AS-765-624/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-765-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01543-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. kovo 9 d. (pagal gavimo teisme datą) su skundu (b. l. 1–6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas atnaujinti skundo padavimo terminą ir: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2015 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 1D-2337(11); 2) priteisti iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 20 676,48 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas manė, kad termino paduoti skundą dėl pensijos nepriemokos nepraleido, tačiau jeigu teismas vertintų, kad terminas praleistas, prašė jį atnaujinti dėl nurodytų objektyvių ir svarbių aplinkybių. Pareiškėjas įsitikinęs, kad termino kreiptis į teismą nepraleido, kadangi, jo vertinimu, terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos – 2012 m. rugsėjo 21 d. Gavęs pirmą sumažintą pensiją, buvo įsitikinęs, kad toks mažinimas yra laikinas ir pensijos bus atstatytos į buvusį lygį, o patirti praradimai kompensuoti. Susipažinęs su minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu suprato, kad pensijas įstatymų leidėjas sumažino pažeisdamas konstitucinius principus. Taip pat prašė atsižvelgti į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinęs, jog įstatymų leidėjas iki šiol nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavėjams teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, o ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl dėl šių priežasčių buvo žymiai apsunkinta asmenų teisė į teisminę gynybą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 17 d. nutartimi (b. l. 12–14) nutarė netenkinti pareiškėjo V. K. prašymo atnaujinti terminą skundui dėl reikalavimo priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. paduoti ir šią skundo dalį atsisakyti priimti. Kitą skundo dalį priėmė.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. AS-66-502/2015, kurioje pareiškėjas siekė inicijuoti ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., spręsdamas klausimą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo, išaiškino, kad pagal pirminę Lietuvos Respublikos Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 1 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra pažymėjusi (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), jog kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas.

Atsižvelgus į Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažymą, matyti, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 metų sausio mėnesį. Pareiškėjas skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., teismui pateikė (išsiuntė paštu) tik 2015 m. kovo 5 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalį, teismas gali atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, jeigu bus nustatyta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad terminas skundui paduoti asmeniui atnaujinamas tik tada, kai paduoti skundą jam sutrukdė konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios, konkrečioje teisinėje situacijoje jo pasirinkto elgesio modelio, ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą bei pateikti atitinkamus dokumentus ar įgyvendinti savo tikslus per atstovą arba turėjo įtakos jo valiai, pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti teisinę situaciją. Savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 pažymėjo, kad įvertinant tai, jog iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą atnaujinti terminą paduoti skundą grindžia iš esmės tuo, kad tik Konstituciniam Teismui paskelbus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d., jam tapo žinoma, jog Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis remiantis jam buvo perskaičiuojama valstybinė pensija, prieštarauja Konstitucijai, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika dėl termino tokio pobūdžio bylose atnaujinimo, tuo tarpu objektyvių, individualaus pobūdžio priežasčių, dėl kurių praleido terminą paduoti skundą teismui, nenurodo. Pažymėjo, kad nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo – 2012 m. vasario 6 d., taip pat ir nuo jo paskelbimo – 2012 m. rugsėjo 21 d., praėjo pakankamai laiko, kad pareiškėjas galėtų suvokti galimą savo teisių pažeidimą; taip pat praėjo iki skundo padavimo beveik du metai nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, pašalintas minėtas iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, paskelbimo; daugiau nei 1 metai po 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, galutinai suformuota teismų praktiką dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose, paskelbimo. Pareiškėjui nepateikus jokių objektyvių ir individualių, nuo jo valios nepriklausiusių termino praleidimą pateisinančių įrodymų ir aplinkybių, prašymas dėl termino atnaujinimo paduoti skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., negali būti tenkinamas.

Teismas vadovavosi ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu. Atsižvelgus į tai, kad teismas nenustatė priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti skundo dėl valstybinės pensijos nepriemokos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo padavimo terminą, šią pareiškėjo skundo dalį atsisakyta priimti. Kita skundo dalis priimta.

III. Pareiškėjas V. K. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 17–20), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartį ir patenkinti pareiškėjo prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo bei skundą priimti.

Atskirajame skunde tvirtina, jog priėmus Laikinąjį įstatymą, valstybėje esant sunkiai ekonominei situacijai, buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad įstatymu nustatytas pensijų dydžio ribojimas bus laikinas ir valstybė, išgyvenusi ekonominį sunkmetį, panaikins laikinus ribojimus. Rėmėsi ankstesne patirtimi, kai 2001–2003 metais sumažinus pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir Konstituciniam Teismui priėmus 2003 m. liepos 4 d. nutarimą, visiems be išimties pensininkams, net ir tiems, kurie nebuvo kreipęsi į teismus, buvo kompensuota pensijos nepriemoka.

Pažymi, kad Valstybinių pensijų įstatyme ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojami klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo ar apskundimo terminų. Nuo kurio momento turėtų būti skaičiuojamas terminas, pasisakyta tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-212/2014.

Pažymi, jog 2012 m. rugsėjo 21 d. įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, neišmokėtų valstybinių pensijų kompensavimo klausimas įstatymiškai nėra išspręstas.

Kadangi pensija priskirtina prie periodinių išmokų mokėjimo, mano, kad šiems santykiams reguliuoti turi būti taikomos Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytos senaties termino nuostatos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. nutarties dalies, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu (praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą), atsisakė priimti pareiškėjo V. K. skundo dalį dėl reikalavimo priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas V. K. 2015 m. kovo 5 d. teismui išsiuntė skundą (teisme gautas 2015 m. kovo 9 d.), prašydamas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 1D-2337(11) ir priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 20 676,48 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi, iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad šiuo atveju pareiškėjas siekia inicijuoti teisinį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, priteisimo.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į tai, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją šis įstatymas turėjo būti taikomas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais pakeitimais jo nuostatų galiojimas buvo pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92), daro išvadą, jog teisės į valstybinę pensiją pažeidimas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio 31 d., turi būti analizuojamas trimis skirtingais laikotarpiais (nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio 31 d., nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.), kuriais valstybinės pensijos laikiną mažinimą reguliavo skirtinga teisės normų visuma, atitinkamai – skyrėsi ir procesinės prielaidos kreiptis į teismą šiais laikotarpiais (pavyzdžiui, 2015 m. sausio 14 d. nutartys administracinėse bylose Nr. AS-66-502/2015, Nr. AS-59-502/2015, Nr. AS-56-502/2015, Nr. AS-195-556/2015, Nr. AS-193-556/2015, Nr. AS-192-556/2015).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Iš į bylą pateiktos pažymos apie 2010–2013 m. pensijos dydį (b. l. 9–10) matyti, kad pareiškėjui V. K. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio mėnesio. Pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį.

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas V. K., pateikęs teismui (išsiuntus paštu) skundą 2015 m. kovo 5 d., praleido procesinį trejų metų kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., terminą.

Nors pareiškėjas atskiruoju skundu prašo tenkinti jo prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir priimti skundą pilna apimtimi, tačiau pažymėtina, jog pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Pažymėtina, kad pareiškėjo atskirojo skundo teiginys, jog jis tikėjosi, kad pensijos nepriemoka bus išmokėta automatiškai, nesikreipiant į teismą, negali būti pakankamas pagrindas atnaujinti terminą skundui paduoti. Atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti per 2010 m. sausio mėnesio – 2011 m. gruodžio mėnesio laikotarpį susidariusią nepriemoką teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Šiuo klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje neprotingu laiko tarpu pripažino skundo padavimą teismui 2014 m. rugsėjo mėnesį, nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių. Analogiški vertinimai pateikti ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (žr. nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 21 d. Nr. AS525-924/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. AS756-1281/2014; 2014 m. gruodžio 17 d. Nr. AS822-1163/2014 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir skundą teismui paduoti kuo operatyviau, tačiau taip nesielgė, aplinkybių, kurias būtų galima laikyti objektyviomis kliūtimis ir svarbiomis termino kreiptis į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies praleidimo priežastimis, nenurodė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai neatnaujino pareiškėjui skundo padavimo termino dėl skundo reikalavimo, susijusio su valstybinės pensijos nepriemokos už 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį priteisimu, ir atsisakė priimti šį pareiškėjo skundo reikalavimą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė