A-1286-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1286-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00163-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 11.9 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. E. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. E. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Panevėžio skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, dėl vilkinimo atlikti veiksmus ir įpareigojimo atkurti nuosavybės teises.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja O. E. B. (toliau – ir pareiškėja) su skundu, kurį patikslino (I t., 2–6, 17–23), kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT) Panevėžio žemėtvarkos skyriaus (toliau – ir Panevėžio žemėtvarkos skyrius) (bylos nagrinėjimo metu – Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio skyrius, toliau – ir NŽT Panevėžio skyrius) vedėjos 2011 m. liepos 13 d. raštą Nr. 23SD-2455 „Dėl žemės sklypo suteikimo neatlygintinai“. Priimdamas pareiškėjos skundą nagrinėti, Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartyje nurodė, jog iš esmės pareiškėja skundžia atsakovo vilkinimą atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus ir siekia jį įpareigoti atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – M. M. priklausiusią žemę, bei perduoti jas pareiškėjai, kaip mirusios pretendentės įpėdinei.

O. E. B. nurodė, kad ji po M. M. mirties priėmė mirusiosios palikimą ir, kaip įpėdinė, įgijo teisę reikalauti, kad Panevėžio žemėtvarkos skyrius atliktų jo kompetencijai priskirtus veiksmus – vykdytų nuosavybės teisių M. M. atkūrimo procesą pagal Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2001 m. spalio 3 d. Išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. VIII-104 (toliau – ir Išvada Nr. VIII-104). Pareiškėja teigė, jog Panevėžio žemėtvarkos skyrius nuo 2009 metų vilkina atkurti mirusiajai M. M. nuosavybės teises, o 2011 m. liepos 13 d. raštu Nr. 23SD-2455, nurodęs, kad pareiškėja paveldėjo tik M. M. priklausiusį butą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), galutinai nutraukė nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Pažymėjo, kad ji M. M. nuosavybės teisių atkūrime dalyvavo nuo 2002 m. birželio mėnesio: Panevėžio žemėtvarkos skyriui pateikė Išvadą Nr. VIII-104, dalyvavo projektuojant 62,03 ha ploto žemės sklypą, esantį Panevėžio rajone, Krekenavos seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, ir priimant 2009 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. 21-109867-30204, kuriuo M. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į šį sklypą. Pareiškėja tvirtino, kad Panevėžio žemėtvarkos skyrius neturėjo pagrindo vadovautis Kauno apygardos teismo 2003 m. kovo 6 d. sprendimu, kadangi ji, priėmusi kaip palikimą mirusios M. M. butą, priėmė ir visą kitą jos turtą bei skolinius įsipareigojimus. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK), Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nuostatomis, jų aiškinimo ir taikymo teismine praktika. Akcentavo, jog pareiškėjai kartu su paveldėtu nekilnojamuoju turtu perėjo ir visas kitas M. M. turėtas turtas bei turtinės teisės, nors jos ir nebuvo nurodytos testamente. Taip pat teigė, jog egzistuoja sąlygos Panevėžio žemėtvarkos skyriaus civilinei atsakomybei kilti. NŽT Panevėžio skyrius nepagrįstai vilkina atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, kadangi neturi jokio teisinio pagrindo neatkurti nuosavybės teisių mirusiosios M. M. vardu ir neperduoti jų pareiškėjai, kaip mirusiosios pretendentės įpėdinei.

Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio skyrius atsiliepimu į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 30–33) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

NŽT Panevėžio skyrius nurodė, kad Panevėžio apskrities viršininko 2009 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. 21-109867-30204 M. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 62,03 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Panevėžio rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, bei pažymint, kad nuosavybės teisės į M. M. tenkančią žemės valdos dalį – 62,72 ha žemės ir 9,26 ha miško bus atkurtos vėliau. Pažymėjo, jog patikrinus Nekilnojamojo turto registre esančius duomenis apie minėtą žemės sklypą paaiškėjo, kad nuosavybės teisės į jį nuo 2009 m. birželio 17 d. yra registruotos M. M. vardu ir kad pareiškėja šio nekilnojamojo daikto nėra paveldėjusi. Be to, iš Kauno miesto 14-ojo notarų biuro buvo gauti duomenys, jog O. E. B. paveldėjimo teisės liudijimas yra išduotas tik į M. M. priklausiusį butą, o kitą mirusiosios turtą – žemės sklypus – paveldėjo Lietuvos valstybė. Vadovavosi Atkūrimo įstatymu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka. Taip pat NŽT Panevėžio skyrius, remdamasis Kauno apygardos teismo 2003 m. birželio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-699-2003, teigė, kad O. E. B. negali atstovauti mirusiajai M. M. atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) atsiliepime (I t., b. l. 89–90) nurodė, jog su pareiškėjos reikalavimais nesutinka bei prašė O. E. B. skundą atmesti, kadangi M. M. 1993 m. spalio 4 d. testamentu pareiškėjai yra paliktas tik konkretus turtas – butas, esantis Kaune, (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad Kauno miesto 14-asis notarų biuras 2007 m. sausio 16 d. išdavė paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, reg. Nr. GDM1-177, kuriuo M. M. kitą turtą – žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Mažeikių rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Mažeikių rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, paveldėjo Lietuvos valstybė, atstovaujama Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Telšių apskrities VMI). VMI tvirtino, kad valstybė teisėtai paveldėjo M. M. turtą, kadangi Kauno apygardos teismas 2003 m. birželio 4 d. sprendimu O. E. B. ieškinį, kuriuo ji prašė pripažinti, kad pagal M. M. 1993 m. spalio 4 d. testamentą pareiškėjai buvo paliktas visas mirusiosios turtas, atmetė kaip nepagrįstą. Akcentavo, jog M. M. dar 1999 metais žinojo, kad jai gali būti atkurta nuosavybės teisė į žemę nurodytoje vietovėje, tačiau testamento dėl šios žemės palikimo pareiškėjai ji netikslino.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimu (II t., b. l. 48–53) pareiškėjos O. E. B. skundo reikalavimą įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos atkurti mirusios M. M. vardu nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir jas perduoti pareiškėjai atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančią medžiagą ir faktines bylos aplinkybes bei nustatė, jog byloje yra kilęs ginčas, ar Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio žemėtvarkos skyrius pagrįstai neatliko veiksmų, skirtų atkurti mirusios M. M. vardu nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir jas perduoti pareiškėjai O. E. B..

Vadovavosi Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 2 dalimi bei darė išvadą, kad Lietuvos Respublikos piliečio teisę įgyti mirusio piliečio, kuris nustatytu laiku buvo padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises, vardu atkurtas nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nulemia aplinkybė, ar toks asmuo patenka į įpėdinių kategoriją. Pažymėjo, kad pagal galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 567 straipsnio ir nagrinėjant bylą galiojančio Civilinio kodekso 5.2 straipsnio nuostatas, įpėdiniais tampama paveldint pagal įstatymą ir pagal testamentą, o šioje byloje pareiškėja teigia esanti testamentine mirusios M. M. įpėdinė.

Teismas vertino tai, jog pagal Išvadą Nr. VIII-104 M. M. turi teisę atkurti nuosavybės teises į S., L., J., M., S., T. ir I. B. priklausiusį nekilnojamąjį turtą – 124,76 ha žemės ir 9.26 ha miško; tai, kad M. M. notarine tvarka sudarytu 1993 m. spalio 4 d. testamentu pareiškėjai paliko butą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), o M. M. 2000 m. liepos 10 d. mirus, Kauno miesto 14-asis notarų biuras 2001 m. kovo 5 d. pareiškėjai į nurodytą turtą išdavė Paveldėjimo teisės liudijimą; teismų priimtus sprendimus dėl pareiškėjos prašymo pripažinti, jog M.

M. 1993 m. spalio 4 d. testamentu pareiškėjai paliko visą turtą; pareiškėjos įgalioto atstovo 2009 m. liepos 1 d. kreipimąsi į Kauno miesto 14-ąjį notarų biurą, prašant po M. M. mirties išduoti pareiškėjai, kaip testamentinei įpėdinei, paveldėjimo teisės liudijimą į turtą, kurio registro Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. į žemės sklypą, esantį Panevėžio rajone, Baimainių kaime, bei tai, jog Kauno miesto 14-ojo notarų biuro notarė 2009 m. liepos 17 d. nutarimu atsisakė atlikti prašomą notarinį veiksmą ir nurodė tokio sprendimo motyvus bei pareiškėjai šį atsisakymą apskundus priimtus teismų sprendimus, kuriais, be kita ko, konstatuota, jog O.

E. B. testamentu yra paliktas tik testatorės butas, o likęs turtas, nesant kitų įstatyminių ar testamentinių įpėdinių, pereina Lietuvos valstybei. Taip pat teismas atsižvelgė į tai, jog pareiškėja teismine tvarka, be kitų reikalavimų, kėlė ginčą ir dėl teisės po M. M. mirties paveldėti kitą jos turtą – 4,6000 ha ploto miško žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Mažeikių rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje, ir 5,1000 ha ploto miško žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Mažeikių rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime, Pikelių kadastrinėje vietovėje, į kuriuos Kauno 14-asis notarų biuras 2007 m. sausio 16 d.

Telšių apskrities VMI išdavė paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, bei į šiuo klausimu priimtus teismų sprendimus, kuriais, be kita ko, pripažinta, jog O. E. B. neturėjo teisės paveldėti M. M. priklausiusių žemės sklypų, todėl negalėjo ginčyti administracinių aktų, sandorių ir paveldėjimo teisės liudijimo. Įvertinęs visa tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad įsiteisėjusiais Kauno apygardos teismo 2003 m. birželio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-699/2003, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-228/2014, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-14-721/2012 yra nustatyta, jog po M.

M. mirties pagal mirusiosios sudarytą testamentą O. E. B. paveldėjo ne visą testatorės turtą, o tik konkretų nekilnojamąjį daiktą – butą, ir kad O. E. B., kaip testamentinė įpėdinė, nepaveldėjo kito M. M. turto – žemės sklypų, į kuriuos M. M. nuosavybės teisės atkurtos valstybės įgaliotų institucijų priimtais sprendimais. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalimi teismas sprendė, jog nėra pagrindo nesiremti minėtais teismų sprendimais nustatytomis aplinkybėmis bei pažymėjo, jog šie faktai nurodytose civilinėse bylose buvo įrodinėjimo dalykai, todėl laikomi prejudiciniais faktais.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, Panevėžio apygardos administracinis teismas konstatavo, kad O. E. B. nepatenka į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytų įpėdinių kategoriją, taigi neturi teisės dalyvauti M. M. vardu atkuriant nuosavybės teises į S., L., J., M., S, T. ir I. B. valdytą žemę. Darė išvadą, kad Panevėžio žemėtvarkos skyrius, parengdamas O. E. B. įgaliotam atstovui ginčijamą 2011 m. liepos 13 d. raštą Nr. 23SD-2455, sprendė dėl pareiškėjos įgalioto asmens reikalavimo tęsti žemės sklypų suprojektavimą M. M., suformuluotą 2010 m. gruodžio 2 d. pateiktame prašyme, reg. Nr. 2112, ir, neatlikdamas minėtame prašyme nurodytų veiksmų, O. E. B. subjektyvinių teisių nepažeidė. Pažymėjo, kad pareiškėja, nebūdama M. M. įpėdine, neturi teisinio pagrindo reikalauti, jog NŽT Panevėžio skyrius, remdamasis 2001 m. spalio 3 d. Išvada Nr. VIII-104, atkurtų mirusios pretendentės vardu nuosavybės teises į žemę ir jas perduotų pareiškėjai.

III. Pareiškėja O. E. B. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 55) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjos manymu pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, o byloje nagrinėtas pareiškėjos reikalavimas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą yra nenagrinėtinas administracinių teismų. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pagal bendrą taisyklę juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimas yra skirtas nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui, todėl pareiškėjos pateiktą ieškinį, kylantį iš civilinių teisinių santykių, paskyrus nagrinėti apygardos administraciniame teisme buvo pažeista rūšinio ar išimtinio teismingumo taisyklė, taip pat Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareiškėjos procesinės teisės.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba, atstovaujama Panevėžio skyriaus, atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (II t., b. l. 62–63) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime remiasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos nuostatomis ir nurodo, kad pareiškėja į pretendentų atkurti nuosavybės teises sąrašą nepatenka. Pažymi, jog nesant paveldėtojų, žemės sklypą, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, paveldi valstybė (CK 5.2 str. 3 d., 5.62 str. 2 d.). Taip pat nurodo, kad pareiškėja nepateikė jokių giminystės ryšį įrodančių dokumentų, o palikėja, jei būtų norėjusi, kad pareiškėja paveldėtų atkurtą nuosavybės teisę į žemę, galėjo tai nurodyti testamente, tačiau testamento nepildė ir naujo nesudarė. Mano, jog pareiškėja, priėmusi M. M. palikimą, kaip paveldėtoja pagal testamentą, paveldėjo butą, kurį valdo asmeninės nuosavybės teisėmis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublika, atstovaujama Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (II t., b. l. 68) prašo jį atmesti.

Pažymi, jog apeliaciniame skunde nėra nurodytų absoliučių skundžiamo teismo sprendimo naikinimo pagrindų, o prašymą panaikinti ginčijamą Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą ir perduoti bylą Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo, nors byla, trečiojo suinteresuoto asmens manymu, šiam nėra teisminga, laiko nesuprantamu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio žemėtvarkos skyriaus 2011 m. liepos 13 d. raštu Nr. 23SD-2455 pateikto atsisakymo tenkinti pareiškėjos atstovo prašymą atlikti veiksmus, t. y. tęsti M. M. nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėja nurodė, kad ji po M. M. mirties priėmė mirusiosios palikimą ir, kaip įpėdinė, įgijo teisę reikalauti, kad Panevėžio žemėtvarkos skyrius atliktų jo kompetencijai priskirtus veiksmus – vykdytų nuosavybės teisių M. M. atkūrimo procesą pagal Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2001 m. spalio 3 d. Išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. VIII-104. Pareiškėjos teigimu, Panevėžio žemėtvarkos skyrius nuo 2009 metų vilkina atkurti mirusiajai M. M. nuosavybės teises, o ginčijamu raštu, nurodęs, kad pareiškėja paveldėjo tik M. M. priklausiusį butą, galutinai nutraukė nuosavybės teisių atkūrimo procesą.

Primosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėja nepatenka į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytų įpėdinių kategoriją, pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėja apeliaciniame skunde nurodė, jog nagrinėjant bylą Panevėžio apygardos administraciniame teisme buvo pažeistos teismingumo taisyklės, nes byla turėjo būti nagrinėjama bendrosios kompetencijos teisme.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, atsižvelgusi į proceso šalių pateiktus paaiškinimus, su tokia pareiškėjos pozicija nesutinka bei iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo pateiktam bylos aplinkybių vertinimui.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje jau esančia medžiaga.

Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus, tinkamai pritaikė ginčui aktualias teisės aktų nuostatas. Apeliaciniame skunde iš esmės nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, jame nėra nurodyta iš esmės naujų aplinkybių. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, apeliacinės instancijos teismas pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Papildomai pažymėtina, jog byloje nustatyta ir nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog mirusioji M. M. turėjo turtinę teisę į žemę pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas. Šiuo atveju, siekiant išspręsti byloje kilusį ginčą, spręstinas klausimas, ar pareiškėja O. E. B., kuriai M. M. 1993 m. spalio 4 d. testamentu paliko jai nuosavybės teise priklausiusį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, ir kuri priėmė šį palikimą pagal 2001 m. kovo 5 d. Kauno miesto 14-ojo notarų biuro notarės išduotą paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą, yra laikytina viso, ar tik konkrečiai testamentu jai palikto mirusiosios M. M. turto paveldėtoja.

Atkreiptinas dėmesys, jog klausimas dėl pareiškėjos paveldėto M. M. turto apimties buvo nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teismų, kurie iš esmės nustatė tai, jog pareiškėja nėra įstatyminė mirusiosios M. M. paveldėtoja, todėl ji galėjo paveldėti tik testamentu jai paliktą turtą, t. y. konkrečiai testamente nurodytą butą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Remiantis šiomis įstatymo normomis prejudicinę galią teismo procese turi ir neįrodinėtinais faktais pripažįstamos tik tos aplinkybės (faktai), kurios buvo nustatytos įsiteisėjusiu, t. y. res judicata galią įgijusiu teismo sprendimu. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, bendrosios kompetencijos teismų priimtais įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais – Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-228/2014 bei Kauno apygardos teismo 2003 m. birželio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-699/2003.

Atsižvelgdama į nurodytais teismų sprendimais konstatuotus faktus, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog įsiteisėjęs administracinio teismo, bendrosios kompetencijos teismo sprendimas yra privalomas visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (ABTĮ 14 str. 1 d.). Įsiteisėjęs teismo sprendimas turi res judicata galią tiek administracinės bylos proceso šalims, tiek bylą nagrinėjančiam teismui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1065/2010). Vadovaujantis, ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, teismo sprendimui įgijus res judicata galią, bylinėjimasis laikomas baigtu, o ginčas išspręstu galutinai ir negrįžtamai, todėl šalys nebegali kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko tuo pačiu pagrindu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-642/2010).

Pastebėtina, jog teismo sprendime konstatuoti faktai turi res judicata galią, todėl teisinėje valstybėje viešojo administravimo subjektas taip pat privalo vykdyti teismo sprendimą, nekvestionuodamas jo teisėtumo ar pagrįstumo. Atsižvelgus į tai, manytina, jog šiuo atveju NŽT Panevėžio žemėtvarkos skyrius, svarstydamas jo kompetencijai priskirtus klausimus, pareiškėjos pateiktus reikalavimus, negalėjo kvestionuoti Kauno apygardos teismo 2003 m. birželio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-699/2003 priimto sprendimo ir nustatytų aplinkybių, kurios vėliau buvo patvirtintos ir įvertintos ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-228/2014. Atsižvelgus į nurodytus argumentus, darytina išvada, jog administracinėje byloje pateiktas pareiškėjos reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti jos prašomus veiksmus nėra galimas, tam nėra nustatyta visų būtinų prielaidų, nes pareiškėja neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų.

Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai pasisako dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų.

Apeliaciniame skunde pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas atsižvelgiant į tai, jog byla yra teisminga bendrosios kompetencijos teismams, kadangi kreipdamasi į teismą pareiškėja siekė nustatyti tam tikrus juridinę reikšmę turinčius faktus. Teisėjų kolegija su tokiu pareiškėjos teiginiu nesutinka. Pažymėtina, jog, nors pareiškėja teigia siekusi konkretaus juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir dėl to byla turėjo būti nagrinėjama bendrosios kompetencijos teisme, nei skunde ir patikslintame skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde pareiškėja nenurodė, kokį konkretų Civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 1 dalyje numatytą juridinę reikšmę turintį faktą ji siekė nustatyti. Priešingai, iš pareiškėjos skunde ir patikslintame skunde suformuluotų prašymų teismui matyti, jog, kaip jau minėta ir kaip teisingai vertino Panevėžio apygardos administracinis teismas, pareiškėja siekė apskųsti Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio žemėtvarkos skyriaus, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmus (neveikimą). Taigi pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas šis pareiškėjos reikalavimas yra teismingas būtent administraciniams teismams.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjos O. E. B. apeliacinį skundą ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei perduoti bylą nagrinėti iš naujo Vilniaus miesto apylinkės teismui nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos O. E. B. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis