AS-858-74-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS858-74/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05560-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Teisinių institucijų departamentas) dėl akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. spalio 22 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-2), prašydamas:

1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą;

2) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) Teisinių institucijų departamento direktorės 2013 m. liepos 29 d. raštą ir įpareigoti atsakovą skundą išnagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti skundo padavimo terminą dėl Komisijos 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo bei atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Grįsdamas termino skundui pateikti praleidimo priežastis pareiškėjas nurodė, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimas jam iš esmės yra ribojamas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Klaipėdos VGTPT). Nurodė, kad laiku pats paruošti teismui skundo negalėjo dėl teisinių žinių stokos. Būdamas bedarbiu pareiškėjas negalėjo kreiptis dėl teisinių paslaugų teikimo į advokatus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 29 d. nutartimi (b. l. 16-17) atsisakė priimti pareiškėjo A. L. skundą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 32 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, jog nagrinėjamu atveju skundas dėl Komisijos 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo teismui turėjo būti pateiktas per dvidešimt dienų nuo sprendimo gavimo dienos. Tačiau pareiškėjas skundą teismui pateikė (paštu išsiuntė) tik 2013 m. spalio 21 d., t. y. gerokai praleidęs įstatyme nustatytą terminą. Tai, jog į teismą kreiptasi žymiai praleidus skundo padavimo terminą, pripažįsta ir pats pareiškėjas.

Teismas rėmėsi ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, jog praleistas terminas skundui pateikti gali būti atnaujintas tik dėl svarbių tokio praleidimo priežasčių. Pažymėjo, jog Klaipėdos VGTPT sprendimu pareiškėjui buvo teikiama teisinė pagalba Klaipėdos apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-4244-730/2013 dėl pareiškėjo atleidimo iš darbo. Teisingumo ministerijai pateiktu skundu, į kurį pateikto atsakymo pagrįstumas yra ginčijamas, pareiškėjas kaip tik ir kėlė klausimą dėl jam teiktos teisinės pagalbos kokybės. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad pareiškėjo prašyme dėl termino atnaujinimo nurodyti motyvai, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimas jam yra ribojamas, nepagrįsti. Atitinkamai, teismas sprendė, jog pareiškėjas, būdamas pakankamai rūpestingas ir atidus, galėjo pasinaudoti valstybės teikiamos teisinės pagalbos paslaugomis ir skundą dėl Komisijos 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo pateikti įstatymų nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas terminą skundui pateikti praleido ne dėl objektyvių ir nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, o dėl savo pasirinkto elgesio varianto. Atitinkamai, nurodytos aplinkybės, vertinant pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą pagrįstumą, negali būti pripažįstamos svarbiomis.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą Komisijos 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimui apskųsti buvo nepagrįstas, teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

III. Pareiškėjas A. L. atskiruoju skundu (b. l. 21-22) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 24 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirajame skunde nurodoma, jog Klaipėdos miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-4244-730/2013 dėl nepagrįsto pareiškėjo atleidimo iš darbo. Pareiškėjas neturėjo kompetencijos pats vesti bylą, todėl įstatymų nustatyta tvarka jis kreipėsi į Klaipėdos VGTPT dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Klaipėdos VGTPT 2013 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-309-13 pareiškėjui buvo suteikta 100% apmokama antrinė teisinė pagalba bei skirtas Klaipėdos antrinės teisinės pagalbos advokatų kontoros advokatas, kuris realios antrinės teisinės pagalbos nesuteikė, reikiamų procesinių dokumentų neparuošė, o suinteresuotais veiksmais pablogino pareiškėjo padėtį byloje ir nusišalino nuo tolimesnio atstovavimo. Tik trečiojo asmens pagalba pareiškėjui pavyko civilinį ginčą baigti taikos sutartimi ir tik iš dalies pareiškėjui buvo kompensuota žala dėl neteisėto atleidimo iš darbo. Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo neužtikrinimo pareiškėjas patyrė žalą.

Pareiškėjas pažymi, jog Teisingumo ministerija pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą (toliau – ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas) yra viena iš valdymo institucijų, į kurios funkcijas įeina valstybės garantuojamos teisinės pagalbos veikimo priežiūra. Pareiškėjas pateikė Teisingumo ministrui skundą dėl jo teisių pažeidimo gauti antrinę teisinę pagalbą Klaipėdos VGTPT. Teisingumo ministerijos Teisinių institucijų departamento direktorė 2013 m. liepos 29 d. aktu Nr. (1.23)7R-5553 atsirašė, tokiu būdu užkertant pareiškėjui galimybes gauti kvalifikuotą antrinę teisinę pagalbą. Tokiais veiksmais pareiškėjui taip pat buvo pabloginta procesinė padėtis civilinėje byloje.

2013 m. rugpjūčio 10 d. pareiškėjas Komisijai pateikė skundą dėl Teisingumo ministerijos veiksmų teisingumo. Šiame procese pareiškėjui taip pat buvo užkirsta galimybė pasinaudoti kvalifikuota teisine pagalba. Komisija, negalint pareiškėjui dalyvauti administraciniame procese ir neturint atstovo, išnagrinėjo skundą bei priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą. Pareiškėjas savarankiškai neturėjo kompetencijos paruošti skundo ir tik trečiojo asmens pagalba buvo paruoštas skundas teismui ir 2013 m. spalio 21 d. buvo išsiųstas.

Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas jo skundo priėmimo klausimą neįvertino visų aplinkybių. Komisijos sprendimą pareiškėjas gavo tik 2013 m. rugsėjo 11 d., todėl jo apskundimo terminas baigėsi 2013 m. spalio 1 d. Be to, pareiškėjas pagal specialybę yra vairuotojas, jis neturi kompetencijos paruošti procesinius dokumentus. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui galimybė pasinaudoti antrine teisine pagalba buvo užkirsta. Be to, teismas neįvertino 2013 m. rugsėjo 25 d. J. S. pažymos, kurioje yra konstatuotos aplinkybės, susijusios su skundo paruošimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 29 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo A. L. skundą jam praleidus terminą skundui pateikti ir nesant svarbių tokio praleidimo priežasčių, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pasisakydama dėl nurodytos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija) asmeniui suteikia ne tik teises, bet nustato ir pareigas. Konstitucijos 28 straipsnis numato, kad asmuo, įgyvendindamas savo teises, privalo laikytis Konstitucijos ir kitų įstatymų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnis garantuoja kiekvienam suinteresuotam subjektui teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau kita vertus, ABTĮ taip pat aiškiai ir konkrečiai įvardina skundo padavimo administraciniam teismui terminus bei reglamentuoja skundo padavimo teismui termino eigos pradžios ir pabaigos momentą. Taigi kaip ir bet kuri kita asmens teisė, taip ir teisė kreiptis į teismą, numatyta ABTĮ 5 straipsnyje, turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos, inter alia laikantis kreipimosi į teismą terminų (Konstitucijos 28 str.).

Pagal ABTĮ 25 straipsnio 1 dalį įstatymuose gali būti numatyta privaloma arba neprivaloma ikiteisminė administracinių ginčų nagrinėjimo tvarka. Esant tam tikro ginčo nagrinėjimui numatytai privalomai ikiteisminei tvarkai, atitinkamas ginčas teisme negali būti nagrinėjamas, kol nėra pasinaudojama ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 3 p.). Tuo tarpu esant numatytai neprivalomai ikiteisminei ginčų nagrinėjimo tvarkai, pareiškėjas turi pasirinkimo teisę: jis gali, prieš kreipdamasis į teismą, pasinaudoti ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka arba gali tiesiogiai, nepasinaudodamas ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, paduoti skundą teismui (ABTĮ 22 str. 3, 4 d.).

Teisėjų kolegija pastebi, jog tiek pasinaudojus įstatymų numatyta privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, tiek pasinaudojus įstatymų numatyta neprivaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, skundo teismui padavimo terminas turi būti skaičiuojamas pagal ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje numatytas taisykles. Tokiu atveju skundas teismui turi būti paduodamas per dvidešimt dienų nuo ginčą ikiteismine tvarka išnagrinėjusios institucijos sprendimo gavimo dienos.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydamas panaikinti Teisingumo ministerijos Teisinių institucijų departamento direktorės 2013 m. liepos 29 d. raštą, įpareigoti atsakovą skundą išnagrinėti iš naujo bei panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą, kuriuo ji pareiškėjo skundą dėl Teisingumo ministerijos veiksmų atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 1-2). Atitinkamai, pareiškėjo skundo teismui padavimo terminas šiuo atveju turi būti skaičiuojamas pagal ABTĮ 32 straipsnio 1 dalį, taikant taisyklę, kad skundas teismui turi būti paduodamas per dvidešimt dienų nuo administracinių ginčų komisijos sprendimo gavimo dienos. Pareiškėjas nurodo, jog Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą gavo 2013 m. rugsėjo 11 d. (b. l. 21-22), todėl, vadovaujantis ABTĮ 32 straipsnio 1 dalimi, skundas teismui turėjo būti pateiktas iki 2013 m. spalio 1 d. Tuo tarpu pareiškėjas skundą pateikė 2013 m. spalio 21 d. (b. l. 15), t. y. praleidęs ABTĮ numatytą nurodytą skundo teismui pateikimo terminą. Pastebėtina, jog šią aplinkybę pripažįsta ir pats pareiškėjas ir prašo praleistą terminą skundui pateikti atnaujinti (b. l. 1-2).

Pasisakydama dėl termino skundui pateikti atnaujinimo teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu būtų pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi nuostatos, kad priežastimis, kurių pagrindu gali būti atnaujintas praleistas terminas skundui paduoti, laikytinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė asmeniui įstatymo nustatytu laikotarpiu kreiptis į teismą, t. y. nepriklausė nuo jo valios. Spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog, sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas grįsdamas termino skundui pateikti praleidimą nurodo, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimas jam iš esmės yra ribojamas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, be to, pats paruošti teismui skundo negalėjo dėl teisinių žinių stokos. Būdamas bedarbiu pareiškėjas negalėjo kreiptis dėl teisinių paslaugų teikimo į advokatus (b. l. 1-2).

Pasisakydama dėl nurodytų termino praleidimo priežasčių teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teisinių žinių neturėjimas savaime laikytinas subjektyvaus pobūdžio aplinkybe, kuri negali būti laikoma svarbia termino praleidimo priežastimi, kadangi asmeniui neturint galimybių pačiam tinkamai ginti savo galimai pažeistas teises ir įgyvendinti interesus, tokiems veiksmams atlikti gali būti pasitelkiamas teisinių žinių turintis asmuo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-384/2010, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-615/2011, 2011m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-789/2011).

Pažymėtina, jog pareiškėjui neturint pakankamai finansinių išteklių kreiptis į privatų teisininką valstybė teikia garantuojamą teisinę pagalbą, kuri yra teikiama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (2012 m. birželio 30 d. redakcija) (toliau – ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas) nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su tuo, kad jam iš esmės yra ribojamas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisinės pagalbos teikimas, nėra pagrįstos įrodymais. Pažymėtina, jog pati savaime aplinkybė, kad pareiškėjas yra nepatenkintas ir nusivylęs teisinės pagalbos teikimu jam Klaipėdos apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-4244-730/2013 dėl pareiškėjo atleidimo iš darbo, jam teiktomis advokato paslaugomis, nereiškia, kad jam yra ribojamas apskritai teisinės pagalbos teikimas. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodymų, kad jis kreipėsi dėl teisinės pagalbos suteikimo šioje byloje, bet jam buvo atsisakyta ją suteikti, jo prašymas nebuvo išnagrinėtas laiku ir pan. Be to, pažymėtina, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnis numato asmenis, turinčius teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Pagal to paties straipsnio 7 dalies 4 punktą asmeniui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip trijose bylose. Šiuo atveju pareiškėjas taip pat nepateikė duomenų, kad jam teisinė pagalba negalėjo būti teikiama ir nurodytu pagrindu. Atitinkamai, abstraktūs pareiškėjo teiginiai dėl teisinės pagalbos suteikimo ribojimo šiuo atveju nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl J. S. nurodytų aplinkybių, susijusių su skundo teismui paruošimu, nurodo, jog 2013 m. rugsėjo 25 d. dokumente J. S. pažymi, kad dėl jo užimtumo, ligos jis skundą pareiškėjui parengs iki 2013 m. spalio 25 d. (b. l. 8) Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, jog skundžiamame Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendime buvo aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka, t. y. kad skundas teismui turi būti dvidešimt dienų nuo jo gavimo dienos Vilniaus apygardos administraciniam teismui (b. l. 4-6). Tuo tarpu iš įvardinto J. S. pateikto dokumento galima spręsti, kad pareiškėjui buvo žinoma, kad J. S. galimai jam skundo neparengs įstatymo nustatytu terminu. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pažymi, jog savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, todėl pareiškėjui žinant šias aplinkybes jis atitinkamai galėjo pasirinkti kitą veikimo modelį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-258/2013). Pareiškėjas galėjo laiku pasirūpinti atstovavimu bei atstovo pakeitimu. Be to, pažymėtina, jog J. S. nurodomos aplinkybės, susijusios su jo užimtumu, liga taip pat savaime nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą. Pabrėžtina, jog savaime pareiškėjo ar jo atstovo užimtumas nėra pagrindas atnaujinti praleistą terminą. Be to, pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kurie patvirtintų jo nurodytą aplinkybę apie atstovo ligą, jos pobūdį, todėl šios nurodomos abstrakčios aplinkybės taip pat nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui pateikti.

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas ABTĮ nustatytų procesinių reikalavimų nepaisė, uždelsė paduoti skundą teismui dėl ginčijamo Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo pateikti ir tokiais veiksmais (neveikimu) pats sau sukėlė neigiamas pasekmes – termino skundui paduoti praleidimą. Toks pareiškėjo pasirinktas elgesio būdas, teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka kreipimosi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo sąžiningumo, rūpestingumo ir operatyvumo standartų.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog ABTĮ įpareigoja asmenį teisę į teisminę gynybą realizuoti laikantis įstatymo reikalavimų, tarp jų nustatytų kreipimosi teisminės gynybos terminų. Tokiu būdu yra siekiama ne tik skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galimai pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai. Atsisakymas atnaujinti skundo padavimo terminą, kai ištyrus kiekvienai konkrečiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą nustatoma, jog asmuo praleido įstatymu nustatytą terminą kreiptis į teismą dėl subjektyvaus pobūdžio priežasčių, negali būti vertinamas kaip teisės į teisminę gynybą pažeidimas.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas skundo padavimo terminą praleido vien dėl objektyvių ir nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui neatnaujino termino skundui paduoti ir atsisakė priimti jo skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas ir pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. L. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys