A-837-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-837-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01411-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Alytaus pataisos namų ir Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–5), prašydamas įpareigoti atsakovą nedelsiant nutraukti kankinantį ir žeminantį elgesį, perkelti pareiškėją į gyvenamąją patalpą, kurioje jam būtų skiriama ne mažiau kaip 4 kv. m gyvenamojo ploto, atskaičius tualeto, prausyklos ir baldų užimamą plotą, ir kad gyvenamoje patalpoje būtų ne mažiau nei 2 asmenys, pagerinti iki Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reikalavimų kitas sąlygas bei priteisti jam iš Lietuvos valstybės 300 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Paaiškino, kad į teismą negalėjo kreiptis anksčiau, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai, aiškinantys Konvencijos 3 straipsnio taikymą, nėra išversti į lietuvių kalbą, su jais pareiškėjas susipažinęs tik iš nuogirdų, prancūzų kalbos jis nemoka, todėl negalėjo suprasti, kad jo teisės pažeidžiamos. Teigė, kad Lietuvos valstybė yra atsakinga už Konvencijos 3 straipsnio išaiškinimų vertimą į lietuvių kalbą. Taip pat pažymėjo, jog nuo pat pirmų dienų laisvės atėmimo vietoje pareigūnai grasino, kad, jeigu pareiškėjas kreipsis į teismą dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų, jam pagal suklastotus kaltinimus bus skirtos nuobaudos, bus pavesta neatlygintinai plauti tualetus, nebus išleistas lygtinai į laisvę, bus perkeltas į kitą gyvenamąją patalpą, kurioje bus žeminamas. Pažymėjo, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato senaties termino, jo saugoma teisė yra absoliuti, todėl termino negali numatyti ir nacionalinė teisė.

Tvirtino, kad policijos komisariato areštinėje, tardymo izoliatoriuje, pataisos namų baudos izoliatoriuje, drausmės grupėje ir kameros tipo patalpose buvo draudžiami ilgalaikiai pasimatymai su žmona (sugyventine). Iš viso 930 dienų neturėjo teisės į ilgalaikius pasimatymus. Dėl to patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją, didelę neturtinę žalą.

Dėl kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Šiaulių TI) nurodė, jog nuo 2002 m. gegužės 24 d. iki 2004 m. rugpjūčio 6 d. buvo laikomas 10, 11, 20, 25, 52, 55, 57, 59 ir 66 kamerose. Minėtų kamerų plotą sudarė nuo 16,25 iki 22,6 kv. m, neišskaičiavus baldams tenkančio ploto, ir juose buvo laikomi nuo 1 iki 11 asmenų. Kamerose buvo 6 dviaukštės lovos, kurių išmatavimai yra 200 cm x 110 cm, stalas, prie kurio visi netilpdavo pavalgyti, pareiškėjui kartais tekdavo valgyti lovoje. Lango stiklo išmatavimai – 100 cm x 110 cm, jį iš vidaus ir išorės dengė 2,1 cm diametro grotos, jis nebuvo plaunamas.

Pareiškėjo paskaičiavimais, langas praleido ne daugiau 10 lx natūralios dienos šviesos. Visi kaimynai rūkė, per parą kiekvienas surūkydavo 10–15 cigarečių. Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo gyvenamųjų patalpų nerūkantiems arba norintiems mesti rūkyti. Pasivaikščiojimo kiemelių plotas 15–20 kv. m, kiemeliu vienu metu vieną valandą per dieną naudojosi iki 11 asmenų. Pažymėjo, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą, nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui, pagal kurį suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke.

EŽTT pripažino, kad to paties reikalauja ir Konvencijos 3 straipsnis. Nurodė, kad kameroje buvo kriauklė, prausyklos išmatavimai – 50 cm x 50 cm, o surūdijęs jos paviršius užima 85 proc. viso ploto. Karšto vandens nebūdavo. Tualetas nuo bendros kameros erdvės atskirtas 1 m aukščio pertvara, vanduo jame paprastai nenusileido arba nusileido labai blogai, nebuvo tualeto ventiliacijos, sanitarinio mazgo išmatavimai – 80 cm x 80 cm. Mėnesiui asmenys gaudavo vieną 13,1 m ilgio tualetinio popieriaus ruloną, popieriaus kokybė buvo labai prasta, jis buvo visiškai neabsorbus bei šiurkštus ir nevalė, tik žalojo, jo užtekdavo tik 3 dienoms.

Dušu buvo galima naudotis vieną kartą per savaitę. 45 proc. sienų, 37 proc. lubų ir 52 proc. grindų paviršiaus gyvenamojoje patalpoje buvo avarinės ir antisanitarinės būklės. Langas buvo vienintelis ventiliacijos šaltinis. Nesant tinkamos ventiliacijos, gyvenamoje patalpoje nuolat buvo drėgna (vidutinis drėgnumas siekė 80 proc.), todėl išskalbti rūbai iš viso nedžiūdavo ir pradėdavo pūti. Langas dėl grotų atsidarė tik 0,5 cm. Dėl laisvės atėmimo vietos išorinių sienų aukščio ir landšafto prie lango beveik nebūna vėjo, maksimaliai atvertas langas praleidžia 0,2 kub. m oro per valandą.

Kameroje buvo žiurkių ir tarakonų. Lovos čiužiniai buvo labai prasti, ploni, ant jų gulint skaudėdavo nugarą, šonus. Čiužiniuose būdavo parazitų, todėl pareiškėjas labai prastai užmigdavo ir miegodavo. Šiaulių tardymo izoliatoriuje gaunamo maisto energetinė vertė sudarė nuo 1 300 iki 1 500 kcal, o pareiškėjo svoris tuo metu buvo 90 kg, ūgis – 178, jis nuolat sportuodavo. Pareiškėjui buvo draudžiami ilgalaikiai pasimatymai su sugyventine, kuri vėliau tapo žmona, dėl to nutrūko jo socialiniai ryšiai, o socialinė reintegracija tapo daug sudėtingesnė.

Jam nė karto nebuvo leista išvykti į namus. Nurodė, kad pastato konstrukcijoje yra asbesto – šiferinis stogas, jo taip pat yra sienose, kanalizacijoje. Asbestas sukėlė rimtą pavojų pareiškėjo sveikatai, kiekvieną dieną ją žalojo. Tapačius arba panašius kalinimo sąlygų pažeidimus pareiškėjas nurodė patyręs ir kitose laisvės atėmimo įstaigose – nuo 2004 m. lapkričio 30 d. iki 2004 m. gruodžio 14 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), nuo 2004 m. rugpjūčio mėnesio – Alytaus pataisos namuose (toliau – ir Alytaus PN).

Taip pat pareiškėjas nurodė, kad jo teisės buvo pažeidžiamos konvojavimo metu. Paaiškino, jog kiekvieną kartą buvo konvojuojamas tuo pačiu automobiliu Maz, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Vienu metu toje pačioje mašinos kameroje buvo konvojuojami 8 asmenys. Konvojavimo kameros plotas – 9 kv. m. Saugos diržų nebuvo. Pareiškėjas turėjo sėdėti kartu su kitais asmenimis ant lentos, kurios ilgis – 3 m, plotis – 0,42 m. R. J. neužtekdavo vietos, todėl jis stovėdavo. Automobilis neturi šildymo ir vėdinimo sistemų. Temperatūra žiemą būdavo nuo 8 °C iki 16 °C, o vasarą – 34 °C, trūko oro. Konvojavimo metu pareiškėjas vėmė, vos neprarado sąmonės.

Pareiškėjas pažymėjo, kad, siekdamas surinkti nežmoniškų gyvenimo sąlygų įrodymus, kreipėsi į visus valstybės administravimo subjektus su prašymais pateikti informaciją, tačiau laisvės atėmimo vietos pareigūnai atsisakė imti prašymus, juos registruoti, motyvuodami tuo, jog pareiškėjas yra kvailas. Jie taip pat atsisakė siųsti prašymus kitiems viešojo administravimo subjektams. Grasino, kad pareiškėjas gaus nuobaudą, jeigu dar kartą skųsis dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų arba bandys pateikti kokį nors su šia problema susijusį prašymą. Tais atvejais, kai pavykdavo išsiųsti prašymus, viešojo administravimo subjektai atsisakydavo pateikti informaciją, pateikdavo netikslią arba melagingą.

Tvirtino, kad laisvės atėmimo vietose visą laisvės atėmimo laikotarpį gyvenimo sąlygos buvo nežmoniškos ir pažeidė Konvencijos 3 straipsnį. Ilgametė EŽTT jurisprudencija nustato, kad minimalus vidutinis gyvenamasis plotas vienam suimtajam arba nuteistajam turi būti ne mažesnis kaip 4 kv. m. Valstybė turi užtikrinti tinkamą ir uždarą tualetą, ventiliaciją, šildymą, kaloringą maistą, gyvenimą be parazitų ir graužikų, žmonišką konvojavimą, taip pat kitas sąlygas. Prie Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prisideda ir tai, kad laisvės atėmimo vietų pareigūnai nėra reguliariai tikrinami dėl sadistinio asmenybės sutrikimo, kurį, pareiškėjo teigimu, turi daugelis pareigūnų, o dalis jų serga sadizmu. Nurodė, kad Jungtinių Amerikos Valstijų jurisprudencijoje sadistinis asmenybės sutrikimas vertinamas kaip lengvinanti aplinkybė nustatant asmeninę pareigūno atsakomybę, bet kaip sunkinanti aplinkybė nustatant valstybės kaltę dėl atlyginamos neturtinės žalos dydį.

Teigė, kad pareiškėjo laikymas už grotų teismo salėje pažeidė ne tik jo teisę nebūti žeminamam Konvencijos 3 straipsnio prasme, bet ir nekaltumo prezumpciją, kaip nustatyta Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalyje. Vaizdo kamera policijos komisariato areštinėje pažeidė pareiškėjo teisę į privatų gyvenimą Konvencijos 8 straipsnio prasme. Konvencijos 6(1) straipsnį bei 8 straipsnį pažeidžia ir tai, kad laisvės atėmimo vietos pareigūnai skaitė pareiškėjo ir advokato laiškus.

Apibendrindamas nurodė, jog nežmoniškos gyvenimo sąlygos, žeminančios elementarų žmogaus orumą, sukėlė R. J. didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo jo sveikatą, todėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.272 straipsnio prasme jam turi būti atlyginta neturtinė žala. Pabrėžė, kad Lietuvos teismai dažnai priteisia mažesnį neturtinės žalos atlyginimą nei EŽTT, motyvuodami tuo, kad Lietuvoje yra žema minimali mėnesinė alga. Manė, kad toks argumentavimas yra diskriminacinis ir pažeidžia ne tik tautinės lygybės principą, bet ir mažesnes ir didesnes pajamas gaunančių asmenų lygybės principą, o tokia diskriminacija yra nesuderinama su Konvencijos 14 straipsniu. Teigė, jog šiuo metu Lietuvos valstybės realiai nustatytas minimalios mėnesinės algos dydis yra neteisėtas. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos valstybė nuolat pažeidinėja Konvenciją, būtų neteisinga, priteisiant neturtinę žalą, vadovautis tais pačiais žemais koeficientais iš EŽTT jurisprudencijos kaip bylose prieš kitas Europos valstybes. Lietuvai turi būti taikomas pakankamo atgrasinamojo poveikio principas. Pažymėjo, jog jo sveikatai buvo padaryta didelė ir nepataisoma žala.

Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 63–67) prašė taikyti reikalavimo senaties terminą bei atmesti pareiškėjo skundą.

Nurodė, kad pareiškėjas įstaigoje buvo periodiškai laikomas nuo 2002 m. gegužės 24 d. iki 2004 m. rugpjūčio 6 d., vadovavosi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.134 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais ir prašė CK 1.126 straipsnio 2 dalies ir 1.127 straipsnio 1 dalies pagrindu pareiškėjo skundui taikyti ieškinio senaties terminą.

Paaiškino, jog pareiškėjo buvimo Šiaulių TI metu pareiškėjui tekdavo nuo 1,71 kv. m iki 2,83 kv. m gyvenamasis plotas, todėl jo nurodyti kalinimo sąlygų pažeidimai galėjo būti padaryti, tačiau kai kuriais laikotarpiais jam tekęs gyvenamasis plotas netgi viršijo tuo metu nustatytą vienam žmogui skirtą normą (5 kv. m). Pažymėjo, jog pasivaikščiojimų, medicininių apžiūrų, prausimosi metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Teigė, jog pareiškėjo pretenzijos laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus laikyti neteisėtais, o nenustačius neteisėtų veiksmų, negali būti sprendžiamas ir žalos atlyginimo klausimas.

Pabrėžė, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate, pastatytame laikantis statybos metu galiojusių reikalavimų, be to, Šiaulių tardymo izoliatorius yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą bei saugomų objektų sąrašą. Jame esančios gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus, duris. Mikroklimato ir apšvietos parametrams būdingas momentiškumas. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (lauko temperatūros, asmenų judėjimo į kamerą ir iš jos, kt.). Šiaulių TI neturi duomenų apie pareiškėjo laikymo įstaigoje metu kamerose buvusias sąlygas, todėl neturi galimybių pateikti objektyvių galiojusių higienos reikalavimų įgyvendinimą patvirtinančių įrodymų. Manė, jog pareiškėjo argumentai, susiję su higienos reikalavimų pažeidimais, nėra pagrįsti.

Remdamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:1999) 13.4 ir 13.8 punktais tvirtino, kad laisvės atėmimo vietos administracijai nebuvo nustatyta pareiga užtikrinti kasdienį patalpų valymą, tuo turėjo rūpintis įstaigoje laikomi asmenys. Duomenų apie netinkamą įstaigos pareigų vykdymą nėra. Be to, pareigos rūpintis švara ir tvarka kameroje įgyvendinimas priklausė nuo paties pareiškėjo.

Nurodė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu galiojusio Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 11 punkte buvo įtvirtinta kalinamųjų teisė kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Šiaulių tardymo izoliatoriuje ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Jokie teisės aktai nei pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu, nei šiuo metu nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio.

Pažymėjo, kad iki Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos Nr. HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) įsigaliojimo draudimai, susiję su rūkymu laisvės atėmimo vietose, teisės aktuose, reglamentuojančiuose sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, nebuvo įtvirtinti.

Taip pat pažymėjo, kad EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), pripažindamas, kad smarkiai perpildytos ir antisanitarinės kalinimo sąlygos prilyginamos orumą žeminančiam elgesiui, vertina tikslias pareiškėjo įkalinimo sąlygas. EŽTT savo praktikoje atsižvelgia į kalinimo trukmę, kalinčiojo asmens emocinę, fizinę būseną, kalinčiojo asmens amžių, lytį, sveikatą, asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, vertina kameros apšvietimą ir ventiliaciją, ar kameroje yra tualetas ir pan. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka – patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas, kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore, kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, patalpos turi būti vėdinamos per langus ir kt. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų nuteistųjų, jam tyčia nesudarė blogesnių kalinimo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Atsakovo nuomone, pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą galinčios lemti aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su jo laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.

Lukiškių TI-K atsiliepimu (I t., b. l. 68–70) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl galimai padarytų pažeidimų už 2004 m. lapkričio 30 d. – 2005 m. spalio 12 d. laikotarpį, tačiau skundą teismui dėl žalos priteisimo surašė tik 2014 m. vasario 28 d. ir, vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Teigė, jog vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamento) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 1 skyriaus 11.1 punktu, maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra – 954, tačiau jis nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Taip pat, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių priežasčių, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktų reikalavimus. Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Manė, kad sprendžiant skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar jame nurodytas Lukiškių TI-K (jo pareigūnų) veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Tvirtino, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Viešojo saugumo tarnyba) atsiliepimu (I t., b.l. 71–73) prašo pareiškėjo skundą dėl konvojavimo sąlygų atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė pareiškėjo reikalavimams dėl Viešojo saugumo tarnybos veiksmų iki 2011 m. vasario 28 d. taikyti ieškinio senaties terminą pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį ir 1.126 straipsnio 2 dalį.

Paaiškino, kad tarnyboje nėra automobilio „MAZ“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Pagal Viešojo saugumo tarnybos turimus duomenis, pareiškėjas buvo konvojuojamas 2013 m. kovo 26 d. ir 2013 m. balandžio 2 d. „MAZ“ markės specialiuoju automobiliu „MAZ“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjas buvo pervežamas tik 2013 m. kovo 26 d. Šiame automobilyje yra 33 sėdimos vietos, konvojų sudarė dar du „Volkswagen Crafter“ automobiliai (valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) turintys po 19 sėdimų vietų. Taigi iš viso konvojaus automobiliai galėjo pervežti 56 konvojuojamuosius, 28 su „MAZ“ markės sunkvežimiu ir po 14 su „Volkswagen Crafter“. 2013 m. kovo 26 d. konvojaus kelionės žiniaraštyje nurodyta, kad vienu metu buvo daugiausiai 42 konvojuojamieji. Šiuo metu „MAZ“ markės specialusis automobilis (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) neeksploatuojamas.

Pažymėjo, kad visas tarnybinis transportas, taip pat ir specialusis transportas, skirtas asmenų konvojavimui, naudojamas remiantis teisiniais dokumentais: transporto priemonės registracijos liudijimu su paskirties nurodymu bei kasmetinės techninės apžiūros ataskaitomis su transporto priemonės paskirties nurodymu. Tarnybos specialusis transportas, skirtas asmenų konvojavimui, turi nurodytus dokumentus. Šie dokumentai išduoti Lietuvos Respublikos valstybės vardu. Specialiojo transporto, skirto asmenų konvojavimui, eksploatacija grindžiama nurodytais dokumentais, o ne emocijomis ar nuomonėmis.

Nurodė, kad konvojavimas yra vykdomas laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos. Taip pat, kad pareiškėjas, manydamas, jog jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu, tačiau tokių skundų užregistruota nėra. Pažymi, kad nenustačius veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlę veiksniai, negali būti atlyginama ir pati pareiškėjo teigimu patirta neturtinė žala.

Alytaus pataisos namai atsiliepimu (I t., b. l. 87–90) prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad R. J. atlieka terminuotą laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namų 9 lokalinio sektoriaus 9 būrio 6 miegamojoje patalpoje, kuri nėra kamera bei nėra rakinama net naktį. Alytaus PN nėra kalėjimas ar tardymo izoliatorius, todėl visi nuteistieji gali dienotvarkėje nustatytu laiku pagal poreikį judėti pataisos namų teritorijoje. Gyvenamosios patalpos, kurioje gyvena pareiškėjas, plotas yra 37,91 kv. m. Šioje patalpoje yra 8 lovos, jos ne visada užimtos, tačiau net jei visos lovos būtų užimtos, kiekvienam nuteistajam tektų po 4,74 kv. m gyvenamojo ploto, o tai nepažeidžia jokių galiojančių įstatymų ar kitų teisės aktų, reglamentuojančių nuteistųjų gyvenamojo ploto ribas. Teisės aktai nenustato, kad baldų užimami plotai būtų išskaičiuojami iš bendrojo nuteistojo užimamo gyvenamojo ploto. To nereglamentuoja ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010. Pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje yra trys atidaromi langai, kurių išmatavimai – 110 cm x 250 cm, langų stiklus valo būryje įdarbinti nuteistieji – būrio tvarkdariai. Be to, visi nuteistieji, vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 punktu, privalo patys nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, o pagal BVK 134 straipsnį, nuteistieji pagal sudarytą grafiką įtraukiami į nemokamus pataisos įstaigos teritorijos tvarkymo bei buities sąlygų gerinimo darbus iki dviejų valandų per dieną.

Nurodė, jog prie 9 lokalinio sektoriaus esančiame 800 kv. m kieme yra sporto inventorius, įrengta krepšinio aikštelė. Nuteistųjų prausykloje, kurios plotas yra 13,07 kv. m, vienu metu gali praustis 11 asmenų, yra 11 prausimosi vietų. Tualetas atskirtas nuo gyvenamųjų patalpų, jame yra 6 unitazai, 7 pisuarai ir kriauklė. Tualeto patalpos plotas 17,68 kv. m. Visi unitazai veikia, jie atitverti užtvaromis, priekyje yra užsklandos. Nuteistųjų dušo patalpos yra 12,73 kv. m ploto. Dušų patalpoje yra 5 dušo kabinos su 5 dušo purkštuvais, dušų kabinos atitvertos viena nuo kitos. Naudojimosi dušu diena – trečiadienis, nuo 9.00 iki 16.00 val. Maudymosi laikas teisės aktais neribojamas, realiai naudojimosi dušu laikas trunka apie 25–30 min. Dušinėje ir prausykloje visada yra šaltas vanduo. Prausyklos, tualeto ir dušinės patalpos nėra avarinės ar antisanitarinės būklės, jų remontas atliekamas pagal poreikį. Patalpų oro temperatūrą, santykinį oro drėgnumą, apšvietimą tikrina valstybės įgaliotos institucijos. Pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje nėra pastebėta pelių ar žiurkių, o kenkėjų dezinsekcija ir deratizacija atliekama periodiškai pagal poreikį. Pastato konstrukcijose nėra asbesto, nes pastato stogas yra prilydomos ruloninės dangos, o kanalizacijos vamzdžiai – plastikiniai. Taip pat pažymėjo, jog giminės ar artimieji, atvykę į ilgalaikį pasimatymą, gali atsinešti bet kokį sveiką, skanų ir kaloringą maistą. Kasdien perduoti maistą nuteistajam nėra poreikio, nes sveikas, skanus ir kaloringas maistas gaminamas Alytaus PN nuteistųjų valgykloje. Nuteistieji gali pirkti maistą įstaigoje esančioje parduotuvėje ir maitintis pirktu maistu. Kiekviename būryje yra įrengtos virtuvėlės, kur nuteistieji gali pasigaminti ar pasišildyti nusipirktą maistą. Vienas tualetinio popieriaus rulonas išduodamas mėnesiui. Rulonas ištisinis, nesuskirstytas į atskirus lapelius. Esant didesniam poreikiui, nuteistieji tualetinio popieriaus gali įsigyti parduotuvėje iš jiems skiriamų piniginių išmokų, kurios skiriamos iš valstybės biudžeto lėšų, pašalpos iš Socialinės paramos nuteistiesiems fondo lėšų.

Paaiškino, kad už įstaigoje nustatyto režimo reikalavimų pažeidimus pareiškėjas nuo 2011 m. sausio 25 d. iki 2011 m. rugpjūčio 25 d. buvo perkeltas į drausmės grupę septyniems mėnesiams, iš kurių keturis buvo laikomas kamerų tipo patalpų 41 kameroje. Drausmės grupėje pareiškėjas buvo laikomas 4 lokalinio sektoriaus 4 miegamajame, kuris visą dieną nerakinamas ir sudaryta galimybė dieną būti lauke neribotą laiką. Patalpos plotas – 30,37 kv. m, ji įrengta cokoliniame aukšte. Pastatas statytas 1900 m, tuo tarpu Lietuvos higienos normos HN 76:2010 20 punktas numato, kad tik naujai statomose laisvės atėmimo vietose gyvenamąsias patalpas draudžiama įrengti rūsiuose ir cokoliniuose aukštuose. Drausmės grupės sektoriaus 4 miegamajame yra du langai, kiekvieno jų išmatavimai – 160 cm x 170 cm, su skaidraus stiklo langais. Tualetas atskirtas mūrine siena su plastikinėmis durimis, klozetas veikiantis, jame veikia ištraukiamoji ventiliacija. Dušinė su 5 dušo galvutėmis yra koridoriaus gale. Dušinės plotas – 8,3 kv. m. Naudojimosi dušu diena – penktadienis, maudymosi laikas neribojamas. Išskalbtiems drabužiams džiovinti koridoriaus gale yra įrengta džiovyklos patalpa. Šaltuoju metų laiku patalpos temperatūra nebūna mažesnė kaip 18 °C. Drausmės grupėje tarakonai ir žiurkės naikinami bendra tvarka kaip ir visoje įstaigoje. Maistas tiekiamas toks pat kaip ir visoje įstaigoje.

Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 3 d. iki 2011 m. rugsėjo 3 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpų 41 kameroje, kurios plotas 12,4 kv. m. Kamera trivietė, kiekvienam nuteistajam tenka po 4,1 kv. m gyvenamojo ploto. Kameros lango išmatavimai – 80 cm x 103 cm, grotos yra tik išorėje. Kamera vėdinama natūraliai per langą, kuris pilnai atsidaro. Uždarojoje zonoje yra 7 pasivaikščiojimo kiemai, kurie naujai suremontuoti, įrengta lietaus nuvedimo sistema. Pasivaikščiojimo kiemų plotai yra nuo 24 iki 31 kv. m. Uždarojoje zonoje yra paskirtos kameros (9, 10, 31) nerūkantiems nuteistiesiems. Kamerų tipo patalpų 41 kameroje esantis tualetas atskirtas mūrine siena su plastikinėmis durimis, klozetas veikia, jame yra nuolat veikianti ištraukiamoji ventiliacija, įrengta 50 cm x 50 cm praustuvė iš nerūdijančio plieno, veidrodis, tualeto reikmenų lentynėlė. Naudojimosi dušu diena – sekmadienis, maudymosi laikas neribojamas.

Atkreipė dėmesį, jog būnant drausmės grupėje (ir kamerų tipo patalpų kamerose) pasimatymai negalimi. Visą bausmės atlikimo laiką, išskyrus buvimą drausmės grupėje ir kamerų tipo patalpose, nuteistasis gavo jam priklausančius ir daugybę papildomų pasimatymų. Taip pat, būnant kamerų tipo patalpose ar drausmės grupėje, draudžiama turėti kompiuterį, muzikos grotuvą, televizorių, kaip numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse. Šiltą apklotą turėti nedraudžiama. Kamerų tipo patalpose esantys nuteistieji maitinami kaip ir kiti įstaigoje laikomi nuteistieji.

Pažymėjo, kad pareiškėjo laikymo sąlygos Alytaus pataisos namuose niekuo nesiskiria nuo kitų nuteistųjų laikymo sąlygų, jokių išimčių, kad būtų pablogintas ar pagerintas jo buvimas Alytaus pataisos namuose, nėra daroma. Be to, tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl reikalauti išskirtinių laisvės atlikimo pataisos namuose sąlygų pareiškėjas neturi teisės ir privalo vykdyti visas Pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisykles bei pareigūnų reikalavimus. Manė, kad pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, taip pat nedetalizuoja jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą. Nurodyti Alytaus PN pareigūnų neteisėti veiksmai jo atžvilgiu nėra įrodyti, todėl negali būti konstatuojami, kaip neturtinės žalos atsiradimo faktas. Pažymėjo, kad, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nurodyti, jog Alytaus PN deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina įrodyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą, taip pat – kokios Alytaus PN veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė. Neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą. Atkreipė dėmesį, kad neigiamas poveikis asmeniui turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Pareiškėjas nenurodė jokių teisės aktų, kuriuos pažeidė Alytaus PN, o tik reiškia pretenzijas apie abstrakčias ir deklaratyvias teisės normas, kurios, jo manymu, yra pažeistos, nurodo deklaratyvias bei patariamąsias EŽTT ir Konvencijos nuostatas.

Taip pat Alytaus PN pažymėjo, kad nuo 2007 m. balandžio mėnesio, kada buvo pradėtas fiksuoti nuteistųjų korespondencijos judėjimas, pareiškėjo nurodytu laikotarpiu, jis Alytaus pataisos namams nebuvo pateikęs nė vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų, negautos ar išsiųstos korespondencijos negavimu ar išsiuntimo sutrikimu ir pan. Tokių nusiskundimų nebuvo gauta nuo jo uždarymo į Alytaus PN. Alytaus pataisos namai negali pateikti informacijos, ar pareiškėjas rašė skundus Kalėjimų departamentui dėl Alytaus PN veiksmų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 22 d.sprendimu (II t., b. l. 47–64) pareiškėjo R. J. skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 200 Lt (58 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas nustatė, jog ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, Šiaulių TI ir Alytaus PN bei Viešojo saugumo tarnybai neužtikrinant tinkamų konvojavimo sąlygų, atlyginimo. Rėmėsi žalos atlyginimą reglamentuojančiomis CK nuostatomis ir pažymėjo, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Vadovavosi teismų praktika, pagal kurią neturtine žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, o neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu.

Spręsdamas dėl Lukiškių TI-K ir Šiaulių TI veiksmų pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad Šiaulių TI pareiškėjas periodiškai buvo laikomas nuo 2002 m. gegužės 24 m. iki 2004 m. rugpjūčio 6 d., Lukiškių TI-K – nuo 2004 m. lapkričio 30 d. iki 2005 m. spalio 12 d., o skundą teismui dėl žalos atlyginimo surašė 2014 m. vasario 28 d., išsiuntė – 2014 m. kovo 6 d., LVAT praktiką sprendžiant klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti. Nustatė, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o pareiškėjo argumentus, jog EŽTT nutarimai, aiškinantys Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, nebuvo išversti į lietuvių kalbą, laikė nepagrįstais ir nurodė, kad jei pareiškėjas jautė diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos, o tai, kad jis nežinojo, jog pagal EŽTT formuojamą praktiką už nepakankamą kameros plotą galima prisiteisti kompensaciją, nėra aplinkybė, su kuria būtų galima sieti sužinojimą apie teisių pažeidimą. Pažymėjo, kad pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam buvo draudžiama skųstis grasinant nuobaudomis ir pan., tačiau nenurodė, kokius konkrečius veiksmus ar sprendimus norėjo skųsti, kada tai buvo, kokie pareigūnai jam grasino, todėl šias aplinkybes laikė nenustatytomis. Įvertinęs visa tai, teismas pripažino, kad nėra pagrindo šiems pareiškėjo reikalavimams atnaujinti praleistą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.

Spręsdamas klausimą dėl Alytaus pataisos namų veiksmų, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos higienos norma HN 76:2010, pažymėjo, kad joje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, tik įtvirtinti laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimai, o iki tol galiojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 buvo nustatyta gyvenamojo ploto norma pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje ne mažiau kaip 3 kv. m, o kamerų tipo patalpos kameroje – ne mažiau kaip 5 kv. m vienam asmeniui, Kalėjimų departamento direktoriaus Įsakymu buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pažymėjo, jog teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl darė išvadą, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Atsižvelgęs į tai, atmetė pareiškėjo reikalavimą perkelti jį į gyvenamąją patalpą, kurioje jam būtų skiriama ne mažiau kaip 4 kv. m ploto bei, pažymėjęs, jog jokie teisės aktai nereglamentuoja minimalaus kamerose laikomų asmenų skaičiaus, netenkino pareiškėjo prašymo perkelti jį į gyvenamąją patalpą, kurioje būtų ne mažiau nei 2 asmenys.

Nustatė, jog Alytaus PN pareiškėjas yra laikomas nuo 2004 m. rugpjūčio 10 d., jis atlieka terminuotą laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN 9 lokalinio sektoriaus 9 būrio 6 miegamojoje patalpoje, kurios plotas 37,91 kv. m, joje yra 8 lovos, todėl pažymėjo, kad net jas visas užimant, vienam asmeniui tenkantis plotas sudarytų 4,74 kv. m, ir konstatavo, jog ploto reikalavimai laikant pareiškėją šiame bendrabučio gyvenamajame kambaryje nebuvo pažeisti.

Teismas atskirai vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 25 d. iki 2011 m. rugpjūčio 25 d., kuomet pareiškėjas už įstaigoje nustatyto režimo reikalavimų pažeidimus buvo perkeltas į drausmės grupę septyniems mėnesiams, iš kurių dalį laiko (nuo 2011 m. gegužės 3 d.) buvo laikomas kamerų tipo patalpų 41 kameroje. Nustatė, kad drausmės grupėje pareiškėjas buvo laikomas 4 lokalinio sektoriaus 4 miegamajame, kurio plotas 30,37 kv. m, jis įrengta cokoliniame aukšte. Atsižvelgęs į pareiškėjo skunde nurodytą aplinkybę, kad šioje kameroje buvo laikoma iki 10 žmonių bei tai, kad Alytaus PN nepateikė duomenų, kiek konkrečiu laikotarpiu minėtoje patalpoje buvo laikoma asmenų, teismas rėmėsi pareiškėjo pateiktais duomenimis ir konstatavo, kad laikant jį minėtoje patalpoje, buvo pažeisti Kalėjimų departamento direktoriaus Įsakyme nustatyti reikalavimai. Šiuos pažeidimus teismas vertino kaip nežymius. Kadangi pareiškėjas kartu laikytų asmenų skaičių apibūdino netiksliai, nurodydamas, kad buvo laikoma iki 10 asmenų, teismas sprendė, kad pažeidžiant ploto reikalavimus pareiškėjas galėjo būti laikomas ne ilgiau nei pusę minėtoje patalpoje praleisto laiko, iš bylos medžiagos darė išvadą, kad aptartomis sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas nuo 2011 m. sausio 25 d. iki 2011 m. gegužės 2 d. imtinai, t. y. šiek tiek daugiau nei 3 mėnesius, todėl konstatavo, kad pažeidžiant ploto reikalavimus minėtu laikotarpiu Alytaus PN pareiškėjas buvo laikomas 1,5 mėn. Vadovaudamasis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 ir 20 punktais ir atsižvelgęs į tai, kad Alytaus PN pastatas statytas 1900 m., pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šiuo atveju Lietuvos higienos normos HN 76:2010 20 punktas neturi būti taikomas.

Vertindamas laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 3 d. iki 2011 m. rugsėjo 3 d. teismas pažymėjo, jog pareiškėjas buvo laikomas trivietėje kamerų tipo patalpoje Nr. 41, kurios plotas – 12,4 kv. m ir kurioje, net užimant visas vietas, vienam asmeniui tenkantis plotas sudaro 4,13 kv. m. Atsižvelgdamas į tai sprendė, kad laikant pareiškėją šioje patalpoje, nebuvo pažeista jo teisė būti kalinamam patalpoje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m ploto.

Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl galimai netinkamo sanitarinių mazgų Alytaus PN įrengimo, dėl tualetinio popieriaus išdavimo, Alytaus PN sienų, lubų ir grindų paviršių būklės, patalpų vėdinimo bei apšvietos, oro drėgmės kamerose, naudojimosi dušu, pasivaikščiojimo kiemelių būklės, maitinimo, parazitų buvimo Alytaus PN, tam tikrų daiktų turėjimo, ilgalaikių vizitų bei maisto perdavimo pasimatymų metu (pareiškėjui esant drausmės grupėje), taip pat asbesto buvimo pastato konstrukcijoje, teismas vadovavosi aktualiais teisės aktais, be kita ko, Lietuvos higienos norma HN 76:2010, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, BVK, taip pat byloje esančia medžiaga (pvz., Seimo kontrolieriaus 2011 m. rugsėjo 30 d. pažyma Nr. 1/3D-2517, 2013 m. birželio 3 d. dirbtinės apšvietos matavimo protokolu Nr. F-A-89 ir 2014 m. sausio 6 d. protokolu Nr. F-A-1, 2011 m. gruodžio 12 d. šiluminės aplinkos matavimo protokolu Nr. F-M-269, kt.) ir konstatavo, jog buvo pažeisti temperatūros reikalavimai. Visus kitus pareiškėjo reikalavimus teismas pripažino nepagrįstais.

Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad jo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės į tinkamas kalinimo sąlygas patalpose neįgyvendinimas. Vadovaudamasis susiklosčiusia teismų praktika, pagal kurią kalinimo sąlygų netinkamumas pripažįstamas neturtine žala nepriklausomai nuo to, ar jis yra palikęs medicininiuose dokumentuose užfiksuotas pasekmes, konstatavo, jog Alytaus pataisos namams pažeidus asmens teisę į tinkamas kalinimo sąlygas ir taip sukėlus jam nepatogumus bei emocinį sukrėtimą, pareiškėjui buvo padaryta žala. Atsižvelgdamas į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam tinkamomis sąlygomis – pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjui buvimo Alytaus PN metu padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 200 Lt.

Vertindamas Viešojo saugumo tarnybos veiksmus, atsižvelgęs į tai, kad skundą teismui dėl žalos atlyginimo pareiškėjas paštu išsiuntė 2014 m. kovo 6 d., pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2011 m. kovo 5 d. pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą. Įvertinęs šią aplinkybę bei tai, kad Viešojo saugumo tarnyba prašė taikyti ieškinio senaties terminą, o pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kodėl kreipėsi daugiau nei po trejų metų, nepripažintinos svarbiomis ir sudarančiomis pagrindą terminui atnaujinti, sprendė, kad pareiškėjas teisę į žalos atlyginimą turi nuo 2011 m. kovo 6 d., o laikotarpiui iki 2011 m. kovo 5 d. įskaitytinai jis praleido senaties terminą.

Vadovaudamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais teismas nustatė, kad Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai, remdamiesi konvojavimo paraiškomis, pareiškėją ginčo laikotarpiu konvojavo 2 kartus: 2013 m. kovo 26 d. ir 2013 d. balandžio 2 d. planiniu maršrutu Vilnius–Alytus–Vilnius. 2013 m. kovo 26 d. pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiuoju „MAZ“ markės automobiliu (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) konvojų sudarė iš viso 3 automobiliai, kuriais daugiausia buvo vežami 42 asmenys. Vertino automobilio „MAZ“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonės registracijos liudijimą, jo kėbulo kamerų, skirtų konvojuojamųjų pervežimui, schemą, taip pat Lietuvos ir Vokietijos UAB „Tuvlita“ techninės apžiūros rezultatų kortelę (ataskaita) Nr. 001-0440436, atsižvelgė į Valstybinės kelių inspekcijos prie susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 2 d.

įsakymo Nr. 2B-479 „Dėl motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimai“ 9.2 ir 16.14 punktų nuostatas. Pareiškėją konvojuojant 2013 m. balandžio 2 d. konvojų sudarė 3 automobiliai: 2 automobiliai „Volkswagen Crafter“ (valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ir „Iveco“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurių talpa – 52 asmenys, daugiausia jais buvo konvojuojami 44 asmenys. Kitų duomenų apie minėtus automobilius ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo pateikta.

Vadovavosi Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 14 straipsniu, pažymėjo, jog Kelių eismo taisyklėse nėra numatyta šiai bylai reikšmės turinčių žmonių vežimo tam pritaikytose priemonėse nuostatų, taip pat, kad byloje nebuvo nustatyta, jog Viešojo saugumo tarnyba, naudodama minėtus automobilius žmonių pervežimui, pažeistų teisės aktų reikalavimus, o pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad sunkvežimiai, kuriais jis buvo konvojuojamas, teisiniu požiūriu negali būti naudojami asmenims konvojuoti.

Teismas atsižvelgė į tai, kad byloje esantys Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus 2012 m. lapkričio 16 d. dirbtinės apšvietos matavimo protokolas Nr. F-A-289, 2013 m. kovo 27 d. dirbtinės apšvietos matavimo protokolas Nr. F-A-16 ir 2013 m. kovo 27 d. ventiliacijos matavimo protokolas Nr. F-M-67 patvirtina, kad buvo tikrinta sunkvežimių atitiktis nustatytiems reikalavimams ir automobiliai, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, teisės aktuose nustatytus reikalavimus atitiko.

Įvertinęs šias aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis buvo konvojuojamas kamerose, kuriose neįrengta vėdinimo ir šildymo sistemos yra nepagrįsti.

Pažymėjo, jog konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus vykdant konvojavimą, reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintos Konvojavimo taisyklės, kurių 109 punkte nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Atsižvelgęs į tai, jog abiem atvejais, kai buvo konvojuojamas pareiškėjas, konvojų sudarė 3 automobiliai, kuriais buvo vežami 42 ir 44 asmenys, tačiau tai neviršijo leistino vežti automobiliais asmenų skaičiaus, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis buvo vežamas perpildytose kamerose nėra pagrįsti. Pažymėjo, kad teisės aktai nenustato konkretaus patalpos ploto, kuris turi būti skiriamas vienam asmeniui konvojavimo metu. Atkreipė dėmesį, jog manydamas, kad jo teisės konvojuojant buvo pažeistos, pareiškėjas turėjo galimybę pateikti pretenzijas, nusiskundimus žodžiu arba raštu Alytaus PN, Laisvės atėmimo vietų ligoninės ar Viešojo saugumo tarnybos konvojaus pareigūnams, tačiau jokių pareiškėjo nusiskundimų, pretenzijų, prašymų konvojaus pareigūnams neužfiksuota, pareiškėjas teismui nepateikė jokių Viešojo saugumo tarnybos veiksmų neteisėtumo įrodymų. Teismas pažymėjo, kad laisvės atėmimo bausme nuteistas asmuo privalo susitaikyti su jo teisių ribojimais bei įvairiais nepatogumais. Pagrindu teisių gynybai yra tik aplinkybių, kurios rodytų, jog su asmeniu buvo elgiamasi nežmonišku ar žeminančiu būdu arba jis būtų kankinamas, nustatymas (Konvencijos 3 straipsnis). Vadinasi, nuteistasis turėtų patirti ypatingą, visuomenei nepriimtiną pareigūnų elgesį. Jokių panašių aplinkybių dėl asmens konvojavimo nebuvo nustatyta, todėl sprendė, kad negalimas ir žalos atlyginimas, o pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atmetė kaip nepagrįstą.

Spręsdamas pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalimi, vertino tai, kad pareiškėjo pateiktas skundas žyminiu mokesčiu neapmokestintas, o duomenų apie kitas patirtas išlaidas nepateikta, todėl sprendė, kad pareiškėjas nepateikė rašytinio prašymo ir konkretaus bei išsamaus šių išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, kaip to reikalauja ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis, ir dėl šios priežasties pareiškėjo prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo paliko nenagrinėtą. Pažymėjo, kad analogišką praktiką formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

III. Pareiškėjas R. J. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 76–77) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė 3 metų senaties terminą, nes Konvencijos 3 straipsnyje nėra numatytas joks terminas šio straipsnio nuostatų pažeidimams konstatuoti. Pakartotinai pažymi, jog EŽTT sprendimams nesant išverstiems į lietuvių kalbą, neturėjo galimybės su jais susipažinti, todėl nežinojo apie tai, kad jo teisės yra pažeidžiamos.

Nesutinka su pirmosios instancijos nustatytu laikotarpiu, kurio metu buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas bei pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pažeidimo buvimo, neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas prašė konstatuoti, jo teigimu, europietiško standarto pažeidimą ir taikė mažesnius reikalavimus kalinimo sąlygoms nustatančius Lietuvos Respublikos teisės aktus, kurie, pareiškėjo teigimu, prieštarauja EŽTT praktikai. Pažymi, jog pareiškėjo patirtas skausmas ir neigiami išgyvenimai „europinių standartų“ ir Lietuvos teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų atžvilgiu skirtųsi, nes taikant aukštesnius kalinimo sąlygų reikalavimus, pareiškėjo teisės būtų buvę pažeistos labiau.

Pareiškėjas mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė jo argumentus dėl įvairių skunde pirmosios instancijos teismui nurodytų kalinimo sąlygų pažeidimų. Pažymi, jog teismas vadovavosi klaidinančiais ir melagingais Alytaus PN pateiktais dokumentais, todėl nenustatė kalinimo sąlygų pažeidimo.

Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nesilaikė EŽTT praktikos bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pagal kurią asmenims už trumpesnį laikotarpį buvo priteisiamos net didesnės nei pareiškėjo prašomos sumos, nors jų kalinimo sąlygos buvo geresnės, bei nemotyvavo tokio savo sprendimo.

Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 81–82) prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria kaip nepagrįsta atmesta pareiškėjo skundo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, priteisimo yra pagrįsta ir motyvuota, taip pat, kad priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas nepažeidė teisės normų ir nėra pagrindo jį naikinti.

Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (IIt., b. l. 83–85) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir CK nuostatomis nurodo, kad ieškinio senaties terminas pareiškėjui taikytas pagrįstai. Pažymi, jog ilgas pareiškėjo delsimas kreiptis į teismą kelia abejonių, jog tokiu būdu pareiškėjas gali siekti tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino bylos aplinkybes. Atkreipia dėmesį, jog nustatydamas Konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimą EŽTT vertina daugybę įvairių aplinkybių, todėl vien statistiniai duomenys apie kameroje laikytų asmenų skaičių nėra pakankamu pagrindu konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme. Pabrėžia, jog apie savo teisių pažeidimus, net ir nežinodamas EŽTT praktikos šiuo klausimu, pareiškėjas turėjo suvokti pažeidimų pasireiškimo metu, tačiau į teismą kreipėsi tik po daugiau nei trejų metų nuo paskutinės galimų pažeidimų Šiaulių TI dienos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 300 000 Lt neturtinės žalos, kurią pareiškėjas R. J. kildina iš kalinimo netinkamomis sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, Šiaulių tardymo izoliatoriuje ir Alytaus pataisos namuose bei iš pareiškėjo konvojavimo pažeidžiant teisės aktų taisykles, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavo teisės aktų pažeidimą ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 200 Lt neturtinei žalai atlyginti. Dalies pareiškėjo reikalavimų – dėl netinkamų kalėjimo sąlygų pareiškėjui periodiškai kalint 2002 m. gegužės 24 d. – 2004 m. rugpjūčio 6 d. laikotarpiu Šiaulių TI, o 2004 m. lapkričio 30 d. – 2005 m. spalio 12 d. laikotarpiu Lukiškių TI-K bei dėl konvojavimo sąlygų pažeidimų iki 2011 m. kovo 5 d. –atžvilgiu, atsakovo atstovų prašymu, pirmosios instancijos teismas pritaikė ieškinio senatį, pareiškėjo reikalavimus dėl konvojavimo sąlygų pažeidimų nuo 2011 m. kovo 6 d. teismas atmetė kaip nepagrįstus, taip pat atmetė pareiškėjo reikalavimus dėl netinkamų kalėjimo sąlygų Alytaus pataisos namuose, išskyrus reikalavimą atlyginti neturtinę žalą už teisės aktų reikalavimų dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto neatitikimo bei temperatūros reikalavimų pažeidimo laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 25 d. iki 2011 m. gegužės 2 d., kurį teismas tenkino ir priteisė pareiškėjui 200 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad neturtinės žalos atlyginimas jam turėtų būti priteistas už visą laikotarpį, kurio metu pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis. Taip pat, kad į teismą jis kreipėsi vos tik sužinojęs, jog turi tokią galimybę. Mano, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai nesivadovavo EŽTT praktika ir nepagrįstai netenkino jo pateikto skundo visa apimtimi.

Įvertinusi faktines bylos aplinkybes teisėjų kolegija su tokiu pareiškėjo vertinimu iš dalies sutinka.

Kiek tai susiję su ieškinio senaties taikymu faktinėms bylos aplinkybėms teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, ar yra pagrindas taikyti CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatas.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2002 m. gegužės 24 d., skundą teismui pareiškėjas pateikė 2014 m. kovo 6 d. (pagal spaudą ant voko). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų palatos plotą vienam asmeniui, jis buvo laikomas galimai antisanitarinėmis sąlygomis, pažeidžiant higienos normų reikalavimus, kad jam buvo draudžiami ilgalaikiai pasimatymai bei kai kurių daiktų turėjimas, tiekiamas nepakankamai kaloringas maistas, tačiau, kaip minėta, skundą teismui pateikė tik 2014 m. kovo 6 d. Tas pats pasakytina ir apie buvusius konvojavimo sąlygų pažeidimus – pagal jų pobūdį darytina išvada, jog apie juos pareiškėjas turėjo žinoti jau jų darymo metu bei visą laikotarpį iki kreipimosi į teismą. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog šioje byloje atsakovu yra Lietuvos valstybė ir ieškinio senatį prašė taikyti net keli atsakovo atstovai – Šiaulių tardymo izoliatorius, Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas bei Viešojo saugumo tarnyba, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, visiems atsakovui skirtiems pareiškėjo reikalavimams atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį iki 2011 m. kovo 5 d. yra taikytinas minėtas trejų metų ieškinio senaties terminas.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Analogiškos pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus, laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui savo uždelstą kreipimąsi į teismą iš esmės grindė tuo, jog į lietuvių kalbą nėra išversti Europos žmogaus teisių teismo sprendimai dėl Konvencijos 3 straipsnio taikymo, tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad lietuvių kalba yra tinkamai paskelbta tiek pati Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, tiek Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys kardomojo kalinimo sąlygas, taip pat ir CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautėsi žeminamas. Jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Šiuo aspektu pažymėtina, jog neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai konkrečiu atveju neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (lot. įvykiui pasibaigus) vertintinas kritiškai. Atitinkamai kritiškai vertintinas ir tariamas pareiškėjo nežinojimas apie įstatymų turinį, galimybę kreiptis į teismą ginti pažeistas teises, nes manytina, jog neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, yra jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusius teisės aktus, t. y. nepriklausomai nuo jų teisinio kvalifikavimo.

Taigi įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo. Paminėtina, jog, teisėjų kolegijos vertinimu, numatytasis trejų metų ieškinio senaties terminas nėra neproporcingai trumpas siekiant apginti pažeistas savo teises. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos ir apeliaciniame skunde. Todėl spręstina, jog pareiškėjo įvardytos priežastys negali būti laikomos svarbiomis ir objektyviomis aplinkybėmis, galinčiomis lemti senaties termino atnaujinimą bei darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas laikotarpiui iki 2011 m. kovo 5 d. pagrįstai taikė ieškinio senatį ir atmetė šiuos pareiškėjo reikalavimus kaip nepagrįstus.

Šis ieškinio senaties terminas taikytinas visiems pareiškėjo atsakovui keliamiems reikalavimams. Atitinkamai nevertintinos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu.

Kiek tai susiję su laikotarpio nuo 2011 m. kovo 6 d. faktinių aplinkybių vertinimu, visų pirma pažymėtina, jog šiuo laikotarpiu nei Šiaulių tardymo izoliatoriuje, nei Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pareiškėjas nekalėjo, o konvojuojamas per šį laikotarpį buvo 2 kartus – 2013 m. kovo 26 d. ir 2013 m. balandžio 2 d. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs konvojavimo pažeidimų, atmetė pareiškėjo reikalavimus dėl konvojavimo taisyklių pažeidimų, padarytų nuo 2011 m. kovo 6 d. Pažymėtina, jog šių pirmosios instancijos teismo išvadų dėl konvojavimo taisyklių pažeidimo nebuvimo pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija.

Analizuodamas pareiškėjo buvimo Alytaus PN sąlygas, pirmosios instancijos teismas išskyrė tris jo buvimo šioje įstaigoje laikotarpius, t. y. pareiškėjo buvimo drausmės grupėje laikotarpį, kurio metu pareiškėjas buvo laikomas 4 lokalinio sektoriaus 4 miegamajame, esančiame cokoliniame aukšte (nuo 2011 m. sausio 25 d. iki 2011 m. gegužės 2 d.), laikotarpį, kuomet pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpų 41 kameroje (nuo 2011 m. gegužės 3 d. iki 2011 m. rugsėjo 3 d.), bei visą likusį laiką, kurį pareiškėjas gyveno Alytaus PN 9 lokalinio sektoriaus 9 būrio 6 miegamojoje patalpoje, taip pat nustatė, jog pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista tik laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 25 d. iki 2011 m. gegužės 2 d., kuomet pareiškėjas buvo apgyvendintas 4 lokalinio sektoriaus 4 miegamajame, kurio plotas – 30,37 kv. m ir kuriame, anot pareiškėjo, buvo laikoma iki 10 žmonių, todėl tam tikrais laikotarpiai vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Alytaus pataisos namams nepateikus tikslios informacijos apie konkretų minėtame miegamajame apgyvendintų asmenų skaičių, pirmosios instancijos teismas vertino, jog pareiškėjo teisės galėjo būti pažeidžiamos pusę buvimo joje laiko, t. y. 1,5 mėn. Vertindamas kitus pareiškėjo nurodytus galimus higienos normų pažeidimus, teismas konstatavo, jog buvo pažeisti temperatūros reikalavimai, kitų neteisėtų veiksmų buvimo teismas nenustatė.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje jau esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Šiuo atveju paminėtina ir tai, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis motyvų ir argumentų, juos pagrindžiančių įrodymų. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su aukščiau nurodytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, tačiau teisėjų kolegijos manymu pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį ir laikotarpį, už kurį ši žala priteistina.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad jis buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygų atitikimo Lietuvos Respublikos higienos normose numatytiems reikalavimams.

Kiek tai susiję su tuo, kad pareiškėjas buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. BVK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Taigi įvardinti aktai numato pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog nagrinėjant tokio pobūdžio bylas būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, todėl griežtai negalima laikytis principo, kad įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. EŽTT sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją; 2014 m. balandžio 10 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A858-114/2014). Taigi Alytaus pataisos namams nepateikus informacijos, kurioje būtų nurodytas konkretus sulaikytų ir 4 lokalinio sektoriaus 4 miegamajame laikytų asmenų skaičius konkrečią dieną, pažymėtina, kad būtent Alytaus PN turi pareigą laikytis Kalėjimų departamento direktoriaus Įsakymu nustatytų reikalavimų ir, atitinkamai, užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai, todėl ši aplinkybė vertintina pareiškėjo naudai, pripažįstant, jog laikotarpiu, kuomet pareiškėjas buvo apgyvendintas 4 lokalinio sektoriaus 4 miegamajame, jam nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m plotas bei buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą.

Kiek tai susiję su laikotarpiu, už kurį pareiškėjui priteistinas neturtinės žalos, patirtos dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimas, teisėjų kolegija pabrėžia, jog atsižvelgiant į tai, kad visiems pareiškėjo reikalavimams dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu iki 2011 m. kovo 5 d. yra taikytina trejų metų ieškinio senatis, faktinės aplinkybės dėl kalinimo sąlygų pažeidimo Alytaus pataisos namuose vertintinos nuo 2011 m. kovo 6 d., t. y. pareiškėjo buvimo drausmės grupėje laikotarpis, kurio metu pareiškėjas buvo laikomas 4 lokalinio sektoriaus 4 miegamajame, esančiame cokoliniame aukšte, yra vertintinas nuo 2011 m. kovo 6 d. iki 2011 m. gegužės 2 d.

Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, o neturtinė žala jam turi būti atlyginta. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą bei temperatūros reikalavimus, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog nors administracinėje byloje ir nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytas kalinimo sąlygas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus ar nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, tačiau, atsižvelgiant į nutartyje nurodytas aplinkybes, pažeidimo tęstinumą, kitus nustatytus pažeidimus, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Apeliaciniame skunde, be kita ko, pareiškėjas nesutinka su jam priteista neturinės žalos atlyginimo suma bei nurodo, kad yra neteisinga, jog jam neturtinės žalos atlyginimas priteisiamas taikant žemesnius koeficientus nei bylose dėl netinkamų kalinimo sąlygų kitose Europos valstybėse, neteisinga, kad Lietuvos teismai pareiškėjui priteisia mažesnį neturtinės žalos atlyginimą nei EŽTT. Pareiškėjo nuomone, toks argumentavimas yra diskriminacinis ir tai yra nesuderinama su Konvencijos 14 straipsniu.

Vertinant nurodytus pareiškėjo argumentus visų pirma pažymėtina, kad pagal Konvencijos 14 straipsnį naudojimasis Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas nepriklausomai nuo asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais ir nurodytų pagrindų sąrašas nėra baigtinis. EŽTT, aiškindamas Konvencijos 14 straipsnį, yra nurodęs, kad jis saugo asmenis, kurie yra analogiškose situacijose, nuo diskriminuojamai skirtingo jų traktavimo (žr. EŽTT 1986 m. liepos 8 d. sprendimą Lithgow ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Konvencijos 14 straipsnis reguliuoja situacijas, kai su asmenimis panašiose situacijose yra elgiamasi skirtingai be pateisinamos priežasties. Ši teisė negali egzistuoti savarankiškai, nes ji galioja tik teisėms ir laisvėms, kurios saugomos Konvencija ir jos protokolais. Kad būtų konstatuotas Konvencijos 14 straipsnio pažeidimas, būtina, jog bylos faktinės aplinkybės patektų į Konvencija ir protokolais reguliuojamą santykių sferą (žr. EŽTT 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimą Laduna prieš Slovakiją). EŽTT šiame kontekste taip pat yra nurodęs, jog Konvencijos 14 straipsnyje numatyto nediskriminavimo principo pažeidimu laikoma situacija, kai asmenys traktuojami skirtingai analogiškose situacijose, nepateikiant objektyvaus tokio traktavimo pagrindimo, taip pat pažeidimu laikoma situacija, kai be objektyvaus pagrindimo skirtingose situacijose esantys asmenys nėra traktuojami skirtingai (žr. EŽTT 2000 m. balandžio 6 d. sprendimą Thlimmenos prieš Graikiją).

Atkreiptinas dėmesys, jog pagal EŽTT praktiką įrodinėjant Konvencijos 14 straipsnio pažeidimą, pareiškėjui tenka pareiga įrodyti skirtingo reguliavimo asmenims taikymą, o valstybė turi įrodyti, jog toks reguliavimas buvo pateisinamas (žr. EŽTT sprendimą byloje D. H. ir kiti prieš Čekijos Respubliką, 2005 m. gruodžio 13 d. sprendimą Timishev prieš Rusiją).

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas įvardintą pažeidimą sieja su tuo, kad jam buvo priteista žymiai mažesnė žalos suma nei bylose dėl netinkamų kalinimo sąlygų kitose Europos valstybėse, priteista suma yra mažesnė nei ją priteisia EŽTT, kad teismas nepagrįstai atsižvelgė į Lietuvoje nustatytą minimalią mėnesinę algą. Teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant įvertinti pareiškėjo įvardintus argumentus būtina sistemiškai atsižvelgti į Konvencijos tikslą, EŽTT kompetenciją, nacionaliniams teismams suteikiamas galias, neturtinės žalos esmę bei konkrečios priteistinos žalos dydžio nustatymo kriterijus.

Kiek tai susiję su Konvencijos esme ir tikslu, pažymėtina, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad EŽTT 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime dėl priimtinumo Giedrikas prieš Lietuvą yra nurodęs, jog „aukos” statusas pagal Konvencijos 34 straipsnį priklauso nuo to, ar vidaus institucijos pripažino tariamą Konvencijos pažeidimą tiesiogiai arba iš esmės, ir, jei būtina, užtikrino tinkamą su tuo susijusios žalos atlyginimą. Tik jei šios sąlygos įvykdytos, pareiškimas nebus nagrinėjamas dėl subsidiaraus Konvencijos apsauginio mechanizmo pobūdžio (žr. EŽTT 2004 m. birželio 3 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tokiu atveju pareiškėjo aukos statusas priklauso nuo to, ar priteistas žalos atlyginimas buvo adekvatus ir pakankamas, atsižvelgiant į pagal Konvencijos 41 straipsnį priteisiamą teisingą atlyginimą (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakováv prieš Slovakiją). EŽTT šioje byloje pastebėjo, kad suma, kurią pareiškėjui priteisė Lietuvos teismai, yra mažesnė, lyginant su sumomis, kurias už panašius delsimus priteisia EŽTT. Kita vertus, akcentavo pagrįstos teisingo atlyginimo sumos priteisimo vidaus sistemoje svarbą tam, kad svarstoma priemonė būtų laikoma „veiksminga“ pagal Konvenciją. Ar priteista suma laikytina pagrįsta vis dėlto yra vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, inter alia ir priteistą atlyginimo vertę, atsižvelgiant į gyvenimo lygį susijusioje valstybėje ir į tai, kad pagal nacionalinę sistemą kompensacija paprastai priteisiama ir išmokama greičiau, nei tuomet, kai dėl to spręstų EŽTT pagal Konvencijos 41 straipsnį (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjaková prieš Slovakiją).

Taigi iš nurodytų išaiškinimų matyti, kad pagal įvardintą subsidiarumo doktriną pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą, kuri CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) taip pat yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1897/2008). Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pastebima, kad, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgiama ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją bei pragyvenimo lygį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-520-107/2013, 2013 m. vasario 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-492-176/2013). Kita vertus, pažymėtina, jog pastarasis atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus – atsižvelgimas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinamą minimalios mėnesinės algos dydį – CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų teisingumo bei protingumo kriterijų taikymo požiūriu yra įmanomas, tačiau jis negali būti laikomas vieninteliu ir pakankamu kriterijumi neturtinės žalos dydžio nustatymui (jo apskaičiavimui). Joks teisės aktas tiesiogiai arba netiesiogiai nesieja minimalios mėnesinės algos dydžio su neturtinės žalos atlyginimo instituto taikymu. Antra vertus, tik tokio neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijaus taikymas nepaaiškinamai susiaurintų galimybę individualizuoti atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymą, t. y. iš esmės paneigtų galimybę (ir pareigą) teismui atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų (tarp jų ir išvardintų tiesiogiai) atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų visumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-137/2013). Be to, pastebėtina, jog iš EŽTT praktikos taip pat matyti, kad netgi šis teismas netiesiogiai atsižvelgia į argumentus, susijusius su valstybės finansine padėtimi (žr. EŽTT 2008 m. vasario 7 d. sprendimo Kostadinov prieš Bulgariją, 100 punktą, sprendimo Svetoslav Dimitrov prieš Bulgariją, 84 punktą).

Tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis gydymo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

Kaip matyti, nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas, panaudodamas atsižvelgimo į valstybėje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas kriterijų, nustatė ne galutinę pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos sumą. Šiuo atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad priteisiant neturtinės žalos dydį buvo vertinta visų aplinkybių visuma, kurių vertinimo pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija.

Nurodytus argumentus pagrindžia ir tai, kad iš EŽTT bylų, nagrinėtų prieš Lietuvą, matyti, kad nuo vertinamų konkrečių aplinkybių priklauso priteistinas neturtinės žalos atlyginimo dydis. Pavyzdžiui, EŽTT vienoje byloje prieš Lietuvą vertino situaciją, kai kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmė buvo 1 metai 7 dienos, byloje buvo nustatyta, kad individualiai pareiškėjui tenkantis kameros plotas buvo mažiau nei 3 kv m, kartais – 1,16 kv. m arba 1,3 kv. m, 23 val. pareiškėjas praleisdavo kameroje, jam buvo įrengtas atviras tualetas. EŽTT už nurodytus pažeidimus pareiškėjui priteisė 5 000 Eur (žr. EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą Savenkovas prieš Lietuvą). Kitoje byloje EŽTT vertino situaciją, kai neteisėtų veiksmų trukmė buvo 3 metai 4 mėnesiai 23 dienos, kalinimo plotas, tekęs pareiškėjui, buvo 0,9 ir 1,9 kv. m, pareiškėjui nebuvo suteiktas tualetinis popierius, pareiškėjui maudymasis buvo ribojamas iki vieno karto per savaitę, nebuvo suteikta galimybė skalbtis rūbus ir patalynę. EŽTT, įvertinęs šias ir kitas aplinkybes, pareiškėjui priteisė 3 000 Eur žalos atlyginimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99). Tuo tarpu EŽTT 2009 m. liepos 2 d. sprendime Kochetkov prieš Estiją vertino situaciją, kai pažeidimas dėl netinkamų kalinimo sąlygų truko 23 dienas, gana trumpą kalinimo laiką, vienam asmeniui teko 1,5 kv. m kameros ploto, buvo konstatuotas netinkamas kameros vėdinimas, prastos higienos sąlygos, varganos sąlygos, visą parą pareiškėjas turėjo praleisti kameroje. EŽTT minėtoje byloje, įvertinęs neteisėtų įvardintų veiksmų visumą, pareiškėjui priteisė 1 000 Eur žalos atlyginimo.

Atsižvelgus į nurodytas vertintas situacijas pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrindė, kad jo patirta žala turi būti įvertinta būtent 300 000 Lt (86 886 Eur), atsižvelgus į jo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, suteiktą judėjimo laisvę, neteisėtų veiksmų pobūdį. Taip pat pareiškėjas aiškiai neįvardijo konkrečių sumų, kuriomis vertina neturtinę žalą, patirtą atskirose laisvės atėmimo vietose, taip pat ir Alytaus pataisos namuose.

Grįžtant prie pareiškėjo argumentų, susijusių su jo diskriminavimu, pažymėtina, kad EŽTT yra vertinęs situaciją, kai Maroko pilietis buvo nuteistas už kelias nusikalstamas veikas ir dėl to turėjo būti išsiųstas iš šalies. Maroko pilietis tvirtino, kad priimtas sprendimas jį deportuoti prilygsta diskriminavimui dėl pilietybės, nes už nusikalstamas veikas nuteistiems Belgijos piliečiams išsiuntimas negresia. EŽTT nusprendė, kad jo padėtis nėra panaši į Belgijos piliečių padėtį, nes pagal Konvenciją valstybei neleidžiama išsiųsti savo piliečių.

Taigi jo išsiuntimas neprilygo diskriminavimui. Nors EŽTT sutiko, kad įvardinto asmens padėtis panaši į ne Belgijos piliečių, atvykusių iš kitų ES valstybių narių (kurie negalėtų būti išsiųsti dėl judėjimo laisvę reglamentuojančios ES teisės), padėtį, tačiau nustatė, kad toks požiūrio skirtumas buvo pateisinamas (žr. EŽTT 1991 m. vasario 18 d. sprendimą Moustaquim prieš Belgiją). Atsižvelgus į pateiktus išaiškinimus, susijusius su vertinimo nuožiūros laisve, nacionalinių teismų kompetencija, šiuo atveju spręstina, kad pareiškėjo padėtis nėra panaši į kitų asmenų, kuriems kitų valstybių nacionaliniai teismai priteisia neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiant į jų nacionalinėje teisėje įtvirtintus kriterijus.

Kaip jau buvo minėta, priteistinos žalos dydį remiantis įvardinta subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą. Tokio atskaitos taško taip pat nepagrįsta sieti su EŽTT priteisiamomis sumomis, kadangi kiekvienu kartu vertinant, ar priteista suma buvo kompensuota patirta žala, yra analizuojama konkreti situacija. Taigi pareiškėjo pateikiami argumentai dėl diskriminacijos atsižvelgus į lyginimo objektą, subjektų skirtingą padėtį nepagrindžia diskriminacijos buvimo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad EŽTT bylose prieš Lietuvą nėra nurodęs, jog Lietuvos nacionaliniai teismai priteisdami neturtinės žalos atlyginimą būtų diskriminavę savo piliečius lyginant su kitų šalių piliečiais, kuriems neturtinės žalos atlyginimo sumos yra priteisiamos kitų valstybių teismų, EŽTT. Akcentuotina, kad šiuo atveju pareiškėjas negrindė savo teisių pažeidimo, kad Lietuvos teismai diskriminuodami tautiniu ar kitu pagrindu priteisia skirtingas žalos atlyginimo sumas asmenims dėl netinkamų kalinimo sąlygų kas leistų vertinti galimą Konvencijos 14 straipsnio pažeidimą.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog šioje dalyje pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais argumentais dėl EŽTT priteistinų sumų, jo galimo diskriminavimo ir įtikinamai nepagrindė Konvencijos 14 straipsnio pažeidimo buvimo. Taigi dėl įvardintų aplinkybių visumos šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 14 straipsnio pažeidimo.

Pasisakydama dėl nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistino konkretaus neturtinės žalos atlyginimo dydžio, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, tokio pobūdžio bylose susiklosčiusia teismų praktika bei atsižvelgdama į tai, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimo sumą, nepažeidė Konvencijos 14 straipsnio nuostatų, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 300 000 Lt (86 886 Eur), o dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma, atsižvelgiant į tai, jog nėra aiški tiksli minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimų trukmė, taip pat, kad buvo pažeistos ir kitos kalinimo sąlygos, yra 342 Eur (1 180,86 Lt).

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui R. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 342 Eur (tris šimtus keturiasdešimt du eurus) neturtinės žalos atlyginimo.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys