A-438-2070-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-2070/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03222-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. J. skundą atsakovui Alytaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl administracinio akto dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja G. J. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 5–7) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Alytaus apskrities VPK) viršininko 2013 m. lapkričio 11 d. įsakymą Nr. 52-TE-486 „Dėl komisarės inspektorės G. J. atleidimo iš vidaus tarnybos“ dalyje dėl jos atleidimo iš vidaus tarnybos 2013 m. lapkričio 11 d., ir nustatyti, kad iš vidaus tarnybos ji atleidžiama sekančią darbo dieną pasibaigus jos nedarbingumui.

Pareiškėja paaiškino, kad nesutinka su atleidimu iš pareigų 2013 m. lapkričio 11 d., nes ji turėtų būti atleista sekančią darbo dieną pasibaigus jos nedarbingumui. Pareiškėja 2013 m. lapkričio 11 d. ryte, prieš atvykstant į tarnybą, pasijuto blogai, tačiau tikėjosi, jog jos savijauta pagerės, todėl ji atvyko į darbą. Savijauta nepagerėjo, todėl ji darbo pabaigoje nutarė apsilankyti pas gydytoją, kuris tą dieną dirbo po pietų. Prieš pareiškėjai išeinant pas gydytoją, ją pakvietė į Alytaus apskrities VPK Personalo skyrių, kuriame šio skyriaus viršininkė J.

B. pateikė jos pačios atspausdintą prašymą pareiškėjos vardu dėl išėjimo iš tarnybos savo noru. Pareiškėjai liepė arba pūsti į alkotesterį, arba pasirašyti pareiškimą. Ji nepūtė į alkotesterį, nes manė, jog tam nebuvo pagrindo, tai ją žemino. Toks kolegų elgesys jai sukėlė didelį šoką, todėl, susidarius konfliktinei situacijai ir dėl blogos savijautos, prašymą pasirašė jo neperskaičiusi. Po to pareiškėja nuvyko pas savo šeimos gydytoją, kuris iš karto suteikė jai pirminę medicininę pagalbą ir nustatė nedarbingumą.

Kitą dieną pareiškėja apie nustatytą nedarbingumą informavo Personalo skyrių. Pareiškėja apie tai, kad ji bus atleista iš tarnybos jau tą pačią dieną, nebuvo informuota, nebuvo supažindinta su įsakymu dėl atleidimo iš tarnybos, jai nebuvo pateiktas atsiskaitymo lapelis ir kiti dokumentai, kurie patvirtintų atleidimą iš tarnybos, tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 58 straipsnį. Pareiškėja 2013 m. lapkričio 13 d. pateikė atsakovui pareiškimą, kuriuo atšaukė savo prašymą atleisti iš tarnybos.

Tuomet Alytaus apskrities VPK 2013 m. lapkričio 14 d. raštu ji buvo informuota, jog dėl pareiškėjos atleidimo iš tarnybos yra priimtas viršininko įsakymas, o iš tarnybos ji buvo atleista dar 2013 m. lapkričio 11 d. Taip pat jai paštu buvo atsiųsta ir įsakymo dėl atleidimo iš vidaus tarnybos kopija, atsiskaitymo lapelis ir nurodyta grąžinti turimas specialiąsias bei kitas darbo priemones, dokumentus ir tarnybinį pažymėjimą. Alytaus apskrities VPK viršininkas 2013 m. lapkričio 19 d. raštu jai nurodė, kad prašymas atšaukti pareiškimą yra negalimas, nes jau yra priimtas įsakymas dėl atleidimo iš vidaus tarnybos.

Pagal Statuto 55 straipsnį prašymą dėl vidaus tarnybos nutraukimo pareigūnas turi teisę pateikti ne vėliau kaip prieš keturiolika kalendorių dienų (1 dalis). Statuto 55 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pareigūnas turi būti atleistas kitą darbo dieną po 1 dalyje nurodyto termino pasibaigimo. Todėl, pareiškėjos nuomone, jos atleidimas iš vidaus tarnybos turėjo būti įformintas po keturiolikos dienų nuo prašymo pateikimo. Pagal Statuto 55 straipsnio 3 dalį pareigūnas turi teisę atšaukti savo prašymą ne vėliau kaip per tris kalendorines dienas nuo prašymo pateikimo.

Be to, nuo 2013 m. lapkričio 11 d. jai buvo nustatytas nedarbingumas, todėl bet kuriuo atveju atleidimas iš tarnybos negalėjo būti įformintas minėtą dieną.

Atsakovas Alytaus apskrities VPK atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 19–22) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnų priėmimą ir atleidimą iš tarnybos reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas. Statuto 55 straipsnyje nustatyta, kad pareigūnas turi teisę nutraukti vidaus tarnybą savo paties prašymu. Prašymas pateikiamas vadovui, turinčiam teisę skirti į pareigas, ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų. Pareigūnas turi būti atleistas kitą darbo dieną po prieš tai nurodyto termino pabaigos, o vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, sutikimu – ir nepasibaigus šiam terminui. Pareiškėja 2013 m. lapkričio 11 d. parašė prašymą atleisti ją iš tarnybos nuo tos pačios dienos.

Alytaus apskrities VPK viršininkas sutiko su pareiškėjos prašymu, pavedė Personalo skyriaus viršininkei J. B. paruošti įsakymą ir tą pačią dieną, t. y. 2013 m. lapkričio 11 d., pasirašė įsakymą Nr. 52-TE-486 „Dėl komisarės inspektorės G. J. atleidimo iš vidaus tarnybos“. Statuto 55 straipsnio 3 dalis suteikia pareigūnui teisę atšaukti savo prašymą ne vėliau kaip per 3 kalendorines dienas nuo prašymo padavimo dienos. Tačiau esant pareigūno prašymui atleisti jį iš tarnybos nuo pareiškimo padavimo dienos, vadovas, turintis teisę skirti į pareigas, turi teisę tenkinti tokį pareigūno prašymą, nelaukdamas 3 dienų termino.

Pareiškėja, išreikšdama pageidavimą nutraukti tarnybos santykius nuo prašymo padavimo dienos, atsisakė savo teisės atšaukti paduotą prašymą. Atsakovas, netenkindamas pareiškėjos atsistatydinimo prašymo (pateikto tik 2013 m. lapkričio 13 d.) atšaukimo, teisės aktų nepažeidė, taip pat nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Nors pareiškėja teigė, kad ji buvo atleista laikinojo nedarbingumo metu, tačiau aplinkybė, jog pareiškėja 2013 m. lapkričio 11 d. buvo tarnyboje, vykdė tarnybines funkcijas, yra užfiksuota 2013 m. lapkričio 12 d. darbo laiko apskaitos žiniaraštyje Nr. 52-Z-279. 2013 m. lapkričio 11 d. pareiškėja pateikė prašymą atleisti ją iš vidaus tarnybos nuo prašymo padavimo dienos.

Nedarbingumo pažymėjimas jai buvo išduotas jau po to, kai ji buvo atleista iš vidaus tarnybos. Tai patvirtina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. gruodžio 6 d. raštas Nr. (14.1.1) 1-8438, kuriame nurodyta, kad elektroninis nedarbingumo pažymėjimas Nr. ED 8042138 pareiškėjai buvo išduotas 2013 m. lapkričio 11 d., 17.37 val. Aplinkybę, kad pareiškėja kreipėsi į gydymo įstaigą jau po to, kai buvo pasibaigęs jos tarnybos laikas ir kai ji buvo atleista iš vidaus tarnybos, patvirtina ir gautas išrašas (forma Nr. 027/a) iš VšĮ Alytaus poliklinikos.

Minėtame dokumente užfiksuota, kad pareiškėja elektroninėje pacientų registracijos sistemoje buvo užregistruota ir gydytojo priimta 2013 m. lapkričio 11 d., 17.15 val. Todėl pareiškėjos teiginiai, kad ji buvo atleista nedarbingumo metu, yra niekuo nepagrįsti ir neatitinka tikrovės.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 15 d. sprendimu (b. l. 99‑105) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja 2013 m. lapkričio 11 d. buvo tarnyboje, vykdė tarnybines funkcijas, tai patvirtina 2013 m. lapkričio 12 d. darbo laiko apskaitos žiniaraštyje Nr. 52-Z-279 padaryti įrašai. 2013 m. lapkričio 11 d. pareiškėja pasirašė prašymą atleisti ją iš vidaus tarnybos nuo prašymo padavimo dienos. Alytaus apskrities VPK viršininkas su tokia atleidimo data sutiko ir 2013 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. 52-TE-486 „Dėl komisarės inspektorės G. J. atleidimo iš vidaus tarnybos“ atleido pareiškėją iš pareigų nuo jos prašyme nurodytos datos. Nedarbingumo pažymėjimas pareiškėjai buvo išduotas po to, kai ji buvo atleista iš vidaus tarnybos, tai patvirtina 2013 m. gruodžio 6 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos raštas Nr. (14.1.1)1-8438, kuriame nurodyta, kad elektroninis nedarbingumo pažymėjimas Nr. ED 8042138 pareiškėjai buvo išduotas 2013 m. lapkričio 11 d., 17.37 val., o taip pat išrašas (forma Nr. 027/a), gautas iš VšĮ Alytaus poliklinikos, kuriame užfiksuota, kad pareiškėja elektroninėje pacientų registracijos sistemoje buvo užregistruota ir gydytojo priimta 2013 m. lapkričio 11 d., 17.15 val.

Teismas nurodė, kad iš prieš tai ištirtų įrodymų matyti, jog pareiškėja 2013 m. lapkričio 11 d. pateikė prašymą atleisti ją iš vidaus tarnybos nuo prašymo padavimo dienos. Alytaus apskrities VPK viršininkas su tokia atleidimo data sutiko ir 2013 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. 52‑TE-486 atleido pareiškėją iš pareigų nuo jos prašyme nurodytos datos. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėja pateikė prašymą ne savo valia, patirdama spaudimą ar veikiant kitoms aplinkybėms. Duomenų, jog pareiškėja atleidimo dieną pasirašydama ginčijamą įsakymą buvo neblaivi, byloje nėra. Pareiškėja neprašo grąžinti jos į darbą, jos reikalavimas siejamas su atleidimo data, ji nurodo, jog buvo atleista laikinojo nedarbingumo metu, todėl ir prašo perkelti atleidimo datą sekančiai dienai pasibaigus nedarbingumui. Tačiau pareiškėja netinkamai vertina atleidimą iš pareigų, kaip atleidimą laikinojo nedarbingumo metu. Pareiškėja 2013 m. lapkričio 11 d. buvo tarnyboje, vykdė tarnybines funkcijas. 2013 m. lapkričio 11 d. darbo metu pareiškėja pateikė prašymą atleisti ją iš vidaus tarnybos nuo prašymo padavimo dienos. Nedarbingumo pažymėjimas pareiškėjai buvo išduotas jau po to, kai ji buvo atleista iš vidaus tarnybos. Taigi pareiškėjos teiginiai, kad ji buvo atleista laikinojo nedarbingumo metu, yra niekuo nepagrįsti ir neatitinka tikrovės. Pareiškėjos motyvas, jog ji darbe nebuvo jau nuo 16.24 val., ir kad tai patvirtina sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, jog tuo metu iš bankomato buvo nuimti pinigai, atmestinas, nes, kaip matyti, pareiškėjos darbo vieta buvo (duomenys neskelbtini), Alytuje, o bankomatas yra tuo pačiu adresu.

III. Pareiškėja, nesutikdama su Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 109–110), kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą šioje byloje – jos skundą tenkinti.

Teigia, kad darbe buvo iki 16.20 val., tačiau blogai pasijuto ir poliklinikoje apsilankė po 17 val. Nedarbingumo pažymėjimas pateisina neatvykimą į darbą, bet neįrodo, kad asmuo susirgo būtent tą minutę, kai minėtas pažymėjimas buvo išduotas.

Nurodo, kad Alytaus VPK viršininkas ginčijamą įsakymą pasirašė ne 2013 m. lapkričio 11 d., o 2013 m. lapkričio 13 d. 2013 m. lapkričio 11 d. buvo tik parengtas įsakymo projektas, tačiau paties viršininko jau nebuvo darbe, sekančią dieną viršininkas buvo komandiruotėje, todėl įsakymą galėjo pasirašyti tik 2013 m. lapkričio 13 d. Be to, šią dieną buvo pilnai atsiskaityta ir su pareiškėja, apie pareiškėjos atleidimą buvo informuota Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, o raštas apie sutarties nutraukimą pareiškėjai buvo išsiųstas 2013 m. lapkričio 14 d. Šiame kontekste labai svarbus 2013 m. lapkričio 13 d. pateiktas pareiškimas dėl prašymo nutraukti darbo sutartį atšaukimo. Ginčijamas įsakymas turėjo būti priimtas 2013 m. lapkričio 12 d., kai pareiškėja jau turėjo nedarbingumo pažymėjimą, tuomet jos atleidimas būtų tapęs neteisėtu, tokiu būdu neužkertant jai teisės atšaukti savo prašymą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 114–118) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad Alytaus VPK viršininkas ginčijamą įsakymą pasirašė 2013 m. lapkričio 11 d., nes tuo metu jis buvo darbo vietoje. Tą pačią dieną šis įsakymas buvo užregistruotas. Be to, pareiškėjai nedarbingumo pažymėjimas buvo išduotas jau po to, kai ji buvo atleista iš vidaus tarnybos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2013 m. lapkričio 11 d. įsakymo Nr. 52-TE-486 „Dėl komisarės inspektorės G. J. atleidimo iš vidaus tarnybos“ teisėtumo.

Šiuo įsakymu pareiškėja buvo atleista iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punktą (pačiai prašant) nuo 2013 m. lapkričio 11 d..

Pareiškėja savo nesutikimą su šiuo įsakymu grindžia tuo, kad ji tą pačią dieną, kai buvo atleista iš tarnybos (2013 m. lapkričio 11 d.) susirgo, be to, 2013 m. lapkričio 13 d. atšaukė savo pareiškimą dėl jos atleidimo iš tarnybos savo noru, todėl ji, remiantis Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnio ir Darbo kodekso 131 straipsnio nuostatomis, iš vidaus tarnybos galėjo būti atleista tik sekančią darbo dieną, kai pasibaigė jos nedarbingumas. Teismo prašo atitinkamai pakeisti jos atleidimo iš vidaus tarnybos datą.

Byloje aptariamus teisinius santykius reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

Atleidimo iš vidaus tarnybos pareigūno prašymu sąlygas ir tvarką konkretizuoja vidaus tarnybos statuto 55 straipsnis, kuriame nustatyta, kad „ Pareigūnas turi teisę nutraukti vidaus tarnybą paties prašymu (šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktai). Prašymas pateikiamas vadovui, turinčiam teisę skirti į pareigas, ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų“ (straipsnio 1 dalis). Pareigūnas turi būti atleistas kitą darbo dieną po šio straipsnio 1 dalyje nurodyto termino pasibaigimo, o vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, sutikimu - ir nepasibaigus šiam terminui (straipsnio 2 dalis). Pareigūnas turi teisę atšaukti savo prašymą ne vėliau kaip per 3 kalendorines dienas nuo prašymo padavimo dienos. Po to jis gali atšaukti prašymą tik vidaus reikalų įstaigos vadovo sutikimu“ (straipsnio 3 dalis).

Byloje nagrinėjamu atveju aktualios yra tos Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos, kuriomis leidžiama pareigūnui ir vadovui susitarti dėl kitokios atleidimo iš tarnybos datos nei numato šio straipsnio 1 dalis (po14 kalendorinių dienų nuo prašymo pateikimo dienos) bei pareigūno teisės atšaukti savo prašymą ne vėliau kaip per 3 kalendorines dienas nuo prašymo padavimo dienos.

Aiškinant šias nuostatas, visų pirma, atkreiptinas dėmesys į Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintas leistino elgesio taisykles, o būtent, Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnio 1 dalyje iš vienos pusės yra įtvirtinta pareigūno teisė vienašališkai savo prašymu nutraukti darbą vidaus tarnyboje, iš kitos pusės įtvirtinta pareigūno pareiga apie ketinimą nutraukti darbą vidaus tarnyboje įspėti vadovą, turintį teisę skirti jį į pareigas, ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų. Atitinkamai Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta vadovo pareiga, pasibaigus šio straipsnio 1 dalyje nustatytam įspėjimo terminui, atleisti pareigūną iš tarnybos.

Šiame kontekste aiškinant minėtas Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas, atkreiptinas dėmesys, kad leidimas pareigūnui ir jo vadovui susitarti dėl konkrečios pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos datos, yra išimtis iš prieš tai aptartų bendro pobūdžio taisyklių, kuria (išimtimi) nustatomos specialios elgesio taisyklės, minėtam susitarimui įgyvendinti.

Leidimas susitarti dėl kitokių sąlygų nei yra numatyta Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnio 1 ir 2 dalyse, lemia, kad tarp pareigūno ir jo vadovo gali būti sudarytas susitarimas dėl konkrečios datos (trumpesnės nei 14 kalendorinių dienų nuo prašymo pateikimo dienos) nuo kurios bus nutraukiami teisiniai santykiai vidaus tarnyboje su pareigūnu. Tokio susitarimo sąlygos atitinkamai apsprendžia ir šio susitarimo šalių subjektinių teisių bei pareigų turinį. Iš vienos pusės vidaus tarnybos vadovui atsiranda pareiga pareigūną atleisti nuo datos dėl kurios jie susitarė, t. y., atleisti nuo ankstesnės datos, kuri yra trumpesnė nei 14 kalendorinių dienų, ją skaičiuojant nuo prašymo pateikimo dienos. Iš kitos pusės pareigūno teisė atšaukti savo prašymą dėl atleidimo iš tarnybos gali būti realizuota ne vėliau kai baigiasi terminas, nuo kada jis pagal susitarimą turi būti atleistas iš tarnybos, t. y., šios teisės atšaukti savo prašymą jis nebegali įgyvendinti, jei jis jau yra atleistas iš tarnybos, netgi tuo atveju, jei nuo prašymo padavimo dienos dar nepraėjo 3 kalendorinių dienų terminas.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pareigūnas, sudarydamas minėto pobūdžio susitarimą, kuriuo yra susitariama dėl teisinių santykių vidaus tarnyboje nutraukimo per terminą trumpesnį kaip 3 kalendorinės dienos, savo noru atsisako nuo Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 55 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos teisės - atšaukti savo prašymą ne vėliau kaip per 3 kalendorines dienas nuo prašymo padavimo dienos (pvz., kai susitarimo sudarymo data sutampa su atleidimo iš tarnybos data) arba ją atitinkamai apriboja (pvz., kai iš tarnybos atleidžiamas po dienos ar dviejų nuo susitarimo sudarymo dienos).

Byloje nustatyta, kad pareiškėja atsakovui 2013 m. lapkričio 11 d. pateikė prašymą atleisti ją iš vidaus tarnybos nuo 2013 m. lapkričio 11 d. pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punktą, o atsakovas su tokiu pareiškėjos prašymu sutiko, 2013 m. lapkričio 11 d. atitinkamai raštu vizuodamas pareiškėjos prašymą bei tą pačią dieną priimdamas ginčijamą įsakymą dėl pareiškėjos atleidimo iš tarnybos pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punktą (b. l. 23; 24).

Šios aplinkybės patvirtina, kad tarp šalių 2013 m. lapkričio 11 d. buvo sudarytas susitarimas dėl pareiškėjos atleidimo iš tarnybos nuo 2013 m. lapkričio 11 d., t. y., nuo tos pačios dienos kada buvo sudarytas susitarimas.

Kaip minėta, tokio pobūdžio susitarimas eliminuoja galimybę pareigūnui atšaukti savo prašymą dėl atleidimo iš tarnybos. Dėl ko, pareiškėjos 2013 m. lapkričio 13 d. atsakovui pateiktas pareiškimas, kuriuo ji siekė atšaukti 2013 m. lapkričio 11 d. pareiškimą dėl atleidimo iš tarnybos, nebegalėjo sukelti jai teisinių pasekmių bei įtakoti jos atleidimo iš tarnybos.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kuriuo teigiama, kad pareiškėja negalėjo būti atleista ir dėl to, nes tuo metu buvo laikinai nedarbinga.

Iš Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto matyti, kad jis tiesiogiai nereglamentuoja teisinės situacijos, kai pareigūnas prašo (savo noru) jį atleisti vidaus tarnybos arba kai yra atleidžiamas iš vidaus tarnybos jo laikinojo nedarbingumo metu.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „Statutiniams valstybės tarnautojams šio Įstatymo 31 straipsnis, 9 straipsnio 3 dalies 1 punktas ir 4 dalis, 15 straipsnis, 16 straipsnio 4 ir 6 dalys, 161 straipsnis, 17 straipsnis, 181 straipsnis, 183 straipsnis, 19 straipsnis, 28 straipsnis, 29 straipsnio 2, 5 ir 6 dalys, 31 straipsnis, 311 straipsnis, 32 straipsnis, 33 straipsnis, 34 straipsnis, 341 straipsnis, 381 straipsnis, 39 straipsnio 1 dalis, 42 straipsnio 2 dalis, 43 straipsnio 5 dalies 9 punktas, 44 straipsnio 1 dalies 19 ir 20 punktai ir šio Įstatymo VI skyrius taikomi be išlygų. Kitos šio Įstatymo nuostatos statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja jų statutai ar Diplomatinės tarnybos įstatymas.“

Remiantis nuostata, kad kitos valstybės tarnybos įstatymo nuostatos statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai, darytina išvada, jog minėta teisinė situacija įgalina taikyti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas vidaus tarnybos pareigūnams.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad „Valstybės tarnautojas negali būti iš pareigų atleistas laikinojo nedarbingumo laikotarpiu ir atostogų metu, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1, 5, 6, 7, 8, 9, 13, 14, 16 ir 21 punktuose ir 2 dalyje nurodytus atvejus.“

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas atleidimo iš valstybės tarnybos pagrindas – tarnautojas atsistatydina savo noru, atitinka Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindą - paties pareigūno prašymu. Dėl ko Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos taisyklės dėl tarnautojų atleidimo iš tarnybos jų laikinojo nedarbingumo laikotarpiu ir atostogų metu, yra taikomos ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto atžvilgiu.

Šis teisinis reguliavimas lemia, kad byloje nagrinėjamų teisinių santykių atžvilgiu taikyti Darbo kodekso 131 straipsnio nuostatų nėra teisinio pagrindo bei kad pareiškėjos laikinas nedarbingumas nebuvo kliūtis ją atleisti iš valstybės tarnybos pačiai prašant.

Byloje duomenų, kad pareiškėja 2013 m. lapkričio 11 d. pareiškimą dėl atleidimo iš tarnybos parašė ne savo valia, o patyrusi iš atsakovo psichologinį spaudimą ir pan., nenustatyta. Tokių aplinkybių iš esmės nenurodo ir pareiškėja.

Pareiškėjos teiginius, kad ginčijamą įsakymą atsakovas priėmė ne 2013 m. lapkričio 11 d., o 2013 m. lapkričio 13 d., paneigia byloje surinkti įrodymai, iš kurių matyti, jog ginčijamas įsakymas jo priėmimo dieną - 2013 m. lapkričio 11 d., buvo nustatyta tvarka užregistruotas atitinkamų dokumentų registruose (b. l. 64-66).

Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos G. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys