A-261-1277-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-1277/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02127-2011-9

Procesinio sprendimo kategorija 16.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centrui, dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas E. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu (I t., b. l. 132-136), prašydamas panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Šiaulių apskrities VPK) 2012 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. 40-TE-2 „Dėl kompensacijos nemokėjimo“ (toliau – ir Įsakymas) dalį, kuria nuspręsta nemokėti pareiškėjui kompensacijos dėl sužalojimo, vykdant tarnybines pareigas (Įsakymo 2 p.), bei įpareigoti atsakovą Šiaulių apskrities VPK išmokėti kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo dėl tarnybinių pareigų atlikimo.

Paaiškino, kad yra Šiaulių apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo biuro Nusikaltimų transporto skyriaus tyrėjas. 2008 m. rugpjūčio 13 d. tarnybos metu, dirbdamas pagal iš anksto patvirtintą grafiką ir vykdydamas pareigybės aprašyme numatytas funkcijas, sulaikant teisės pažeidėją V. K., pastarasis pasipriešino ir dėl to buvo sutrikdyta pareiškėjo sveikata. Pareiškėjui nustatytas dešinės čiurnos sąnario sumušimas, dešinės kojos sąnario raiščių dalinis plyšimas, kraujosruva dešinės čiurnos – pėdos išorėje. Nuo 2008 m. rugpjūčio 18 d. iki 2008 m. rugsėjo 10 d. buvo išduotas laikinojo nedarbingumo pažymėjimas. 2008 m. rugsėjo 26 d. viršininkas patvirtino nelaimingo atsitikimo tarnyboje išvadą Nr. 40-2-IS-77 bei pareiškėjo nelaimingo atsitikimo tyrimo aktą Nr. 40-2-IL122.

Konstatuota, jog nelaimingas atsitikimas, kurio metu pareiškėjas buvo sužalotas, įvyko tarnyboje. 2008 m. rugsėjo 29 d. Šiaulių miesto VPK Vidaus tyrimų grupėje buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl patirto sveikatos sutrikdymo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-138 patvirtintų Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taisyklių (Žin., 2004, Nr. 78-2749) 9 punkto nuostata, 2008 m. rugsėjo 29 d. tarnybinis patikrinimas buvo sustabdytas. 2011 m. sausio 10 d.

Šiaulių apskrities VPK buvo gautas įsiteisėjęs Šiaulių rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nuosprendis ir tęsiamas sustabdytas tarnybinis patikrinimas. 2011 m. vasario 7 d. buvo surašyta Tarnybinio patikrinimo išvada dėl pareiškėjo tarnybos metu patirto sveikatos sutrikdymo Nr. 40-IS-19 (toliau –ir tarnybinio patikrinimo išvada), kurioje, atsižvelgiant į 2010 m. gruodžio 10 d. Šiaulių rajono apylinkės teismo paskelbtą ir įsiteisėjusį nuosprendį baudžiamojoje byloje, pripažinta, jog yra priežastinis ryšys tarp pareiškėjo sveikatos sutrikdymo ir tarnybos bei nuspręsta išduoti siuntimą į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisiją (toliau – ir CMEK) dėl sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo. 2011 m. gegužės 8 d. pareiškėjas gavo CMEK specializuotosios medicininės ekspertizės 2011 m. gegužės 4 d. pažymą Nr. 1204 (toliau – ir Pažyma), kurioje konstatuota, jog pareiškėjo sveikatos sutrikdymas, įvykęs 2008 m. rugpjūčio 13 d., nepriskiriamas prie sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikdymų, nes neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimo Nr. 1130 sąrašo 3 punkto reikalavimų.

Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog sprendimas nemokėti kompensacijos (ginčijamas 2012 m. sausio 3 d. atsakovo įsakymas Nr. 40-TE-2), priimtas vadovaujantis inter alia CMEK specializuotosios medicininės ekspertizės pažyma Nr. 1204, toks atsisakymas išmokėti piniginę kompensaciją yra neteisėtas ir nepagrįstas. Vadovaujantis 2004 m. rugsėjo 2 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1130 (Žin., 2004, Nr. 136-4957) patvirtintų Vidaus tarnybos sistemos pareigūno ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) ir Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursantų sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikdymų sąrašo (toliau – ir Sveikatos sutrikdymų sąrašas) nuostatomis, pareiškėjo patirtas sveikatos sutrikdymas į sunkių ir apysunkių sužeidimų, traumų ir kitų sveikatos sutrikdymų sąrašus nepatenka, tačiau turi būti kvalifikuojamas pagal lengvų sužeidimų, traumų ir kitų sveikatos sutrikdymų sąrašą.

Kadangi pareiškėjo laikinasis nedarbingumas truko nuo 2008 m. rugpjūčio 18 d. iki 2008 m. rugsėjo 10 d., t. y. iš viso 24 dienas, ta jo patirtas sveikatos sutrikdymas atitinka lengviems sužeidimams, traumoms ir kitiems sveikatos sutrikdymams nustatytą sveikatos sutrikdymo trukmės sąlygą. Laikinojo nedarbingumo laikotarpiu pareiškėjas nebuvo tarnyboje, neatliko jokių tarnybinių funkcijų. Laikinojo nedarbingumo laikotarpiu teisės aktų nustatyta tvarka ir dydžiais pareiškėjui buvo mokamas vidutinis darbo užmokestis ar jo dalis.

Be to, pareiškėjo patirtas sveikatos sutrikdymas pagal pobūdį priskirtinas būtent Sveikatos sutrikdymų sąrašo 3.3 punkte įvardinto sužeidimo (sąnarių raiščių įtrūkimas) sveikatos sutrikdymų kategorijai. UAB „Lyros šeimos centras“ gydytojas R. B., išdavęs laikinojo nedarbingumo pažymėjimą, diagnozavo pareiškėjui dalinį dešinės čiurnos sąnario išorinių raiščių plyšimą (medicininių dokumentų išrašas, forma Nr. 027/a – originalas pateiktas CMEK). Dar tikslesnė pareiškėjo patirto sužalojimo diagnozė buvo nustatyta Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos specialisto išvadoje Nr. GI270/08(04) (originalas pateiktas CMEK), kurioje nurodyti sužalojimai – dešinės čiurnos sąnario sumušimas, dešinės čiurnos sąnario raiščių dalinis plyšimas, kraujosruva dešinės čiurnos – pėdos išorėje.

Visi šie duomenys kaip įrodymai buvo įvertinti konstatuojant, jog pareiškėjui padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, ir patvirtinant tai Šiaulių rajono apylinkės teismo baudžiamosios bylos medžiagoje bei konstatuoti įsiteisėjusiame 2010 m. gruodžio 10 d. Šiaulių rajono apylinkės teismo nuosprendyje. Remiantis šiais įrodymais, teisės pažeidėjas buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte, ir nubaustas laisvės atėmimo bausme. Todėl minėtame įsiteisėjusiame nuosprendyje konstatuotas pareiškėjo sveikatos sutrikdymo pobūdis turi prejudicinę reikšmę ta apimtimi, kuria konstatuotas jam padarytas konkretus sužalojimas (jo pobūdis) – dešinės čiurnos sąnario sumušimas, dešinės čiurnos sąnario raiščių dalinis plyšimas, kraujosruva dešinės čiurnos – pėdos išorėje.

Taip pat būtent tuo remiantis skirta bausmė nuteistajam, o pareiškėjui, kaip civiliniam ieškovui, priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Atsižvelgiant į tai, CMEK nepagrįstai patvirtino kitokią diagnozę, galimai net peržengė savo kompetencijos ribas.

Pažymėjo, jog lingvistiniu lyginamuoju metodu sistemiškai išanalizavus kategorijas įtrūkimas (vartojama Sveikatos sutrikdymų sąraše) ir plyšimas (vartojama pareiškėjui nustatytoje diagnozėje tiek gydytojo R. B., tiek Teismo medicinos specialisto) akivaizdu, jog tai savo reikšme yra sąvokos sinonimai. Remiantis Dabartiniu lietuvių kalbos žodynu, viena sąvokos plyšti reikšmių (artimiausia pagal prasmę) yra skilti į dalis, driksti. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjui buvo diagnozuotas sąnario raiščio dalinis plyšimas, darytina išvada, kad sąnario raištis į dalis neskilo, o buvo arti to, kitaip tariant, ne visai pertrūko arba įtrūko. Kita vertus, ne visiškas sąnario raiščio skilimas į dalis reiškia plyšio jame atsiradimą, o sąvokos plyšys reikšmė – įtrūkusi vieta, pailga skylė, spraga. Remiantis šia kategorija, taip pat akivaizdu, jog sąnario raiščio dalinis plyšimas arba, kitaip tariant, plyšio atsiradimas ir yra įtrūkimas. Vertinant tai, akivaizdu, jog tiek šeimos gydytojo, tiek Teismo medicinos specialisto diagnozė (patvirtinta anksčiau minėtu teismo nuosprendžiu) atitinka Sveikatos sutrikimų sąrašo 3.3 punkte numatytą sužeidimą sąvokų prasme.

Teigė, kad CMEK sprendimas taip pat yra nepagrįstas ir nelogiškas sistemiškai vertinant Sveikatos sutrikimų sąrašo 3 punkto teisės normas. Tuo atveju, jei, CMEK manymu, pareiškėjui nebuvo nustatytas dešinės čiurnos sąnario raiščių dalinis plyšimas ir sužalojimas pasireiškė „tik“ kaip ūmus čiurnos ar kitos kūno dalies sąnario sumušimas, toks sužeidimas neabejotinai turėtų būti kvalifikuojamas pagal Sveikatos sutrikimų sąrašo 3.2 punktą (o tai, vertinant CMEK priimtą sprendimą, taip pat negalimas variantas). Priešingu atveju (tai yra ūmų sąnario sumušimą vertinant kaip pažeistą sąnarį, dėl ko tokia trauma neatitiktų 3.2 punkto nuostatos, taip pat neabejotinai neatitiktų ir 3.3 punkto nuostatos), statutiniai valstybės tarnautojai taptų kazuso ir teisinio nihilizmo įkaitais, nes trauma dėl ūmaus sąnario sumušimo (kuris lėmė 24 dienų laikinąjį nedarbingumą) nebūtų traktuojama kaip sveikatos sutrikdymas nei pagal 3.3, nei pagal 3.2 punktuose įtvirtintą normų turinį. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyse (administracinė byla Nr. A525-1312/2008, administracinė byla Nr. A662-905/2010) yra išaiškinęs, jog Sveikatos sutrikimų sąrašo 3.2 punkte nėra įvardijamos konkrečios žmogaus kūno dalys, konkretūs sužeidimai, traumos, todėl konstatuotina, kad bet kurios žmogaus kūno dalies nekiaurinis sužeidimas, trauma ar kitoks sveikatos sutrikimas, jeigu nebuvo pažeisti vidaus organai, sąnariai, sausgyslės, stambiųjų nervų kamienai ar pagrindinės kraujagyslės, patenka į šiame punkte numatytų sužalojimų sąrašą.

Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą (I t., b. l. 140-141) su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti.

Nurodė, jog ginčijamas įsakymas priimtas, remiantis 2011 m. gegužės 4 d. CMEK pažyma Nr. 1204. Kol nėra užginčyta ta pažyma ir nepriimtas kitoks sprendimas, Šiaulių apskrities VPK priimti kito sprendimo negali. Tai reiškia, jog ginčijamo įsakymo dalis, kuria nuspręsta nemokėti pareiškėjui kompensacijos dėl sužalojimo vykdant tarnybines pareigas, yra teisėta ir pagrįsta, kiek teisėta ir pagrįsta yra minėta specializuotosios medicininės ekspertizės pažyma. Kadangi reikalavimas įpareigoti Šiaulių apskrities VPK išmokėti kompensaciją, numatytą Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 40 straipsnyje, yra išvestinis, jis taip pat negali būti tenkinamas, kol galioja 2011 m. gegužės 4 d. CMEK pažyma Nr. 1204. Taigi, Šiaulių apskrities VPK sprendimas dėl kompensacijos pareiškėjui mokėjimo (nemokėjimo) šiuo atveju yra saistomas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos 2011 m. gegužės 4 d. specializuotosios medicininės ekspertizės pažyma Nr. 1204, kuria remiantis nustatyta, kad nėra sąlygų, numatytų Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje, o tai reiškia, kad nėra ir pagrindo kompensacijai išmokėti.

Pažymėjo, jog neturi nuomonės dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos 2011 m. gegužės 4 d. specializuotosios medicininės ekspertizės pažymos Nr. 1204 pagrįstumo bei teisėtumo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centras atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 144-145) prašė jį atmesti.

Nurodė, kad įsiteisėjęs nuosprendis baudžiamojoje byloje ta apimtimi, kuri susijusi su pareiškėjui konstatuotu, nagrinėjant baudžiamąją bylą, sveikatos sutrikdymo pobūdžiu, neturi šioje administracinėje byloje prejudicinės galios, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogišką ginčą administracinėje byloje Nr. A438-1735/2008, 2008 m. spalio 17 d. nutartyje nurodė, kad sveikatos sutrikdymo sunkumo masto nustatymas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio atveju ir ikiteisminio tyrimo atveju, vykdant baudžiamąjį persekiojimą, yra reguliuojami skirtingų teisės aktų ir priklauso skirtingų teisinių santykių sričiai, o tai savo ruožtu lemia, kad šie skirtingi sveikatos sutrikdymo sunkumo masto nustatymo būdai negali būti tarpusavyje tapatinami. Sveikatos sutrikdymo sunkumo masto nustatymas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio atveju yra reglamentuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1130 patvirtinto Vidaus sistemos pareigūnų ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursantų sunkių apysunkių ir lengvų sužeidimų traumų bei kitų sveikatos sutrikdymų sąrašo, o sveikatos sutrikdymo sunkumo masto nustatymas ikiteisminio tyrimo atveju, vykdant baudžiamąjį persekiojimą, yra reglamentuojamas Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/Al-86.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pažymėjo, jog pagal 2004 m. rugsėjo 2 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1130 2 punktą, lengviesiems sužeidimams, traumoms ir kitiems sveikatos sutrikdymams priskiriami sužeidimai, traumos ir kiti sveikatos sutrikdymai, kurie lėmė ilgiau kaip 10 d. trunkantį laikiną nedarbingumą. Nesutiko, kad plyšimas ir sutrenkimas yra ta pati sąvoka, nes 2008 m. rugpjūčio 13 d. buvo nustatyta teisinga diagnozė – dešinės čiurnos raiščio sumušimas, raiščio patempimas, buvo taikytas konservatyvus gydymas, visi veiksmai buvo atlikti tinkamai, pagal tuo metu galiojantį TLK 10, koduojama S93.4. Tačiau jeigu kalbama apie plyšimą, tai pagal TLK turi būti kitas kodas taikomas, nes yra kitas kodas – S90.2 (čiurnos ir raiščių plyšimas). Atsižvelgus į diagnozę, žmogus negalėjo eiti pareigų, nors ekspertai pasisako, kad galėjo. Jei galėjo, vadinasi, nebuvo kitos diagnozės – raiščio plyšimo.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimu (II t., b. l. 31–34) pareiškėjo skundą tenkino. Panaikino Šiaulių apskrities VPK 2012 m. sausio 3 d. įsakymo Nr.40-TE-2 „Dėl kompensacijos nemokėjimo“ dalį, kuria nuspręsta nemokėti pareiškėjui kompensacijos dėl sužalojimo vykdant tarnybines pareigas (Įsakymo 2 p.). Įpareigojo Šiaulių apskrities VPK išmokėti kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo dėl tarnybinių pareigų atlikimo.

Teismas nustatė, jog Šiaulių apskrities VPK Vidaus tyrimų skyriaus 2011 m. vasario 7 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 40-IS-19 (I t., b. l. 9-12) nurodoma, jog tyrėjui E. S. 2008 m. rugpjūčio 13 d. 14 val. 20 min. tarnybos metu neuniformuotam, dirbant pagal iš anksto Šiaulių miesto VPK Transporto policijos komisariato viršininko A. P. patvirtintą grafiką ir vykdant jo pareigybės aprašyme numatytas funkcijas, t. y. tarpustotėje Papilė–Kuršėnai 17 km 1-2 piketo atkarpoje dyzelinio kuro vagystės iš pravažiuojančio prekinio traukinio Nr. 3318 metu sulaikant V. K. bei jam pasipriešinus, automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekine dešine puse buvo kliudyta dešinė koja, dėl to E. S. patyrė dalinį dešinės čiurnos sąnario išorinių raiščių plyšimą. Minėtos išvados rezoliucinės dalies 2 punkte pripažįstama, jog yra priežastinis ryšys tarp pareigūno E. S. sveikatos sutrikdymo ir tarnybos, t. y. pareigūnas buvo sužalotas tarnybos vykdymo metu.; 3 punkte siūloma siųsti pareigūną E. S. į Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisiją sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsniui nustatyti ir 4 punkte siūloma priimti sprendimą išmokėti pareigūnui Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnyje nustatytą kompensaciją, jei Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisija nustatys sunkų, apysunkį arba lengvą sveikatos sutrikdymo laipsnį, išskyrus tuos atvejus, kai sunkaus, apysunkio arba lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymo nėra.

Šiaulių apskrities VPK 2011 m. vasario 9 d. išdavė pareiškėjui siuntimą atlikti specializuotąją medicininę ekspertizę Nr.407-SE-11 (I t., b. l. 112), kaip ekspertizės pagrindą nurodydamas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. IV-299 patvirtinto Specializuotosios medicininės ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašo 10.5 punktą, numatantį, kad pareigūnai ekspertizei siunčiami dėl sveikatos sutrikdymo sunkumo masto nustatymo, įvertinant po sveikatos sutrikdymo likusius sveikatos pakitimus ir pareigūno tinkamumą tolesnei vidaus tarnybai, kai pareigūno sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu.

CMEK 2011 m. gegužės 4 d. specializuotos medicininės ekspertizės pažymoje Nr.1204 (I t., b. l. 43) nurodoma, jog yra fizinio veiksnio, įvykusio 2008 m. rugpjūčio 13 d., ir pareigūno sveikatos sutrikdymo tarpusavio ryšys (pagrindas – Šiaulių apskrities VPK 2011 m. vasario 7 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr.40-IS-19); sveikatos sutrikdymas, kuris įvyko 2008 m. rugpjūčio 13 d., nepriskiriamas prie sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikimų (neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1130 patvirtinto sąrašo 3 punkto reikalavimų), po sveikatos sutrikdymo sveikatos pakitimų neliko; tinkamas tolesnei vidaus tarnybai.

Vadovaujantis minėta CMEK 2011 m. gegužės 4 d. specializuotosios medicininės ekspertizės pažyma Nr. 1204, buvo priimtas skundžiamas Šiaulių apskrities VPK 2012 m. sausio 3 d. įsakymas Nr. 40-TE-2 „Dėl kompensacijos nemokėjimo“ (I t., b. l. 23).

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 11 d. nutartimi (I t., b. l. 200-202), atsižvelgęs į tai, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje esančios ir baudžiamojoje byloje atliktos medicininės ekspertizės išvados iš esmės skyrėsi, nutarė paskirti byloje komisijinę teismo medicinos ekspertizę, pavedant ją atlikti Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ekspertams bei Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovams.

2013 m. spalio 18 d. Šiaulių apygardos administraciniame teisme gautas Valstybinės teismo medicinos tarybos Kauno skyriaus ekspertizės aktas Nr. EKG 78/12 (02) (II t., b. l. 17-19), kurio išvadoje nurodoma, jog: 1) E. S. 2008 m. rugpjūčio 13 d. VšĮ Šiaulių ligoninės priėmimo skyriuje nustatyta diagnozė yra teisinga. Diagnozei nustatyti naudotas klinikinis ištyrimas ir rentgenologinis tyrimas yra pakankamas; 2) E. S. 2008 m. rugpjūčio 13 d. VšĮ Šiaulių ligoninės priėmimo skyriuje šiai diagnozei nustatyti pakako atliktų tyrimų. Indikacijų atlikti kompiuterinę tomografiją nėra, kadangi tyrimas yra brangus ir šiuo atveju šiai diagnozei nustatyti pakanka klinikinio ir rentgenologinio ištyrimo; pagal tinkamą diagnozę skirtas tinkamas konservatyvus gydymas; 4) Esant čiurnos sumušimui, raiščių patempimui gali būti išduotas nedarbingumo pažymėjimas, tačiau jei ligonis pažymi, kad jam nedarbingumo pažymėjimas nereikalingas, tai neatliekama; 5) patempimas ir dalinis plyšimas yra tos pačios sąvokos, kadangi kiekvieno patempimo metu įvyksta raiščių ir kapsulės mikroįtrūkimai, kas pasireiškia kraujosrūvomis ir patinimu pažeidimo zonoje. Taikytas gydymas yra tinkamas; 6) Pagal pateiktus duomenis nėra informacijos apie kitas buvusias traumas minimu laikotarpiu. Tiek VšĮ Šiaulių ligonėje, tiek UAB „Lyros medicinos centre“ E. S. patirtas sužalojimas pagal tarptautinę statistinę ligų ir sveikatos problemų klasifikaciją (TLK-10) šifruotas vienodai – S93 (išnirimas, čiurnos pėdos ir raumenų patempimas). Toliau į šį klausimą atsakyta išvados 4-ame punkte.; 7) Jei E. S. nuo 2008 m. rugpjūčio 13 d. iki 2008 m. rugpjūčio 18 d. neturėjo nedarbingumo pažymėjimo, vadinasi, galėjo vykdyti tarnybines pareigas.

Atsižvelgęs į 2013 m. spalio 1 d. baigtos komisijinės teismo medicinos ekspertizės išvadą, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo patirtas 2008 m. rugpjūčio 13 d. sveikatos sutrikdymas priskiriamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1130 patvirtinto Sveikatos sutrikdymų sąrašo 3 punktui. Teisėjų kolegija konstatavo, kad komisijinės teismo medicinos ekspertizės 2013 m. spalio 1 d. aktu Nr. EKG 78/12 (02) buvo paneigtas CMEK ekspertinis sprendimas, kad pareiškėjo sveikatos sutrikdymas, kuris įvyko 2008 m. rugpjūčio 13 d., nepriskiriamas prie sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikdymų (neatitinka Sveikatos sutrikdymų sąrašo 3 punkto reikalavimų).

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-69/2011 išaiškinta, jog CMEK ekspertinis sprendimas dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo kaip atskiras dokumentas pareigūno materialinei teisinei padėčiai tiesioginės įtakos neturi ir šia prasme jis (tokio pobūdžio dokumentas) nepatenka nei į skųstino individualaus teisės akto, nei į administracinio teisės akto sąvokas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 str. 14–15 d.). Taip pat pažymima, jog konkrečias teisines pasekmes dėl kompensacijos išmokėjimo (atsisakymo išmokėti) pareiškėjui gali sukelti tik įstaigos vadovo ar kito įgalioto asmens sprendimas šiuo klausimu. Taigi atsakovo atstovo argumentas dėl privalomumo užginčyti 2011 m. gegužės 4 d. CMEK pažymą Nr. 1204 atmestas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk prieš Nyderlandus).

Atsižvelgus į tai, jog Šiaulių apskrities VPK 2011 m. vasario 7 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr.40-IS-19 buvo pripažinta, kad yra priežastinis ryšys tarp pareigūno E. S. sveikatos sutrikdymo ir tarnybos, t. y. pareigūnas sužalotas tarnybos vykdymo metu, bei į tai, jog pagal 2013 m. spalio 1 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus išvadą pareiškėjo patirtas 2008 m. rugpjūčio 13 d. sveikatos sutrikdymas priskiriamas Sveikatos sutrikdymų sąrašo 3 punktui, Šiaulių apskrities VPK viršininko 2012 m. sausio 3 d. įsakymo Nr.40-TE-2 „Dėl kompensacijos nemokėjimo“ dalis, kuria nuspręsta nemokėti pareiškėjui kompensacijos dėl sužalojimo vykdant tarnybines pareigas (Įsakymo 2 p.), panaikinta kaip neteisėta ir nepagrįsta ir atsakovas įpareigotas priimti sprendimą išmokėti pareiškėjui Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnyje nustatytą kompensaciją.

III. Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 46-48), kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus ekspertizės aktu Nr. EKG 78/12(02) negali būti paneigtas CMEK priimtas ekspertinis sprendimas (2011 m. gegužės 4 d. pažyma Nr. 1204), nes nurodytai tarnybai nesuteikta teisė atlikti specializuotąją medicininę ekspertizę, ją gali atlikti tik CMEK, ši tarnyba neturi teisės pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3, 5 ir 8 dalis, pagal Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 27 straipsnio 2 dalį, pagal Vidaus tarnybos sistemos pareigūno ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo taisykles ir Vidaus sistemos pareigūnų ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursantų sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikdymų sąrašą nustatyti pareigūno sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį.

2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo klausimo dėl CMEK ekspertinio sprendimo (2011 m. gegužės 4 d. pažymos Nr. 1204) panaikinimo, nes šis ekspertinis sprendimas yra vienintelis teisinis bei faktinis pagrindas įstaigos vadovo ar kito įgalioto asmens sprendimui dėl kompensacijos išmokėjimo (atsisakymo mokėti) priimti bei yra ginčijamo individualaus administracinio akto (Šiaulių apskrities VPK viršininko 2012 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. 40-TE-2 „Dėl kompensacijos nemokėjimo“) dalis, kurioje išdėstyti sprendimo motyvai, faktinės aplinkybės bei teisiniai pagrindai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011 ir 2012 m. birželio 21 d. nutartis Nr. A492-1993/2012). Taip pat ir Statuto 40 straipsnio 3, 5 ir 8 dalių, Taisyklių ir Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taisyklių nuostatos imperatyviai reglamentuoja, kad pagrindas vidaus reikalų statutinei įstaigai išmokėti atitinkamo dydžio kompensaciją yra būtent CMEK ekspertinis sprendimas, kuriame nustatyta, kokio sunkumo laipsnio yra atitinkamas sveikatos sutrikdymas. Nepripažinus netinkamu, nepagrįstu ir neteisėtu CMEK ekspertinį sprendimą dėl atitinkamo sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo ir neatlikus naujos ekspertizės bei nepriėmus naujo ekspertinio sprendimo, kuriame bus nustatytas tinkamas sveikatos sutrikdymo laipsnis, vidaus reikalų įstaiga negali būti įpareigota sumokėti kito dydžio kompensaciją, negu turi būti sumokėta, remiantis CMEK ekspertiniame sprendime nustatytu sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsniu arba įpareigota pagal sprendimą sumokėti kompensaciją, bet neaišku kokio dydžio, nes CMEK ekspertinis sprendimas, nepanaikintas. Šiuo atveju Šiaulių apskrities VPK savarankiškai negali nustatyti kompensacijos dydžio ir nėra aišku, kaip pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti vykdomas. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas neatliko CMEK ekspertinio sprendimo (2011 m. gegužės 4 d. pažymos Nr. 1204) vertinimo jo teisėtumo bei pagrįstumo aspektais, nepriėmė sprendimo dėl šio ekspertinio sprendimo, ir dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centras elektroninių ryšių priemonėmis pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai 2013 m. gruodžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1682/2013.

2. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus ekspertizės aktu Nr. EKG 78/12(02) negali būti paneigtas CMEK ekspertinis sprendimas (2011 m. gegužės 4 d. pažyma Nr. 1204), nes nurodytai tarnybai nesuteikta teisė atlikti specializuotąją medicininę ekspertizę, ją gali atlikti tik CMEK, ši tarnyba neturi teisės pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3, 5 ir 8 dalis, pagal Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 27 straipsnio 2 dalį, pagal Vidaus tarnybos sistemos pareigūno ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo taisykles ir Vidaus sistemos pareigūnų ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursantų sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikdymų sąrašą nustatyti pareigūno sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį.

3. Ekspertizės akto išvados prieštarauja prof. N. P. padarytoms išvadoms (pagrindas – 2011 m. balandžio 26 d. VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės raštas Nr. 2R-511 (5.5) – atsakymus į CMEK pateiktus klausimus pateikė II ortopedijos-traumatologijos skyriaus vedėjas prof. N. P., kuris Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. V-688 įtrauktas į Sveikatos apsaugos ministerijos specialistų konsultantų sąrašą.

4. Nėra teisingas ekspertizės akte pasisakymas dėl E. S. traumos kodavimo tik pagal TLK-10, kodą S93, nes E. S. 2008 m. rugpjūčio 13 d. buvo nustatyta diagnozė – dešinės čiurnos sumušimas ir raiščių patempimas (TLK-10, kodas S 93.40), o jeigu traktuoti, kad nuo 2008 m. rugpjūčio 18 d. atsiranda dalinis dešinės čiurnos raiščių plyšimas, tai turėjo būti kita diagnozė pagal TLK-10, kodas S 93.2.

5. Lieka neaiškus teisinis traktavimas dėl Sveikatos sutrikdymų sąrašo 3 punkto nuostatų taikymo, nuo kurios dienos – 2008 m. rugpjūčio 13 d. ar nuo 2008 m. rugpjūčio 18 d., nes Sveikatos sutrikdymų sąrašo 3 punkte pasakyta, kad lengviems sužeidimams, traumoms ir kitiems sveikatos sutrikdymams priskiriami sužeidimai, traumos ir kiti sveikatos sutrikdymai, kurie lėmė ilgiau kaip 10 dienų trunkantį laikinąjį nedarbingumą. E. S. laikinasis nedarbingumas konstatuojamas tik nuo 2008 m. rugpjūčio 18 d.

6. Jeigu medicininėse dokumentuose neužfiksuota E. S. kita patirta trauma laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 13 d. iki 2008 m. rugpjūčio 18 d., kai E. S. buvo darbingas, ir neturėjo nedarbingumo pažymėjimo (toliau - n/p), kaip pasisakoma ekspertizės akte, vis tiek išlieka abejonės, ir negalima kategoriškai teigti, kad antros traumos nurodytu laikotarpiu nebuvo, ir kad E. S. savo veiksmais neprisidėjo prie savo sveikatos pablogėjimo.

7. Pareiškėjui, kaip pacientui, nesuteikta teisė pačiam spręsti dėl savo tolesnės sveikatos būklės ir gydymo, nesuteikta teisė pačiam spręsti ar turi, ar neturi jis vykdyti gydytojų nurodymų, nes priešingai, toks jo elgesys suteikia pagrindą teigti, kad tokiu būdu sukeliamas pavojus viešajam saugumui, kai jis, būdamas, jo žodžiais, iš esmės nedarbingu, ėjo į darbą. Be to, tokį E. S. elgesį galima traktuoti kaip savęs žalojimą ir traktuoti, kad tokiais atvejais E. S. (pacientas) buvo nerūpestingas, nes t. y. iš esmės tas pats, kai pacientas, turintis n/p pažeidžia elgesio taisykles nedarbingumo metu (pvz., Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklių 51 p.) (E. S. pagal ekspertizės aktą turi būti nurodytu laikotarpiu laikomas nedarbingu, nes ekspertai traktuoja, kad jo 2008 m. rugpjūčio 13 d. gauta trauma yra ta pati trauma, kuri konstatuota 2008 m. rugpjūčio 18 d.), nes jeigu E. S. būtų iš karto paėmęs n/p, kaip jam siūlė gydytojas, jo gydymo laikotarpis galėjo būti trumpesnis, jis galėjo greičiau pasveikti. Be to, tokiais atvejais bus formuojama ydinga praktika, kad bet koks pareigūnas, kuris atsisakys n/p patyrus traumą, po kuriuo laiko (mėnesio, kelių mėnesių, pusės metų), galės paimti n/p ir tvirtinti, kad dabartinis sveikatos pablogėjimas yra padarinys būtent tam tikros, anksčiau patirtos, traumos ir reikalauti sumokėti kompensaciją.

8. Pirmosios instancijos teismas 2012 m. vasario 2 d. nutartimi nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl jo pateiktų reikalavimų, susijusių su CMEK priimto nurodyto ekspertinio sprendimo panaikinimo, nes Statuto 40 straipsnio 3, 5 ir 8 dalių, Taisyklių ir Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taisyklių nuostatos imperatyviai reglamentuoja, kad pagrindas vidaus reikalų statutinei įstaigai išmokėti atitinkamo dydžio kompensaciją yra būtent CMEK ekspertinis sprendimas, kuriame nustatyta, kokio sunkumo laipsnio yra atitinkamas sveikatos sutrikdymas. Nepripažinus netinkamu, nepagrįstu ir neteisėtu CMEK ekspertinį sprendimą ir neatlikus naujos ekspertizės bei nepriėmus naujo ekspertinio sprendimo, kuriame bus nustatytas tinkamas sveikatos sutrikdymo laipsnis, vidaus reikalų įstaiga negali būti įpareigota sumokėti kito dydžio kompensaciją, negu turi būti sumokėta remiantis CMEK ekspertiniame sprendime nustatytu sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsniu o, kaip šiuo atveju, įpareigota pagal sprendimą sumokėti kompensaciją, bet neaišku kokio dydžio. Šiaulių apskrities VPK savarankiškai negali nustatyti kompensacijos dydžio, nes jokio sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio E. S. dėl jo patirtos traumos nustatyta nebuvo. Nagrinėjamoje byloje teismas neatliko šių veiksmų, todėl grubiai pažeidė nurodytų teisės aktų nuostatų reikalavimus. Toks teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai dėl CMEK ekspertinių sprendimų (2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011 ir 2012 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1993/2012).

Atsakovas atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą, pateiktame elektroninių ryšių priemonėmis, nurodo, jog sutinka su jo argumentais ir atsiliepimą grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir savo apeliacinį skundą.

Pareiškėjas E. S. atsiliepime į apeliacinius skundus (II t., b. l. 57-61) su jais nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstus, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, kad:

1. CMEK ekspertinis sprendimas buvo paneigtas ne atitinkamos tarnybos sprendimu, o pirmosios instancijos teismo sprendimu. Valstybinės teismo medicinos tarnybos aktas buvo vienas įrodymų, kuriais vadovaujantis, teismas ir priėmė sprendimą.

2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1682/2013 nurodyta, kad „kadangi byloje yra ginčijama CMEK ekspertinė išvada, byloje būtina skirti medicinos ekspertizę, pavedant ją atlikti ne CMEK, bet kitai ekspertinei įstaigai.“ Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas būtent taip ir padarė – 2012 m. spalio 11 d. nutartimi paskyrė komisijinę teismo medicinos ekspertizę ne CMEK, o kitam subjektui.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo kvestionuoja pareiškėjo traumos kodavimą pagal atitinkamą TLK-10 kodą. Iki šio teisminio proceso pareiškėjui net nebuvo žinoma apie tokią kodavimo sistemą, todėl jis neturėjo jokių objektyvių galimybių įvertinti, ar nurodytas kodas yra teisingas, ar ne. Negalėjo praktikuojančiam gydytojui ar kitam subjektui nurodyti, kokiu kodu identifikuoti pareiškėjo patirtą sveikatos sutrikdymą. Be to, kodo nustatymas nėra šio ginčo dalykas.

4. Nesutinka su trečiojo suinteresuoto asmens pozicija, kad „vis tiek išlieka abejonės ir negalima kategoriškai teigti, kad antros traumos nurodytu laikotarpiu nebuvo, ir kad E. S. savo veiksmais neprisidėjo prie savu sveikatos pablogėjimo. <...> bet koks pareigūnas, kuris atsisakys n/p patyrus traumą, po kurio laiko (mėnesio, kelių mėnesiu, pusės metų), galės paimti n/p ir tvirtinti, kad dabartinis sveikatos pablogėjimas yra padarinys būtent tam tikros, anksčiau patirtos, ir reikalauti sumokėti kompensaciją.“ Nelabai aišku, ką trečiasis suinteresuotas asmuo kvestionuoja – ar Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taisykles, ar Šiaulių apskrities VPK patvirtintą tarnybinio patikrinimo išvadą, ar dar kažką. Pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl, jo manymu, neteisėto atsakovo sprendimo, kuriuo atsisakyta išmokėti kompensaciją dėl pareiškėjo patirto sveikatos sutrikdymo, bei dėl CMEK sprendimo, kuriuo pareiškėjo patirtas sveikatos sutrikdymas nepriskiriamas prie sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikdymų. Kaip jau minėta anksčiau, tiek atsakovas Šiaulių apskrities VPK patvirtintoje tarnybinio patikrinimo išvadoje, tiek Šiaulių rajono apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 10 d. įsiteisėjusiame nuosprendyje konstatavo priežastinį ryšį tarp 2008 m. rugpjūčio 13 d. įvykių ir konkrečių padarinių – dešinės čiurnos sąnario sumušimo, dešinės čiurnos sąnario raiščių dalinio plyšimo, kraujosruvos dešinės čiurnos – pėdos išorėje. Nei vienas šių sprendimų nėra nuginčytas, dėl to šie trečiojo suinteresuoto asmens teiginiai yra nesusiję su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nepagrįsti ir neobjektyvūs, išsakomi tik kaip gynybinė pozicija, o ne kaip teisiškai, logiškai ir objektyviai pagrindžiantys tiek atsakovo, tiek CMEK šioje byloje ginčijamus sprendimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Bylos ginčas yra dėl pareiškėjo sveikatos sutrikdymo sunkumo ir jo teisės į kompensaciją.

Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 8 dalimi nustatyta, kad pareigūno ar kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo mastą nustato Centrinė medicinos ekspertizės komisija, vadovaudamasi Vyriausybės tvirtinamu Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ar kursantų sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikdymų sąrašu Vyriausybės nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 4 d. nutarimo Nr. 1130 „Dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo taisyklių ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursantų sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikdymų sąrašo patvirtinimo“ 2 punktu nustatyta, kad sužeidimo (suluošinimo) sunkumo laipsnį, vadovaudamosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės tvirtinamu vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursantų sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikdymų sąrašu, nustato atitinkamai pagal veiklos sritį Centrinė medicinos ekspertizės komisija (Vidaus reikalų ministerijos, Karinė medicinos ekspertizės ar kita) arba Valstybinė medicininės socialinės ekspertizės komisija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, vadovaudamasi ir Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtinta instrukcija.

Pareiškėjas siekia, kad jo kūno sužalojimas būtų kvalifikuojamas pagal minėto Sveikatos sutrikdymų sąrašo 3 punktą, pagal kurį lengviems sužeidimams, traumoms ir kitiems sveikatos sutrikdymams priskiriami sužeidimai, traumos ir kiti sveikatos sutrikdymai, kurie lėmė ilgiau kaip 10 dienų trunkantį laikinąjį nedarbingumą. Nurodo, kad jo trauma atitinka Sveikatos sutrikdymų sąrašo 3.3 punkte numatytą traumą, t. y. sąnarių raiščių įtrūkimas. Tačiau bylos įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjui buvo nustatytas toks sužalojimas. Priešingai Prof. N. P. 2011 m. balandžio 22 d. konsultacijoje teigiama, kad 2008 m. rugpjūčio 18 d. nustatyta diagnozė – dalinis dešinės čiurnos raiščių plyšimas, yra nepagrįsta (I t., b. l. 122).

Valstybinės teismo medicinos tarybos Kauno skyriaus ekspertizės akto Nr. EKG 78/12 (02) išvadoje nurodoma, kad pareiškėjo patirtas sužalojimas VŠĮ Šiaulių ligoninės 2008 m. rugpjūčio 13 d. diagnozuotas pagal TLK-10 kodą-S93, ir analogišką diagnozę 2009 m. rugsėjo 9 d. nustatė UAB „Lyros šeimos centras“, t. y. išnirimas, čiurnos pėdos ir raumenų patempimas.

ABTĮ 62 straipsnio 4 dalimi nustatyta, kad eksperto išvada teismui neprivaloma, tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas.

Pagal šią nuostatą išvada yra tik vienas iš įrodymų, kuris turi būti vertinamas kitų įrodymų visumoje, nesuteikiant jam jokios viršenybės kitų įrodymų atžvilgiu, todėl teisėjų kolegija, vertindama ekspertų išvadą jos ištirtų įrodymų kontekste, pažymi, kad nesutinka su Ekspertizės akto 5-ta išvada, kuria konstatuota, kad patempimas ir dalinis plyšimas yra tos pačios sąvokos. Tokia išvada kelia abejonių, kadangi pagal Sisteminį ligų sąrašą TLK-10 (galiojęs sužalojimų padarymo metu) šios traumos žymimos skirtingais kodais: S93 žymimas čiurnos sąnario išnirimas, S93.4 kodu žymimas čiurnos raiščių patempimas, o kodu S93.2. raiščių plyšimas.

Sveikatos sutrikdymų sąrašo 3 punktas nėra tiesiogiai siejamas su TLK-10 nurodytomis traumomis, todėl patirti sužalojimai yra vertinami Centrinė medicinos ekspertizės komisijos pagal sužalojimo diagnozavimo ir gydymo dokumentus bei nedarbingumo trukmę kiekvienu atveju atskirai. CMEK, remiantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1V-299 patvirtinto Specializuotosios medicininės ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašo 50 punktu, turi diskrecijos teisę atlikti tokį vertinimą. Todėl, tik nustačiusi sužalojimo požymius, atitinkančius Sveikatos sutrikdymų sąraše nurodytas traumas CMEK gali konstatuoti, jog patirtas sužalojimas atitinka Sveikatos sutrikdymų sąraše nurodytą sužalojimą. Kaip minėta, šiuo atveju pareiškėjui buvo diagnozuotas išnirimas, čiurnos pėdos ir raumenų patempimas, o Sveikatos sutrikdymų sąrašo 3.3 punkte, kuriuo grindžiamas pareiškėjo reikalavimas dėl kompensacijos, yra numatytas sąnarių raiščių įtrūkimas. Byloje nėra įrodymų, paneigiančių CMEK išvadą, kad pareiškėjo patirtas sužalojimas neatitinka Sveikatos sutrikdymų sąrašo 3 punkte nurodytą traumą. Šiaulių rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nuosprendis, kuriuo buvo konstatuotas pareiškėjui padarytas sužalojimas yra vienas iš bylos įrodymų ir nepaneigiantis CMEK Specializuotosios medicininės ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašo 50 punkte numatytos diskrecijos ir vertintinas su kitais bylos įrodymais. Todėl daroma išvada, jog Centrinė medicinos ekspertizės komisija pagrįstai 2011 m. gegužės 4 d. ekspertinio sprendimo Nr. 1204 2 punktu nepriskyrė pareiškėjui padaryto kūno sužalojimo Sveikatos sutrikdymų sąrašo 3 punkte nurodytam sužalojimui, suteikiančiam teisę į Valstybės tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytą kompensaciją. Nesant pagrindo skirti kompensaciją, atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2012 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 40-TE-2 „Dėl kompensacijos nemokėjimo“ teisėtai neskyrė kompensacijos.

Pirmosios instancijos teismas, panaikindamas ginčijamą įsakymą, neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl apeliaciniai skundai tenkinti, teismo sprendimas naikintinas (ABTĮ 143 str.) ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindą, kitų apeliacinių skundų argumentų nevertina, kadangi jie nėra reikšmingi teisingam bylos išsprendimui.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro apeliacinius skundus patenkinti.

Panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo E. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys