtikrinti teisinio reguliavimo stabilumą ir tikrumą.

Atsakovas VRM atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog nesutinka su apeliaciniu skundu.

Atsakovo teigimu, teismas neprivalėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą ar stabdyti bylos nagrinėjimo vien dėl to, kad taip darė kitos teisėjų sudėties teismas. Atsakovas pažymi, jog teismas išsprendė ginčą pagal faktinę teisinę padėtį. Preziumuojama, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnis atitiko Konstituciją, todėl VRM sprendimas perskaičiuoti pensiją buvo teisėtas, o pareiškėjo skundas nepagrįstas. Atsakovo manymu, pareiškėjo interesas nepažeistas, nes teismo sprendimas neužkerta kelio jį apginti ateityje. Jei paaiškėtų, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnis prieštaravo Konstitucijai, ginčo galėtų ir nebelikti: pareiškėjo interesas galėtų būti tenkinamas, priimant Konstitucinio Teismo nutarimą įgyvendinantį įstatymą, t. y. be teisminės valdžios įsikišimo. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Nr. KT14-S9/2014 išaiškino, jog praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui K. A. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, priteisimo.

Pareiškėjas skunde prašė priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (8 177,02 Lt) nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 1 d., tačiau iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjui valstybinės pensijos dalis, kurią pareiškėjas prašo priteisti, nebuvo sumokėta nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (įskaitytinai) (b. l. 24).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl 8 177,02 Lt valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, priteisimo atmetė, nustatęs, kad Konstitucinis Teismas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nepripažino prieštaraujančia Konstitucijai. Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka, prašo panaikinti šį sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėjui buvo paskirta 1 492,80 Lt dydžio valstybinė pensija ir 360 Lt priedas. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta. Pareiškėjas kreipėsi į Ministeriją, prašydamas mokėti jam paskirtą valstybinę pensiją bei išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką (b. l. 21). Ministerija 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 1D-9815 (11) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą (b. l. 22–23). Iš šio sprendimo matyti, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,8) buvo perskaičiuota ir sumažinta iki 1 482,24 Lt.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą) 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. rugsėjo 30 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo priteisti valstybinės pensijos dalį, pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis (20 proc.) neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės, todėl nėra pagrindo taikyti ir pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.

Be to, nagrinėdamas iš esmės analogiškus teisinius ginčus, dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo, yra jau pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-659/2013; 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-711/2013 ir kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjo, nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Atsižvelgus į pirmiau įvardytus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Pareiškėjas nuomone, jam nepagrįstai ir neteisėtai nebuvo mokama visa pensija, kai 2012–2013 metams pratęstas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo terminas.

Kaip jau buvo minėta, 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 bei 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 Laikinojo įstatymo galiojimo terminai valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, pratęsti 2012–2013 metams.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. sausio 20 d. nutartimi buvo sustabdęs šią bylą, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus administracinėse bylose Nr. I-2693-624/2013 ir Nr. I-3856-142/2013 ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-92 tiek, kiek Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 ir 2013 metams, neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams.

Konstitucinis teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas šiame nutarime nurodė, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, bei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinusi tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Ministerija, mokėdama valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (įskaitytinai), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo K. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė