A-756-1371-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-1371/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02722-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydama: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) Užsieniečių reikalų skyriaus 2013 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. (15/5-11)24U-32 „Dėl (duomenys neskelbtini) pilietės A. S. Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos bendrijoje panaikinimo“ ir įpareigoti atsakovą pareiškėjos prašymą išnagrinėti iš naujo.

Nurodė, kad skundžiamu sprendimu jai buvo panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, motyvuojant tuo, kad ji yra išvykusi nuolatos gyventi į Ukrainą. Savo prašyme pratęsti leidimą nuolatos gyventi Lietuvoje pareiškėja buvo nurodžiusi, kad į Ukrainą išvyko ne nuolatos gyventi, bet susiklosčius ypatingai gyvenimo situacijai, t. y. Ukrainoje pareiškėjos sutuoktinį ištiko insultas ir reikėjo skubiai vykti jo slaugyti. Vėliau vyrą ištiko infarktas, todėl pareiškėja negalėjo jo palikti, nes sūnūs yra Lietuvos Respublikos piliečiai, o Ukrainoje daugiau giminių nėra. Jos vyras į Ukrainą išvyko 2003 m. slaugyti savo motinos, kuri mirė 2007 m. Pareiškėjos sutuoktinį insultas ištiko taip pat 2007 m., todėl jis dėl sveikatos būklės negalėjo atvykti į Lietuvą, o pareiškėja 2008 m. išvyko jo slaugyti. Pareiškėja pabrėžė, kad Lietuvoje gyvena nuo 1969 m., o nuo 1979 m. jos gyvenamoji vieta iki šios dienos yra deklaruota Kaune, ten nuosavybės teise ji turi butą, Lietuvoje gauna senatvės pensiją, abu pareiškėjos sūnūs yra Lietuvos Respublikos piliečiai, vienas iš jų taip pat gyvena Kaune. Pareiškėjos teigimu, panaikinus leidimą nuolatos gyventi, jai atimama galimybė valdyti nuosavybę, ji išskiriama su sūnumi. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 104 straipsnio 5 dalis nustato, kad nebuvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpis, viršijantis 6 mėnesius per metus, gali būti pagrindas nesuteikti teisės nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, išskyrus atvejus, kai nebuvimas Lietuvos Respublikoje yra susijęs su svarbiomis priežastimis. Svarbių priežasčių sąrašas Įstatyme nėra baigtinis, todėl, pareiškėjos manymu, jos nurodytos priežastys, dėl kurių ilgiau, nei leidžiama, ji buvo išvykusi iš Lietuvos, pripažintinos svarbiomis, įvertinant ir jos šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius Lietuvoje. Be to, pareiškėjos atžvilgiu nenustatyta nei vieno iš Įstatymo 26 straipsnyje nurodytų pagrindų, kuriems esant leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjai negalėtų būti išduotas.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė papildomai pažymėjo, kad trečiųjų šalių piliečiams pagal analogiją turėtų būti taikoma Įstatymo 104 straipsnio 5 dalies nuostata. Vien tik lingvistiškai aiškinant įstatymo normą, sukuriama tokia teisinė situacija, kai susidarius ypatingoms, nuo asmens nepriklausančioms aplinkybėms, yra sukeliama nelygiateisė padėtis tarp ES valstybių narių piliečių ir trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai.

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 20–23) prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

Teigė, kad priimdamas ginčijamą sprendimą įvertino individualias faktines aplinkybes, pačios pareiškėjos pateiktame prašyme nurodytus duomenis, Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenis, kurie patvirtino, kad pareiškėja nuo 2008 m. (t. y. pastaruosius 5 metus) gyveno ne Lietuvos Respublikoje, o Ukrainoje, t. y., kad pareiškėja atitiko Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindą – ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės gyveno ne Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybėje narėje. Įstatyme nenumatytos išimtys, dėl kurių leidimas nuolat gyventi galėtų būti nenaikinamas, jei užsienietis ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje. Jei Lietuvoje gyvena pareiškėjos sūnus, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, pareiškėja gali kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo šeimos susijungimo atveju. Pareiškėjos nurodomas Įstatymo 104 straipsnis reglamentuoja ES valstybės narės piliečių ir (ar) jų šeimos narių nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje pagrindus, todėl minėtas straipsnis pareiškėjai negali būti taikomas, kadangi ji kreipėsi ne dėl ES piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelės išdavimo, o dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo. Leidimo nuolat gyventi išdavimo ir keitimo pagrindai yra nustatyti Įstatymo 53 straipsnyje, o pareiškėjos nurodytame Įstatymo 26 straipsnyje yra nustatytos tik leidimo nuolat gyventi išdavimo sąlygos, todėl Įstatymo 26 straipsnyje nustatytos sąlygos ir 35 straipsnyje nustatyti pagrindai vertinami išduodant leidimą nuolat gyventi, o ne jį keičiant arba naikinant.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimu (b. l. 90–93) pareiškėjos A. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Byloje ginčas kilęs dėl Departamento Užsieniečių reikalų skyriaus 2013 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. (15/5-11)24U-32, kuriuo nuspręsta laikyti pareiškėją A. S. išvykusia iš Lietuvos Respublikos į Ukrainą ir panaikinti jai išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad pareiškėjai (duomenys neskelbtini) pilietei A. S. buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, galiojęs iki 2013 m. liepos 10 d. (b. l. 14–15). 2013 m. birželio 21 d. pareiškėja pateikė Departamentui prašymą pastarąjį pratęsti (b. l. 25), tačiau atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, skundžiamu 2013 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. (15/5-11)24U-32 (b. l. 29), vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 55 straipsnio 4 dalimi bei atsižvelgdamas į tai, kad A. S. nuo 2008 m. gyvena Ukrainoje, nusprendė laikyti pareiškėją išvykusia iš Lietuvos Respublikos į Ukrainą ir panaikinti jai išduotą leidimą nuolat gyventi.

Pažymėtina, kad leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindai reglamentuoti Įstatymo 54 straipsnyje. Vienas iš šių pagrindų – kai užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės (Įstatymo 54 str. 1 d. 3 p.). Pagal Įstatymo 55 straipsnio 4 dalį, sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo šio įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu priima Departamentas. Pagal Įstatymo 55 straipsnio 6 dalį tvarką, reglamentuojančią dokumentų leidimui nuolat gyventi gauti pateikimą ir leidimų nuolat gyventi užsieniečiams išdavimą, keitimą, panaikinimą nustato vidaus reikalų ministras. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 yra patvirtinęs Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašą (toliau – ir Tvarkos aprašas), kurio 117 punkte nurodyta, kad Migracijos tarnyba, paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 4 punkte ar 54 straipsnio 3 dalyje nustatytų leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių dokumentų, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo šių pagrindų paaiškėjimo dienos dokumentus, patvirtinančius leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindus, prideda prie užsieniečio bylos ir išsiunčia ją Migracijos departamentui sprendimui priimti.

Teismo vertinimu, minėtos teisės aktų nuostatos dėl leidimų panaikinimo yra imperatyvios ir nenustato Departamentui diskrecijos teisės, esant vienam iš Įstatymo 54 straipsnyje nurodytų leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja iš Lietuvos Respublikos išvyko 2008 m. liepos 24 d. ir į Lietuvą sugrįžo tik 2013 m. birželio 18 d. (b. l. 24), taigi pareiškėja Lietuvoje negyveno daugiau kaip 5 metus. Pareiškėja minėtos aplinkybės taip pat neginčija, patvirtino, kad minėtu laikotarpiu gyveno Ukrainoje. Taigi, darytina išvada, kad egzistuoja Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta aplinkybė, sudaranti pagrindą panaikinti pareiškėjos leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Nors pareiškėja nurodo, kad jos situacijai turi būti taikoma Įstatymo 104 straipsnio 5 dalis, tačiau, kaip teisingai pažymėjo atsakovas, minėtas straipsnis reglamentuoja ES valstybių narių piliečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje, tuo tarpu pareiškėja yra Rusijos Federacijos pilietė, todėl jai Įstatymo 104 straipsnio nuostatos netaikytinos.

Dėl pareiškėjos atstovės teiginio, kad skundžiamu sprendimu yra sukuriama nelygiateisė padėtis tarp ES valstybių narių piliečių ir trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, teismas pažymi, kad vienas iš pagrindinių ES principų – laisvas asmenų judėjimas reiškia, kad visi ES gyventojai turi teisę vykti į kitas valstybes nares, jose būti, studijuoti, dirbti, įsikurti arba teikti paslaugas nediskriminuojami dėl pilietybės. Tuo tarpu šalių, kurios nėra ES narės, piliečiams šiuo aspektu yra taikomos skirtingos sąlygos ir tai negali būti traktuojama, kaip šių asmenų diskriminavimas. Kaip minėta, pareiškėja yra ne ES valstybės narės pilietė, todėl jos atžvilgiu pagrįstai taikytinos kitos Įstatymo nuostatos, nei ES valstybių narių piliečiams.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėja A. S. buvo išvykusi iš Lietuvos Respublikos ilgiau nei 12 mėnesių, todėl atsakovas pagrįstai panaikino jai išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir nusprendė pareiškėją laikyti išvykusia iš Lietuvos Respublikos į Ukrainą, todėl pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėja A. S. apeliaciniu skundu (b. l. 98–104) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjos skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į pareiškėjos socialinių bei ekonominių interesų buvimo vietą, dėl šių aplinkybių nepasisakė.

2. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad leidimas nuolat gyventi panaikinamas, kai užsienietis gyvena ne ES valstybėje narėje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės. Europos Tarybos direktyvos 2003/109/EB (toliau – ir Direktyva) 9 straipsnyje nustatyta išimtis, pagal kurią valstybės narės gali nustatyti, kad dėl ypatingų arba išskirtinių aplinkybių ilgalaikio gyventojo statusas nepanaikinamas. Pagal Europos Teisingumo Teismo praktiką, nacionalinis teismas turi taikyti nacionalinę teisę, aiškindamas ją pagal direktyvų nuostatas. Kad nebuvimą Lietuvoje tam tikrą laikotarpį gali pateisinti svarbios priežastys, numato ir Įstatymo 104 straipsnio 5 dalis, todėl nėra svarbu, jog pareiškėja nėra ES valstybės narės pilietė.

3. Be to, Lietuva yra įsipareigojusi gerbti žmogaus teises pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Taigi, turi būti gerbiamos pareiškėjos teisės palaikyti asmeninius ir socialinius ryšius su sūnumis, kurie yra Lietuvos piliečiai (8 straipsnis). Turi būti atsižvelgta ir į tai, kad pareiškėja turi nuosavybės ir jai turi būti užtikrinama teisė ja naudotis.

4. Apeliaciniame skunde pareiškėja A. S. taip pat nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turėtų kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, kadangi Lietuva nėra perkėlusi Direktyvos 9 straipsnio (dėl trečiųjų valstybių piliečių statuso) į nacionalinę teisę ir tai apriboja pareiškėjos teises.

Atsakovas Migracijos departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 114–117) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas remiasi pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime išdėstytais argumentais, taip pat pažymi, jog su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime pateiktais motyvais sutinka. Papildomai pažymima, jog Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies nuostatas įgyvendina Įstatymo 54 straipsnio 1 dalis. Valstybės narės, perkeldamos Direktyvos nuostatas, turėjo pasirinkimo teisę savo nacionalinėje teisėje nustatyti, kad prabuvus išvykoje daugiau nei 12 mėnesių dėl ypatingų arba išskirtinių aplinkybių ilgalaikio gyventojo statusas nepanaikinamas, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. 2011 m. Europos Komisijos Direktyvos taikymo ataskaitoje (Kom (2011) 585) nėra nurodoma, kad Lietuva būtų netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę minėtą Direktyvą. Vadinasi, Direktyvos nuostatos perkeltos tinkamai. Be to, nagrinėjamoje byloje neturėtų kilti klausimas dėl Direktyvos 9 straipsnio nuostatų aiškinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių reikalų skyriaus 2013 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. (15/5-11)24U-32, kuriuo pareiškėjai A. S. panaikintas Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Bendrijoje. Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei 55 straipsnio 4 dalimi. Skundu pareiškėja taip pat prašė įpareigoti atsakovą išnagrinėti jos prašymą iš naujo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, jog Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 55 straipsnio 4 bei 6 dalies, taip pat Tvarkos aprašo 117 punkto nuostatos dėl leidimų panaikinimo yra imperatyvios ir nenustato Departamentui diskrecijos teisės, esant vienam iš Įstatymo 54 straipsnyje nurodytų leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne, todėl atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja A. S. buvo išvykusi iš Lietuvos Respublikos ilgiau nei 12 mėnesių, atsakovas pagrįstai panaikino jai išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir nusprendė pareiškėją laikyti išvykusia iš Lietuvos Respublikos į Ukrainą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė (ABTĮ 136 str. 1 d.). Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (ABTĮ 136 str. 2 d.). Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino visas nagrinėjamam ginčui reikšmingas faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamam ginčui aktualias teisės normas, todėl padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą. Pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Pažymėtina, kad pareiškėja neginčijo byloje nustatytos aplinkybės, jog iš Lietuvos Respublikos ji išvyko 2008 m. liepos 24 d. ir į Lietuvą sugrįžo tik 2013 m. birželio 18 d. (b. l. 24), t. y. kad Lietuvoje ji negyveno daugiau kaip 5 metus. Bylos duomenimis, šiuos 5 metus pareiškėja praleido ne ES valstybėje narėje, t. y. pareiškėja gyveno Ukrainoje. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 54 straipsnio („Leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindai“) 1 dalies 3 punktas nustato, jog leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Taigi, kaip teisingai nusprendė pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje egzistuoja Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta aplinkybė, sudaranti pagrindą panaikinti pareiškėjos leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjai jos nurodomos Įstatymo 104 straipsnio 5 dalies nuostatos (nebuvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpis, viršijantis 6 mėnesius per metus, gali būti pagrindas nesuteikti teisės nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, išskyrus atvejus, kai nebuvimas yra susijęs su svarbiomis priežastimis) nagrinėjamu atveju netaikytinos, nes minėtas straipsnis reglamentuoja Europos Sąjungos valstybių narių piliečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 29 d. nutartį adm. byloje Nr. A822-2220/2012; 2012 m. vasario 24 d. nutartis adm. byloje Nr. A822-1987/2012), tuo tarpu pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė, t. y. trečiosios valstybės pilietė, ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėja turėtų kurios nors iš Europos Sąjungos valstybių narių pilietybę ar būtų Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narė.

Apeliacinio skundo argumentai, susiję su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamų teisių pažeidimu, atmestini. Pareiškėjos teisė naudotis jai priklausančia nuosavybe bei teisė palaikyti asmeninius ir socialinius ryšius su sūnumis, kurie yra Lietuvos piliečiai, nagrinėjamu atveju nėra paneigiama, kadangi Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Bendrijoje pareiškėjai panaikinamas tuo pagrindu, jog ji gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Tačiau šis atsakovo sprendimas nereiškia, kad pareiškėja negali kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo kitais įstatyme nustatytais pagrindais.

Apeliaciniu skundu pareiškėja taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Pareiškėja nurodo, kad Direktyva Nr. 2003/109/EB neperkelta į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę, todėl būtina išaiškinti šios Direktyvos 9 straipsnio nuostatas.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis ABTĮ 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 punktą, taip pat LVAT 2012 m. sausio 25 d. nutartį adm. byloje Nr. A143-250/2012; LVAT 2013 m. kovo 26 d. nutartį adm. byloje Nr. A756-708/2013). Be to, kreipimosi į Teisingumo Teismą pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje.

Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ priedo „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“ 11 punkto 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyva 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso yra perkelta į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę. Taigi, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos A. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė