A-1287-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1287-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00180-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. (S. G.) ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas teismui pateiktu skundu prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Utenos AVPK), 300 000 Lt neturtinės žalos, atsiradusios dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, jog laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 6 d. iki 2012 m. gruodžio 6 d. buvo etapuotas į Utenos AVPK Visagino policijos komisariato areštinę (toliau – ir Visagino areštinė), kur buvo laikomas 1–5 kamerose. Ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas sąlygomis, kai kameroje vienam asmeniui nebuvo užtikrinamas 5 kv. m plotas, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą. Pareiškėjo teigimu, lovos kamerose neatitiko nustatytų reikalavimų, t. y. lovos paviršius sudarytas iš vertikalių ir horizontalių juostų, tarp kurių tarpai 10–15 cm, į kuriuos lindo čiužinys, tai sukėlė didžiulius nepatogumus, skausmą, be to, lovos čiužinys turėtų būti su užvalkalu, tam kad užvalkalą būtų galima išskalbti. Sanitarinio mazgo įrengimas pažeidė privatumą, kadangi klozetas pastatytas prie kameros durų, pats klozetas yra metalinis (nėra plastmasinio ar medinio klozeto dangčio), tai sukėlė didžiulį diskomfortą. Kameroje esantys langai maži, matiniai, todėl trūko natūralios šviesos, be to, kameroje įrengtas tik vienas apšvietimo lizdas, kuriame įsukta 40 W lemputė. Iki kamerų remonto sienos buvo grublėtos, ant jų kaupėsi dulkės, kurių neįmanoma nuvalyti. Kamerose nebuvo tiekiamas karštas vanduo, reikėjo praustis ir plauti indus tik po šaltu vandeniu, tai sukėlė dideles kančias ir sudarė sąlygas peršalti, areštinėje kartu su patalyne buvo išduodamas tik vienas rankšluostis, kuriuo reikėjo šluostytis veidą, rankas, kojas ir kitas kūno dalis, tai žemino jo orumą. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog laikotarpiu, kai buvo laikomas Visagino areštinėje, dažniausiai buvo patalpintas trivietėje kameroje, tik vieną kartą teko būti vienvietėje ir dvi dienas – dvivietėje kameroje. Trivietėje kameroje buvo viena vienvietė lova ir dar viena lova dviejų aukštų, tačiau šioje kameroje buvo tik dvi kėdės, dvi spintelės, nors turėjo būti trys, kadangi tai yra trivietė kamera. Tokiu būdu buvo sudaromi nepatogumai pietauti kamerose, nes vienam žmogui trūko sėdimos vietos. Pareiškėjas papildomai paaiškino, jog atsakovas niekur nefiksavo informacijos apie sauso maisto davinio išdavimą, taip pat areštinėje laikomų asmenų išvedimą pasivaikščioti. Tik apskundus tokią ydingą tvarką, nuo 2012 m. spalio mėnesio sausas davinys buvo išduodamas, tačiau už maisto davinio gavimą jis niekur nepasirašydavo.

Pareiškėjas pažymėjo, jog Visagino areštinėje nėra koplytėlės, dėl ko suvaržyta jo tikėjimo teisė, neįrengtos patalpos su sporto inventoriumi, dėl to neužtikrinta teisė į fizinį lavinimą, kamerose nebuvo radijo stočių, areštinės stogas padengtas asbestu, kuris kenkia sveikatai. Visagino areštinėje nebuvo įrengti kambariai asmeniniams pasimatymams su artimaisiais, nors Europos Sąjunga įpareigojo Lietuvą suvienodinti pasimatymų suteikimo tvarką kalintiems kalėjimuose, pataisos namuose, o taip pat ir areštinėse. Tokiu būdu pažeista jo teisė bendrauti su šeimos nariais, neužtikrinta jo teisė turėti lytinius santykius su žmona. Be kita ko, pareiškėjas nurodė, jog teismo nutartimi jam buvo leista skambinti artimiesiems, tačiau Visagino areštinėje tai nebuvo užtikrinta, kadangi šioje areštinėje nėra įrengtas taksofonas.

Tomis dienomis, kai buvo etapuojamas į ir iš Visagino areštinės, nebuvo vedamas pasivaikščioti, nors pagal nustatytą reglamentavimą pasivaikščiojimas gryname ore turi būti užtikrinamas kiekvieną dieną, be to, pasivaikščiojimo kiemo plotas per mažas, kadangi pasivaikščioti vedami asmenys iš 2–3 kamerų tuo pačiu metu, jame taip pat nėra stogelio nuo lietaus. Išvykstant iš areštinės iki pietų, pareiškėjui nebuvo duodami nei pietūs, nei sausas maisto davinys, todėl jis be maisto turėdavo išbūti iki pat vakarienės. Etapų metu iš ir į areštinę jis buvo vežamas neužtikrinant jo saugumo, t. y. į konvojaus automobilį susodinant daug asmenų, todėl nebuvo galimybės prisisegti saugos diržus, automobilis buvo prikraunamas visų asmeniniais krepšiais, automobilyje vasaros metu buvo tvanku, o žiemą – šalta.

Be kita ko,Visagino areštinėje kartą praleido tris savaites (t. y. nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2011 m. birželio 22 d.), kai tuo tarpu, vadovaujantis teisės aktais, galima praleisti daugiausiai 14 parų. Dėl tokių kalinimo sąlygų buvo pažeistos žmogaus teisės ir orumas, švaros ir higienos normos, jis patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sukrėtimą, pažeminimą. Visa tai sudarė patirtą neturtinę žalą, kurią ir prašė atlyginti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Utenos AVPK, atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime Utenos AVPK nurodė, kad pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, areštinėje laikomam asmeniui turi būti skiriama lova, tačiau kokios konstrukcijos ji turi būti, nereglamentuota, todėl pareiškėjo nusiskundimai dėl netinkamos lovos atmestini. Antra, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas vienvietėje, dvivietėje ar trivietėje kamerose, kameros nebuvo perpildytos, jų plotas atitinka nustatytą reglamentavimą, todėl pareiškėjo teiginiai dėl per mažo kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, atmestini. Trečia, pareiškėjo nusiskundimai dėl netinkamo sanitarinio mazgo taip pat atmestini, kadangi kamerose įrengti klozetai yra antivandaliniai, atitinkantys klozetui keliamus reikalavimus, sanitariniai mazgai sienelėmis atskirti nuo gyvenamojo ploto.

Ketvirta, nepagrįsti pareiškėjo nusiskundimai dėl kameros langų ir apšvietimo, kadangi Visagino areštinės langai buvo keisti 2011 metais, Utenos visuomenės sveikatos skyriaus Zarasų skyrius patvirtino, jog kamerų natūrali apšvieta atitinka keliamus reikalavimus, šviesos trūkumas kamerose nenustatytas. Penkta, areštinės kamerose sienos remontuotos 2011 metų balandžio mėnesį, jos yra lygios, atitinka numatytus standartus, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų sienų atmestini. Šešta, kaip nustatyta teisės aktuose, asmenys, laikomi areštinėje, vieną kartą per dieną vedami pasivaikščioti, tačiau atsisakę pasivaikščiojimo sulaikyti asmenys į lauką nėra išvedami.

Bet tai niekur nėra fiksuojama. Tomis dienomis, kai pareiškėjas būdavo etapuotas į Visagino areštinę, jis nepareikšdavo noro eiti pasivaikščioti, todėl etapų dienomis pareiškėjas nebuvo vedamas pasivaikščioti. Be to, būdamas areštinėje priekaištų dėl to nereiškė. Septinta, atmestini pareiškėjo priekaištai dėl maitinimo, kadangi išvykstant iš Visagino areštinės, pareiškėjui visada buvo išduodamas sausas maisto davinys, tik dokumentai dėl maisto davinio išdavimo nėra išlikę. Aštunta, nepagrįsti pareiškėjo nusiskundimai dėl asmeninių pasimatymų su artimaisiais ir lytinių santykių su žmona neužtikrinimo, kadangi pagal nustatytą reglamentavimą, policijos areštinėje laikomas asmuo bendrauja telefonu, o tokių pasimatymų formų, kada būtų leidžiami lytiniai santykiai su sutuoktiniais areštinėje, nenumatyta.

Devinta, atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo reikalavimai dėl karšto vandens, kadangi pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, areštinės kamerose sanitariniuose mazguose turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema ir tai yra užtikrinta Visagino areštinėje, o karštas vanduo tiekiamas dušinėse, kuriomis areštinėje laikomi asmenys naudojasi pagal nustatytą tvarką. Dešimta, pareiškėjo nusiskundimai dėl areštinėje neįrengtų radijo stočių, sporto salės su sporto inventoriumi bei koplyčios atmestini, kadangi nustatytas teisinis reglamentavimas to nenumato.

Vienuolikta, nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl kenksmingos asbestinės areštinės stogo dangos, kadangi Visagino areštinės šlaitinis stogas sutapdintas, padengtas rulonine danga. Dvylikta, pareiškėjui ginčo laikotarpiu areštinėje buvo išduodama patalynė bei rankšluosčiai, todėl jo nusiskundimai dėl neišduodamo rankšluosčio atmestini. Be to, pareiškėjas ne kartą pats atsisakė išduodamos patalynės, kadangi turėjo savo. Trylikta, pareiškėjo skunde nurodyti jam atsiradę nepatogumai konvojavimo metu iš Visagino areštinės į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą yra nepagrįsti ir išgalvoti, kadangi Utenos AVPK Visagino policijos komisariatas nevykdė pareiškėjo konvojavimo nurodytu maršrutu.

Utenos AVPK taip pat pabrėžė, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis dėl netinkamų sąlygų areštinėje susirgo, patyrė traumą ar panašiai. Be to, prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą pareikštiems reikalavimams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas) atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundo reikalavimais nesutinka ir tai iš esmės pagrindė Utenos AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytais argumentais.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos AVPK, 900 Lt (260,66 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas, padarė išvadą, kad pareiškėjas visą nustatytą ginčui aktualų laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jam daromus pažeidimus, todėl pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 6 d. iki 2011 m. balandžio 24 d., pritaikė ieškinio senaties terminą.

Teismas dėl kameros ploto nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu asmenims, laikomiems areštinėse, tenkančio kameros ploto dydžio klausimus reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) kurio 1.3.1 punkte įtvirtinta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Konstatavo, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Visagino areštinėje buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos.

Pasisakydamas dėl kameros įrengimo, teismas pažymėjo, kad jokių specialių reikalavimų, kurie nustatytų, kokios konstrukcijos lovos turėtų būti areštinėje, nėra, todėl pareiškėjo reikalavimus dėl netinkamų lovų atmetė kaip nepagrįstus. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo teiginius dėl nelygių kamerų sienų, kadangi laikotarpiui iki kamerų remonto (2011 m. balandžio mėnesio), kuomet pareiškėjas buvo laikomas Visagino areštinėje, taikomas ieškinio senaties terminas.

Dėl kameros sanitarinio mazgo, teismas paaiškino, jog policijos areštinių kamerų įrengimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) penktame skyriuje. Be to, Utenos apskrities viršininko 2013 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 89-V-190 patvirtintų „Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Visagino policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio (areštinės) vidaus tvarkos taisyklių“ (toliau – ir Taisyklės) 8.11 punkte įtvirtinta areštinėje laikomų asmenų teisė naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Teismas padarė išvadą, kad kamerose esančių baldų bei sanitarinio mazgo išdėstymas, šio mazgo neatitveriant nuo kameros durų, neužtikrino deramos pagarbos asmens orumui, pažeidė areštinėje laikomo pareiškėjo teisę sanitariniu mazgu pasinaudoti privačiai ir nesuvaržytai.

Dėl kameros apšvietimo ir vėdinimo teismas paaiškino, kad areštinės gyvenamosios patalpos – kameros apšvietimo ir vėdinimo reikalavimus nustato Higienos normos 37:2009 21, 22, 23 punktai. Teismas konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtinta, jog ginčo laikotarpiu policijos įstaiga neužtikrino tinkamų kamerų apšvietimo ir vėdinimo sąlygų.

Teismas pasisakydamas dėl pasivaikščiojimų, nurodė, jog Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (2009 m. balandžio 1 d. įstatymo Nr. X-1660 redakcija) 29 straipsnyje nustatyta suimtųjų teisė pasivaikščioti gryname ore. Teismas pripažino, kad atsakovas neužtikrino jo teisės pasivaikščioti gryname ore.

Teismas paaiškino, kad pasivaikščiojimo kiemelio dydis, taip pat vienam asmeniui tenkantis plotas kiemelyje, nereglamentuotas, todėl pareiškėjo reikalavimus dėl per mažo Visagino policijos komisariato pasivaikščiojimo kiemelio ploto ir vienam asmeniui tenkančio ploto kiemelyje, atmetė kaip nepagrįstus.

Remdamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų „Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių“ (toliau – ir Maitinimo taisyklės) 31 punktu, teismas padarė išvadą, jog Visagino areštinės pareigūnai, konvojuojant neišduodami pareiškėjui sauso maisto davinio, neužtikrino pareiškėjo teisės į tinkamą maitinimą.

Pasisakydamas dėl teisės skambinti artimiesiems, teismas nurodė, kad suimtųjų teisė paskambinti telefonu įtvirtinta Suėmimo vykdymo įstatymo 23 straipsnyje. Teismas sprendė, jog, nesant imperatyvių teisės normų, įtvirtinančių pareigą policijos areštinėse įrengti taksofoną, laikytina, jog atsakovas nepažeidė pareiškėjo teisės paskambinti telefonu. Dėl pasimatymų su artimaisiais, teismas nurodė, kad teisė į pasimatymus su artimaisiais įtvirtinta Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnyje. Analogiška nuostata įtvirtinta Taisyklių 11 punkte, kur nustatyta, kad suimtiems asmenims pasimatyti su giminaičiais ar kitais asmenimis leidžiama ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Teismas konstatavo, kad atsakovas nepažeidė teisės aktais reglamentuotos pareiškėjo teisės pasimatyti su šeimos nariais, giminaičiais ar kitais asmenimis.

Analizuodamas reikalavimus dėl karšto vandens tiekimo areštinės kamerose, radijo stočių ir sporto salės nebuvimo, tikėjimo teisės, teismas išaiškino, kad teisės aktuose neįtvirtinti reikalavimai kamerose tiekti karštą vandenį, areštinės patalpose įrengti radijo stotį, patalpą su sporto inventoriumi ar koplyčią, todėl šiuos pareiškėjo teiginius atmetė. Dėl areštinės stogo teismas nustatė, kad byloje esantys įrodymai, taip pat pateiktos fotonuotraukos paneigia pareiškėjo teiginius dėl Visagino areštinės asbestinės stogo dangos, juos atmetė kaip nepagrįstus. Dėl rankšluosčių išdavimo teismas paaiškino, kad Higienos normos HN 37:2009 56 punkte įtvirtinta, kad policijos areštinėse laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis), švariais lovos skalbiniais (dviem paklodėmis, užvalkalu pagalvei) ir dviem rankšluosčiais. Teismas konstatavo, kad remiantis bylos įrodymais, nėra pagrindo konstatuoti minėtos nuostatos pažeidimo.

Atsižvelgęs į nagrinėjamoje byloje nustatytą pareiškėjo laikymo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę bei į tai, kad pareiškėjas dėl savo pažeistų teisių į teismą kreipėsi, praėjus trejiems metams nuo pažeidimų pradžios (daugiau nei vieneriems metams nuo jų pabaigos), teismas priteisė 900 Lt sumą.

III. Pareiškėjas S. G. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimą, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės 300 000 Lt (87 000 Eur). Taip pat prašo pripažinti, kad jo teisės buvo pažeistos pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį.

Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo reikalavimus. Paaiškina, kad jis patyrė fizinį ir dvasinį skausmą dėl per mažo kameros ploto, netinkamo kameros įrengimo (lovos, veidrodžio), netinkamo sanitarinio mazgo (metalinio klozeto), neįrengto stogo Visagino areštinės pasivaikščiojimo kieme, taip pat neįrengtų radijo stočių ir sporto salės areštinės patalpose, netiekiamo karšto vandens kameroje, dėl teisės į pokalbius telefonu, asmeninius pasimatymus bei teisės į pasivaikščiojimus gryname ore ne mažiau kaip 8 valandas nesuteikimo ir kitų jo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytų pažeidimų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Utenos AVPK, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Utenos AVPK paaiškina, kad Higienos normos HN 37:2009 20 punkte nustatytas reikalavimas, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris privalo būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara, yra įvykdytas. Teigia, kad Utenos AVPK negalėjo pateikti įrodymų, dėl kokių priežasčių pareiškėjas jo etapavimo metu nebuvo išvedamas pasivaikščioti, kadangi atsisakymas eiti pasivaikščioti nėra reglamentuojamas, todėl Visagino areštinės praktikoje šis atsisakymas būdavo priimtas žodžiu, niekur nefiksuojant. Beje, etapuojant iš Visagino areštinės į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, pasivaikščiojimą gryname ore turėjo organizuoti ne Utenos AVPK, o Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas. Pažymi, kad laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 6 d. iki 2012 m. gruodžio 6 d.pareiškėjas sauso davinio nebuvo gavęs tik keletą kartų, o, pritaikius 3 metų senaties terminą, neturtinė žala gali būti mažinama.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo tenkinti Utenos AVPK apeliacinį skundą.

Policijos departamentas teigia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti atmestas, o Utenos AVPK apeliacinis skundas patenkintas dėl motyvų bei argumentų, nurodytų Policijos departamento atsiliepime į pareiškėjo skundą ir Utenos AVPK apeliaciniame skunde. Pastebi, kad apeliantas nepateikė naujų aplinkybių, kurių nebūtų nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas arba dėl kurių nebūtų pasisakęs savo sprendime.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas kildinamas iš pareiškėjo laikymo Visagino areštinėje netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės nemotyvuoja. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, taip pat nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstytos raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, be to, pareiškėjas dalyvavo bylos nagrinėjime žodinio proceso tvarka ir išdėstė savo paaiškinimus pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas bylą nagrinėti žodiniame teismo posėdyje atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą už buvimą Visagino komisariato areštinėje netinkamomis sąlygomis nuo 2011 m. vasario 6 d. iki 2012 m. gruodžio 6 d. Pareiškėjas skundą teismui padavė tik 2014 m. balandžio 23 d. (t. I, b. l. 22). Tačiau nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamas jam tinkamas laikymo sąlygas. Byloje nustatyta, kad atsakovo atstovas reikalavo taikyti ieškinio senatį. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2011 m. vasario 6 d. iki 2011 m. balandžio 22 d. pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad patyrė fizinį ir dvasinį skausmą dėl per mažo areštinės kameros ploto, netinkamo kameros įrengimo (lovos, veidrodžio), netinkamo sanitarinio mazgo (metalinio klozeto), neįrengto stogo Visagino areštinės pasivaikščiojimo kieme, taip pat neįrengtų radijo stočių ir sporto salės areštinės patalpose, netiekiamo karšto vandens kameroje, dėl teisės į pokalbius telefonu, asmeninius pasimatymus nesuteikimo ir kitų jo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytų pažeidimų. Vertindama šiuos pareiškėjo teiginius, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis ir teisės aktais, t. y. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d.

įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl minėtų pažeidimų, todėl apeliacinės instancijos teismas detaliau dėl jų nepasisako. Dėl pareiškėjui teisės gryname ore vaikščioti ne mažiau kaip 8 valandas nesuteikimo teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pastarojo argumento nevertina, kadangi skunde pirmosios instancijos teismui tokio argumento pareiškėjas nenurodė, o apeliacinės instancijos teisme nauji reikalavimai ar argumentai, kurie nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas pirmosios instancijos teisme, negali būti keliami (Administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 5 dalis).

Pasisakydama dėl pareiškėjo teisės į tinkamą maitinimą, teisėjų kolegija pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų „Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių“ 31 punkte nustatyta, kad asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų produktų kiekis, patvirtintas teisingumo ministro įsakymu, išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai , jei laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 valandas.

Maitinimo taisyklių 32 punktas numato, jog kalinimo įstaigų, iš kurių konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybos iš vakaro informuoja kalinimo įstaigų, į kurias konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybas apie planuojamų atsiųsti asmenų skaičių. Išvykus konvojui, nedelsiant informuojama apie tikslų atvykstančių asmenų skaičių, tuo tarpu Maitinimo taisyklių 34 punkte nustatyta, kad kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę.

Asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu. Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad laisvės atėmimo įstaigos privalo bendradarbiauti, kad užtikrintų tinkamą maitinimą iš vienos įstaigos į kitą perkeliamiems asmenims. Be to, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šių teisės normų analizė leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo vietų, sauso maisto davinį turi išduoti ta kardomojo kalinimo įstaiga, iš kurios jis etapuojamas, jei laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 valandas, o teisės aktų nepakankamumas, netobulumas ar valstybės pareigūnų veiksmų nesuderinamumas negali būti teisėta ir pagrįsta kliūtimi užtikrinti asmens maitinimą ir tuo pačiu jo teises į tinkamas bausmės atlikimo ar kardomosios priemonės vykdymo sąlygas (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-2158-13).

Išsamiai išanalizavęs bylos duomenis bei vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas, patikslindamas pirmosios instancijos teismo nustatytus duomenis, sutinka su išvada, kad Visagino areštinės pareigūnai, etapavimo dienomis, t. y. 2011 m. kovo 9 d., 2011 m. gegužės 25 d., 2011 m. birželio 22 d., 2011 m. rugpjūčio 3 d., 2011 m. rugpjūčio 24 d., 2011 m. rugsėjo 21 d., 2011 m. spalio 5 d., 2011 m. lapkričio 16 d., 2011 m. gruodžio 14 d., 2012 m. vasario 8 d., 2012 m. balandžio 4 d., 2012 m. spalio 3 d., 2012 m. lapkričio 19 d. (t.

II, b. l. 179), neišduodami pareiškėjui sauso maisto davinio, pažeidė Maitinimo taisyklių 31 punkto reikalavimą ir tokiu būdu neužtikrino pareiškėjo teisės į tinkamą maitinimą.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos duomenimis, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta išvada, kad nuo 2011 m. balandžio 22 d. iki 2012 m. gruodžio 6 d., kuomet pareiškėjas buvo laikomas Visagino areštinėje, pareiškėjo atsisakymas jį vesti pasivaikščioti minėtomis etapų dienomis nebuvo fiksuojamas (t. II, b. l. 66–124, t. III, b. l. 52–73). Atmestinas Utenos AVPK argumentas, kad, etapuojant iš Visagino areštinės į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, pasivaikščiojimą gryname ore turėjo organizuoti ne Utenos AVPK, o Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, kadangi teisinio pagrindo, kuriuo vadovaujantis, šiuo konkrečiu atveju aptariamą pareigą pareiškėjui turėjo įvykdyti Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, nėra. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nepateikus įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo atsisakymą eiti pasivaikščioti, yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą buvo pažeista.

Pažymėtina, kad pareiškėjas S. G. skunde taip pat teigė, kad sanitarinio mazgo įrengimas pažeidė jo privatumą, kadangi klozetas pastatytas prie kameros durų. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog sanitarinis mazgas nėra atitvertas sienele nuo kameros durų bei kad viena iš kameroje esančių dviejų lovų patenka į sanitarinio mazgo matomumo zoną, konstatavo, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė naudotis sanitariniu mazgu privačiai, dėl ko jam buvo padaryta neturtinė žala.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų ir pirmosios instancijos teismas nevertino faktinių bylos aplinkybių, ar pareiškėjas buvo stebimas pareigūnų jam naudojantis sanitariniu mazgu. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, sanitarinis mazgas matomas įeinant per kameros duris ir per duryse įrengtą „akutę“. Tačiau pareiškėjas šiuo atveju neteigė ir byloje nėra nustatytos faktinės aplinkybės, kad konkrečiais atvejais pareigūnai stebėjo pareiškėją, jam naudojantis sanitariniu mazgu. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė naudotis sanitariniu mazgu privačiai ir nesuvaržytai, nėra pakankamai pagrįsta. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas Visagino areštinėje buvo laikomas skirtingose kamerose, tačiau pirmosios instancijos teismas nenurodė, kuriose kamerose sanitarinis mazgas buvo įrengtas neužtikrinant asmens teisės juo naudotis privačiai, nestebint kitiems kameroje laikomiems asmenims are pareigūnams.

Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju, vertinant pareiškėjo teisių pažeidimus, turėjo būti atsižvelgiama ir į tai, kad dėl ribojimų, kurie yra neišvengiamai susiję su laisvės apribojimo režimu, pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas buvo objektyviai neįmanomas, o areštinės kamerų įrengimo ypatumus sąlygoja ir reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą. Šie reikalavimai susiję ne tik su galimai neteisėtų veikų užkardymu, bet ir su pačių nuteistųjų saugumu.

Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus ir neišsiaiškino bei nenustatė esminių faktinių aplinkybių dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, t. y. nenustatė visų aplinkybių, kurios yra teisiškai svarbios tam, jog būtų teisingai išspręsta byla.

Apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visas faktines bylai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją.

Kadangi, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai neištyrė ir neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, tuo netinkamai taikė procesines teisės normas ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo S. G. (S. G.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundu tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys