2K-467/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-467/2014

Teisminio proceso Nr. 1-31-1-00144-2011-9

Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.27.1.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Vytauto Masioko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

nuteistajai J. T.,

gynėjui advokatui Deiviui Valiuliui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. T. gynėjo advokato Deivio Valiulio kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. nuosprendžio dalis dėl J. T. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis – J. T. nuteista pagal BK 286 straipsnį 60 MGL (7800 Lt) dydžio bauda.

Nukentėjusiajam J. D. iš nuteistosios J. T. priteista 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. nuosprendžiu J. T. pagal BK 286 straipsnį buvo išteisinta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

J. D. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos paliktas nenagrinėtas.

Šiuo nuosprendžiu J. T. pagal BK 290 straipsnį išteisinta, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, A. T. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 286 straipsnį, 290 straipsnį išteisintas, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių skundą tenkinti, paaiškinimų,

nustatė:

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu J. T. pagal BK 286 straipsnį nuteista už tai, kad panaudodama fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui, t. y., būdama neblaivi, 2011 m. vasario 5 d., apie 22.10 val., prie UAB „Nesė Pramogų bankas“, esančio Klaipėdoje, Turgaus g. 1, atvykus pagal iškvietimą policijos pareigūnams – Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ Klaipėdos miesto skyriaus Apsaugos tarnybos patruliui J. D. ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės vyr. patruliui A. G., A. T. sulaikymo metu, mosikuodama rankomis, puolė prie pareigūno J. D. iš nugaros, trankė jį rankomis ir rankine, sudavė rankine smūgį į galvą, tempdama ir draskydamasi nuplėšė tarnybinės uniformos liemenės kišenę ir nagais apdraskė jo veidą, taip padarydama smulkius juostelių pusrutulinės formos paviršinius odos nubrozdinimus-nudrėskimus dešinės ausies kaušelyje ir dešiniajame užausyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl J. T. išteisinimo pagal BK 286 straipsnį yra nepagrįsta dėl netinkamai įvertintų byloje esančių įrodymų. Pirmosios instancijos teismas padarė neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių išvadas, kurių nepatvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl šių motyvų apeliacinės instancijos teismas minėtą išteisinamojo nuosprendžio dalį panaikino ir dėl šios dalies priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Kasaciniu skundu nuteistosios J. T. gynėjas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria ji nuteista pagal BK 286 straipsnį, ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Pasak nuteistosios gynėjo, apeliacinės instancijos teismas išsamiai neištyrė visų įrodymų, dalies įrodymų netyrė ir nevertino, nepašalino įrodymų prieštaravimų, nepagrįstai teikė pirmenybę nukentėjusiųjų parodymams, nors jie yra paneigti teisiamųjų, liudytojų parodymais ir vaizdo įrašu. Teismas padarė išvadas, kurios neatitinka faktinių bylos aplinkybių, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nuteisė už veiksmus, kurių J. T. nepadarė, nepagrįstai pripažino atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veikos padarymas apsvaigus nuo alkoholio. Byloje nenustatyti būtinieji sudėties požymiai – tiesioginė tyčia ir pasipriešinimas policijos pareigūnams naudojant fizinį smurtą, todėl baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas netinkamai.

Kasaciniame skunde teigiama, kad buvo padarytas BPK 331 straipsnio 2 dalies pažeidimas, nes apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje perrašė kaltinamajame akte nurodytas aplinkybes, pakartojo nukentėjusiųjų parodymus ir konstatavo, kad J. T. padarė nusikalstamą veiką pagal BK 286 straipsnį, tačiau nepateikė jokių išteisinamojo nuosprendžio nepagrįstumą patvirtinančių argumentų. Kasatorius nesutinka ir su tuo, kaip apeliacinės instancijos teismas vertino pateiktą vaizdo įrašą. Pirmosios instancijos teismas, peržiūrėjęs vaizdo įrašą, nustatė, kad jame neužfiksuoti J. T. inkriminuojami veiksmai, tačiau apeliacinės instancijos teismas vaizdo įraše pamatė net tris smurto prieš pareigūną epizodus, nors nedetalizavo, kuriuo įraše fiksuojamu metu ir kaip J. T. panaudojo smurtą prieš nukentėjusįjį J. D.. Teismas visiškai nevertino J. T. tyčios, nors tai būtinas nusikaltimo požymis pagal BK 286 straipsnį.

Skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė ir BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes pirmenybę teikė painiems, prieštaringiems pareigūnų parodymams, o kitų liudytojų parodymų ar vaizdo įrašo tinkamai neįvertino. Teismas, suteikdamas prioritetą nukentėjusiųjų parodymams, pažeidė ir BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungtyniškumo principą. Nukentėjusiųjų parodymų nepatvirtino nė vienas liudytojas, šie parodymai yra prielaidų pobūdžio, nenuoseklūs: skiriasi J. D. ir A. G. pateikiamos įvykių sekos versijos, nuteistosios elgesio intensyvumo apibūdinimas, iš parodymų nėra galimybės nustatyti tariamo pasipriešinimo sulaikymui pradžios, atriboti kiekvieno iš kaltinamųjų veiksmų. Iš nukentėjusiųjų parodymų negalima nustatyti, kokius veiksmus atliko A. T.: bėgo nuo pareigūnų ar juos puolė, nors būtent nuo šių veiksmų priklausė tolesni sulaikymo veiksmai ir J. T. reakciją į juos. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, jog kasatorės veiksmai buvo apibūdinti, kad ji „gynė vyrą“. Taigi J. T. elgesys buvo nukreiptas ne į pasipriešinimą sulaikymui, smurtą prieš policijos pareigūnus, o į bandymą, kaip ji tuo metu suprato „padėti vyrui“, taip jos veiksmus įvertino ir patys policijos pareigūnai.

Pasak nuteistosios gynėjo, šiuo atveju nebuvo sąlygų antrankių naudojimui pagal Policijos veiklos įstatymo 24 straipsnio 1 dalį. J. T. negali būti nuteista už reakciją į smurtą prieš jos artimą žmogų, net jei tą smurtą naudojo policijos pareigūnai. Iš J. T. negalima reikalauti ramios reakcijos į tokius veiksmus, ji tokios pareigos neturi. Nuteistosios veiksmai buvo nustatyti remiantis A. G. parodymais, o pats nukentėjusysis J. D. nematė ir negalėjo matyti J. T. veiksmų, jis parodė, kad suprato, jog tai padarė J. T.. Apeliacinės instancijos teismas turėjo įvertinti pareigūnų veiksmų teisėtumą, jų atitikimą įstatymo reikalavimams, ar A. G. galėjo matyti J. T. veiksmus, tačiau tai padaryta nebuvo.

Skunde nuteistosios gynėjas nurodo A. G. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus apie įvykį ir lygina juos su J. D. parodymais, teigia, kad šie pareigūnai pateikė dvi skirtingas priešingas versijas: vienas – jog A. T. artėjo ir žadėjo muštis, kitas – jog A. T. bėgo, todėl buvo panaudota fizinė jėga. Be to, abu matė ir žino, jog sužalojimai atsirado nuo J. T. smūgių, nors vienas turėjo būti nusisukęs, nes sulaikinėjo A. T., o kitas teismui tiesiogiai nurodė nematęs, kad J. T. būtų panaudojusi smurtą prieš kolegą. Nuteistoji atkreipia dėmesį ir į tai, kad vaizdo įraše užfiksuota, jog A. G. į tariamai triskart pasikartojantį smurtą prieš kitą pareigūną reagavo stovėdamas rankoje su popieriaus lapu, kitą ranką įkišęs į kišenę ir visiškai ramiai stebėdamas situaciją.

Akcentuodamas liudytojų parodymų prieštaringumą nuteistosios gynėjas nurodo, kad pirmiausia J. D. teigė, jog A. T. „bandė pulti“, paskui – jog „apsidrausdamas parverčiau“. Vėliau proceso metu, praėjus pusmečiui nuo šių parodymų davimo, jis jau teigė, jog apie A. T. agresyvumą jam pasakė apsaugos darbuotojai, nors pastarieji tai neigė viso proceso metu. Apie jokį pareigūnų prisistatymą ir teisių išaiškinimą 2012 m. kovo 15 d. parodymuose nėra jokios užuominos, o ir galimybės neturėjo būti, nes, pareigūno teigimu, A. T. bandė veržtis, jis užstojo kelią ir atstūmė A. T. ranka ir krūtine. Pagal 2012 m. rugsėjo 20 d. parodymų versiją, agresyvus A. T. tapo tada, kai pareigūnas išaiškino jam jo teises ir paprašė vykti kartu. Tik viso bylos nagrinėjimo metu taip ir liko neatsakyta, ar A. T. padarė kokį pažeidimą, kodėl nukentėjęs J. D. pats padiktavo pareiškimą, ar bandė A. T. pabėgti, kaip liudija A. G..

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo byloje pateiktu vaizdo įrašu, kuris atskleidžia esmines aplinkybes, reikšmingas jos veiksmams įvertinti, t. y. bendrą situacijos pavojingumą aplinkai ir aplinkiniams, patiems policijos pareigūnams; vaizdo įrašas paneigia apeliacinės instancijos teismo nepagrįstai J. T. inkriminuotus veiksmus „draskymąsi“, „mosikavimą“, „tempimą“. Kasatorius pažymi, kad J. T. nuteista už tokius veiksmus kaip trankymas, mosikavimas ir tempimas, kurie nėra korektiški baudžiamosios teisės prasme, nes baudžiamoji atsakomybė įrodinėjama nustatant, kiek smūgių buvo suduota, į kurias kūno vietas, kaip smurtas pasireiškė, ir pan.

Skunde nuteistosios gynėjas detalizuoja vaizdo įraše užfiksuotas aplinkybes ir teigia, kad iš to matyti, jog veiksmas vyko ne daugiau kaip tris minutes, didžiąją laiko dalį pareigūnai tiesiog vaikštinėjo šalia, stebėjo situaciją ir net nebandė sulaikyti J. T., vaizdo įraše taip pat neužfiksuota, kad būtų pašaliniai asmenys, taigi ne tik J. T., bet ir patys nukentėjusieji nevertino jos veiksmų kaip pavojingo fizinio smurto, priešingai – ramiai atsuko jai nugarą ir paliko nesulaikytą. Specialisto išvada dėl J. D. sužalojimų pateikta byloje, tačiau tyrimas atliktas tik 2011 m. vasario 9 d., t. y. praėjus keturioms dienoms nuo tariamo sužalojimo. Pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog specialisto išvada nustatyti sužalojimai neatitiko J. T. inkriminuojamų veiksmų.

Minėti parodymų prieštaravimai kartu su vaizdo įrašu įrodo, kad A. T. nesipriešinant sulaikymui nebuvo jokio teisinio pagrindo panaudoti fizinę jėgą, į kurios neteisėtą panaudojimą gindama savo vyrą sureagavo J. T., o jos reakcija nebuvo pavojinga ir nebuvo laikoma pavojinga pačių pareigūnų.

Pasak nuteistosios gynėjo, pagrįsta ir pirmosios instancijos teismo abejonė dėl aplinkybės, kad J. T. laikoma kelių fiziškai stipresnių apsaugos darbuotojų, šalia esant keliems pareigūnams, būtų realiai galėjusi atlikti jai inkriminuojamus veiksmus. Jeigu ji mėgino atlikti tokius veiksmus, tai realiai neturėjo tokios galimybės, o vaizdo įraše užfiksuota, kad ji visą laiką buvo laikoma apsaugos darbuotojų. Apeliaciniam teismui nusprendus, kad J. T. pasipriešino pareigūnams, turėjo būti nustatytas pasipriešinimo pradžios momentas ir tai, kokius veiksmus atliko pareigūnai, kuriems ji tariamai priešinosi. Netgi darant prielaidą, kad J. T. turėjo kontaktą su nukentėjusiuoju, manytina, jog tokios apimties ir intensyvumo veiksmai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės ir galėtų būti vertinami nebent ATPK 187 straipsnio pagrindu. Pagal BK 286 straipsnį baudžiamąją atsakomybę užtraukia itin agresyvūs, intensyvūs, pakankamai sunkius padarinius galintys sukelti ar juos sukeliantys veiksmai. Kaip pavyzdžius kasatorius nurodo atvejus iš baudžiamųjų bylų Nr. 2K-479/2013, 2K-438/2010, 2K-352/2011, 2K-295/2010, 2K-227/2010, tuo tarpu administracinė atsakomybė taikoma tokiais atvejais, kaip, pavyzdžiui, bylose, kurias nurodo nuteistoji, t. y. N-261-1076-12, N-575-24-12, N-438-829-12, N-438-838-12, N-62-2386-11, N-438-115-11, N-438-78-11. Taigi, anot kasatoriaus, nuteistosios veiksmai, palyginus su teismų praktikos pavyzdžiais, tikrai nesiekė tokio pavojingumo, kad už juos kiltų baudžiamoji atsakomybė.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

Taigi kasacinio skundo teiginiai, nors ir su nuorodomis į atskirus baudžiamojo įstatymo taikymo pažeidimus, tačiau kuriais nesutinkama su teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis (pvz., fizinio smurto panaudojimo faktu), atliktu įrodymų vertinimu (pvz., kaip koks nukentėjusysis suprato ar nesuprato ir vertino nuteistosios veiksmus, kaip teismas įvertino vaizdo įrašo turinį, liudytojų parodymus), prašoma atsižvelgiant į atskiras aplinkybes, įrodymus, jų pagrindu daryti kitokias išvadas dėl apkaltinamojo nuosprendžio išvadų atitikties bylos aplinkybėms, nesant argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kolegija tokius skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl BK 286 straipsnio ir ATPK 187 straipsnio taikymo ribų ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme

Kasatorius skunde teigia, kad net darant prielaidą, jog nuteistoji turėjo kontaktą su pareigūnu, jos veiksmų apimtis ir intensyvumas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės ir galėtų būti vertinami kaip administracinis nusižengimas. Kasacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo sutikti su tokiu skundo teiginiu, nes šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės tai paneigia.

ATPK 187 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta administracinė atsakomybė už pasipriešinimą policijos, Viešojo saugumo tarnybos pareigūnui ar policijos rėmėjui, einantiems jiems pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas. Pagal BK 286 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. BK 286 straipsnio dispozicija aiškiai įvardija šios nusikalstamos veikos padarymo būdą: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti, o ATPK 187 straipsnio 1 dalis pasipriešinimo būdo nenurodo. Būtent veikos padarymo būdas, t. y. fizinio smurto panaudojimas ir grasinimas tuoj pat jį panaudoti, lemia didesnį veikos pavojingumą ir yra tas kriterijus, kuris leidžia atriboti baudžiamąją ir administracinę atsakomybę už pasipriešinimą valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (tyčinis smūgių sudavimas, laikymas, uždarymas ir pan.), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012). ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyti pasipriešinimo veiksmai yra tada, kai savo pobūdžiu jie nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, už kurį atsiranda baudžiamoji atsakomybė. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad administracinę atsakomybę užtraukia tokie atvejai, kai kaltininkas priešinasi policijos pareigūnui nenaudodamas fizinio smurto ir negrasindamas jį tuoj pat panaudoti, pvz., grasina susidoroti ateityje, padaryti materialinės žalos, nepaklūsta teisėtiems nurodymams ir jų nevykdo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-298/2009, 2K-218/2014).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė tokias įvykio aplinkybes: J. T., būdama neblaivi, 2011 m. vasario 5 d., apie 22.10 val., prie UAB „Nesė Pramogų bankas“, esančio Klaipėdoje, Turgaus g. 1, atvykus pagal iškvietimą policijos pareigūnams – Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ Klaipėdos miesto skyriaus Apsaugos tarnybos patruliui J. D. ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės vyr. patruliui A. G., A. T. sulaikymo metu, mosikuodama rankomis, puolė prie pareigūno J. D. iš nugaros, trankė jį rankomis ir rankine, sudavė rankine smūgį į galvą, tempdama ir draskydamasi nuplėšė tarnybinės uniformos liemenės kišenę ir nagais apdraskė jo veidą, taip padarydama smulkius juostelių pusrutulinės formos paviršinius odos nubrozdinimus-nudrėskimus dešinės ausies kaušelyje ir dešiniajame užausyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis liudytojų, nukentėjusiojo parodymais bei kitais bylos duomenimis, nustatė J. T. veiksmų pobūdį, jų apimtį, intensyvumą. Apeliacinės instancijos teismas tokias bylos aplinkybes nustatė dar kartą atlikęs įrodymų tyrimą (peržiūrėjo vaizdo įrašą), išanalizavęs ir iš naujo įvertinęs kitus bylos duomenis (taip pat ir liudytojų parodymus). Priešingai negu nurodoma skunde, teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, rėmėsi teisėtu būdu gautais įrodymais, įvertino juos kaip visumą. Teismas konstatavo, kad smurtiniai veiksmai pasireiškė tuo, jog J. T. trankė pareigūną rankomis ir rankine, sudavė rankine smūgį į galvą, tampė, apdraskė veidą. Taigi pagal nustatytas bylos aplinkybes, J. T. veiksmai yra fizinis smurtas prieš policijos pareigūną. Nepaisant to, kad J. T. smurtinius veiksmus neigia, pateikia savo interpretaciją dėl atliktų veiksmų vertinimo, jos smurtiniai veiksmai patikimai nustatyti ir įvertinti teisingai, nepažeidžiant įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių.

Kasacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus skundo argumentus, kad policijos veiksmai prieš A. T. buvo neteisėti, todėl J. T. neva tokiais veiksmais nuo policijos pareigūnų gynė savo vyrą.

Pagal Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 5 punktą vienas iš policijos uždavinių yra nusikalstamų veikų bei kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas. Pagal šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalį policijos pareigūnas turi teisę, įgyvendindamas policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus. Pagal Policijos veiklos įstatymo 24 straipsnį policijos pareigūnas turi teisę panaudoti fizinę prievartą tokiais įstatyme numatytais atvejais: 1) gindamas save, kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio gyvybei ar sveikatai kėsinimosi; 2) sulaikydamas teisės pažeidimą padariusį asmenį, kuris aktyviais veiksmais vengia sulaikymo; 3) kai kėsinamasi į policijos kontroliuojamą ar saugomą objektą, transporto priemonę, šaunamąjį ginklą, sprogstamąsias medžiagas, specialiąsias ryšio, aktyvios ar pasyvios gynybos priemones ar kitą policijos turtą; 4) masinių riaušių ar grupinių veiksmų, kuriais pažeidžiama viešoji tvarka, metu; 5) esant tarnybiniam būtinumui, stabdydamas transporto priemonę.

Šiuo atveju policijos pareigūnai į įvykio vietą atvyko gavę iškvietimą. Gavę baro administracijos pareiškimą dėl padarytos materialinės žalos jie A. T. paaiškino, kad jis sulaikomas ir privalo vykti į policijos komisariatą. A. T. šiam teisėtam nurodymui nepakluso ir tik tuomet policijos pareigūnai prieš jį panaudojo fizinę prievartą. Taigi policijos pareigūnų veiksmai buvo teisėti. J. T. įvykio metu kartu su vyru atvyko į barą, dėl girtumo apsauga jų neįleido, o kilus konfliktui ir atvykus policijos pareigūnams ji suvokė, kad priešinasi policijos pareigūnų teisėtiems veiksmams panaudodama fizinį smurtą, ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tyčia. Jau buvo minėta, kad pagal teismų praktiką fizinio smurto panaudojimas prieš teisėtus veiksmus atliekančius policijos pareigūnus užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 286 straipsnį. Taigi J. T. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad J. T. nusikalstamą veiką padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio ir įvertino šią aplinkybę kaip atsakomybę sunkinančią. Ši aplinkybė nustatyta remiantis byloje esančiais liudytojų parodymais, nes būtent dėl J. T. ir jos vyro neblaivumo būsenos, dėl kurios jie elgėsi neadekvačiai ir dėl kurios apsaugos darbuotojai jų nenorėjo įleisti į patalpą, buvo iškviesti policijos pareigūnai. Teismas šią aplinkybę įvertino kaip atsakomybę sunkinančią, nes būtent šį aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, t. y. pasipriešinimui policijos pareigūnui panaudojant fizinį smurtą. Nors apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės vertinimui nuosprendyje skyrė minimaliai dėmesio, tačiau pagal bylos duomenis, kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės konstatavimo teisėtumu.

Teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir kitą bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams nepagrįsti – prieštarauja tiek bylos medžiagai, tiek ginčijamo teismo sprendimo turiniui. Priešingai kasacinio skundo argumentams, šio teismo pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Apibendrinus darytina išvada, kad esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nenustatyta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistosios J. T. gynėjo advokato Deivio Valiulio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Vladislovas Ranonis

Vytautas Masiokas