A-416-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-416-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07359-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. V. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas L. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija, VRM, atsakovas) 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr.1D-10017(11); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 16 294,05 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. spalio 31 d.

Pareiškėjas skunde nesutiko su jam paskirtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dydžio sumažinimu, paaiškino, kad Ministerija, taikydama Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėjo jam dalies valstybinės pensijos. Pareiškėjo manymu, nustatytas teisinis reguliavimas pažeidžia teisingumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių principus, konstitucinę teisę į nuosavybę.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, ir Ministerija atsiliepime į skundą nurodė, jog su juo nesutinka.

Atsakovai pažymėjo, kad vienintelis pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo pagrindas – Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, kuri Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, todėl ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovai taip pat nurodė, kad dėl pensijos nepriemokos už 2010–2012 metus byla nutrauktina, nes pareiškėjas praleido 3 (trejų) metų terminą kreiptis į teismą. Dėl pensijos nepriemokos už 2013 metus byla nutrauktina tuo pačiu pagrindu, tik šiuo atveju yra praleistas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 37 straipsnio 2 dalyje nustatytas 6 mėnesių terminas kreiptis į teismą. Atsakovai teigė, kad terminas kreiptis į teismą yra procesinis, o ne materialusis, todėl taikytinas aktualus terminas, o ne galiojęs 2010–2012 metais, todėl pareiškėjui taikytinas VSDĮ 37 straipsnio 2 dalyje nustatytas ir nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojantis 6 (šešių) mėnesių kreipimosi į teismą terminas, kuris šiuo atveju baigėsi 2013 m. liepos 1 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjo L. V. skundą atmetė.

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nustatė, kad pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta dar 2010 m. vasario mėnesį, o į teismą pareiškėjas kreipėsi 2013 m. gruodžio 2 d., praleidęs nustatytą 3 (trejų) metų terminą. Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalimi bei darė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės pagrindžia pareiškėjo delsimą kreiptis į teismą. Teismo vertinimu, buvęs teisinis neapibrėžtumas neproporcingai apsunkina suinteresuotų asmenų pažeistų teisių gynybą. Atsižvelgiant į tai, terminas skundui paduoti atnaujintas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirta 1 810,47 Lt dydžio valstybinė pareigūnų ir karių pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, nuo 2010 m. sausio mėnesio buvo mokama perskaičiuota. Atsižvelgęs į tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pavirtino Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų konstitucingumą, teismas darė išvadą, kad Ministerija, mokėdama pareiškėjui sumažinto dydžio valstybinę pareigūnų ir karių pensiją, veikė teisėtai ir pagrįstai. Ministerija, apskaičiuodama pensijų dydžius, vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, o ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

III. Pareiškėjas L. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 16 294,05 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. spalio 31 d.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimą, remiasi Konstitucinio Teismo išaiškinimais bei teigia, jog jam paskirta pensija yra jo nuosavybė, kurios gynimas įtvirtintas Konstitucijoje. Pareiškėjo teigimu, visa pensijos dalis, kuri buvo iš jo paimta, turi būti grąžinta, o teismas privalo išspręsti klausimą dėl visos susidariusios nepriemokos kompensavimo pareiškėjui pagal Konstituciją.

Pareiškėjas pažymi, jog jam buvo padaryta žala, kadangi valstybė nemokėjo dalies pensijos 4 metus, todėl valstybė privalo grąžinti visą neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu.

Ministerijos teigimu, teismas išsprendė ginčą pagal teisinę ir faktinę situaciją. Ministerija akcentuoja, kad pareiškėjo interesai nepažeisti, nes teismo sprendimas neužkerta kelio ginti teisių ateityje, jei paaiškėtų, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnis prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo šalių pateiktus įrodymus, argumentus bei faktines bylos aplinkybes, todėl sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, bei pažymi, kad pareiškėjas nenurodė jokių naujų argumentų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui L. V. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (įskaitytinai) pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, priteisimo.

Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti 16 294,05 Lt neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. spalio 31 d., tačiau iš bylos duomenų matyti, kad ši pareiškėjo nurodyta pinigų suma jam nebuvo sumokėta nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (b. l. 8–9).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nustatė, kad Konstitucinis Teismas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nepripažino prieštaraujančia Konstitucijai. Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka, prašo panaikinti šį sprendimą ir priteisti jam neišmokėtos valstybinės pensijos dalį (16 294,05 Lt) pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėjui buvo paskirta 1 450,47 Lt dydžio valstybinė pensija ir 360 Lt priedas (b. l. 8–9). Vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta. Pareiškėjas kreipėsi į Ministeriją, prašydamas mokėti jam paskirtą valstybinę pensiją bei išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką (b. l. 5). Ministerija 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. 1D-10114 (11) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą (b. l. 6–7). Iš šio sprendimo matyti, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,8) buvo perskaičiuota ir sumažinta iki 1 448,38 Lt.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą) 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, o nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (įskaitytinai) valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo priteisti valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis (20 proc.) neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės, todėl nėra pagrindo taikyti ir pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.

Be to, nagrinėdamas iš esmės analogiškus teisinius ginčus, dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo, yra jau pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-659/2013; 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-711/2013 ir kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjo, nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Atsižvelgus į pirmiau įvardytus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ir tuo, kad jam pensija nebuvo mokama 4 metus, neišmokant pensijos jam padaryta žala, todėl ji turi būti priteista. Pareiškėjas nurodo, jog jam paskirta pensija yra jo nuosavybė, o pagal Konstituciją už paimtą nuosavybę turi būti atlyginta. Apeliacinio skundo argumentai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas laikosi pozicijos, jog nepagrįstai ir neteisėtai jam nebuvo mokama visa pensija, kai 2012–2013 metams pratęstas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo terminas.

Kaip jau buvo minėta, 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 bei 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 Laikinojo įstatymo galiojimo terminai valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, pratęsti 2012–2013 metams.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. sausio 27 d. nutartimi buvo sustabdęs šią bylą, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus administracinėse bylose Nr. I-2693-624/2013 ir Nr. I-3856-142/2013 ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-92 tiek, kiek Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 ir 2013 metams, neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams.

Konstitucinis teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas šiame nutarime nurodė, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinama tik laikantis įstatymų nustatytos tvarkos. Privataus asmens kreipimosi į administracinį teismą, kad būtų išspręstas administracinis ginčas, forma yra skundas (ABTĮ 2 str. 20 p.), kuris turi atitikti ABTĮ 23 ir 24 straipsnių reikalavimus. Kreipdamasis teisminės gynybos, pareiškėjas visuomet skunde privalo suformuluoti reikalavimą (skundo dalyką) (ABTĮ 23 str. 2 d. 7 p.). Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkti elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, kad administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.A17-217/2007; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas paduotame skunde prašė priteisti jam VRM neišmokėtą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. valstybinės pensijos dalį pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, ginčijo VRM atsisakymą sumokėti šią nepriemoką, t. y. pareiškėjas nereiškė reikalavimų priteisti iš Lietuvos valstybės žalos atlyginimą dėl jam sumažintos ir neišmokėtos pensijos ar reikalavimų, susijusių su tuo, kad Lietuvos valstybė nekompensuoja neišmokėtos pensijos dalies, kuri, pareiškėjo teigimu, paimta valstybės poreikiams ir pasibaigus ekonominei krizei valstybė yra pajėgi šią dalį grąžinti. Dėl to teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, ribas, nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pareiškėjui padaryta žala ar valstybės veiksmais, nekompensuojant pareiškėjui iš jo paimtos pensijos dalies.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, bei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinusi tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Ministerija, mokėdama valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (įskaitytinai), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas, kuriame prašoma priteisti neišmokėtos valstybinės pensijos dalį (16 294,05 Lt) pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo L. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė