AS-525-1010-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS525-1010/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03561-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. D. (S. D.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. D. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. D. 2014 m. liepos 22 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5, 11–15), prašydamas:

1) įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM), išmokėti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 4 342,78 Lt; 2) panaikinti VRM 2014 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. 1D-4838(11); 3) atnaujinti skundo padavimo terminą; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad kai nuo 2010 m. sausio 1 d. pradėjo gauti sumažintą valstybinę pensiją, pareiškėjas preziumavo, jog Laikinasis įstatymas neprieštarauja Konstitucijai, todėl ir nesiėmė jokių veiksmų. Tik Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą pareiškėjas sužinojo, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. mokant sumažintą pensiją buvo pažeistos jo teisės. Todėl 2014 m. birželio 10 d. kreipėsi į VRM dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo, tačiau VRM atsisakė tą padaryti. Pareiškėjui yra žinoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje išaiškinta, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas, o pirmos sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Pareiškėjas mano, kad skundo padavimo teismui terminą praleido dėl svarbių priežasčių, nes apie pažeistą teisę iš esmės sužinojo tik Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. Be to, pagal Laikinojo įstatymo 16 straipsnį, Vyriausybė buvo įpareigota parengti ir patvirtinti sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmą. Būdamas lojalus Lietuvos valstybei pareiškėjas tikėjosi, kad valstybės institucijos nauju įstatymu pašalins jo pažeistas teises. Pareiškėjas rėmėsi ir LVAT 2014 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, aiškino, kad tinkamai ginti teises jam sutrukdė aiškaus teisinio reguliavimo, kaip ginti pažeistą teisę, nebuvimas, nes įstatymų leidėjas buvo nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos ir ribojimų klausimų, kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 24 d. nutartimi (b. l. 17–19) pareiškėjo S. D. prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą atmetė ir atsisakė priimti skundą. Nutarčiai įsiteisėjus skundą su priedais grąžino pareiškėjui.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi, siekdamas prisiteisti dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, tačiau ši asmens teisė nėra absoliuti – ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka. Vienas iš tokios tvarkos reikalavimų – skundo padavimas nustatytu terminu. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama ginčą dėl Laikinojo įstatymo taikymo neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, taip pat 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas. Taip pat išaiškino, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Taip pat LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pažymėjo, kad, nors valstybinė pensija yra mokama kiekvieną mėnesį, tai nereiškia, kad pareiškėjas kiekvieną mėnesį, kada jam būdavo išmokama sumažinta valstybinė pensija, iš naujo sužinodavo apie savo teisių pažeidimą, todėl pažeidimo pasekmių skaidymas etapais nėra pagrįstas.

Pareiškėjas dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos į teismą kreipėsi 2014 m. liepos 21 d. (tą dieną išsiuntė skundą paštu). Pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus (apie valstybinės pensijos sumažinimą taikant Laikinojo įstatymo nuostatas) vėliausiai tapo (turėjo tapti) žinoma 2010 m. vasario mėnesį, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis. Tą skunde pripažįsta ir pats pareiškėjas. Taigi į teismą kreipėsi praleidęs skundo padavimo terminą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad termino praleidimo priežasčių svarbumą lemia aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis skundui į teismą paduoti arba turėjo įtakos jo valiai ir jo pasirinktam elgesiui. Kalbant apie procesinių terminų skaičiavimo pradžią, pirmiausia reikia pažymėti, kad pareiškėjai negali laukti neribotą laiką iki kreipimosi į teismą. Pareiškėjai privalo rodyti tam tikrą apdairumą ir nedelsdami pateikti skundą teismui. Nagrinėjamu atveju iš viešosios erdvės (visuomenės informavimo priemonės plačiai nušvietė aktualų šiai bylai klausimą) valstybines pensijas gaunantiems asmenims turėjo būti gerai žinoma, kad dalis tokias pensijas gaunančių asmenų pradėjo ginti savo pažeistą teisę teisme dar tuomet, kai Konstitucinis Teismas nebuvo gavęs prašymo tirti atitinkamų teisės aktų, kuriais sumažintos valstybinės pensijos, atitiktį Konstitucijai, ir tik tų asmenų aktyvių pastangų dėka administraciniai teismai kreipėsi į Konstitucinį Teismą. Po to buvo viešai paskelbta, kad Konstitucinis Teismas nagrinės atitinkamą konstitucinės justicijos bylą. Viena veiksmingiausių asmens, kuris mano, kad jo teisės yra pažeidžiamos, teisinės gynybos priemonių yra operatyvus teisminio proceso dėl pažeistų teisių atkūrimo inicijavimas. Griežtu procesinių terminų skaičiavimu yra siekiama skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatyme nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galbūt pažeistų teisių gynybą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr. LVAT 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Pareiškėjo nurodytos priežastys negali būti pripažintos svarbiomis, nes jos priklausė nuo jo paties pasirinkto elgesio. Pareiškėjas nenurodė jokių svarbių ir objektyvių priežasčių ir nepateikė įrodymų, dėl kurių būtų pagrindas atnaujinti procesinį skundo dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo padavimo terminą. Pareiškėjui vėliausiai nuo 2010 m. vasario mėnesio, kai gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, buvo (turėjo būti) žinoma apie valstybinės pensijos mažinimą.

Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavus valstybinių pensijų mažinimo neteisėtumą, ir netgi po jo įsiteisėjimo 2012 m. rugsėjo 21 d., dar nebuvo pasibaigęs procesinis skundo padavimo terminas. Pareiškėjas objektyviai nepagrindė, kodėl po Konstitucinio Teismo nutarimo įsiteisėjimo delsė ginti savo pažeistą teisę teisme. Pareiškėjas aiškina, kad laukė, kol įstatymų leidėjas nustatys neišmokėtų valstybinių pensijų išmokėjimo tvarką, tačiau jokia valstybės institucija nežadėjo tuoj pat atkurti sumažintų nagrinėjamos rūšies pensijų, todėl pareiškėjas nebuvo įgijęs teisėto lūkesčio ir neturėjo pagrindo laukti valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo greitu laiku.

Pareiškėjas taip pat nenurodė objektyvių aplinkybių, kodėl po LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateikto išsamaus išaiškinimo apie teisės į valstybinės pensijos nepriemoką gynimo tvarką ir terminus delsė kreiptis į teismą ir skundą teismui išsiuntė tik 2014 m. liepos 21 d. Minėta, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turi ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą, o vadovaujantis pareiškėjo nurodoma motyvacija, teismai dar trejus metus po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo (o gal net po LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 priėmimo) turės pareigą atnaujinti praleistus terminus analogiškose bylose.

Darytina išvada, kad pareiškėjas nerūpestingai ilgai delsė ginti savo pažeistas teises teisme. Todėl prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą netenkintinas. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, ir vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu atsisakytina priimti pareiškėjo skundą dėl reikalavimo priteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Reikalavimas dėl VRM sprendimo yra išvestinis iš pirmojo reikalavimo, todėl atsisakius priimti pastarąjį, atsisakytina priimti ir išvestinį reikalavimą.

Neišnagrinėjus bylos iš esmės, nenagrinėjamas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. Pareiškėjas S. D. atskiruoju skundu (b. l. 21–25) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartį ir priimti naują – terminą skundui paduoti atnaujinti ir skundo priėmimo klausimą perduoti teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir mano, kad jis neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas neteisingai išaiškinus ir pritaikius teisės normas, reglamentuojančias termino atnaujinimo klausimus, nesivadovaujant teisingumo ir protingumo principais. Prašyme atnaujinti praleistą terminą pareiškėjas nurodė, kad ginčo teisinių santykių srityje vyravo neaiškumas, neapibrėžtumas, kuris sutrukdė laiku kreiptis į teismą. Be to, pareiškėjas manė, kad Lietuvoje negali galioti Konstitucijai prieštaraujantys įstatymai, todėl nesuvokė, kad Laikinuoju įstatymu pažeidžiamos jo teisės. Pareiškėjas laukė, kol įstatymų leidėjas priims įstatymo projektą, kuriame numatys valstybinių pensijų kompensavimo tvarką, tačiau iki šiol ši kompensavimo tvarka nenustatyta. Pareiškėjo manymu, tai yra objektyvios priežastys, sutrukdžiusios jam laiku kreiptis į teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti terminą skundui paduoti ir priimti pareiškėjo S. D. skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p. pagrindu), teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagal LVAT praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013) reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino ir tai, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą remiantis Laikinojo įstatymo 4 bei 5 straipsniais valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, tačiau į teismą kreipėsi tik 2014 m. liepos 21 d., todėl praleido minėtą 3 metų procesinį terminą skundui paduoti.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, nes ji yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų (žr., pvz., LVAT bylas Nr. AS525-575/2010, Nr. AS556-341/2009 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys buvo svarbios. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo.

Vertinant priežastis, dėl kurių pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomi rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo ir operatyvumo standartai. Operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo.

Iš pirmosios instancijos teismui kartu su skundu pateikto prašymo atnaujinti praleistą kreipimosi į teismą terminą (b. l. 11–15), taip pat atskirojo skundo (b. l. 21–25) matyti, jo kaip priežastis, sutrukdžiusias jam laiku ir tinkamai apginti savo teises paduodant skundą pareiškėjas nurodė, kad ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, nėra nustatyto sumažintų valstybinių pensijų grąžinimo mechanizmo.

Pažymėtina, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavo pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Taigi, kaip teisingai atskirajame skunde pažymėjo pareiškėjas – LVAT formuojamoje praktikoje yra nurodyta, jog teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas teisinių santykių srityje yra priežastys, kurios sudarė objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui (žr., pvz., 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014; 2014 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-957/2014 ir kt.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pareiškėjo argumentais, kuriais jis grindžia prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, t. y. kad pareiškėjas turėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, jog valstybė po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d.nutarimo paskelbimo nustatys neišmokėtos pensijos (nuosavybės) kompensavimo mechanizmą ir grąžins neišmokėtą dėl ekonominės krizės valstybinės pensijos dalį, tačiau įsitikinęs, kad įstatymų leidėjas to nedaro, prašo teisminės gynybos.

Išvardytas priežastis teisėjų kolegija pripažįsta svarbiomis priežastimis, kurios pareiškėjui sudarė objektyvias kliūtis paduoti teismui skundą per 3 metų procesinį terminą. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks aplinkybių vertinimas atitinka LVAT praktiką, formuojamą dėl praleisto termino atnaujinimo bylose dėl valstybinių pensijų, paskirtų ir pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, nepriemokų priteisimo (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. AS502-169/2014, Nr. AS143-219/2014, Nr. AS502-212/2014, Nr. AS502-213/2014, Nr. AS756-215/2014, Nr. AS525-267/2014, Nr. AS756-279/2014, Nr. AS756-280/2014, Nr. AS143-467/2014, Nr. AS502-472/2014, Nr. AS525-469/2014, Nr. AS602-205/2014, Nr. A525 - 409/2014 ir kt.).

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui teiktame skunde taip pat reiškė reikalavimą panaikinti VRM 2014 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. 1D-4838(11). Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. birželio 10 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatų taikymo, kompensavimo. Vidaus reikalų ministerija į šį prašymą atsakė 2014 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 1D-4838(11) (b. l. 8). Minėtame sprendime atsakovas nurodė, jog pareiškėjo prašymo sumokėti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo susidariusią pensijos nepriemoką nenagrinės, nes yra praleistas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytas 6 mėnesių terminas reikalavimui dėl pensijos ribojimo pareikšti. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog valstybinę pensiją mokančios institucijos atsisakymas atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus (pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013) laikomas teismui skundžiamu administraciniu aktu. Pažymėtina, kad skundas dėl šio administracinio sprendimo panaikinimo administraciniam teismui buvo paduotas laikantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Remiantis išdėstytais argumentais, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą, naikinama kaip nepagrįsta. Teisėjų kolegija pirmiau išvardytas priežastis pripažįsta svarbiomis procesinio termino paduoti skundą praleidimo priežastimis, todėl tenkina pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo, atnaujina kreipimosi į teismą terminą ir perduoda pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo S. D. (S. D.) atskirąjį skundą tenkinti.

Pareiškėjo S. D. (S. D.) prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti patenkinti ir terminą atnaujinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartį panaikinti ir skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas