A-502-1841-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-1841/2014 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01244-2012-9 Procesinio sprendimo kategorija 13.5

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 21 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė: I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2012 m. kovo 23 d. reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Reikalavimas). Skunde (I t., b. l. 1–4) pareiškėjas paaiškino, kad Inspekcija 2012 m. kovo 16 d. surašė savavališkos statybos aktą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Aktas), kad stovėjimo aikštelės dalis, esanti (duomenys neskelbtini), pastatyta savavališkai.

Akte Inspekcija nurodė, kad statinio išorės matmenys neatitinka statinio projekto ir Reikalavimu įpareigojo pareiškėją pašalinti savavališkos statybos padarinius bei sutvarkyti statybvietę. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažymėjo, kad savavališkos statybos gali būti įteisinamos, jeigu jos iš esmės yra suderinamos su galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais ir neprieštarauja imperatyviems aplinkosaugos, paveldosaugos ir saugomų teritorijų apsaugos reikalavimams. Nei Akte, nei Reikalavime nebuvo konstatuota jokių kliūčių statybai įteisinti, todėl 1 366 m2 ploto didesnė, nei buvo numatyta projekte, automobilių stovėjimo aikštelė, nors ir formaliai neįteisinta, tačiau nepažeidžia minėtų dokumentų ir esminių statybos reikalavimų.

Atsakovas nepagrįstai taikė griežčiausią Lietuvos Respublikos statybos įstatyme (toliau – ir Statybos įstatymas) nustatytą sankciją – išardyti statinį ir tokiais veiksmais pažeidė proporcingumo principą. Bendrovė vykdė statybas turėdama tinkamai parengtą projektinę dokumentaciją ir nepažeidė nei teritorijų planavimo, nei aplinkosaugos reikalavimų, o sprendimas nugriauti statinį gali būti priimamas tik, jei yra padaryti esminiai pažeidimai, kai asmuo statybas vykdo žinodamas, jog neturi būtinų dokumentų, o pačios statybos tam tikroje vietoje apskritai yra neleidžiamos.

Pareiškėjas, įrengdamas automobilių stovėjimo aikštelę, ne tik nepadarė žalos aplinkai, bet ir pagerino jos būklę, nes aikštelė bus naudojama visuomenės interesams. Įpareigojimas išardyti kokybiškai pastatytą statinį neproporcingai pažeidžia jo interesus ir sukelia žalą. Dar iki Akto surašymo pareiškėjas siekė įteisinti statybas, t. y. 2012 m. vasario 28 d. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, prašydamas pritarti automobilių stovėjimo aikštelės įrengimui valstybei nuosavybės teise priklausančioje žemėje.

Atsakovas Inspekcija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (I t., b. l. 28–31) paaiškino, kad pareiškėjas neneigia atlikęs savavališką statybą ir neginčija aplinkybių, užfiksuotų Akte. Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje nurodytas baigtinis sąrašas įpareigojimų, kurie gali būti įrašomi reikalavime pašalinti savavališkos statybos padarinius. Pareiškėjui surašytame Reikalavime nurodyti atlikti veiksmai – išardyti apie 1 366 kv. m ploto savavališkai pastatytą statinį (betono trinkelėmis išgrįstą įvažiavimą ir automobilių stovėjimo aikštelę), kad įvažiavimas iš (duomenys neskelbtini) ir akligatvis atitiktų statinio projekto sprendinius, sutvarkyti statybvietę, atitinka Statybos 28 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Pareiškėjas pažeidė esminius statinio projekto sprendinius, t. y. vietoje projekto sprendiniuose nurodyto užstatomo 900 m2 valstybinės žemės ploto, betono trinkelėmis išgrindė 2 266 kv. m, t. y. 1 366 kv. m ploto valstybinės žemės išgrindė savavališkai. Naujo statybą leidžiančio dokumento, suteikiančio teisę užstatyti papildomą 1 366 m2 valstybinės žemės plotą, jis nėra gavęs. Inspekcija pažymėjo, kad pareiškėjas 2012 m. vasario 27 d. prašymu, adresuotu NŽT, prašė leisti laikinai sudėti trinkeles valstybinėje žemėje, bet neprašė leisti betono trinkelėmis išgrįsti tam tikrą valstybinės žemės plotą.

Akte nurodyta pareiškėjo savavališkai pastatyto statinio kategorija – nesudėtingas statinys, kuriam pagal Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 6 punktą reikalingas supaprastintas statybos projektas, o pagal Statybos įstatymo

23 straipsnio 1 dalies 4 punktą, rašytiniai įgaliotų valstybės tarnautojų pritarimai statinio projektui laikomi statybą leidžiančiais dokumentais. Vadovaujantis statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 (toliau – ir STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“), 32 punktu,

6 priedo 3.3 punktu pareiškėjas nei surašant Aktą, nei iki teismo proceso nepateikė statinio projekto su rašytiniais įgaliotų valstybės tarnautojų pritarimais ir valstybinės žemės patikėtinio sutikimo, kuriuo leista jam naudotis ginčo valstybine žeme. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT prieštaravo pareiškėjo skundo tenkinimui. Atsiliepime (III t., b. l. 149–152) paaiškina, kad žemės sklypas, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso pareiškėjui. Laisvos valstybinės žemės sklypas, kuriame buvo vykdomi savavališki statybos darbai (pastatyta automobilių stovėjimo aikštelė), nėra suformuotas. NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus specialistai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 36 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1244 patvirtintais Žemės naudojimo valstybinės kontrolės nuostatais, 2012 m. kovo 30 d. atliko patikrinimą ir pareiškėjui 2012 m. liepos 30 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl neteisėto valstybinės žemės sklypo užėmimo. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimu pripažino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius yra kaltas dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK)

45 straipsnio 1 dalies pažeidimo. NŽT Vilniaus miesto specialistai 2013 m. sausio 3 d. pakartotinai pareiškėjui surašė žemės naudojimo patikrinimo aktą. Pareiškėjas vietoje užstatomo 900 kv. m ploto betono trinkelėmis išgrindė 2 266 kv. m valstybinės žemės ir pastatė nesudėtingo statinio kategorijos statinį, nors neturėjo tam statybą leidžiančio dokumento. Pagal STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“

50 punktą ir Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 dalį NŽT nėra išdavusi sutikimo naudotis valstybine žeme ar 1 366 m2 ploto valstybinės žemės išgrįsti betono trinkelėmis. Asmeniui savavališkai užėmus valstybinę žemę, NŽT neišduoda pritarimo (neprieštaravimo) savavališkai statybai įteisinti. Statybos įstatymo 28 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta tik išimtinė savavališkai statomų, pastatytų ar rekonstruotų statinių įteisinimo galimybė ir įtvirtintos šios galimybės įgyvendinimo ribos bei sąlygos. Pareiškėjas yra pateikęs prašymą išduoti leidimą rengti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), planą, prilyginamą detaliojo planavimo dokumentui, kad padidintų esamą žemės sklypą ne daugiau nei 6 arais laisvoje valstybinėje žemėje, kurį NŽT Vilniaus miesto skyrius 2013 m. kovo 6 d. pagal kompetenciją persiuntė nagrinėti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 13 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ skundą (III t., b. l. 175–180). Teismas nurodė, kad aplinkybę, jog pareiškėjas valstybinėje žemėje išklojo betono trinkeles, patvirtina NŽT 2012 m. kovo 30 d. ir 2013 m. sausio 3 d. žemės naudojimo patikrinimo aktai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), 2012 m. liepos 30 d. administracinio teisės pažeidimo protokolas. Vadovaujantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimu UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui R.

B. pagal ATPK 45 straipsnio 1 dalį paskirta administracinė nuobauda – 1 000 Lt bauda. Įsiteisėjusiu nutarimu pripažinta, kad buvo išeita už privataus žemės sklypo ribų ir įrengta stovėjimo aikštelė. Be to, pats pareiškėjas iš esmės neneigia atlikęs savavališką statybą valstybinėje žemėje ir neginčija nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau nesutinka su Reikalavime nurodytu įpareigojimu ir laiko jį neproporcingu. Teismas, atsižvelgdamas į Statybos įstatymo 28 straipsnio 1 ir 2 dalies reguliavimą, padarė išvadą, jog Inspekcija, nustačiusi savavališkos statybos faktą, neturi diskrecijos spręsti, surašyti ar ne reikalavimą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo.

Teisės normos imperatyviai nustato jai tokią pareigą. Matyti, jog pareiškėjas 2012 m. vasario 27 d. kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių dėl sutikimo įrengti automobilių aikštelę valstybei nuosavybės teise priklausančioje žemėje. Taip pat NŽT jis yra pateikęs prašymą išduoti leidimą rengti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), planą, prilyginamą detaliojo planavimo dokumentui, kad padidintų esamą žemės sklypą ne daugiau nei 6 arais laisvoje valstybinėje žemėje, kuris buvo persiųstas Vilniaus miesto savivaldybės administracijai.

Pareiškėjas dėl Reikalavimo įvykdymo termino pratęsimo kreipėsi į atsakovą ir į teismą, teismas 2014 m. sausio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-242-815/2014 pratęsė Reikalavimo įvykdymo terminą iki 2014 m. birželio 23 d. Taigi pareiškėjas siekia įteisinti savavališką statybą ir dėl šios priežasties Reikalavimo įvykdymo terminas jam buvo pratęstas. Tačiau iki šiol pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad įteisino savavališką statybą, o vien ta aplinkybė, jog jis to siekia, nesudaro pagrindo pripažinti Reikalavimą neteisėtu.

Pareiškėjo argumentai dėl visuomenės interesų ir proporcingumo principo atmesti, nes įstatymų leidėjas suteikia asmeniui galimybę per tam tikrą laiką įteisinti savavališkas statybas ir tai padarius reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius nebebūtų vykdomas. Pirmosios instancijos teismas nurodė ir tai, kad 2011 m. lapkričio 25 d. buvo surašytas statybos užbaigimo aktas Nr. (duomenys neskelbtini), kurio pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruotos UAB „(duomenys neskelbtini)” nuosavybės teisės į parduotuvę su vaistinės, kirpyklos ir kavinės patalpomis.

Remiantis tuo padaryta išvada, kad būtent pastato (parduotuvės su vaistinės, kirpyklos ir kavinės patalpomis) statybos pagal išduotą statybos leidimą buvo pripažintos baigtomis ir statybos užbaigimo akto pagrindu pastatas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, o ne stovėjimo aikštelė, kuri, kaip minėta, yra nesudėtingas statinys ir kuriai įregistruoti nustatytos atskiros procedūros.

III.

Pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą. Apeliacinis skundas (III t., b. l. 183–188) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pareiškėjas parduotuvės pastato, šalia kurio pastatyta ir automobilių stovėjimo aikštelė, statybą vykdė pagal 2010 m. rugpjūčio 16 d. išduotą statybos leidimą, ir nors jis nukrypo nuo statinio projekto sprendinių, tačiau automobilių stovėjimo aikštelės, skirtos pastato aptarnavimui, įrengimas negali būti traktuojamas kaip statinio projekto sprendinių esminis pažeidimas, t. y. savavališka statyba. 2. 2012 m. kovo 16 d. savavališkos statybos akte yra nurodyti automobilių stovėjimo aikštelės matmenys, tačiau jie jokiu būdu nepatvirtina, kur buvo vykdomi statybos darbai, kurioje žemės sklypo dalyje pareiškėjas įgyvendino statytojo teises pagal 2010 m. rugpjūčio 16 d. išduotą statybos leidimą. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismui nepavyko išsiaiškinti ištyrus Nekilnojamojo turto kadastro ir registro pateiktus dokumentus, todėl Inspekcijos išvados nėra pagrįstos surinktais įrodymais.

3. Inspekcija patikrino užbaigto naujo pastato statybos teisėtumą ir nepareiškė jokių pastabų dėl parduotuvės statybos sudėtinės dalies – automobilių stovėjimo aikštelės.

4. Pareiškėjo atlikti statybos darbai turi būti traktuojami ne kaip savavališkos statybos, bet kaip aplinkos gerbūvio pagerinimas. Pareiškėjui priklausančiame žemės sklype ir šalia jo esančioje valstybinėje žemėje nebuvo pastatyta jokių statinių, išskyrus aplinkos sutvarkymą ir pravažiavimo tarp dviejų gatvių įrengimą. Iki tol valstybinė žemė aplink prekybos centrą buvo apleista. Tariamos savavališkos statybos rezultatai yra ir bus naudojami išimtinai visuomenės interesams tenkinti.

5. Teismas turėjo pasinaudoti jam suteikta diskrecijos teise ir panaikinti Reikalavimą bei suteikti pareiškėjui galimybę per teismo nustatytą terminą atlikti būtinus projektinės dokumentacijos pakeitimo darbus. Atsakovas Inspekcija prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime (IV t., b. l. 6–9) pažymi, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ statybas vykdė 2010 m. parengto techninio projekto „Parduotuvė (8.3) ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2010 m. rugpjūčio 16 d. išduoto statybos leidimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu.

Pažeisdama esminius projekto sprendinius, ji vietoje projekto sprendiniuose nurodyto užstatomo 900 m2 valstybinės žemės ploto, betono trinkelėmis išgrindė 2 266 m2 valstybinės žemės plotą. Šios aplinkybės užfiksuotos 2012 m. kovo 14 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktu Nr. (duomenys neskelbtini) ir Inspekcijos Statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyriausiosios specialistės sudarytame situacijos plane. Pareiškėjas statybą leidžiančio dokumento, suteikiančio jam teisę betono trinkelėmis užstatyti papildomą 1 366 m2 valstybinės žemės plotą, neturėjo.

Be to, savavališkos statybos aktas patvirtina, jog ginčo statinys (betono trinkelėmis išgrįstas įvažiavimas iš (duomenys neskelbtini) ir automobilių stovėjimo aikštelė) pastatytas vėliau nei buvo atliktos parduotuvės statybos užbaigimo procedūros. Pareiškėjo argumentas, kad atliktais statybos darbais buvo sutvarkytas aplinkos gerbūvis, nepanaikina savavališkos statybos fakto ir nedaro įtakos Reikalavimo teisėtumui. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime (IV t., b. l. 2–4) nurodo, jog nėra pagrindo teigti, kad NŽT vilkina sutikimo dėl naudojimosi valstybinės žemės sklypu išdavimo administracinę procedūrą (žr.

Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinę bylą Nr. I-2524-365/2013).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a: IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2012 m. kovo 23 d. reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą tuo pagrindu, kad nėra jokių esminių pažeidimų, kurie galėtų lemti ginčijamo Reikalavimo neteisėtumą, Inspekcija objektyviai įvertino ginčo aplinkybes ir tinkamai rėmėsi teisės aktų nuostatomis. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalis nustato, kad Inspekcija pagal šio įstatymo jai priskirtą kompetenciją išnagrinėja savavališkos statybos faktą ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo savavališkos statybos akto surašymo dienos pareikalauja iš statytojo (užsakovo) ar kito šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto asmens savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius:

1) nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę;

2) išardyti savavališkai perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę;

3) atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį (jo dalį) arba statinį (jo dalį), dėl kurio nugriovimo buvo pažeistas viešasis interesas, ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę. Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies nuostatos įtvirtina statytojo teisę Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais atvejais įteisinti savavališką statybą, kreipiantis į Statybos įstatymo 23 straipsnyje nurodytus subjektus dėl statybą leidžiančio dokumento gavimo. Statybos įstatymo 28 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu asmuo per nustatytą reikalavimo įvykdymo terminą gauna statybą leidžiantį dokumentą, šio dokumento teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją jis pateikia Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, kuri ne vėliau kaip per 3 darbo dienas panaikina asmeniui pateiktą reikalavimą.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2010 m. rugpjūčio 16 d. išdavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) naujo statinio – parduotuvės, žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), statybai. Statyba buvo vykdoma pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2010 metais parengtą techninį projektą. Inspekcijos tvirtinimu, pateikti techninio projekto dokumentai patvirtina, kad techninio projekto sprendiniuose buvo numatytas 900 kv. m valstybinės žemės ploto užstatymas.

2012 m. kovo 16 d. Inspekcija surašė savavališkos statybos aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodė, kad įvažiavimas iš (duomenys neskelbtini), Vilnius ir

stovėjimo aikštelė, esanti (duomenys neskelbtini), pastatyta savavališkai. Akte Inspekcija nurodė, kad statinio išorės matmenys neatitinka statinio projekto, todėl pareikalavo, kad nebūtų vykdomi jokie statybos darbai, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugoti statybvietę ir aplinką. 2012 m. kovo 23 d. Inspekcija surašė reikalavimą, kuriuo iš statytojo – UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareikalauta ne vėliau kaip iki 2012 m. rugsėjo 23 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos, dėl kurios surašytas 2012 m. kovo 16 d. savavališkos statybos aktas, padarinius: atlikti reikalingus statybos darbus – išardyti 1 366 kv. m ploto savavališkai pastatytą statinį (betono trinkelėmis išgrįstą įvažiavimą iš (duomenys neskelbtini), Vilnius ir automobilių stovėjimo aikštelę), kad įvažiavimas ir akligatvis atitiktų statinio projekto sprendinius ir sutvarkyti statybvietę. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog Reglamento STR 1.01.07:2010

17.1 punkte nustatyta, jog plokšti horizontalūs inžineriniai statiniai (terasos, aikštelės ir kt.) yra priskiriami prie nesudėtingų statinių. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalį savavališka statyba– statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, jog automobilių stovėjimo aikštelės įrengimas negali būti traktuojamas kaip statinio projekto sprendinių esminis pažeidimas, nes statybos darbai buvo vykdomi 2010 m. rugpjūčio 16 d. išduoto statybos leidimo naujo statinio – parduotuvės, žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), pagrindu.

Iš minėto leidimo turinio matyti, jog bendras statinio plotas yra 2 720,42 kv. m. Susisiekimo komunikacijų projektavimo sąlygose ir planuose yra nustatytas 900 kv. m aikštelės plotas, o realiai buvo įrengtas 2 266 kv. m plotas, t. y. buvo pažeistos leistino užstatyti ploto ribos, todėl 1 366 kv. m ploto yra užstatyta savavališkai, t. y. turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius (Statybos įstatymo 2 str. 71 d.). Pažymėtina, kad Statybą leidžiančio dokumento, būtent su kurio gavimu yra siejama galimybė įteisinti savavališkas statybas, išdavimo tvarką nustatančio Statybos įstatymo 23 straipsnio 23 dalies 2 punktas įtvirtina, jog šiame straipsnyje nurodytos statybą leidžiančio dokumento, išskyrus nurodytąjį šio straipsnio 1 dalies 5 punkte, išdavimo procedūros neatliekamos ir statybą leidžiantis dokumentas neišduodamas, jeigu prašantis išduoti statybą leidžiantį dokumentą asmuo neturi teisės būti statytoju pagal šio Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktų reikalavimus.

Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktai numato, jog statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais arba statytojas statinį (jo dalį) valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais įstatymų nustatytais pagrindais – statinio rekonstravimo, remonto ir griovimo atvejais. Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad pareiškėjas savavališkas statybas vykdė valstybei priklausančiame žemės sklype, todėl pareiškėjas nėra tinkamas subjektas statytojo teisei įgyvendinti.

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, atvirkščiai nei teigia apeliantas, neturėjo nustatyti termino atlikti būtinus projektinės dokumentacijos pakeitimo darbus. Apeliantas taip pat teigia, jog pareiškėjo atlikti darbai turi būti vertinami kaip gerbūvio pagerinimas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) bylose, susijusiose su savavališka statyba, yra pabrėžęs bendrąjį visuomenės interesą saugoti aplinką, užtikrinti statybos normų laikymąsi, siekiant tvarkingos teritorijų plėtros, galiausiai – siekį atkurti teisės viršenybę, pašalinant neleistiną ir neteisėtą

statinį (žr. EŽTT 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimą Hamer v. Belgique, Nr. 21861/03, 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą Saliba v. Malta, Nr. 4251/02). Atsižvelgiant į šią praktiką, apeliacinio skundo

argumentas dėl gerbūvio pagerinimo yra atmestinas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku, kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio

5 d. nutartį byloje Nr. P444-196/2008; 2009 m. liepos 24 d. nutartį byloje Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.). Atsižvelgiant į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija į kitus apelianto pateiktus argumentus neatsakinėja kaip į neesminius ir neturinčius reikšmės bylos išsprendimui. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė