A-602-420-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-420/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00475-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės G. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo biudžetinės įstaigos Palangos miesto rinkliavų centro prašymą atsakovei G. M. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas biudžetinė įstaiga Palangos miesto rinkliavų centras (toliau – ir pareiškėjas, ir Rinkliavų centras) prašymu (b. l. 5-7) ir patikslintu prašymu (b. l. 29-31) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės G. M. (toliau – ir atsakovė) 135 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą ir surinkimą.

Pareiškėjas prašyme nurodė, kad Palangos miesto savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba), įgyvendindama savarankiškąsias savivaldybės funkcijas atliekų tvarkymo srityje, 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais) nuo 2010 m. sausio 1 d. nustatė vietinę rinkliavą Palangos miesto savivaldybėje, patvirtino Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai) bei pavedė Rinkliavų centrui administruoti vietinę rinkliavą.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Nuostatų, patvirtintų Tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. T2-263, 2 punktu, pakeistų Tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70, 4 punktas vietinę rinkliavą apibrėžia kaip Tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti nuostatuose nustatyta tvarka. Vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus juridinius asmenis ir jų padalinius, turinčius leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje atliekų tvarkymo sistemoje. Vietinė rinkliava skaičiuojama pagal Tarybos nustatytus vietinės rinkliavos parametrus, kurie nurodyti Nuostatų 1 ir 2 prieduose bei valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir VĮ Registrų centras) duomenyse.

Pareiškėjas teigė, kad pagal VĮ Registrų centro duomenis atsakovė Palangos miesto savivaldybėje nuosavybės teise valdo, naudoja, disponuoja ¼ nekilnojamojo turto objekto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė naudojimo tikslinė paskirtis – gyvenamoji, todėl vadovaujantis nustatyta tvarka, atsakovė skolinga pareiškėjui 135,00 Lt, susidariusius už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovė 2013 m. kovo 25 d. raštu Nr. (4.6.)-C22-317 ir 2013-04-17 raštu Nr. (4.6.)-C22-382 kreipėsi į Rinkliavų centrą, siekdama pasinaudoti 100 proc. lengvata vietinės rinkliavos mokėtojams visus kalendorinius metus nesinaudojantiems nekilnojamojo turto objektu ir pristatė uždarosios akcinės bendrovės „Palangos vandenys“ (toliau – ir UAB „Palangos vandenys“) bei akcinės bendrovės LESTO (toliau ir AB LESTO) pažymas. Atsakovės prašymas buvo netenkintas, kadangi AB LESTO pažymoje nurodytas 135 kWh suvartotas elektros energijos kiekis neįrodo, kad atsakovė nesinaudoja nekilnojamuoju turtu, taip pat nesant atskiriems elektros įvadams kiekvienam bendraturčiui, Rinkliavų centras neturi galimybės vertinti, kiek elektros energijos sunaudojo kiekvienas bendraturtis.

Pareiškėjas pažymėjo, jog savivaldybės tarybos sprendimai dėl vietinių rinkliavų ir mokesčių, taip pat savivaldybės tarybos sprendimais patvirtintos taisyklės galioja visoje savivaldybės teritorijoje ir jų laikytis privalo visos institucijos, įstaigos, įmonės, gyventojai, taip pat į savivaldybės teritoriją atvykę kiti fiziniai ir juridiniai asmenys.

Atsakovė atsiliepime į pareiškėjo prašymą (b. l. 43-44) nurodė, kad su pareiškėjo reikalavimu nesutinka.

Pažymėjo, kad nėra vietinės rinkliavos mokėtoja, nes nėra komunalinių atliekų turėtoja. Šių aplinkybių, būtinų vietinės rinkliavos mokėjimo prievolei atsirasti, pareiškėjas nepatvirtino jokiais įrodymais. Byloje pareiškėjo pridėtas išrašas iš gyventojų registro patvirtina priešingą aplinkybę, kad atsakovė nuo 1997 m. balandžio 4 d. gyvena adresu (duomenys neskelbtini) ir moka vietinės rinkliavos mokestį. Tuo tarpu pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad ji turi nuosavybės teisę į ¼ turto (duomenys neskelbtini), niekaip nepatvirtina aplinkybės, kad šiuo adresu atsakovė yra komunalinių atliekų turėtoja.

Atsakovė teigė, jog pareiškėjui puikiai žinoma, kad (duomenys neskelbtini), nėra nei vieno viešo komunalinių atliekų surinkimo konteinerio, o ji nėra gyvenusi ir negyvena nurodytu adresu ir komunalinių atliekų surinkimo paslauga jai niekada nebuvo ir nėra teikiama. Dėl nurodytų aplinkybių manė, kad pareiškėjas nėra pateikęs įrodymų, patvirtinančių aplinkybių, sudarančių prašymo reikalavimų pagrindą, realų egzistavimą, todėl jo reikalavimas negali būti tenkinamas.

Atsakovė taip pat teigė, jog Nuostatuose rinkliavos mokesčio mokėjimas yra siejamas ne su faktiniu komunaliniu atliekų surinkimu, bet su nuosavybės teise valdomu turtu ir galimu atlieku atsiradimu, todėl manė, kad jie galimai prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui – Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 9 d. sprendimu (b. l. 68-74) patenkino pareiškėjo Rinkliavų centro prašymą: priteisė iš atsakovės G. M. Rinkliavų centrui 135,00 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. už ¼ dalį nekilnojamojo turto objekto, (duomenys neskelbtini); atsisakė tenkinti atsakovės G. M. atstovo prašymą priteisti 100 Lt turėtas išlaidas.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, konstatavo, kad savivaldybės, atsižvelgdamos į atitinkamus komunalinių atliekų tvarkymo ypatumus savivaldybės teritorijoje, teisės aktuose nustatytose ribose pačios sprendžia dėl tinkamiausio šios sistemos organizavimo modelio. Palangos miesto savivaldybės taryba 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 (su vėlesniais pakeitimais) nustatė Palangos miesto savivaldybės vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą ir patvirtino Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus. 2012 m. kovo 29 d. Palangos miesto savivaldybės taryba sprendimu Nr. T2-70 patvirtino naują Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų tvarkymą nuostatų redakciją (aktai paskelbti www.palanga.lt; www.pmrc.lt). Pagal Nuostatų reglamentavimą vietinės rinkliavos mokėtojas – fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus Lietuvos banką bei įmones, turinčias Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduotus Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Toks vietinės rinkliavos mokėtojo pasirinkimas atitinka Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nurodytą atliekų tvarkymo srityje taikomą principą „teršėjas moka“, reiškiantį, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas <...>. Iš šių nuostatų matyti, jog atliekų turėtojas tais atvejais, kai perduoda atliekas atliekų tvarkytojui, privalo padengti visas su jo perduotų atliekų tvarkymu susijusias išlaidas, kitaip tariant, jis privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su jo atliekų tvarkymu, t. y. jis privalo mokėti už tai, kad „teršia“.

Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistemos tikslas yra ne paslaugų atliekų turėtojams teikimas, bet bendrai atliekų surinkimo, vežimo, apdorojimo, atliekų šalinimo vietų steigimo, priežiūros (įskaitant priežiūra po jų uždarymo) veikla, siekiant užtikrinti, jog atliekos nekeltų pavojaus žmonių sveikatai ir aplinkai (Atliekų tvarkymo įstatymo 1 str. 1 d., 2 str. 12 ir 21 d., 5, 25, 28 ir 30 str.). Todėl nustatyta vietinė rinkliava iš esmės yra solidari prievolė finansuoti atliekų surinkimo ir tvarkymo organizavimą ir nėra vertinama kiek šioje atliekų šalinimo sistemoje dalyvaujantis vietinės rinkliavos mokėtojas per ją yra pašalinęs atliekų ir pan. Todėl nepagrįsti atsakovės atsisakymo mokėti vietinę rinkliavą argumentai, kad ji nesinaudoja nekilnojamuoju turtu ir neprivalo mokėti vietinės rinkliavos.

Šiuo metu galiojančioje Europos Sąjungos teisėje nėra teisės akto, kuris numatytų valstybėms narėms privalomą konkretų komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodą, todėl šis padengimas gali atitinkamos valstybės narės pasirinkimu būti užtikrinamas mokesčiais arba bet kuriuo kitu būdu. Atsižvelgiant į tai, kad Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“, kuris į nacionalinę teisės sistemą buvo perkeltas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus, bei sąvoka „atliekų turėtojas“, kuri visose valstybės narėse aiškinama vienodai (Direktyvos 2006/12/EB preambulės 3 p., 1 str. 1 d. c p.), savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet byloje aptariamu būdu.

Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis (b. l. 10-12) nustatyta, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso ¼ dalis pastato – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 46,08 kv. m., pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (vieno buto pastatai), baigtumas 100 procentų, todėl vadovaujantis Nuostatų 1 priedu, metinė vietinė rinkliava yra skaičiuojama 180 Lt. Kadangi atsakovė pagal Nuostatus yra vietinės rinkliavos mokėtoja, jai pagrįstai buvo paskaičiuota ¼ metinės rinkliavos – 45 Lt, rinkliava per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. sudaro 135 Lt.

Teismas pažymėjo, kad teisėkūros subjektas atskaitos tašku vietinės rinkliavos apskaičiavimui bei mokėjimui pasirinko nekilnojamojo turto valdymą, naudojimą ir disponavimą, t. y. nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.37 str.), todėl atsakovė pagal Nuostatų 5 punktą pripažįstama vietinės rinkliavos mokėtoja ir privalėjo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Dėl atsakovės argumento, kad nėra pristatytas atliekų šalinimo konteineris, todėl ši paslauga nėra teikiama, teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vieningą teisminę praktiką, yra konstatavęs, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) CK 6.584 straipsnio 1 dalies prasme, o vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Vietinės rinkliavos mokėtoju asmuo tampa pagal tam tikrus kriterijus, šiuo atveju nekilnojamojo turto valdymą. Atsakovei nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objekto dalis ir pagal šį kriterijų atsakovė yra vietinės rinkliavos mokėtoja, tačiau yra numatyta išimtis, suteikianti teisę vietinės rinkliavos mokėtojui kreiptis į vietinės rinkliavos administratorių, prašant atleisti nuo vietinės rinkliavos mokėjimo. Ši teisė yra paties vietinės rinkliavos mokėtojo diskrecija ir pats asmuo turi kreiptis dėl tokios lengvatos taikymo.

Kaip matyti iš 2013 m. kovo 25 d. rašto Nr. (4.6.)-C22-317 (b. l. 13) ir 2013 m. balandžio 17 d. rašto Nr. (4.6.)-C22-382 (b. l. 17), atsakovė kreipėsi dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, teigdama, kad nesinaudoja nekilnojamojo turto objektu. 2013 m. balandžio 11 d. Palangos miesto rinkliavų centras raštu Nr. (4.6)-317-C23-432 (b. l. 16) ir 2013 m. gegužės 6 d. raštu Nr. (4.6)-382-C23-485 (b. l. 18) atsisakė patenkinti atsakovės prašymą dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos sumokėjimo, kadangi nėra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad atsakovė nesinaudojo nekilnojamojo turto objektu. Sprendimų, kuriais atsisakyta tenkinti pateiktus prašymus dėl lengvatos suteikimo, atsakovė neginčijo ir šios bylos nagrinėjimo dalyku nėra šių atsisakymų teisėtumas. Konstatavus, kad atsakovė nebuvo atleista nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, teismas nematė teisinių prielaidų konstatuoti, kad jai nekyla prievolė mokėti vietinę rinkliavą.

Atsakovė kėlė abejonę dėl Nuostatų, kaip norminio akto, atitikties Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui, kadangi Nuostatuose nėra numatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį atliekų kiekį. Teismas pažymėjo, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-508-609 pripažino, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. T2-263 ir 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70 pakeisti Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai ta apimtimi, kuria nenumatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui.

Tačiau teismas pažymėjo tai, kad šiuo atveju būtina įvertinti tai, kad ginčas šioje byloje kyla ne dėl šalinamo atliekų kiekio ir galimybės vietinę rinkliavą atsakovui mokėti pagal faktinį atliekų kiekį. Ginčas šioje byloje kyla atsakovei teigiant, kad ji išvis nėra vietinės rinkliavos mokėtoja – komunalinių atliekų turėtoja, t. y. nesinaudoja buitinių atliekų šalinimo ir tvarkymo sistema įvardijamame objekte, todėl jai nekyla prievolė mokėti vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vieningą teisminę praktiką, yra konstatavęs, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) CK 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Dėl to teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo šioje byloje tirti Nuostatų, kaip norminio akto, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms.

Teismas konstatavo, kad atsakovė nevykdė prievolės mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl pareiškėjui iš atsakovės priteista 135,00 Lt įsiskolinimo suma (CK 6.38 str.).

Dėl reikalavimo priteisti bylinėjimosi išlaidas teismas pažymėjo, kad sprendimas nėra priimtas atsakovės naudai Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio prasme, todėl reikalavimas dėl 100 Lt išlaidų priteisimo atmestas kaip nepagrįstas. Be to, notarinio įgaliojimo išdavimas nepriskirtinas prie išlaidų, numatytų ABTĮ 44 straipsnyje.

III. Atsakovė G. M., nesutikdama su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 77-78), kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti.

Apeliaciniame skunde dėstomi tokie pagrindiniai argumentai:

1. Teismas, nustatęs, kad norminiai aktai, kuriais remiasi pareiškėjas, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui, vis tiek tenkino pareiškėjo prašymą.

2. Teismas netinkamai kvalifikavo ginčo santykį ir padarė neteisėtą išvadą, kad nėra ginčo dėl galimybės mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį atliekų kiekį. Atsakovės manymu, jei turėtų galimybę deklaruoti atliekas ir mokėti pagal atliekų kiekį, ji neturėtų mokėti, kadangi ji negyvena ir neturi atliekų adresu (duomenys neskelbtini).

3. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kur konstatuota, kad tais atvejais, kai yra įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, pastarajam tenkanti mokėtina suma turėtų būti apskaičiuojama pagal minėta atliekų kiekį. Priešingu atveju, t. y. mokėtinos vietinės rinkliavos dydį apskaičiuojant pagal galinčių susidaryti atliekų kiekį, kai yra objektyvi galimybė nustatyti konkretų atliekų kiekį, būtų peržengiama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011).

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 84-85), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje I-508-609/2013 yra apskųstas apeliacine tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, galėjo ir privalėjo remtis Palangos miesto savivaldybės tarybos priimtais sprendimais. Be to, net jei administracinėje byloje I-508-609/2013 ir būtų tenkintas apeliacinis skundas, pagal ABTĮ 116 straipsnio 1 dalį norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Taigi atsakovė bet kokiu atveju negalėtų deklaruoti savo komunalinių atliekų už ankstesnį laikotarpį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas Rinkliavų centras prašymu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės G. M. 135 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 9 d. sprendimu patenkino pareiškėjo prašymą ir priteisė iš atsakovės Rinkliavų centrui 135,00 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad jei turėtų galimybę deklaruoti atliekas ir mokėti pagal atliekų kiekį, mokėti jai nereikėtų, kadangi ji negyvena ir neturi atliekų adresu (duomenys neskelbtini).

Pagal bylos aplinkybes matyti, kad pareiškėjas atsakovės pareigą mokėti ginčo rinkliavą kildina iš Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 patvirtintų Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (keisti 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T2-316, 2010 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. T2-149, 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T2-320, 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. T2-350, Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 2T-70 minėti savivaldybės tarybos sprendimai pripažinti netekusiais galios ir patvirtinti nauji Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai). Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimo 2012 m. kovo 29 d. Nr. T2-70 3 punkte įtvirtinta, kad Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 1 priedas įsigalioja nuo 2013 m. sausio 1 d., todėl ši redakcija nagrinėjamo ginčo atveju nėra aktuali.

Nuostatų 5 punkte įtvirtinta, kad vietinė rinkliava – tai Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, kuria kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti šiuose Nuostatuose nustatyta tvarka. Pagal Nuostatų 5 punktą vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus įmones, turinčias TIPK (Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus). Pagal Nuostatų 16 punktą vietinė rinkliava skaičiuojama pagal Palangos miesto savivaldybės tarybos nustatytus Vietinės rinkliavos parametrus, kurie nurodyti šių Nuostatų 1 ir 2 prieduose.

Remiantis aptartu reguliavimu, galima spręsti, kad aptariamą vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, turintys nekilnojamojo turto Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, t. y. pagal bendrą taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (pvz., 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012). Kitaip tariant, savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Be to, vietinė rinkliava vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012; 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje pažymėjo, jog vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pasisakė, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, aptartą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, konstatuoja, kad atsakovės argumentai dėl to, jog ji savo nekilnojamuoju turtu nesinaudoja ir todėl atliekų nesusidaro, nepaneigia jos pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Byloje nėra ginčo, kad atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise nuo 1995 m. spalio 17 d., t. y. ir ginčo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., priklausė ¼ dalis gyvenamojo namo ir kitų statinių, esančių adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 10-12). Taigi atsakovė laikytina atliekų turėtoja Nuostatų 5 punkto prasme, dėl ko ji turi pareigą mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Tai lemia, kad nagrinėjamu atveju vertinimo, jog atsakovė pagal Nuostatų 5 punktą yra laikytina ginčo vietinės rinkliavos mokėtoja, negali paneigti jos nurodomi argumentai, kad jai komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos nebuvo teikiamos ir kad ji atliekų neturėjo. Minėtam vertinimui neturi įtakos ir tai, kad pareiškėjas nėra sudaręs sutarties su atsakove dėl atliekų surinkimo ir tvarkymo. Todėl šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-508-609/2013 pripažino, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ 2 punktu patvirtinti ir 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ pakeisti Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai ta apimtimi, kuria nenumatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui. Šis 2013 m. birželio 14 d. sprendimas buvo apskųstas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. 2014 m. gegužės 28 d. administracinė byla Nr. A143-355/2014 išnagrinėta, byla nutraukta, sprendimas panaikintas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje individualioje administracinėje byloje nėra pagrindo inicijuoti naujos norminės bylos dėl norminio akto – Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų – teisėtumo tyrimo, nes byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo vertinti galimybės aptariamą vietinę rinkliavą už ginčo laikotarpį skaičiuoti pagal faktiškai iš atsakovės surinktų (jos perduotų) ir sutvarkytų komunalinių atliekų kiekį. Išplėstinė teisėjų kolegija jau minėtoje byloje pažymėjo, jog, nesant atitinkamų norminių teisės aktų nuostatų, individualią bylą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą priteisimo, kurioje taikytini rinkliavos nuostatai buvo pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams tiek, kiek juose nenumatyta (jokia) galimybė šią rinkliavą mokėti pagal faktinį šių atliekų kiekį, nagrinėjantis administracinis teismas nukrypti nuo rinkliavos nuostatų gali tik tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai ir kiti duomenys leidžia nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį. Ir priešingai – tais atvejais, kai bylos duomenys nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog iš konkretaus rinkliavos mokėtojo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal minėtą faktinį atliekų kiekį, šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Pažymėtina, kad atsakovei teismo nutartimi buvo siūloma pateikti papildomus įrodymus, kurie leistų teigti, kad atsakovė pageidavo mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį (b. l. 89-90), tačiau jokių duomenų pateikta nebuvo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad byloje esantys įrodymai, t. y. 2013 m. kovo 22 d. AB LESTO raštas Nr. 53530-689 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame nurodoma, kad atsakovė laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. sunaudojo 135 kWh elektros energijos (b. l. 14) ir 2013 m. kovo 22 d. UAB „Palangos vandenys“ pažyma Nr. (11.6.)IS-428, kurioje nurodoma, kad atsakovė laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. nebuvo sudariusi geriamojo vandens pirkimo – pardavimo ir buitinių nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo sutarties (b. l. 15) nesudaro pagrindo išvadai, jog atsakovė namu, esančiu (duomenys neskelbtini), nesinaudoja. Pažymėtina, kad VĮ Registrų centro pažyma patvirtina, kad atsakovei priklausančiame gyvenamajame name nėra vandentiekio, todėl pažyma dėl geriamojo vandens pirkimo – pardavimo ir buitinių nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo sutarties nesudarymo negali patvirtinti nesinaudojimo gyvenamuoju namu fakto (b. l. 10). Iš byloje esančių 2013 m. kovo 25 d. rašto Nr. (4.6.)-C22-317 (b. l. 13) ir 2013 m. balandžio 17 d. rašto Nr. (4.6.)-C22-382 (b. l. 17) matyti, kad atsakovė kreipėsi į pareiškėją dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, teigdama, kad nesinaudoja nekilnojamojo turto objektu. 2013 m. balandžio 11 d. Palangos miesto rinkliavų centras raštu Nr. (4.6)-317-C23-432 (b. l. 16) ir 2013 m. gegužės 6 d. raštu Nr. (4.6)-382-C23-485 (b. l. 18) atsisakė patenkinti atsakovės prašymą dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos sumokėjimo, nes nėra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad atsakovė nesinaudojo nekilnojamojo turto objektu. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sprendimų, kuriais atsisakyta tenkinti pateiktus prašymus dėl lengvatos suteikimo, atsakovė neginčijo ir šios bylos nagrinėjimo dalyku nėra šių atsisakymų teisėtumas. Kadangi atsakovė nepagrindė, kad aptariamu laikotarpiu jos komunalinės atliekos nebuvo ir negalėjo būti tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kurie leistų teigti, kad ji pageidavo mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį iš jos surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad konkretūs vietinės rinkliavos dydžiai yra įtvirtinti Nuostatų priede, kur numatytas metinės vietinės rinkliavos dydis litais. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, sprendė, kad atsakovės nesumokėta vietinė rinkliava per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. sudaro 135 Lt. Kadangi atsakovė nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde neginčija priteistinos sumos dydžio, teisėjų kolegija sutinka su šia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovės G. M. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė