A-321-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-321-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00390-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. P. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 8 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto, negu nustatyta teisės aktuose, buvo šalta ir drėgna. Tokios sąlygos laikytinos pareiškėjo kankinimu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis). Taip pat nurodė, kad kamerose yra priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Gyvenamosiose patalpose neužtikrinamas natūralus apšvietimas, rūkantieji asmenys laikomi su nerūkančiaisiais. Visa tai žemina asmens orumą. Nurodė, kad pareigūnai savo veiksmais sukelia konfliktines situacijas tarp įkalintų asmenų. Jos dažnai kyla ir esant psichologiniams bei fiziniams nepatogumams, kurie atsiranda dėl per mažo vienam asmeniui skiriamo (tenkančio) ploto. Pabrėžė, kad atvykus ar išvykstant iš Lukiškių TI-K, darant asmens ir jo daiktų apžiūras, tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir t. t.), asmuo, esant žemai oro temperatūrai, verčiamas nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Taip iš asmens ir jo asmeninių daiktų tyčiojamasi, žeminimas asmens orumas. Pareiškėjas, pagrįsdamas savo reikalavimą, rėmėsi, be kita ko, Seimo kontrolieriaus atliktu tyrimu (pažyma Nr.4D-2008/2-1277), per kurį nustatyti pažeidimai, pasak pareiškėjo, išlikę iki šiol, 2006 m. Europos Ministrų Komiteto rekomendacija, Konvencijos 3 straipsniu, Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalimi, Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Pasak pareiškėjo, dėl tyčinių neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, pareigūnų veikimo / neveikimo, nuolatinių provokacijų nebuvo užtikrintos teisės aktuose įtvirtintos laikymo sąlygos, dėl to pareiškėjas, kalintas nuo 2011 m. lapkričio 23 d. iki 2012 m. vasario 29 d., patyrė didžiulę emocinę, psichologinę, t. y. neturtinę žalą (CK 6.250 straipsnis): dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą ir kt., kurią vertino 8 000 Lt.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad pareiškėjas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą atvyko 2011 m. lapkričio 23 d. Pažymėjo, kad 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Atsakovo teigimu, Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiaus, nes į kalėjimą asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Nurodė, kad nuolat reikalauja iš suimtųjų palaikyti švarą ir tvarką kamerose, tam reikalingas inventorius visada yra išduodamas. Siekiant palaikyti švarą kamerose, atsakovas yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolatos atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Pabrėžė, kad pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2011 m. lapkričio 23 d. iki 2012 m. vasario 29 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K, pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 nustatytą minimalaus ploto (3,6 kv. m) reikalavimą. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią nustatytus reikalavimus, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Nurodė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje įrodymai, jog dėl kalinimo sąlygų, kurios neatitiko teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, buvo padaryta kokia nors neturtinė žala pareiškėjo psichikai, emocijoms, nepateikti. Pareiškėjas savo skundą grindė tik abstrakčiais teisiniais argumentais dėl asmens teisės į orumą pažeidimo, nėra pateikta įrodymų, jog pareiškėjas, kalėdamas Lukiškių TI-K, skundėsi dėl kalinimo sąlygų. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą praėjus ilgam laikui (beveik 2 metams), pagrįsdamas skundą abstrakčiais argumentais, pareiškė bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindė įrodymais, todėl teismas priėjo prie išvados, jog pareiškėjas nepatyrė neturtinės žalos.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti jo naudai 8 000 Lt.

Apeliaciniame skunde ir jo papildymuose pareiškėjas nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai akcentuoja, kad laikymo sąlygos Lukiškių TI-K prilygsta kankinimui ir laikytinos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Taip pat nurodo, kad kameros priskirtinos maitinimo patalpoms, nes maistas tiekiamas tiesiai į kameras, tačiau jose nėra užtikrinti maitinimo patalpoms keliami reikalavimai. Pabrėžia, kad kamerose nėra tinkamai įrengto tualeto, nėra suteikiama pakankamai tualetinio popieriaus, nėra sudaroma sąlygų palaikyti asmens higieną, tiekiamo maisto energetinė vertė per maža, atsižvelgiant į pareiškėjo sudėjimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas kildinamas iš pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Įvertinęs nagrinėjamos bylos duomenis (b. l. 9-27), apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, jog laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 23 d. iki 2012 m. vasario 29 d., t. y. 99 dienas pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius nebuvo pastovus, pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis kameros minimalus plotas svyravo nuo 1,98 kv. m iki 2,64 kv. m. Per visą pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį tik 2012 m. vasario 28 d. ryte pareiškėjui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, likusį laiką minimalaus ploto reikalavimai nebuvo užtikrinti, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje esančius įrodymus, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl sanitarinio mazgo neįrengimo ir kameros neatitikimo reikalavimams, keliamiems maitinimo patalpoms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nevertina, kadangi skunde pirmosios instancijos teismui tokių argumentų pareiškėjas nenurodė, o apeliacinės instancijos teisme nauji reikalavimai ar argumentai, kurie nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas pirmosios instancijos teisme, negali būti keliami (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., nutartis administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti kalinimam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Nors pateikti įrodymai nepatvirtina, kad nagrinėjamu atveju kalinimas laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 23 d. iki 2012 m. vasario 29 d. pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą ir higienos normas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, tačiau atsižvelgiant į visas pareiškėjo kalinimo aplinkybes, tai, jog tam tikru laikotarpiu pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma, gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, higienos reikalavimų pažeidimus, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Todėl teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas neturtinės žalos nepatyrė. Be to, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad vien pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama satisfakcija.

Nustatant žalos dydį, atsižvelgiama į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį (99 dienas ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, norma neatitiko reikalavimų), to pasekmes, higienos reikalavimų pažeidimus, į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 600 Eur (2 071,68 Lt). Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 600 Eur (2 071,68 Lt) neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 8 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui A. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 600 Eur (šešis šimtus eurų) (2 071,68 Lt) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys