AS-146-456-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

N U T A R T I S

Administracinė byla Nr. AS146-456/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07424-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. liepos 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Irmanto Jarukaičio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. J. (G. J.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. J. (G. J.) skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. gruodžio 3 d. padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1–8), prašydamas: 1) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 7S-927; 2) priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, ir Kalėjimų departamento nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. spalio 31 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 12 588,58 Lt; 3) priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, ir Kalėjimų departamento nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 3 331,72 Lt.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 6 d. nutartyje (b. l. 17–18)

nustatė pareiškėjui terminą iki 2014 m. sausio 20 d. skundo trūkumams pašalinti. Pareiškėjas 2013 m. gruodžio 18 d. pateikė teismui nepasirašytą patikslintą skundą (b. l. 20–29), kuriame prašė: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą; 2) panaikinti Kalėjimų departamento 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 7S-927; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, Kalėjimų departamento ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) 4-ojo pensijų skyriaus nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 13 040,60 Lt; 4) priteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 3 331,72 Lt. Prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą pareiškėjas grindė Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pasak pareiškėjo, apie tai, kad jam paskirta valstybinė pensija sumažinta neteisėtai, jis sužinojo paskelbus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. Be to, esant tęstiniam teisių pažeidimui, ieškinio senaties terminas prasideda kiekvieną dieną. Iki šiol nėra nustatytos pensijų grąžinimo tvarkos, t. y. nenustatytas prievolės įvykdymo terminas, todėl ieškinio senaties terminas prasideda nuo reikalavimo įvykdyti pareiškimo momento. Teismui konstatavus, kad skundo padavimo terminas yra praleistas, pareiškėjas prašė jį atnaujinti, nes šį terminą jis praleido dėl svarbių priežasčių, t. y. buvo suklaidintas įstatymų leidėjo ir kitų valstybės institucijų.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 20 d. nutartimi (b. l. 31) nustatė pareiškėjui papildomą terminą iki 2014 m. vasario 20 d. skundo trūkumams pašalinti ir pateikti teismui pasirašytą skundą. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2014 m. vasario 3 d. buvo gautas pareiškėjo pasirašytas patikslintas skundas (b. l. 33–42) su tais pačiais reikalavimais, kurie buvo nurodyti ir 2013 m. gruodžio 18 d. teismui pateiktame nepasirašytame skunde.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 20 d. nutartimi (b. l. 45–47) atmetė pareiškėjo prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti skundą, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių tiek tarptautinių teisės aktų, tačiau ši asmens teisė nėra absoliuti – ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka. Vienas iš tokios tvarkos reikalavimų – skundo padavimas nustatytu terminu.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinių teisėjų kolegijų, nagrinėjusių ginčus dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateiktus išaiškinimus, jog: kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas; pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria siejama skundo padavimo teismui termino pradžia; nors valstybinė pensija yra mokama kiekvieną mėnesį, tai nereiškia, kad pareiškėjas kiekvieną mėnesį, kada jam būdavo išmokama sumažinta valstybinė pensija, iš naujo sužinodavo apie savo teisių pažeidimą, todėl pažeidimo pasekmių skaidymas etapais nėra pagrįstas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos į teismą kreipėsi 2013 m. gruodžio 3 d., t. y. praleidęs 3 metų procesinį terminą, nes apie valstybinės pensijos sumažinimą taikant Laikinojo įstatymo nuostatas sužinojo vėliausiai 2010 m. vasario mėnesį, t.y. kai jam nebuvo išmokėta valstybinės pensijos dalis.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Teismų praktikoje pripažįstama, kad termino praleidimo priežasčių svarbumą lemia aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis skundui į teismą paduoti arba turėjo įtakos jo valiai ir jo pasirinktam elgesiui. Teismas vertino, kad pareiškėjo nurodytos priežastys negali būti pripažintos svarbiomis, nes jos priklausė nuo jo pasirinkto elgesio. Pareiškėjas nenurodė jokių svarbių ir objektyvių priežasčių ir nepateikė įrodymų, dėl kurių būtų pagrindas atnaujinti jam procesinį skundo padavimo terminą. Pareiškėjas neneigia, kad 2010 m. vasario mėnesį gavo sumažintą valstybinę pensiją, vadinasi, nuo šios datos jam buvo (turėjo būti) žinoma apie jo teisės gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją pažeidimą. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d., kai dar nebuvo pasibaigęs 3 metų kreipimosi į teismą terminas. Pareiškėjas nepagrindė, kodėl po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo jis delsė kreiptis į teismą ilgiau nė metus. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjas nerūpestingai ilgai delsė ginti savo pažeistas teises teisme, todėl netenkino prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą.

Remdamasis išdėstytais argumentais, ir vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl reikalavimo priteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Taip pat atsisakė priimti išvestinį reikalavimą dėl Kalėjimų departamento 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 7S-927 panaikinimo.

III. Pareiškėjas G. J. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 20 d. nutartį, atnaujinti jam skundo padavimo terminą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Atskirajame skunde pareiškėjas pakartoja savo patikslintame skunde (b.l.33-42) išdėstytas aplinkybes, dėl kurių jis praleido terminą paduoti skundą teismui, ir mano, kad šios aplinkybės yra pakankamas pagrindas skundo padavimo terminui atnaujinti. Pareiškėjo nuomone, skundžiama teismo nutartis yra pagrįsta formaliais argumentais, todėl yra neteisėta ir turėtų būti panaikinta. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis buvo suklaidintas įstatymų leidėjo ir kitų valstybės institucijų. Pažymi, kad būdamas lojalus pilietis ir suvokdamas Valstybėje susidariusią dėl krizės sudėtingą ekonominę situaciją, buvo solidarus ir netikėjo, jog Laikinojo įstatymo nuostatos gali pažeisti jo teises ir teisėtus interesus. Tik nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, kuriuo buvo pripažinta, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, taip pat Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos prieštarauja Konstitucijai, paaiškėjo, kad pažeidžiamos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai. Pareiškėjas teigia, kad kurį laiką pasitikėjo Valstybe ir teise, tačiau buvo apgautas Valstybės neteisėtais (antikonstituciniais) veiksmais ir suklaidintas melagingais pažadais dėl nusavintos nuosavybės grąžinimo, nes žadėtasis pensijų grąžinimo mechanizmas nebuvo sukurtas, nusavintos nuosavybės grąžinimo klausimas iki šiol neišspręstas ir, kaip rodo objektyvūs faktai, artimiausioje ateityje tai nebus padaryta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 20 d. nutartimi, kuria buvo atmestas jo prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakyta priimti skundą pritaikius ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą, t. y. nepatenkinus prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į LVAT praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), 2014 m. vasario 20 d. nutartyje pagrįstai nurodė, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste (Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str.) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nagrinėdama ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, pabrėždama būtinumą užtikrinti administracinių teismų formuojamos praktikos nuoseklumą ir tęstinumą pažymėjo, kad nustatant minėto 3 metų procesinio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad procedūrinės taisyklės, įtvirtintos valstybinių socialinio draudimo pensijų klausimus reglamentuojančiuose teisės aktuose, a priori (savaime) pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų teisinės padėties nereguliuoja, kad procesinė analogija netaikytina sprendžiant ikiteisminės ginčo dėl valstybinės pensijos nepriemokos nagrinėjimo tvarkos klausimus. Šiuo aspektu nutartyje pabrėžta, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Išplėstinė teisėjų kolegija ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies kontekste priminė anksčiau suformuotą praktiką, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo.

Pagal LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje Nr. A444-2232/2013 pateiktus išaiškinimus, sprendžiant ar pareiškėjas tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, t. y. ar nepraleido 3 metų procesinio termino, svarbi ne kreipimosi į instituciją su pretenzija dėl neišmokėtos valstybinės pensijos data, o kreipimosi į teismą data. Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.) 24 punktas nustato, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Taigi, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui procesinio termino pradžia.

Pagal pateiktus į bylą įrodymus pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. Kalėjimų departamentui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant pareiškėjui mokėtinos valstybinės pensijos dydį. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstų išvadų, kad pareiškėjas apie jo teisę gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją galimai pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2013 m. gruodžio 3 d., t. y. praleidęs trejų metų procesinį terminą.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. LVAT savo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) dėl termino atnaujinimo yra pažymėta, kad teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis (žr. LVAT 2012 m. balandžio 27 d. nutartį Nr. TA858-36/2012). Pagal LVAT praktiką, svarbios priežasties, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas, sąvoka aiškinama kaip apimanti išskirtines, objektyvias, nuo skundą paduodančio asmens valios nepriklausiusias aplinkybes, sutrukdžiusias laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr. LVAT 2012 m. balandžio 6 d. nutartį Nr. TA492-6/2012, 2011 m. birželio 3 d. nutartį Nr. TA858-44/2011, 2006 m. birželio 15 d. nutartį Nr. AS6-219/2006 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo pabrėžtina, kad pareiškėjas 2013 m. gruodžio 3 d. kreipėsi į administracinį teismą teisminės gynybos teisinių santykių srityje, kuri įstatymų leidėjo nebuvo sureguliuota nei procesinio termino kreiptis į teismą prasme, nei kitais aspektais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų.

Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Pabrėžtina, kad būtent šioje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje buvo prieita prie išvadų, kad specialiuoju procesiniu terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas. Pabrėžtina ir tai, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte (užpildant teisinio reguliavimo spragą jis nuo 2013 m. kovo 12 d.

įtvirtintas administracinių teismų praktikoje), todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galimai pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje (2013 metų) LVAT jurisprudencijoje. Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija vertina, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų (šiuo atveju pareiškėjo) teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas buvo apsunkintas.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pareiškėjo argumentais, kuriais jis grindžia prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, t. y. kad pareiškėjas turėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, jog valstybė po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo nustatys neišmokėtos pensijos (nuosavybės) kompensavimo mechanizmą ir grąžins neišmokėtą dėl ekonominės krizės valstybinės pensijos dalį, tačiau įsitikinęs, kad įstatymų leidėjas to nedaro, prašo teisminės gynybos. Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad turtiniai praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Išvardytas priežastis teisėjų kolegija pripažįsta svarbiomis priežastimis, kurios pareiškėjui sudarė objektyvias kliūtis paduoti teismui skundą per 3 metų procesinį terminą. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks aplinkybių vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą dėl praleisto termino atnaujinimo bylose dėl valstybinių pensijų, paskirtų ir pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, nepriemokų priteisimo (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. sausio 12 d. Nr. AS143-219/2014, 2014 m. sausio 22 d. Nr. AS502-212/2014, 2014 m. sausio 22 d. Nr. AS502-213/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS525-267/2014, 2014 m. vasario 19 d. Nr. AS756-279/2014, 2014 m. vasario 26 d. Nr. AS756-280/2014, 2014 m. balandžio 16 d. Nr. AS143-467/2014, 2014 m. balandžio 16 d. Nr. AS502-472/2014, 2014 m. gegužės 21 d. Nr. AS525-469/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602-205/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. A525 - 409/2014 ir kt.). Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies ir Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose.

Remiantis išdėstytais argumentais, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 20 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą, naikinama kaip nepagrįsta. Teisėjų kolegija pirmiau išvardytas priežastis pripažįsta svarbiomis procesinio termino paduoti skundą praleidimo priežastimis, todėl tenkina pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo, atnaujina kreipimosi į teismą terminą ir perduoda pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalimi, 151 straipsnio 3, 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. J. (G. J.) atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 20 d. nutartį panaikinti. Pareiškėjo G. J. (G. J.) prašymą patenkinti ir atnaujinti skundo padavimo terminą. Skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė