A-960-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-960-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00443-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 4.5; 11.4.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. L. ir A. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. L. ir A. L. skundą atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriui ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai M. L. ir A. L. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 6–12), kurį patikslino (I t., b. l. 32–39), prašydami: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Nacionalinė žemės tarnyba) Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus (toliau – ir Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyrius) 2011 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 129D-1168 „Dėl pažymų grąžinimo“; 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2011 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. 1T-(3.5.)-111 „Dėl M. L. ir A. L. skundo išnagrinėjimo“; 3) įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyrių suteikti nuosavybėn neatlygintinai 6,44 ha ir 3,22 ha ploto žemės sklypus.

Pareiškėjai paaiškino, kad jie yra mirusio S. L. turto paveldėtojai pagal įstatymą. Nurodė, jog Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyrius (toliau – ir Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyrius) 2007 m. lapkričio 22 d. pažyma Nr. 2142 patvirtino S. L. teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai 6,44 ha žemės sklypą buvusio savininko I. L. (tėvo) nuosavybės teisėmis valdytą (duomenys neskelbtini), o 2008 m. sausio 10 d. pažyma Nr. 4 – S. L. teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai 3,22 ha žemės sklypą buvusio savininko J. L. (J. L.) (senelio) nuosavybės teisėmis valdytą (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad skundžiamu Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. 129D-1168 buvo nepagrįstai atsisakyta neatlygintinai perduoti žemės sklypus, suformuotus Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyriaus 2007 m. lapkričio 22 d. ir 2008 m. sausio 10 d. pažymų pagrindu, o skundžiamu NŽT direktoriaus 2011 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. 1T-(3.5)-111 Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyrius buvo nepagrįstai įpareigotas panaikinti šias pažymas.

Pareiškėjai nurodė, kad jie yra S. L. turtinių teisių perėmėjai, todėl įgijo teisę gauti neatlygintinai 6,44 ha ir 3,22 ha ploto žemės sklypus. Teigė, jog atsakovai nepagrįstai S. L. nelaiko J. L. šeimos nariu. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 3.135 straipsnio nuostatas šeimos nariais laikomi visi artimieji giminaičiai, taip pat ir anūkai, todėl S. L. laikytinas J. L. šeimos nariu. Pažymėjo, kad S. L. tėvai ir seneliai Lenkijos Respublikoje gyveno kaip viena šeima, vedė bendrą ūkį, iš Lenkijos į Lietuvos Respubliką buvo atkelti visi kartu ir tuo pačiu metu – 1941 metais. Pastebėjo, kad S. L. Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyriaus parengtos pažymos dėl žemės suteikimo neatlygintinai yra teisėtos, todėl jų reikalavimas suteikti žemę nuosavybėn neatlygintinai yra pagrįstas.

Pareiškėjai prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 7 straipsnio 1 dalies 2 punktas ta apimtimi, kuria nėra numatytas valstybinės žemės sklypo suteikimas nuosavybėn neatlygintinai įpėdiniams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 18, 23 ir 29 straipsniams, kuriuose įtvirtinti principai, kad nuosavybė neliečiama, žmogaus teisės ir laisvės prigimtinės; įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs ir žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų padėties, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

Atsakovai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyrius ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos bendru atsiliepimu (I t., b. l. 63–70) į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad Prienų ir Birštono žemėtvarkos skyrius 2012 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. 10VĮ-(14.10.2)-80 pripažino negaliojančiomis Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyriaus 2007 m. lapkričio 22 d. pažymą Nr. 2142 ir 2008 m. sausio 10 d. pažymą Nr. 4 dėl žemės sklypų suteikimo nuosavybėn neatlygintinai S. L.. Pažymėjo, kad nesutinka su pareiškėjų argumentais, jog S. L. buvo J. L. šeimos nariu. Atsiliepime remiasi archyviniais dokumentais, pagal kuriuos iš Lenkijos į Lietuvos Respublikos teritoriją buvo įkeldintos dvi atskiros šeimos, t. y. S. L., būdamas 11 metų, buvo įkeldintas į Lietuvos Respublikos teritoriją 1941 metais iš Lenkijos kartu su savo tėvu I. L. ir motina M. L. bei atskirai įkeldinta J. (E.) L. šeima. Akcentavo, kad šių archyvinių duomenų pagrindu negalėjo būti parengta 2008 m. sausio 10 d. pažyma Nr. 4 dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai į buvusio savininko J. L. (senelio) valdytą žemės sklypą.

Pažymėjo, jog šiuo metu negali būti įgyvendinta taip pat ir 2007 m. lapkričio 22 d. pažyma Nr. 2142, kuria patvirtinta S. L. teisė gauti nuosavybėn neatlygintinai 6,44 ha žemės sklypą buvusio savininko I. L. (tėvo) valdytą žemę, nes Žemės reformos įstatymas nenumato, kad žemė nuosavybėn neatlygintinai būtų suteikiama mirusiojo asmens, pateikusio prašymą, įpėdiniams.

Dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nurodė, kad Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2010 m. gruodžio 22 d. ir kitais nutarimais suformuotos nuostatos, jog įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių atkūrimo santykius, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką. Atsakovai teigė, kad Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata ta apimtimi, kuria nėra numatyta valstybinės žemės sklypo suteikimas nuosavybėn neatlygintinai įpėdiniams, neprieštarauja Konstitucijos 18, 23 ir 29 straipsniams.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 27 d. sprendimu (II t., b. l. 24–30) pareiškėjų M. L. ir A. L. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Netenkino pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktas ta apimtimi, kuria nėra numatytas valstybinės žemės sklypo suteikimas nuosavybėn neatlygintinai įpėdiniams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 23 ir 29 straipsniams, taip pat netenkino prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai yra S. L., mirusio 2008 m. spalio 2 d., įstatyminiai paveldėtojai. Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyrius 2011 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. 129D-1168 atsisakė pareiškėjams suteikti neatlygintinai žemės sklypus Klaipėdos rajone pagal Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyriaus parengtas 2007 m. lapkričio 22 d. pažymą Nr. 2142 ir 2008 m. sausio 10 d. pažymą Nr.

4. Pareiškėjai sprendimą apskundė Nacionalinei žemės tarnybai, kuri 2011 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. 1T-(3.5.)-111 teritorinio skyriaus sprendimą paliko nepakeistą ir pavedė Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyriui panaikinti 2007 m. lapkričio 22 d. pažymą Nr. 2142 ir 2008 m. sausio 10 d. pažymą Nr.

4. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyrius 2012 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. 10VĮ-(14.10.2)-80 šias pažymas panaikino. Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyriaus 2007 m. lapkričio 22 d. pažymoje Nr. 2142 buvo nurodyta, kad pagal S. L. pateiktus apie buvusio savininko I. L. (tėvo) nuosavybės teisėmis valdytą (duomenys neskelbtini), 6,44 ha žemę, dokumentus ir pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 3 papunktį S. L. turi teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai 6,44 ha žemės. Iš pažymos turinio matyti, jog ji parengta pagal Valstybinio Suvalkų archyvo 1998 m. gegužės 8 d. pažymėjimą Nr. 845-61/98, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1998 m. balandžio 3 d. pažymėjimą Nr. S-1227-L ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.

Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyriaus 2008 m. sausio 10 d. pažymoje Nr. 4 nurodyta, kad pagal S. L. pateiktus apie buvusio savininko J. L. (senelio) nuosavybės teisėmis valdytą (duomenys neskelbtini), 6,44 ha žemę, dokumentus ir pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 3 papunktį S. L. turi teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai 3,22 ha žemės. Ši pažyma parengta pagal Valstybinio Suvalkų archyvo 1998 m. gegužės 8 d. pažymėjimą Nr. 845-61/98, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1998 m. balandžio 3 d. pažymėjimą Nr. S-1227-L ir 2006 m. rugsėjo 24 d. pažymą Nr. R4-3750 bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.

Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006 m. rugsėjo 24 d. pažymos Nr. R4-3750 data nurodyta neteisingai, nes iš byloje esančios pažymos kopijos matyti, jog ji parengta 2006 m. rugsėjo 25 d., tačiau sprendė, kad šis rašymo netikslumas įtakos ginčijamų aktų teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui neturi.

Teismas, remdamas Žemės reformos įstatymo 5 straipsnio 2 punktu, 7 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nurodė, kad neatlygintinas žemės suteikimas nuosavybėn yra siejamas su konkrečios šeimos, kuriai priklausė žemė, nario statusu. Atkreipė dėmesį, jog Žemės reformos įstatyme šeimos sąvoka nėra apibrėžta, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. gruodžio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A3-1189/2007 yra išaiškinta, kad taikant Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio nuostatas, terminas „šeima“ turi būti suprantamas taip, kaip jis suprantamas bendrinėje kalboje, t. y. „šeima“ – žmonių grupė, susidedanti iš tėvų, vaikų (kartais ir artimų giminaičių), gyvenančių kartu. Būtent šių šeimos kriterijų pagrindu nagrinėjamoje byloje teismas vertino įrodymus, susijusius su pareiškėjų šeimos statusu.

Teismas nurodė, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1998 m. balandžio 3 d. pažymos Nr. S-1227-L duomenys patvirtina, jog S. L., būdamas 11 metų amžiaus, kartu su savo tėvu I. L. ir motina M. L. 1941 m. vasario 27 d. buvo įkeldintas į Lietuvos Respublikos teritoriją iš Lenkijos. Pagal Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymų duomenis, S. L. įkeldinimo į Lietuvą metu gyveno kartu su savo tėvais, todėl jis pagrįstai laikomas I. L. (tėvo) šeimos nariu, o ne senelio J. L. (senelio) šeimos nariu. Taip pat nurodė, kad iš archyvinių duomenų matyti, jog į Lietuvą buvo įkeldintos dvi atskiros šeimos – S. L. tėvo – I. L. ir senelio – J. L.. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja M. L., gimusi 1929 m. kovo 1 d., įkeldinimo į Lietuvą metu gyveno S. L. tėvo I. L. ar senelio J. L. šeimoje, be to, įkeldinimo metu ji nebuvo S. L. sutuoktinė, nes tuo metu buvo mažametė. Akcentavo, kad pareiškėjas A. L. taip pat negalėjo būti nei vienos iš minėtų įkeldintų šeimų nariu, nes jis gimė Lietuvos Respublikoje 1964 m. liepos 1 d. Atsižvelgęs į tai, teismas vertino, kad nepagrįsti pareiškėjų skundo argumentai, jog S. L. tėvai ir seneliai Lenkijoje gyveno kaip viena šeima ir vedė bendrą ūkį bei iš Lenkijos į Lietuvą buvo įkeldinti visi kartu tuo pačiu metu, nes byloje esantys archyviniai duomenys tai paneigia.

Pažymėjo, kad iš bylos duomenų nustatyta, jog S. L. mirė 2008 m. spalio 2 d., jo turto ¼ dalį paveldėjo sutuoktinė M. L., ¾ dalį – sūnus A. L.. Pastebėjo, jog duomenų, kad S. L. gyvenant Lietuvoje jam nuosavybėn neatlygintinai Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (ar kitais teisiniais pagrindais) buvo suteikta žemė, byloje nėra. Nurodė, jog Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyriaus pažymos buvo parengtos esant gyvam S. L., tačiau šiuo metu pažymos negali būti realizuotos ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. spalio 21 d. sprendimu pagrįstai nuspręsta įpareigoti Birštono ir Prienų skyrių jas panaikinti, nes Žemės reformos įstatyme nėra nuostatų, reglamentuojančių žemės suteikimą nuosavybėn neatlygintinai mirusiojo šeimos nario (S. L.) paveldėtojams, kurie perkėlimo į Lietuvos Respubliką metu nebuvo įkeldintosios šeimos nariais. Todėl teismas sprendė, kad nepagrįsti pareiškėjų skundo argumentai, jog jie, būdami mirusiojo S. L. paveldėtojai pagal įstatymą, turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, nes CK penktos knygos normos, reglamentuojančios paveldėjimo teisinius santykius, nagrinėjamu atveju netaikytinos.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į skundo turinį, sprendė, kad pareiškėjai siekia, jog žemės sklypų suteikimas nuosavybėn neatlygintinai pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą būtų sutapatintas su nuosavybės teisių atkūrimu, vykdomu pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – ir Atkūrimo įstatymas). Teismas nesutiko su tokia pareiškėjų pozicija ir nurodė, kad piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas ir žemės suteikimas neatlygintinai piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose, yra skirtingi procesai, sąlygoti skirtingų istorinių, socialinių, ekonominių sąlygų, todėl įstatymų leidėjas turėjo teisę nustatyti skirtingą teisinį reglamentavimą skirtingiems valstybinės žemės įsigijimo nuosavybėn būdams žemės reformos metu.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjų argumentacija dėl Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio l dalies 2 punkto taikymo yra neteisinga. Paaiškino, jog nurodyta teisės norma apibrėžia kriterijus, kuriais vadovaujantis nustatomas neatlygintinai nuosavybėn suteikiamos žemės plotas piliečiams, kurie atitinka minėto įstatymo reikalavimus ir turi teisę, kad jiems būtų neatlygintinai nuosavybėn suteiktas žemės plotas. Išanalizuotų įrodymų pagrindu konstatavo, jog S. L. tėvai ir seneliai buvo atskiros šeimos, todėl įstatymo įtvirtintą reikalavimą, kad šeima į Lietuvos Respublikos teritoriją būtų įkeldinta iš tuometinėse Lenkijos ar Vokietijos teritorijose nuosavybės teise turėto ūkio, atitiko tik pareiškėjos M. L. sutuoktinio ir pareiškėjo A. L. tėvo – S. L. tėvo I. L. šeima, o duomenų, kad I. L. šeima vedė bendrą ūkį su S. L. senelio J. L. šeima, byloje nėra. Pastebėjo, kad nepagrįsti ir pareiškėjų argumentai dėl CK 3.135 straipsnio taikymo, nes aplinkybė, jog S. L. yra (buvo) senelio J. L. anūkas, byloje įrodžius, kad jis nebuvo senelio šeimos nariu, nepaneigia teismo išvadų, jog pareiškėjai neturi teisės žemės gauti neatlygintinai Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu. Sprendė, kad skundžiamame NŽT 2011 m. spalio 21 d. sprendime atsakovas pagrįstai nurodė aplinkybę, jog pateikus dokumentus, patvirtinančius, kad pareiškėjai gyveno kartu su I. L. ir galėjo būti laikomi jo šeimos nariais, gali būti parengta pažyma dėl žemės suteikimo neatlygintinai. Atkreipė dėmesį, jog pripažinus skundžiamus aktus teisėtais ir pagrįstais, nėra teisinio pagrindo tenkinti išvestinį pareiškėjų skundo reikalavimą – įpareigoti atsakovą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyrių suteikti nuosavybėn neatlygintinai pareiškėjams 6,44 ha ir 3,22 ha ploto žemės sklypus, todėl šį reikalavimą teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nenustatė, kad esamas reglamentavimas galėtų prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijai, joje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos ir atsakingo valdymo principams, todėl netenkino pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktas ta apimtimi, kuria nėra numatytas valstybinės žemės sklypo suteikimas nuosavybėn neatlygintinai įpėdiniams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 23 ir 29 straipsniams.

Dėl prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas teismas nurodė, jog netenkinus pareiškėjų skundo, pareiškėjai neturi teisės į turėtų išlaidų atlyginimą.

III. Pareiškėjai M. L. ir A. L. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 32–37) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų patikslintą skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodomi tie patys argumentai, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad terminas „šeima“ bendrinėje kalboje yra suprantamas kaip žmonių grupė, susidedanti iš tėvų, vaikų (kartais ir artimų giminaičių), gyvenančių kartu. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.135 straipsnyje yra įtvirtinta „artimo giminaičio“ samprata t. y. artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys). Todėl, remiantis minėta teisės norma, matyti, jog asmens šeimos nariais yra laikomi visi jo artimieji giminaičiai, tarp jų ir anūkai (šiuo atveju – S. L.). Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pripažino faktą, jog S. L. yra J. L. anūkas, tačiau, nepaisant to, skundžiamame sprendime teismas konstatavo, kad S. L. yra „laikomas I. L. (tėvo) šeimos nariu, o ne senelio J. L. šeimos nariu“.

Pabrėžia, kad pareiškėjai yra mirusiojo S. L. įpėdiniai pagal įstatymą. Atsižvelgę į tai, jog teisių perėjimo universalumas pasižymi tuo, kad palikėjo teisės ir pareigos pereina palikimą priėmusiam įpėdiniui, daro išvadą, kad pareiškėjai M. L. ir A. L. yra S. L. turtinių teisių perėmėjai, dėl ko jie įgijo teisę gauti neatlygintinai 6,44 ha ir 3,22 ha ploto žemės sklypus. Tačiau vietoj to, kad būtų tinkamai įgyvendintos pareiškėjų, kaip mirusiojo S. L. įpėdinių, teisės ir teisėti interesai, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime formaliai nurodė, kad „teismo vertinimu, nepagrįsti pareiškėjų skundo argumentai, jog jie, būdami mirusiojo S. L. paveldėtojai pagal įstatymą, turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, nes Civilinio kodekso penktos knygos normos, reglamentuojančios paveldėjimo teisinius santykius, nagrinėjamu atveju netaikytinos“.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą pareiškėjai nurodė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada. Atkreipia dėmesį, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tuo atveju, jeigu piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Tačiau akcentuoja tai, jog analogiškos nuostatos nėra numatytos Žemės reformos įstatyme. Pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, mirusiojo piliečio, nors ir atitinkančio visus įstatymo reikalavimus, vardu negali būti suteiktas įpėdiniui nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypas. Todėl pareiškėjai pagrįstai mano, kad tokiu minėtų įstatymų teisiniu reguliavimu, o tiksliau teisinio reguliavimo prieštaravimu, yra nukrypstama nuo Konstitucijos 18, 23, 29 straipsnių reikalavimų.

Pažymi, jog Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte nenustačius sąlygos, kad mirusiojo piliečio, atitinkančio visus įstatymo reikalavimus, vardu, gali būti suteiktas įpėdiniui nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypas, yra nepagrįstai ribojama prigimtinė žmogaus teisė į nuosavybę. Mano, kad teisė turėti nuosavybę yra viena svarbiausių žmogaus prigimtinių teisių, nuosavybės niekas negali savavališkai atimti. Ji gali būti paimama nebent visuomenės poreikiams tenkinti ir tik remiantis įstatymu. Atkreipia dėmesį, kad toks nuosavybės ir jos teisių apsaugos principas yra suformuluotas ir tarptautiniuose teisiniuose dokumentuose.

Pastebi ir tai, kad išsamiai analizuojant minėtų įstatymų teisės normas ta apimtimi, kuria numatytas žemės grąžinimas nuosavybėn neatlygintinai įpėdiniams, matyti, jog ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimas yra diskriminacinio pobūdžio, t. y. Atkūrimo įstatyme nurodytiems piliečiams, turintiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, bei šių asmenų įpėdiniams yra sudaroma geresnė teisinė padėtis nei piliečiams, nurodytiems Žemės reformos įstatyme. Todėl mano, kad savo esme Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktas užkerta kelią tam tikroms asmenų grupėms ar asmenims, priklausantiems toms grupėms (šiuo atveju – įpėdiniams) įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus.

Daro išvadą, kad bylą nagrinėjęs teismas neištyrė ir neįvertino visų reikšmingų teisingam patikslinto skundo išnagrinėjimui aplinkybių. Įrodymai buvo vertinami neobjektyviai, nesivadovaujant protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais bei pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Teigia, kad teismo padarytos išvados neatitinka byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepimu (II t., b. l. 43–49) į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyriaus (pavadinimas iki 2012 m. balandžio 1 d.) vedėjas priėmė 2012 m. sausio 26 d. įsakymą Nr. 10VĮ-(14.10.2)-80, kuriuo pripažino negaliojančiomis Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyriaus 2007 m. lapkričio 22 d. pažymą Nr. 2142 ir 2008 m. sausio 10 d. pažymą Nr. 4. Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyrius 2012 m. sausio 31 d. raštu Nr. 10SD-294 „Dėl žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai“ pareiškėjus informavo apie tai, kad pateikus dokumentus, patvirtinančius, jog jie yra I. L. (S. L. tėvo) šeimos nariai, bus sprendžiamas klausimas dėl naujos, kito I. L. šeimos nario vardu, pažymos parengimo ir 6,44 ha žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai. Akcentuoja, kad pareiškėjai 2012 m. sausio 26 d. įsakymo Nr. 10VĮ-(14.10.2)-80 neapskundė.

Pažymi, jog pareiškėjai netinkamai aiškina sąvoką „šeima“, prilygindami ją CK 3.315 straipsnyje įtvirtintai „artimo giminaičio“ sampratai. Sprendžiant klausimą dėl valstybinės žemės suteikimo neatlygintinai pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, „šeimos“ sąvoka turi būti aiškinama remiantis Lietuvos Respublikos teismų praktika.

Atkreipia dėmesį, jog teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypus už S. L. tėvo I. L. ir senelio J. L. nuosavybės teisėmis valdytą (duomenys neskelbtini) (Lenkijos teritorijoje) žemę, t. y. galimybę paveldėti žemę, pareiškėjai sieja su CK 5.1 straipsnio 1 ir 2 dalimi, tačiau šiuo atveju turi būti taikomos ne minėtos CK nuostatos, bet Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio normos, kurios nenumato, jog žemė nuosavybėn neatlygintinai būtų suteikiama mirusiojo asmens, pateikusio prašymą, įpėdiniams. Neatlygintinas žemės suteikimas nuosavybėn yra siejamas su konkrečios šeimos, kuriai priklausė žemė, nario statusu. Pažymi, kad S. L., atsižvelgiant į jo amžių (11 metų) ir į archyvinius dokumentus, kurie patvirtina, jog įkeldinimo metu jis gyveno kartu su tėvais, galėjo būti laikomas I. L. (tėvo) šeimos nariu, nes buvo jo sūnus ir tuo pačiu metu negalėjo būti kitos šeimos nariu. Todėl jam galėjo būti parengta 2007 m. lapkričio 22 d. pažyma Nr. 2142, kuri šiuo metu negali būti realizuota, nes, pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, žemė nuosavybėn neatlygintinai negali būti suteikta mirusiojo vardu. Be to, suteikiant nuosavybėn neatlygintinai žemę Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose, netaikomos ir bendros CK įtvirtintos paveldėjimo teisės normos.

Dėl pareiškėjų argumentų, kad Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, susijusios su valstybinės žemės sklypo suteikimo neatlygintinai įpėdiniams, nebuvimas prieštarauja Konstitucijos 18, 23 ir 29 straipsnių nuostatoms ir yra diskriminacinio pobūdžio, nurodo, jog Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą teisinį reguliavimą tik tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Pažymi, kad negalima neatsižvelgti į tai, jog įstatymų leidėjas, vykdydamas savo įgaliojimus ir leisdamas įstatymus, taip pat gali formuluoti principus, kuriais grindžiamas konkretus įstatymas. Tačiau šių principų negalima tapatinti su konstituciniais. Minėtų principų sąveika turi esminę tiek teorinę, tiek praktinę reikšmę teisiniam reguliavimui. Įstatymuose įtvirtinti principai gali būti pakeisti įstatymais ir, svarbiausia, jie negali pažeisti konstitucinių principų (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d. nutarimas). Pabrėžia, kad skirtingi įstatymai reglamentuoja skirtingas teisines situacijas, t. y. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas – nuosavybės teisių atkūrimą už turėtą žemę Lietuvos teritorijoje, o Žemės reformos įstatymas – suteikimą nuosavybėn neatlygintinai už Lenkijos ir Vokietijos teritorijoje turėtą žemę, jų nuostatos neprivalo ir neturi sutapti. Taigi įstatymo leidėjas turėjo teisę nustatyti skirtingus reikalavimus nuosavybės teisių atkūrimui ir žemės suteikimui nuosavybėn neatlygintinai.

Pažymi, jog apeliaciniame skunde nepagrįstai tvirtinama, kad Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte „nenustačius sąlygos, kad mirusiojo piliečio, atitinkančio įstatymo reikalavimus, vardu gali būti suteiktas įpėdiniui nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypas, yra nepagrįstai ribojama prigimtinė žmogaus teisė į nuosavybę“. Nurodo, jog Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsnyje, kuriame įtvirtintas žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo principas, nėra įvardytos konkrečios prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės – jos įtvirtintos kituose Konstitucijos straipsniuose (jų dalyse) (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Viena iš prigimtinių žmogaus teisių – nuosavybės teisė. Akcentuoja, kad iki žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai asmens subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra suteiktos. Valstybės įgaliotos institucijos sprendimas suteikti žemę nuosavybėn neatlygintinai asmeniui turi tokią juridinę reikšmę, jog tik nuo to momento asmuo įgyja savininko teises į tokį turtą. Kol atitinkamos valstybės institucijos nėra priėmusios sprendimo dėl suteikimo žemės nuosavybėn neatlygintinai, asmenys, kuriems suteikiama nuosavybė neatlygintinai, realiai neturi subjektinių nuosavybės teisių į žemę. Pabrėžia, kad kai įstatymo pagrindu suteikiama nuosavybė neatlygintinai, jų gynybai visa apimtimi yra taikomos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio normos.

Atsakovas Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyrius atsiliepimu (II t., b. l. 52–53) į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. 129D-1168 „Dėl pažymų grąžinimo“, Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2011 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. 1T-(3.5.)-111 „Dėl M. L. ir A. L. skundo išnagrinėjimo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei dėl Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus pareigos suteikti pareiškėjams M. L. ir A. L. nuosavybėn neatlygintinai 6,44 ha ir 3,22 ha ploto žemės sklypus.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės nenustatęs teisinio pagrindo tenkinti administracinėje byloje pateiktus reikalavimus.

Pareiškėjai apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, inter alia teigdami, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius aktus.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pabrėžtina, jog byloje ginčas iš esmės kilo dėl žemės sklypų nesuteikimo nuosavybėn neatlygintinai pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nustačius, kad S. L., kuriam parengta Kauno apskrities viršininko administracijos Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyriaus 2008 m. sausio 10 d. pažyma Nr. 4, nelaikytinas J. L. (senelio) šeimos nariu bei atsisakant suteikti žemę pagal Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyriaus 2007 m. lapkričio 22 d. pažymą Nr. 2142, motyvuojant tuo, kad Žemės reformos įstatymas nenumato, jog žemė nuosavybėn neatlygintinai būtų suteikiama mirusiojo asmens, pateikusio prašymą, įpėdiniams ir šiuo atveju netaikytinos bendros Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse numatytos paveldėjimo teisės nuostatos.

Dėl teisės gauti žemės nuosavybėn neatlygintinai pagal Žemės reformos 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą paveldėjimo

Kiek tai susiję su teisės gauti žemės nuosavybėn neatlygintinai pagal Žemės reformos 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą paveldėjimu, pareiškėjai teigia, jog jie yra S. L. įpėdiniai pagal įstatymą (tai patvirtina byloje esantis paveldėjimo liudijimas (I t., b. l. 25)), todėl priėmus palikimą, be kitų palikėjo teisių ir pareigų, jiems turi pereiti ir jo turėta turtinė teisė į 6,44 ha ir 3,22 ha žemės sklypus.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į kilusio ginčo pobūdį ir nagrinėtinus klausimus, pažymi, jog klausimas dėl žemės suteikimo neatlygintinai pagal Žemės reformos 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, dėl to, ar asmenų teisė gauti neatlygintinai valstybės žemės pagal Žemės reformos 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą yra paveldima, kada ši teisė susiformuoja kaip paveldėjimo objektas, buvo išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-1421-858/2015, todėl šioje byloje turi būti atsižvelgta į minėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje pateiktą aktualų teisės aiškinimą.

Minėtoje administracinėje byloje Nr. A-1421-858/2015 išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, jog Žemės reformos įstatyme toks paveldėjimas nėra reglamentuotas, taip pat, kad nuosavybės teisių atkūrimo teisiniams santykiams ir žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai pagal Žemės reformos 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą teisiniams santykiams nesant pakankamai panašiems, šiuo atveju negalima pagal analogiją taikyti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatų. Vadovaudamasi Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2 dalimi išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad Žemės reformos įstatymui nereglamentuojant teisės gauti žemės nuosavybėn neatlygintinai pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą paveldėjimo, yra taikytinos atitinkamos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios paveldėjimo teisinius santykius, be kita ko, CK 5.1 straipsnis. Taip pat išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad turtinė teisė gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsiranda atitinkamam asmeniui, kuris atitinka Žemės reformos įstatyme numatytas sąlygas, aiškiai išreiškus valią, t. y. kompetentingai institucijai pateikus prašymą gauti žemės sklypą, o nesant tokios valios išraiškos nėra pagrindo vertinti, kad susiformavo atitinkama turtinė teisė.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog S. L. kreipėsi į atsakingas institucijas dėl 6,44 ha ir 3,22 ha žemės sklypų nuosavybėn neatlygintinai suteikimo. Šią faktinę aplinkybę patvirtina S. L. išduotos Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyriaus 2008 m. sausio 10 d. pažyma Nr. 4 ir 2007 m. lapkričio 22 d. pažyma Nr. 2142. Todėl konstatuotina, jog jo valia gauti žemės sklypus buvo išreikšta, taigi jo turėta turtinė teisė gali būti paveldima bendraisiais pagrindais, vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, atsisakymas suteikti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus negalėjo būti motyvuojamas tuo, kad Žemės reformos įstatymas nenumato, jog žemė nuosavybėn neatlygintinai būtų suteikiama mirusiojo asmens, pateikusio prašymą, įpėdiniams.

Dėl S. L. atitikimo Žemės reformos 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimams

Pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą žemė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose. Nagrinėjamoje byloje atsakovas nekelia ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad S. L. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, taip pat dėl to, kad tiek I. L., tiek J. L. prieš įkeldinant juos į Lietuvos Respublikos teritoriją, turėjo ūkius Lenkijoje, tačiau byloje yra keliamas klausimas, ar įkeldinimo į Lietuvos Respubliką metu S. L. galėjo būti laikomas ir savo tėvo I. L., ir senelio J. L. šeimos nariu.

Šiuo klausimu aktualus „šeimos“ sąvokos pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą išaiškinimas yra pateiktas jau minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1421-858/2015. Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad terminas „šeima“, taikant Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnį turi būti suprantamas taip, kaip jis suprantamas bendrinėje kalboje, t. y. „šeima“ – žmonių grupė susidedanti iš tėvų, vaikų (kartais ir artimų giminaičių), gyvenančių kartu.

Pareiškėjų teigimu S. L. tėvai ir seneliai Lenkijos Respublikoje gyveno kaip viena šeima, vedė bendrą ūkį, iš Lenkijos į Lietuvos Respubliką buvo atkelti visi kartu ir tuo pačiu metu – 1941 metais, todėl S. L. pagal Žemės reformos 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą laikytinas tiek tėvo I. L., tiek senelio J. L. šeimos nariu.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad S. L. buvo I. L. sūnus bei J. L. anūkas, tačiau iš byloje pateiktų įrodymų – Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006 m. rugsėjo 25 d. pažymos Nr.R4-3750 ir 1998 m. balandžio 3 d. archyvo pažymėjimo Nr. S-1227-L – matyti, kad S. L. tėvo ir jo senelio šeimos į Lietuvos Respubliką buvo atkeldintos kaip atskiros šeimos. S. L., kuriam tuo metu buvo 11 metų, į Lietuvos Respubliką buvo perkeltas drauge su I. L. (tėvu) ir M. L. (motina), taigi jis ir I. L. laikytini tos pačios šeimos, įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 m. iš nuosavybės teise turėto ūkio tuometinėje Lenkijos teritorijoje, nariais. Tačiau bylos medžiaga nesudaro pagrindo teigti, jog S. L., įkeldinimo į Lietuvą metu ir vėliau buvo J. L. šeimos nariu pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kadangi pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jie gyveno kartu, o iš bylos medžiagos matyti, jog S. L. gyveno ir buvo išlaikomas savo tėvų. Teisėjų kolegija pažymi, jog aplinkybę, kad I. L. ir J. L. negyveno kartu ir nevedė bendro šeimos ūkio, taip pat patvirtina ir Valstybinio Suvalkų archyvo 1998 gegužės 8 d. raštas Nr. 845-61/98, kuriame, be kita ko, nurodyta, jog 1930 m. J. L. pardavė savo sūnui I. L. pusę turėto ūkio (II t., b. l. 75–78).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sutiktina su atsakovu ir pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog S. L. perkėlimo į Lietuvos Respublikos teritoriją metu buvo I. L. (tėvo) šeimos nariu, tačiau nepakanka duomenų, kurie patvirtintų jo buvimą J. L. šeimos nariu Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.

Apibendrinant konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjų prašymų panaikinti Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. 129D-1168 „Dėl pažymų grąžinimo“ ir Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2011 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. 1T-(3.5.)-111 „Dėl M. L. ir A. L. skundo išnagrinėjimo“ dalis dėl Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyriaus 2008 m. sausio 10 d. pažymos Nr. 4 bei prašymo įpareigoti Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyrių suteikti nuosavybėn neatlygintinai 3,22 ha ploto žemės sklypą, tačiau nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymų, susijusių su Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyriaus 2007 m. lapkričio 22 d. pažyma ir 6,44 ha žemės sklypo, priklausiusio S. L. tėvui I. L., grąžinimu. Taigi pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir pritaikė ginčo teisiniam santykiui aktualias teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra keistinas, o žemės neatlygintinai suteikimo pareiškėjams klausimas grąžintinas spręsti atsakovui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų M. L. ir A. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 27 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„Pareiškėjų M. L. ir A. L. skundą tenkinti iš dalies – panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. 129D-1168 „Dėl pažymų grąžinimo“ ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2011 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. 1T-(3.5.)-111 „Dėl M. L. ir A. L. skundo išnagrinėjimo“ dalis, kiek jos susijusios su žemės nuosavybėn neatlygintinai suteikimu už I. L. turėtą žemę, bei įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyrių iš naujo nagrinėti 6,44 ha žemės sklypo, priklausiusio I. L., suteikimo nuosavybėn neatlygintinai pareiškėjams M. L. ir A. L. klausimą.

Kitą Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas