A-502-1883-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-1883/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03474-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 29

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. N. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. N. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas) Viešosios tvarkos valdybos 2013 m. rugpjūčio 16 /19 d. sprendimą Nr. 10-8-IL-2810 ir įpareigoti Komisariatą išduoti jam leidimą įsigyti ginklus.

Skunde (b. l. 1–3) pareiškėjas paaiškino, kad po Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2001 m. sausio 8 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-01890-00 priėmimo nebuvo teistas, yra doras ir gerbiamas asmuo, įstatymų nepažeidžiantis pilietis. Siekiant gauti medžiotojo bilietą 2013 m. kovo 21 d. buvo išduota pažyma Nr. 14R-4870 „Dėl įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų apie fizinį asmenį“, kurioje nurodyta, jog pagal Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro 2013 m. kovo 21 d. duomenis jis neteistas. 2013 m. birželio 9 d. pareiškėjas išlaikė teorinį ir praktinį šaudymo egzaminą, 2013 m. birželio 11 d. gavo medžiotojo bilietą, įsigijo seifą, skirtą laikyti ginklui. Pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir Baudžiamasis kodeksas) 58 straipsnio 1 dalies 22 punktą, neturinčiais teistumo laikomi asmenys, nuteisti laisvės atėmimu, jeigu jiems buvo taikytas šio kodekso 471 straipsnis, ir jeigu jie per laiką, kuriam atidėtas bausmės vykdymas, nepadaro naujo nusikaltimo ir jų atžvilgiu bausmė nustatyta tvarka neįvykdyta. Iš Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2002 m. vasario 4 d. nutarties byloje Nr. T-4-42-07-2002 matyti, kad pareiškėjas buvo atleistas nuo bausmės, paskirtos Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2001 m. sausio 8 d. nuosprendžiu, nes per bausmės atidėjimo laikotarpį kitų nusikaltimų nepadarė. Šiuo atveju atsakovas nesilaiko teismų praktikos, pagal kurią asmuo gali pretenduoti gauti leidimą įsigyti ginklą ir atitinka nepriekaištingos reputacijos keliamus reikalavimus išnykus teistumui ir praėjus 3 metams po teistumo išnykimo, nes pareiškėjo teistumas išnyko 2005 m. sausio 28 d. Aktualioje Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas, Įstatymas) redakcijoje gerokai sugriežtinti reikalavimai asmeniui, ketinančiam įsigyti ginklą, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra akcentavęs, jog griežtesnį teisinių santykių reglamentavimą nustatanti teisės norma neturi galioti atgal. Pareiškėjui neturi būti taikomas naujos redakcijos Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punktas, nes pareiškėjas iki 2011 m. kovo 1 d. būtų galėjęs pretenduoti gauti leidimą įsigyti ginklą kaip asmuo, atitinkantis nepriekaištingos reputacijos kriterijus.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (b. l. 17–19) atsakovas paaiškino, kad 2013 m. liepos 16 d. gavęs G. N. prašymą išduoti leidimą įsigyti ilgąjį lygiavamzdį šaunamąjį ginklą medžioklei ir ilgąjį graižtvinį šaunamąjį ginklą medžioklei, vadovaudamasis Įstatymu ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintomis Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklėmis (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. kovo 1 d. įsakymo Nr. 5-V-172 redakcija; toliau – ir Taisyklės) atliko patikrinimus ir nustatė, kad Vilniaus miesto antrasis apylinkės teismas 2001 m. sausio 8 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-01890-00 pripažino pareiškėją kaltu dėl vagystės, kurią jis padarė būdamas girtas, todėl pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 18 straipsnio 2 dalies 2 punktą nelaikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, nes įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu buvo pripažintas padaręs nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo ir kurį padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalimi Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. G. N. tik 2013 m. liepos 16 d. kreipėsi į policijos įstaigą, prašydamas išduoti leidimą įsigyti ilgąjį lygiavamzdį šaunamąjį ginklą ir ilgąjį graižtvinį šaunamąjį ginklą medžioklei, o leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus 2011 m. vasario 28 d. neturėjo, todėl jam pagrįstai taikytinos Įstatymo nuostatos, įsigaliojusios 2011 m. kovo 1 d.

Nėra jokių teisinių prielaidų teigti, kad pareiškėjas patenka į ratą asmenų, kuriems gali būti taikomos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo naujos redakcijos 2 straipsnio 4 dalies išlygos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime pripažino, jog teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes, tačiau teistumo pasibaigimas negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas, t. y. sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi.

Konstitucinis Teismas 2001 m. kovo 12 d. nutarime yra konstatavęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką, t. y. tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo G. N. skundą tenkino iš dalies – panaikino Komisariato 2013 m. rugpjūčio 16 / 19 d. sprendimą Nr. 10-8-IL-2810 ir įpareigojo Komisariatą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. liepos 16 d. prašymą, taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo 50 Lt bylinėjimosi išlaidų (b. l. 45–49).

Teismas nurodė, kad Baudžiamojo kodekso 271 straipsnio 2 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2000 m. rugsėjo 27 d. iki 2001 m. balandžio 11 d.) nustatė, kad vagystė, padaryta pakartotinai arba grupės iš anksto susitarusių asmenų, arba įsibraunant į negyvenamąją patalpą, baudžiama laisvės atėmimu iki šešerių metų su bauda ar be baudos. Iš minėtos teisės normos sankcijos matyti, jog nusikaltimo, už kurio padarymą buvo nuteistas pareiškėjas, sankcijoje nustatyta bausmė nusikaltimo padarymo ir nuosprendžio priėmimo metu buvo susijusi su laisvės atėmimu ir viršijo 3 metus laisvės atėmimo.

Tačiau šiuo atveju itin svarbi aplinkybė yra tai, kaip pareiškėjo 2000 m. padaryta vagystė būtų kvalifikuojama pagal ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusią Baudžiamojo kodekso redakciją. Iš Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2001 m. sausio 8 d. nuosprendžio matyti, kad pareiškėjas buvo nuteistas už tai, kad jis ir kitas asmuo, 2000 m. lapkričio 4 d. būdami girti, grupėje iš anksto susitariusių asmenų, slaptai pagrobė 1 200 Lt vertės svetimą turtą (motociklą), stovėjusį namo kieme. Pagal Baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. liepos 13 d.) tas, kas pagrobė svetimą turtą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

Ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusios Baudžiamojo kodekso redakcijos 3 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, tačiau veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią. Taigi pagal ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusią Baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalies redakciją, pagal kurią, atsižvelgiant į pagrobto turto pobūdį, vertę, pagrobimo būdą, bendrininkavimo formą, kvalifikuotina pareiškėjo 2000 m. padaryta vagystė, nustatyta didžiausia bausmė neviršija 3 metų laisvės atėmimo.

Nors pareiškėjas įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2001 m. sausio 8 d. nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą būdamas girtas, tačiau, Vilniaus apygardos administracinio teismo įsitikinimu, jis neatitinka kitos Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkto būtinosios sąlygos (pripažintas padaręs nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo), kad būtų galima jį pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punktą laikyti nesančiu nepriekaištingos reputacijos asmeniu.

Baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. liepos 13 d.), pagal kurią kvalifikuotina pareiškėjo 2000 m. padaryta vagystė, nustatyta didžiausia bausmė neviršija 3 metų laisvės atėmimo. Be to, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2002 m. vasario 4 d. nutartimi G. N. buvo atleistas nuo bausmės, jo teistumas yra išnykęs. Teismas pažymėjo, kad kitoks Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkto aiškinimas ir vertinimas, kad svarbus tik nusikalstamos veikos padarymo (nuosprendžio priėmimo) metu galiojusio Baudžiamojo kodekso straipsniuose įtvirtintas sankcijos dydis, neatitiktų protingumo, teisingumo, lygiateisiškumo principų, nes sudarytų skirtingas sąlygas įsigyti ginklus už tą pačią skirtingu laiku padarytą nusikalstamą veiką nuteistiems asmenims.

Teisiškai nepagrįsta situacija, kai pareiškėjas, prieš daugiau negu 13 metų padaręs vagystę, pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punktą nelaikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, nors 2014 m. tą pačią nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punktas nebūtų taikytinas, nes šiuo metu už vagystę nustatytas sankcijos dydis neviršija 3 metų laisvės atėmimo. Minėta situacija taip pat nedera su siekiamo tikslo proporcingumo bei švelnesnio įstatymo galiojimo atgal principu, nes tokiu atveju pareiškėjo, kaip anksčiau nusikalstamą veiką padariusio asmens, teisinė padėtis būtų nepagrįstai apsunkinama palyginti ją su vėliau nusikalstamą veiką padariusio asmens teisine padėtimi, todėl Komisariato atsisakymas išduoti pareiškėjui leidimą įsigyti ginklus yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde suformulavo išvestinį reikalavimą ir prašo teismo įpareigoti Komisariatą išduoti leidimą įsigyti ginklus. Leidimus įsigyti ginklus, leidimus laikyti ir leidimus nešiotis A, B, C kategorijų ginklus išduoda policijos įstaigos, gavusios asmenų rašytinius prašymus arba elektroninėmis priemonėmis per Paslaugų ir gaminių kontaktinį centrą arba Policijos elektroninių paslaugų sistemą, pagal kuriuos galima identifikuoti juos pateikusį asmenį (Įstatymo 12 str. 1 d.). Iš minėtos nuostatos matyti, kad ne teismui, o Komisariatui įstatymų leidėjas suteikė įgaliojimus vertinti, ar yra pagrindas išduoti leidimą įsigyti ginklus. Kitų, išskyrus Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2001 m. sausio 8 d. nuosprendį, atsisakymo pareiškėjui išduoti leidimą įsigyti ginklus pagrindų ginčijamame sprendime Komisariatas nenurodė. Taigi pripažinus, kad atsakovas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu už 2000 m. lapkričio 4 d. padarytą vagystę pareiškėjo nepagrįstai nelaikė nepriekaištingos reputacijos asmeniu, yra pagrindas įpareigoti Komisariatą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. liepos 16 d. prašymą, nes minėtu pagrindu atsisakius išduoti leidimą kiti svarbūs duomenys priimant skundžiamą administracinį aktą nebuvo vertinti.

III. Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas (b. l. 55–59) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Baudžiamojo kodekso 271 straipsnio 2 dalyje (galiojusioje iki 2003 m. gegužės 1 d.) nurodyta, kad vagystė, padaryta pakartotinai arba grupės iš anksto susitarusių asmenų, arba įsibraunant į negyvenamąją patalpą baudžiama laisvės atėmimu iki šešerių metų su bauda ar be baudos. Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2001 m. sausio 8 d. nuosprendyje konstatuota, kad teisiamųjų (ir G. N.) atsakomybę sunkina tai, kad jie nusikaltimą padarė būdami girti. Taigi G. N. padarė nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė yra 6 metai, būdamas girtas.

2. G. N. dėl leidimo ginklui kreipėsi įsigaliojus Įstatymo pakeitimams, jo statusas neatitinka nepriekaištingos reputacijos sąlygos, numatytos galiojančio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkte.

3. 2002 m. spalio 29 d. Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatyme Nr. IX-1162 5 straipsnio (nusikalstamų veikų perkvalifikavimo tvarka) 1 dalyje nurodyta, kad baudžiamosiose bylose dėl nusikalstamų veikų, padarytų iki 2003 m. gegužės 1 d., veikos perkvalifikuojamos remiantis šio įstatymo 4 straipsnio ir naujojo Baudžiamojo kodekso 3 straipsnio nuostatomis bei vadovaujantis naujuoju Baudžiamojo proceso kodeksu. Nusikalstamas veikas pagal naująjį Baudžiamąjį kodeksą perkvalifikuoja teismai, nagrinėjantys bylą pirmąja instancija, apeliacine ir kasacine tvarka. Komisariatas pagal minėto įstatymo 5 straipsnio 1 dalį dėl nusikalstamų veikų, padarytų iki 2003 m. gegužės 1 d., veikų perkvalifikavimo tvarkos, tokių įgaliojimų neturi. Pareiškėjui teismo nuosprendžiu minėta įstatymo nuostata nebuvo pritaikyta ir jo veikla nebuvo perkvalifikuota.

Pareiškėjas G. N. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 64–65) pareiškėjas pažymi, kad Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2001 m. sausio 8 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal 1961 m. Baudžiamojo kodekso 271 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 6 mėnesiams, tačiau pritaikius 1961 m. Baudžiamojo kodekso 471 straipsnį laisvės atėmimo bausmė atidėta 1 metams. Šis nusikaltimas nepriskiriamas prie smurtinių nusikaltimų. Be to, po šio nuosprendžio pareiškėjas nebuvau teistas. 2001 m. teismas manė, kad jis nekelia grėsmės sau, viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui. Taigi neproporcinga Įstatyme numatyti tik Baudžiamojo kodekso straipsnius, kurių didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo ir kurį asmuo padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, ir visai neatsižvelgti į kitus Baudžiamojo kodekso straipsnius sprendžiant reputacijos klausimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atsisakymas išduoti pareiškėjui leidimą įsigyti ginklus.

Skundžiamas Komisariato 2013 m. rugpjūčio 16 / 19 d. sprendimas Nr. 10-8-IL-2810 grindžiamas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nustatančiu, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo ir kurį padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.

Byloje surinktų faktinių duomenų visuma neleidžia pareiškėjo reputacijos laikyti nepriekaištinga, nes praeityje (2001 m.) jis buvo pripažintas kaltu įvykdęs nusikalstamą veiką, numatytą 1961 m. birželio 26 d. Baudžiamojo kodekso 271 straipsnio 2 dalyje, esant atsakomybę sunkinančiai aplinkybei – apsvaigimui nuo alkoholio. Minėta teisės norma nustatė, kad vagystė, padaryta pakartotinai arba grupės iš anksto susitarusių asmenų, arba įsibraunant į negyvenamąją patalpą, – baudžiama laisvės atėmimu iki šešerių metų su bauda ar be baudos. Taigi G. N., būdamas neblaivus, padarė nusikaltinimą, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta maksimali sankcija viršija trejus metus laisvės atėmimo. Vilniaus apygardos administracinio teismo priešinga išvada, jog pareiškėjas nėra pripažintas padaręs nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, akivaizdžiai prieštarauja rašytiniams bylos įrodymams (b. l. 8–9), todėl yra visiškai nepagrįsta.

Pažymėtina, jog susiklosčiusioje situacijoje ad hoc perkvalifikuodamas pareiškėjo padarytą veiką pagal šiuo metu aktualų Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, Vilniaus apygardos administracinis teismas ėmėsi bendrosios kompetencijos teismams priskirtos baudžiamojo įstatymo taikymo funkcijos (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 12 str. 3 d.), tuo neleistinai peržengdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje ir 15 straipsnyje apibrėžtas savo įgaliojimų ribas. Be to, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos panašiose bylose (pvz.: Nr. A525-1254/2014, A492-233/2013, A662-1233/2012), kurioje remiamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje 1–4 punktuose įtvirtinto reguliavimo prasme yra svarbus būtent pastarasis nuteisimo aspektas. Įstatymo nuostatos nesuteikia atitinkamiems viešojo administravimo subjektams, taip pat ir administraciniam teismui, teisės revizuoti konkrečių baudžiamųjų teisinių santykių turinio, o tik įpareigoja formaliai įvertinti res judicata galią įgijusių teismų nuosprendžių priėmimo faktinį ir juridinį pagrindus.

Atsižvelgdama į tai, kad G. N. be kita ko teisme įrodinėjo, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytos aplinkybės, paneigiančios asmens nepriekaištingą reputaciją, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 2 straipsnio 4 dalies nuostatomis jam netaikytinos, teisėjų kolegija atskirai pasisako ir dėl šių skundo argumentų.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo prašymas išduoti leidimą įsigyti ginklą ar neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus Komisariatui buvo pateiktas 2013 m. liepos 16 d., t. y. nuo 2011 m. kovo 1 d. galiojant naujos redakcijos Įstatymui. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2156 redakcija) numato, kad šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Tai reiškia, jog Pakeitimo įstatymu pakeisto Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo reikalavimai asmeniui galėtų būti netaikomi tik esant įvykdytoms dviem sąlygoms. Nagrinėjamu atveju atsakovas teisingai pripažino, jog pareiškėjas atitinka tik vieną iš paminėtų kriterijų, kurių visuma suponuoja policijos įstaigai galimybę nukrypti nuo Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų principų, t. y. aplinkybės, dėl kurių taikomi ginčo apribojimai, atsirado iki 2011 m. kovo 1 d., tačiau anksčiau (2011 m. vasario 28 d.) G. N. neturėjo teisės į šaunamąjį ginklą, todėl toks leidimas išimties tvarka jam neturėtų būti išduotas.

Apibendrinant išdėstytus motyvus pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas Komisariato 2013 m. rugpjūčio 16 / 19 d. sprendimo Nr. 10-8-IL-2810 teisėtumą ir pagrįstumą, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, jų kontekste neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, todėl 2014 m. kovo 14 d. sprendimas naikinamas ir priimamas naujas teismo sprendimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 14 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjo G. N. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė