A-846-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-846-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00839-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras skundą atsakovei G. Š., dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir KRATC) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės 1 119,09 Lt (324,35 Eur) nesumokėtos vietinės rinkliavos už atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Prašyme nurodė, kad pagal 2007 m. kovo 29 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-426 patvirtintus Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), už komunalinių atliekų surinkimą nustatoma privaloma įmoka, galiojanti Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje. Vietinė rinkliava skaičiuojama tiems asmenims, kurie nuosavybės teise ar kitu teisėtu pagrindu valdo nekilnojamąjį turtą, o konkretus rinkliavos dydis apskaičiuojamas priklausomai nuo nekilnojamojo daikto pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties. Vietinės rinkliavos administratoriumi paskirtas KRATC, kuriam 2007 m. liepos 9 d. Koncesijos sutarties Nr. J4-831 pagrindu suteikta teisė administruoti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Pagal Nuostatų 25 punktą pareiškėjui yra pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Mokėjimo pranešimus už komunalinių atliekų tvarkymą suformuoja bei teikia mokėtojams KRATC (Nuostatų 24 p. ir 26 p.), o vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą turi būti sumokama į pareiškėjo surenkamąją sąskaitą, iš kurios gautos lėšos pervedamos į Klaipėdos skyriaus valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamąją Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto sąskaitą. Nuostatų 36 punktas nustato, kad nesumokėtą vietinę rinkliavą iš rinkliavos mokėtojų išieško KRATC. Pareiškėjo vertinimu, minėtos aplinkybės patvirtina jo reikalavimo teisėtumą.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas ir (ar) medžiagų bei gaminių, tarp jų – pakuotės, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas. Nuostatų 5 punkte apibrėžiama, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą – tai Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkime iš šių atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti Nuostatuose nustatyta tvarka. Nuostatų 49 punktas nustato, kad vietinės rinkliavos lengvatas ir jų taikymo metodus nustato Savivaldybės taryba. Vertinant tai, bei aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad komunalinių atliekų turėtojai galėtų nemokėti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą tik esant atitinkamam Savivaldybės tarybos sprendimui, kurio šiuo atveju nėra.

Nurodė, kad atsakovė vietine rinkliava apmokestinama už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. Vietinė rinkliava apskaičiuota pagal viešojo registro duomenis, pagal kuriuos atsakovė iki 2014 m. balandžio 22 d. turto pardavimo iš varžytinių, nuosavybės teise valdė butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėda, kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (butų), bendras plotas 63,62 kv. m.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir iš atsakovės pareiškėjui priteisė 959,34 Lt (277 Eur) nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2014 m. balandžio 30 d., kitą prašymo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 31 p., Atliekų tvarkymo įstatymo 25 str). Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1–2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 patvirtino Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus, pagal, kurių 3 punktą vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus Lietuvos banką bei įmones turinčias Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduotus Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Pagal Nuostatų V skyrių ir Nuostatų 1 priedą vietinė rinkliava apskaičiuojama pagal vietinės rinkliavos mokėtojui priklausančio ar kitu teisėtu pagrindu valdomo nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pažymėjo, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis nustatė, kad nekilnojamojo turto objektas – butas, kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (butų), esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėda, laikotarpiu už kurį apskaičiuota vietinė rinkliava, t. y. nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2014 m. balandžio 22 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu Nr. S1-268982, nuosavybės teise priklausė atsakovei G. Š.. 2014 m. liepos 17 d. pažyma teismui apie skolą dėl vietinės rinkliavos Nr. (8.2)-5R-1523 patvirtina, jog atsakovei nurodytu laikotarpiu už nekilnojamojo turto objektą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėda, apskaičiuota mokėtina vietinė rinkliava 1 119,09 Lt. Duomenų, kad atsakovė būtų kreipusis nustatyta tvarka dėl kitos metinės vietinės rinkliavos (nulinės) už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą taikymo ir būtų atleista nuo rinkliavos mokėjimo, nėra. Iš pažymos apie įsiskolinimą ir 2014 m. birželio 30 d. pakartotinio mokėjimo pranešimo matyti, kad atsakovei buvo suformuotas mokėjimo pranešimas apmokėti 1 119,09 Lt vietinės rinkliavos įsiskolinimą. Mokėtina vietinė rinkliava apskaičiuota pagal nekilnojamojo turto objekto paskirtį. Atsakovė nevykdė prievolės mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl pareiškėjas įgijo reikalavimo teisę į prievolės įvykdymą (Civilinio kodekso 6.38 str.).

Teismas ex officio sprendė, jog šioje administracinėje byloje spręstina dėl senaties termino taikymo. Nurodė, kad Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra penkeri metai, o pagal MAĮ 107 straipsnio 2 dalį, mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos. MAĮ 107 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad suėjus mokesčio priverstinio išieškojimo terminui, pasibaigia ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas. MAĮ nenumato galimybės atnaujinti priverstinio išieškojimo termino, todėl šis terminas laikytinas naikinamuoju. Pabrėžė, kad vadovaujantis 2008 m. gruodžio 23 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-426 patvirtintais Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais (redakcija galiojusia iki 2011 m. sausio 1 d.) pranešimas apie apskaičiuotą vietinę rinkliavą už kalendorinius metus atsakovei turėjo būti pateiktas iki 2009 m. sausio 20 d. ir vietinė rinkliava už pirmą ketvirtį sumokėta iki 2009 m. vasario 15 d., už antrą ketvirtį iki 2009 m. balandžio 15 d., už trečią ketvirtį iki 2009 m. liepos 15 d. Pareiškėjas prašymu į teismą kreipėsi 2014 m. rugpjūčio 4 d. ir ši data laikytina kreipimosi į teismą priverstinio skolos išieškojimo procedūros pradžia. Teismas sprendė, kad vietinės rinkliavos skolos išieškojimui už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d. yra pasibaigęs priverstinio išieškojimo senaties terminas, todėl prašymas priteisti vietinę rinkliavą už šį laikotarpį atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas KRATC apeliaciniame skunde prašo 2014 m. rugsėjo 23 d. Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde ir papildomuose paaiškinimuose nurodė šiuos argumentus:

1) teismas nepagrįstai vadovavosi MAĮ nuostatomis. Mokestiniai teisiniai santykiai negali būti lyginami su rinkliaviniais teisiniais santykiais, dėl skirtingo objekto, subjektų ir teisinio reglamentavimo. Vietinės rinkliavos nėra nurodytos, kaip vienas iš mokesčių (MAĮ 13 str.), kuriems taikomas minėtas įstatymas, be to mokestinio santykio subjektai, pagal MAĮ 2 straipsnio 13 dalį yra valstybės įstaiga ar institucija, mokesčių administratoriai, administruojantys 13 straipsnyje išvardytus mokesčius. Vietinės rinkliavos mokėtojas taip pat negali būti tapatinamas su mokesčių mokėtoju MAĮ prasme;

2) ginčo teisinį santykį reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kuris tiksliai apibrėžia valstybės rinkliavą ir vietinę rinkliavą. Be to, vietinių rinkliavų nustatymas yra savarankiška savivaldybių funkcija (Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taigi tik savivaldybės kompetencija yra atleisi vietinės rinkliavos mokėtojus nuo mokėjimo.

3) teismas netinkamai taiko Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymą, ko pasekoje netinkamai perskaičiuojama litų suma į eurus. Apskaičiuotai vietinei rinkliavai už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą neturėtų būti taikoma įstatymo nuostata numatanti, jog po litų perskaičiavimo į eurus, skaičius apvalinamas vieno euro tikslumu (Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 7 str. 4 d.). Taikant tokį litų į eurus perskaičiavimo būdą, kurį pritaikė pirmosios instancijos teismas, į savivaldybės biudžetą nebus surinkta apskaičiuota vietinės rinkliavos suma, ko pasekoje atsiras biudžeto deficitas. Kita vertus, pritaikius tokį valiutos konvertavimą, skolininkui sumažėja mokėtina vietinės rinkliavos suma, o tai pažeidžia teisingumo principą tiek pareiškėjo, tiek savivaldybės, tiek kitų vietinės rinkliavos mokėtojų atžvilgiu;

4) teismas neteisingai aiškino MAĮ 107 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl penkerių metų senaties termino skaičiavimo. Administracinių teismų praktikoje konstatuota, jog senaties terminas yra nukreiptas į jau patvirtinto mokesčio išieškojimo laikotarpį. Kol vyksta mokestinis ginčas šis terminas netaikomas ir neskaičiuojamas, nes mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties termino eiga tuo metu dar nėra prasidėjusi. Šis terminas prasidės, jei teismas priims mokesčio mokėtojui nepalankų galutinį baigiamąjį aktą, o ne nuo teisės kreiptis į teismą dėl priverstinio vietinės rinkliavos išieškojimo atsiradimo dienos;

5) Nagrinėjamoje administracinėje byloje taip pat negali būti taikoma MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostata, jog „jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti ir perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 d.“ Pagal patvirtintus Nuostatus (2008 m. gruodžio 23d sprendimo Nr. T2-426 redakcija), vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą apskaičiuojama už einamuosius kalendorinius metus ir apie apskaičiuotą vietinę rinkliavą mokėtojas informuojamas mokėjimo pranešimu. Iš MAĮ 68 straipsnio 1 dalies turinio aišku, kad ši nuostata apibrėžia mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį. Kreipimosi į teismą dieną KRATC naujai ne apskaičiuoja ir ne perskaičiuoja vietinės rinkliavos, o kreipiasi į teismą dėl atitinkamais metais (už 2008 metus vietinė rinkliava apskaičiuota 2008 metais, už 2009 metus vietinės rinkliava apskaičiuota 2009 metais) jau apskaičiuotos ir rinkliavos mokėtojui atitinkamais mokėjimo pranešimais nurodytos vietinės rinkliavos priteisimo, nes rinkliavos mokėtojas nevykdo pareigos mokėti rinkliavą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo iš atsakovės G. Š. už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2014 m. balandžio 30 d.

Pareiškėjas atsakovės pareigą mokėti ginčo rinkliavą kildina iš Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 patvirtintų Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T2-426, kuris įsigaliojo 2009 m. sausio 1 d., buvo patvirtinta nauja nuostatų redakcija. Dar kartą naują nuostatų redakciją Klaipėdos miesto savivaldybės taryba patvirtino 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T2-330 (su vėlesniais pakeitimais) (toliau – ir Nuostatai). Remiantis Nuostatų 3, 5 ir 15.1 punktais, vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, turintys nekilnojamojo turto Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovei ginčo laikotarpiu nuosavybės teise priklausė butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdos mieste. Todėl atsakovė G. Š. laikytina vietinės rinkliavos mokėtoja Nuostatų 5 punkto prasme ir ji turi pareigą mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Šiame kontekste pažymėtina, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl atsakovės pareigos mokėti nustatyto dydžio vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu bei sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl atsakovės apmokestinimo vietine rinkliava pagrįstumo ir teisėtumo, jų nebekartoja ir plačiau dėl jų nepasisako.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo vadovautasi Mokesčių administravimo įstatymu dėl senaties terminų laikotarpiui nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2009 m. spalio 1 d. Be to, pasak pareiškėjo, teismas netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymą, kas nulėmė klaidingą galutinę vietinės rinkliavos aritmetinę išraišką.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra nurodęs (Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.), jog mokesčių teisiniuose santykiuose senaties terminai, per kuriuos gali būti išieškomi mokesčiai (tame tarpe rinkliavos ir kiti privalomi mokėjimai), paprastai yra nustatomi arba konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančiame teisės akte, arba Mokesčių administravimo įstatyme, kuris konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančio teisės akto atžvilgiu yra bendroji teisės norma, t. y. šios teisės normos tarpusavyje sąveikauja, kaip specialioji ir bendroji teisės normos. Atitinkamai Rinkliavų įstatyme nuostatos dėl senaties terminų nėra įtvirtintos, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012). Taigi pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl senaties termino taikymo pareiškėjo reikalavimui dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo, nepagrįstai vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis.

Tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsniu, reglamentuojančiu mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatį, kadangi šiuo atveju taikytina Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta, jog tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Pažymėtina, jog tokios praktikos analogiškose bylose nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012).

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas su pareiškimu dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo į teismą kreipėsi 2014 m. rugpjūčio 4 d. (b. l. 3). Taigi, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui iš atsakovės priteistina vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuojama už einamuosius (2014 m.) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo 2014 m. sausio 1 d., t. y. už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju yra pasibaigęs senaties terminas, per kurį pareiškėjas turi teisę reikalauti iš atsakovo sumokėti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą už 2009 metus. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje atitinkamai keistinas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės nesumokėtos vietinės rinkliavos sumą ir už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2009 m. spalio 1 d., t. y. iš viso 1 119,09 Lt

Dėl pareiškėjo argumento, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymą, teisėjų kolegija sutinka, kad šiuo atveju netaikytina minėto įstatymo 20 straipsnio 1 dalis, numatanti, kad teismai, kitos institucijos ir pareigūnai, kurie vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu ir kitais įstatymais skiria pinigines baudas ar nustato kitas pinigines prievoles, surašydami administracinį nurodymą, priimdami sprendimą skirti baudą ar nustatyti piniginę prievolę, kurių sumokėjimo terminas apima ir euro įvedimo datą, skiriamos baudos ar nustatomos prievolės piniginės išraiškos dydžius nurodo litais ir eurais taikydami perskaičiavimo kursą ir šio įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytą apvalinimo taisyklę.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 24 straipsnio 2 dalis numato, jog siekiant užtikrinti mokesčių mokėjimą eurais (taip pat išankstinį mokėjimą), mokesčių teisės aktais nustatyti mokesčiai, rinkliavos ir kitos įmokos, delspinigiai ir baudos, išskyrus atvejus, kai delspinigiai ir baudos yra nurodyti ir eurais šio įstatymo 20 straipsnyje nustatyta tvarka, pagal mokestinės paskolos sutartį mokamos palūkanos ir jų delspinigiai, ir piniginiai užstatai, kurie iki euro įvedimo dienos arba pagal šio įstatymo 23 straipsnį buvo apskaičiuoti litais, nuo euro įvedimo dienos perskaičiuojami į eurus taikant perskaičiavimo kursą ir šio įstatymo 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas apvalinimo taisykles.

Pagal Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 7 straipsnio 2 dalį, kai pinigų sumos litais perskaičiuojamos į eurus ar pinigų sumos eurais perskaičiuojamos į litus, išskyrus šiame straipsnyje numatytas išimtis, taikomas perskaičiavimo kursas ir apvalinimas atliekamas pagal matematines skaičių apvalinimo taisykles: jeigu po paskutinio skaitmens, iki kurio apvalinama, skaitmuo yra 5 arba didesnis negu 5, prie paskutinio skaitmens yra pridedamas vienetas, jeigu skaitmuo po paskutinio skaitmens, iki kurio apvalinama, yra mažesnis negu 5, paskutinis skaitmuo lieka nepakitęs.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjui iš atsakovės priteistina 1 119,09 Lt dydžio nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą suma. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 24 straipsnio 2 dalimi ir 7 straipsnio 2 dalimi, perskaičiavus šią sumą į eurus, ji yra lygi 324,11 Eur.

Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinkamai keistinas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės 324,11 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. už nekilnojamojo turto objektą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdos mieste.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimą pakeisti priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras iš atsakovės G. Š. 324,11 Eur (tris šimtus dvidešimt keturis eurus ir vienuolika euro centų) nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys