A-756-1416-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-1416/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00712-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės tarybai dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą bei piniginių išmokų sumokėjimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. M. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 6–10), kurį patikslino (b. l. 15–18), prašydamas: panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. T-326 „Dėl V. M. atleidimo iš Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigų“ (toliau – ir Sprendimas), grąžinti pareiškėją į darbą, sumokėti už priverstinės pravaikštos laiką vidutinį darbo užmokestį nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis buvo paskirtas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoju dirbti nuo 2011 m. lapkričio 7 d. Darbo teisiniu pagrindu tapo Kauno miesto savivaldybės 2011 m. spalio 29 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjas priimtas į minimas pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu. Praradęs atsakovo pasitikėjimą, pareiškėjas galėjo būti atleistas iš pareigų Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, tačiau skunde nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nepasitikėjimas nebuvo pareikštas teisės aktų nustatyta tvarka daugumos savivaldybės tarybos narių, o tai yra pakankamas pagrindas pripažinti jo atleidimą iš pareigų neteisėtu. Savivaldybės taryba, priimdama sprendimus, yra saistoma sprendimų priėmimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų ir juos priima neperžengdama savo kompetencijos ribų bei nepažeisdama nustatytų procedūrų. Sprendimų Kauno miesto savivaldybės taryboje (toliau – ir Taryba) priėmimo tvarką reglamentuoja Statutas: pareiškėjas kartu su skundžiamu Sprendimu nėra gavęs, matęs arba kitaip susipažinęs su originaliu aiškinamuoju raštu (76, 77, 77.1-77.9 punktai), Sprendimo projektu (78, 78.1-78.3 punktai), taip pat su komitetų išvadomis ar nutarimais elektroninėje dokumentų valdymo sistemoje. Priimant Sprendimą prie jo nebuvo pridėtas aiškinamasis raštas, o pareiškėjo duomenimis, atleidimo klausimas nebuvo svarstytas nei viename iš septynių komitetų (savivaldybės bendruomenės plėtojimo, miesto plėtros investicijų ir turizmo, socialinės sveikatos ir šeimos reikalų, biudžeto ir finansų, miesto ūkio, švietimo ir sporto, kultūros ir meno). Pareiškėjo teigimu, buvo pažeisti ir Kauno miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. T-488 (toliau – ir Reglamentas), 76, 77, 78.4, 87 punktai. Taigi, skundžiamas Sprendimas turi būti panaikintas.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės taryba su skundu nesutiko ir atsiliepimu į skundą (b. l. 23–25) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Paaiškino, kad ginčo dėl Sprendimu aiškiai išreikštos Kauno miesto savivaldybės tarybos narių valios ir prarasto pasitikėjimo pareiškėju byloje nėra; apie prarastą pasitikėjimą jam yra žinoma, tai nėra ginčijama šioje byloje, todėl ir grąžinti pareiškėją į darbą yra neįmanoma. Užimdamas politinio pasitikėjimo pareigas V. M. turėjo suvokti, kad bet kada gali prarasti Tarybos narių daugumos politinį pasitikėjimą, ir tai nebūtinai bus susiję su jo atliekamais veiksmais ar jų pagrįstumu. Pareiškėjas neginčija Kauno miesto savivaldybės tarybos kompetencijos atleisti jį, kaip savivaldybės politinio pasitikėjimo valstybės tarnautoją, iš pareigų praradus kolegialios savivaldybės institucijos pasitikėjimą, todėl net jei ir būtų nustatyti procedūriniai pažeidimai, tai nebūtų pagrindas pripažinti skundžiamą Sprendimą neteisėtu, tuo labiau grąžinti jį į pareigas.

Pareiškėjas skundą grindžia iš esmės neaišku kokio „Statuto“ nuostatomis – nenurodyta nei kieno, nei kada šis aktas priimtas. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimų priėmimo tvarką reglamentuoja Kauno miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamentas, patvirtintas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. T-488. Pareiškėjas pats sau prieštarauja, nes nurodo, kad, jo nuomone, atleidimo iš pareigų procedūra bei sprendimo priėmimas neturi nieko bendro su Statute nustatytomis procedūromis. Be to, pareiškėjui buvo žinoma ir tai, kad Sprendimo projektas Dokumentų valdymo skyriaus vyriausiosios specialistės ir Teisės skyriaus vedėjo pavaduotojos vizuotas tik 2013 m. birželio 4 d., t. y. likus 2 dienoms iki posėdžio.

Vadinasi, jam yra žinoma, kad Sprendimas negalėjo būti įtrauktas į 2013 m. birželio 6 d. posėdžio darbotvarkę bei paskelbtas Reglamento 82 straipsnyje nustatyta tvarka. Pareiškėjas visiškai nepagrįstai skundą grindžia su Sprendimu nesusijusiomis nuostatomis, be pagrindo nesivadovaudamas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 13 straipsnio 7 dalimi, Reglamento 96 punktu, kuriuose yra aiškiai nurodyta, kad savivaldybės tarybos posėdžio darbotvarkė gali būti papildyta ar pakeista savivaldybės tarybos sprendimu komiteto, komisijos, frakcijos ar 1/3 dalyvaujančių posėdyje tarybos narių siūlymu, jei dėl šių siūlymų sprendimų projektai įregistruoti ne vėliau kaip prieš 24 valandas iki posėdžio pradžios.

Skundžiamo Sprendimo projektas buvo svarstytas Tarybos posėdžio metu, kuriame dalyvavo ir pats pareiškėjas. Svarstant Sprendimo projektą jam buvo sudaryta galimybė pasisakyti bei išgirsti Tarybos narių pasisakymus ir argumentus. Pareiškėjas, dalyvaudamas posėdyje, matė, kad buvo išlaikytas kvorumo reikalavimas ir kad būtent toks sprendimas buvo priimtas Tarybos narių daugumos. Taigi Sprendimas teisėtas ir pagrįstas. Pažymėtina, kad svarstant politinio pasitikėjimo buvimo/nebuvimo klausimą, aiškinamasis raštas, kurį paprastai rengia sprendimo projekto rengėjas, išdėstydamas motyvus, nėra įmanomas labiau motyvuoti, kadangi tokiu atveju ne rengėjo valia ar motyvai yra svarbu, o Tarybos narių, kurių tiek valia, tiek motyvai gali skirtis, individuali valia.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu (b. l. 101–108) pareiškėjo V. M. skundą patenkino iš dalies: panaikino Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. T-326 1 punktą; pripažino, kad pareiškėjas V. M. atleistas iš Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigų teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; priteisė pareiškėjui 6 459,77 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos (2013 m. birželio 6 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; kitos skundo dalies netenkino.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas ginčija Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. T-326 „Dėl V. M. atleidimo iš Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigų“, kuriuo, vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 29 straipsnio 6 dalimi ir Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 7 punktu, Kauno miesto savivaldybės taryba nusprendė atleisti V. M. iš Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigų (b. l. 26, 27).

Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 9 punkto (akto redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 5 d.) taikymas yra siejamas su išimtine savivaldybės tarybos (atsakovo) kompetencija priimti ir atleisti iš pareigų savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoją (pareiškėją), kurio pareigybė priskiriama politinio (asmeninio) pasitikėjimo grupei (Valstybės tarnybos įstatymo 6 str., 2 str. 7 d.). Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 6 dalyje yra reglamentuojami atsiskaitymo su iš pareigų atleidžiamu savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoju klausimai (pažymėtina, kad šie klausimai nagrinėjamai bylai nėra aktualūs, nes pareiškėjas savo skunde jų nekelia). Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 7 punktą (akto redakcija, galiojusi nuo 2013 m. birželio 2 d. iki 2013 m. liepos 15 d.) politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai praranda į pareigas jį priėmusios kolegialios savivaldybės institucijos pasitikėjimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra pasisakęs, kad politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo atleidimą iš pareigų nepasibaigus jo paskyrimo į pareigas terminui lemia politinė politikų valia, todėl administracinis teismas, nagrinėdamas ginčą dėl politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų jam praradus į pareigas jį priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės ar savivaldybės institucijos pasitikėjimą, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, turi nustatyti tik tai, ar sprendžiant atleidimo klausimą, buvo laikomasi teisės aktų nustatytų esminių procedūrų ir taisyklių, ar nebuvo viršyta įstatymų nustatyta kompetencija (žr. LVAT nutartis adm. bylose: Nr. A14-216/07; Nr. A146-451/2009; Nr. A143-873/2010; Nr. A575-868/2010 ir kt.). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, jog LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad individualus administracinis aktas gali būti pripažintas neteisėtu tik tuo atveju, jei teismas konstatuoja, jog jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Nežymūs, neesminiai atitinkamo individualaus administracinio akto priėmimo procedūros pažeidimai, kurie neturi jokios įtakos sprendimo pagrįstumui, teismų praktikoje paprastai nelaikomi pagrindu pripažinti sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu (žr. LVAT nutartis adm. bylose: Nr. A14-416/2005; Nr. A6-2202/2006; Nr. A11-435/2007; Nr. A502-341/2009; Nr. A662-902/2010 ir kt.). Taigi, nagrinėjamo ginčo atveju turi būti nustatyta, ar atleidžiant pareiškėją iš valstybės tarnybos Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu pagrindu buvo laikytasi pagrindinių procedūrų bei taisyklių, o jei jos pažeistos, ar padaryti pažeidimai yra esminiai ir dėl to galėjo būti priimtas neteisėtas sprendimas (LVAT 2010 m. liepos 30 d. nutartis adm. byloje Nr. A146-837/2010).

Pareiškėjas neginčija Tarybos kompetencijos atleisti savivaldybės politinio pasitikėjimo valstybės tarnautoją iš pareigų praradus kolegialios savivaldybės institucijos pasitikėjimą, tačiau pareiškėjas ginčija Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl padarytų pagrindinių procedūrų pažeidimų, kurie, jo manymu, yra žymūs ir esminiai. Teigia, kad buvo pažeista klausimo dėl jo atleidimo iš pareigų įtraukimo į Tarybos posėdžio darbotvarkę, Sprendimo projekto rengimo ir įregistravimo, aiškinamojo rašto rengimo tvarka, informavimo apie šio Sprendimo projektą, teikimo svarstyti Tarybos posėdyje tvarka, numatyta Vietos savivaldos įstatyme ir Kauno miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamente, patvirtintame Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. T-488.

Vietos savivaldos įstatymas nenustato specialios procedūros, kurios turėtų būti laikomasi sprendžiant dėl politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų atleidimo iš valstybės tarnybos praradus pasitikėjimą. Atsakovas savo Reglamente šios procedūros taip pat nesureglamentavo. Vietos savivaldos įstatymo prasme išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija – Konstitucijos ir įstatymų nustatyta kompetencija, kurios negali perimti, kištis į ją, įgyvendinti jokia kita savivaldybės institucija. Savivaldybės taryba negali atsisakyti savo išimtinės kompetencijos ar perduoti ją kitoms savivaldybės institucijoms (Vietos savivaldos įstatymo 3 str. 9 d.). Šios Vietos savivaldos įstatymo nuostatos perkeltos į Reglamento 23 ir 24 punktus. Minėtas įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas nagrinėjamos bylos kontekste suponuoja išvadą, kad savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo atleidimo iš pareigų praradus pasitikėjimą procedūra, atsižvelgus į tai, kad sprendimą šiuo klausimu gali priimti tik kolegialus subjektas – savivaldybės taryba, turi atitikti pagrindines procedūras ir taisykles, kurios numatytos savivaldybės tarybos sprendimų priėmimo tvarkai, kartu atsižvelgus į tas teisės normas, kuriose aptarti kai kurie politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų skyrimo ir atleidimo iš pareigų klausimai. Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnio 1 dalis (atitinkamai – Reglamento 79 p.) nustato, kad savivaldybės taryba savo įgaliojimus įgyvendina kolegialiai savivaldybės tarybos posėdžiuose. Savivaldybės taryba svarstomais klausimais priima sprendimus.

Vietos savivaldos įstatyme yra įtvirtintos šios bendrosios taisyklės: „Savivaldybės tarybos posėdyje svarstytinus klausimus kartu su sprendimų projektais merui pateikia komitetai, komisijos, tarybos nariai, tarybos narių frakcijos ir grupės, savivaldybės kontrolierius, savivaldybės administracijos direktorius. Savivaldybės tarybos posėdžiuose svarstomi tik tie klausimai, dėl kurių reglamento nustatyta tvarka yra pateikti sprendimų projektai. Pateikti sprendimų projektai yra registruojami reglamento nustatyta tvarka ir ne vėliau kaip artimiausią darbo dieną po registracijos paskelbiami savivaldybės interneto tinklalapyje“; „Savivaldybės tarybos posėdžio darbotvarkę sudaro meras. Ne vėliau kaip prieš 4 darbo dienas iki savivaldybės tarybos posėdžio svarstytinus klausimus kartu su įregistruotais sprendimų projektais meras privalo įtraukti į posėdžio darbotvarkę. Jei meras svarstytinų klausimų į posėdžio darbotvarkę neįtraukia, dėl jų įtraukimo į darbotvarkę sprendžia savivaldybės taryba“. Vietos savivaldos įstatymas nustato ir galimybę papildyti ar pakeisti savivaldybės tarybos posėdžio darbotvarkę: „Savivaldybės tarybos posėdžio darbotvarkė gali būti papildyta ar pakeista savivaldybės tarybos sprendimu komiteto, komisijos, frakcijos ar 1/3 dalyvaujančių posėdyje tarybos narių siūlymu, jei dėl šių siūlymų sprendimų projektai įregistruoti ne vėliau kaip prieš 24 valandas iki posėdžio pradžios. <...>“ (Vietos savivaldos įstatymo 13 str. 7 d.). Ši įstatymo nuostata perkelta ir į Reglamento 96 punktą, kuris taip pat numato, jog posėdžio darbotvarkė gali būti papildyta ar pakeista Tarybos sprendimu Komiteto, Komisijos, frakcijos ar 1/3 dalyvaujančių posėdyje Tarybos narių raštu pateiktu motyvuotu siūlymu, jei dėl šių siūlymų sprendimų projektai, parengti Reglamento VIII skyriuje nustatyta tvarka, įregistruoti ne vėliau kaip prieš 24 valandas iki posėdžio pradžios. Nagrinėjamam ginčui yra aktualus būtent Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 7 dalimi nustatytas teisinis reguliavimas, nes klausimas dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų į Tarybos posėdžio darbotvarkę buvo pateiktas ir įtrauktas kaip papildomas klausimas.

Bylos faktinės aplinkybės ir įrodymai patvirtina, kad klausimas dėl pareiškėjo atleidimo iš savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigų į Tarybos 2013 m. birželio 6 d. posėdžio darbotvarkę, patvirtintą Kauno miesto savivaldybės mero 2013 m. gegužės 31 d. potvarkiu Nr. M-197, Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka įtrauktas nebuvo (b. l. 34, 49–52, 76–80), nes Tėvynės Sąjungos – Lietuvos Krikščionių demokratų frakcija (taip nurodyta 2013 m. birželio 6 d. posėdžio protokolo išraše (b. l. 71, 76–80)) pasiūlymą dėl šio klausimo įtraukimo pateikė po darbotvarkės sudarymo, t. y. 2013 m. birželio 6 d. posėdžio metu pateikė pasiūlymą pasinaudodama Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 7 dalyje (atitinkamai – Reglamento 96 p.) numatyta teise papildyti posėdžio darbotvarkę dėl sprendimo projekto, kuris įregistruotas ne vėliau kaip prieš 24 valandas iki posėdžio pradžios (Tarybos nariai V.

G. (Tėvynės Sąjungos-Lietuvos Krikščionių Demokratų frakcija), K. K. (Socialdemokratų partijos frakcija), A. T. (Liberalų ir Centro sąjungos frakcija) Dokumentų valdymo sistemoje „Kontora” 2013 m. birželio 5 d. 09:05 val. įregistravo ginčijamo sprendimo projektą, b. l. 34), tokiu būdu, atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, pripažintina, jog pasiūlymą dėl sudarytos ir patvirtintos Tarybos posėdžio darbotvarkės papildymo teikė subjektas, kuriam tokia teisė suteikta įstatymu, tačiau ši teisė įgyvendinta pažeidžiant Reglamento nuostatas.

O būtent Kauno miesto savivaldybės taryboje yra 41 tarybos narys, 2013 m. birželio 6 d. tarybos posėdyje dalyvavo 35 tarybos nariai, tačiau kaip matyti iš bylos duomenų, posėdžio darbotvarkė buvo papildyta ne visų valdančiosios koalicijos (frakcijos) (frakcijos gali jungtis į koalicijas ir veikti kaip viena frakcija (Reglamento 69.1. p.)) narių raštu pateiktu motyvuotu siūlymu, nes byloje nėra pateikto frakcijos narių motyvuoto pasiūlymo raštu. Atviro balsavimo rezultatų protokolas dėl siūlymo įtraukti į darbotvarkę papildomą klausimą “Dėl V.

M. atleidimo iš Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigų“ (TR-407), patvirtina, jog dėl šio pasiūlymo nebalsavo minėtos frakcijos tarybos nariai V. B. ir A. K., o frakcijos narys V. G., teikęs pasiūlymą dėl papildomo darbotvarkės klausimo, balsuodamas susilaikė (b. l.71, 72, 90), taigi ne visi frakcijos nariai išreiškė valią dėl posėdžio darbotvarkės papildymo. Tokiu būdu, Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 7 dalies ir Reglamento 96 punkto prasme pripažintina, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos posėdyje tvirtinant tarybos posėdžio darbotvarkę, klausimas dėl pareiškėjo atleidimo iš esmės nepagrįstai buvo įtrauktas papildomu klausimu, kadangi esant šioms minėtoms aplinkybėms šie žymūs, esminiai ginčijamo individualaus administracinio akto priėmimo procedūros pažeidimai, kurie turėjo įtakos sprendimo pagrįstumui, yra pagrindas pripažinti sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti.

Be to, buvo pažeistas ir Reglamento 96 punkto reikalavimas posėdžio darbotvarkę papildyti raštu motyvuotu siūlymu, taigi nėra faktinio pagrindo nustatyti subjekto, turinčio Vietos savivaldos įstatymo ir Reglamento suteiktą teisę teikti pasiūlymą dėl patvirtintos Tarybos darbotvarkės papildymo, valią (jau minėtos aplinkybės paneigia faktą, kad visi frakcijos nariai išreiškė valią dėl posėdžio darbotvarkės papildymo).

Pareiškėjas teigia, kad buvo padaryti sprendimo projekto rengimo ir įregistravimo tvarkos pažeidimai (prie sprendimo projekto įregistravimo metu nebuvo pridėtas nustatytos formos ir turinio aiškinamasis raštas, t. y. neatitinkantis Reglamento 73 punkto reikalavimų, jis nesvarstytas Tarybos komitetuose, taigi nėra ir jų išvadų, kaip yra reikalaujama pagal Reglamento 25, 74.2 punktus, apie svarstytiną klausimą dėl pareiškėjo atleidimo nebuvo paskelbta interneto svetainėje, spaudoje, informaciniuose stenduose, kaip tai numato Reglamento 82 p.), tačiau teismas pažymi, kad šie pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti, nes jie nėra dėl pagrindinių procedūrų ir taisyklių ar dėl kompetencijos, o dėl pagalbinių (antraeilių) procedūrinių klausimų (LVAT 2010 m. liepos 30 d. nutartis adm. byloje Nr. A146-837/2010).

Įvertinus tai, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. T-326 priėmimo procedūros pažeidimai turi įtakos sprendimo pagrįstumui ir yra žymūs bei esminiai, todėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. T-326 „Dėl V. M. atleidimo iš Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigų“ 1 punktas dėl pareiškėjo atleidimo pripažintinas neteisėtu ir nepagrįstu bei naikintinas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu.

Valstybės tarnybos įstatymas nenustato konkrečių teisinių pasekmių, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu. Dėl šios priežasties, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 297 straipsnis (LVAT nutartis adm. byloje Nr. A8-281/2007). DK (akto redakcija, galiojusi nuo 2013 m. kovo 23 d. iki 2013 m. rugpjūčio 20 d.) 300 straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Tuo tarpu DK 300 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas alternatyvus darbuotojo (nagrinėjamu atveju – valstybės tarnautojo) pažeistų teisių gynimo būdas, kuris taikomas, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui šio kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėjas skundu pareiškė reikalavimus grąžinti jį į darbą ir sumokėti už priverstinės pravaikštos laiką vidutinį darbo užmokestį nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, t. y. iš esmės prašo taikyti DK 300 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pažeistų teisių gynimo būdą ir siekia grįžti į Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigas, kurios yra politinio (asmeninio) pasitikėjimo pareigos, ir iš kurių jis buvo atleistas praradus politinį (asmeninį) pasitikėjimą. Taigi pripažinus pareiškėjo V. M. atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu ir sprendžiant dėl konkrečių taikytinų teisinių pasekmių, turi būti vadovaujamasi tuo, kad politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo atleidimą iš valstybės tarnybos praradus pasitikėjimą lemia politinė politikų valia, todėl administracinis teismas, kaip minėta, nagrinėdamas ginčą dėl politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų jam praradus į pareigas jį priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės ar savivaldybės institucijos pasitikėjimą, ir vadovaudamasis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nustato tik tai, ar sprendžiant atleidimo klausimą, buvo laikomasi teisės aktų nustatytų esminių procedūrų ir taisyklių, ar nebuvo viršyta įstatymų nustatyta kompetencija. Tokiu būdu ir šioje nagrinėjamoje byloje buvo nustatyti esminiai procedūrų ir taisyklių pažeidimai, nes pareiškėjas neginčijo Kauno miesto savivaldybės tarybos kompetencijos atleisti jį, kaip savivaldybės politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoją, iš pareigų praradus kolegialios savivaldybės institucijos pasitikėjimą. Atsižvelgdamas į išdėstytą, teismas nusprendė, kad esant tokiai situacijai pareiškėjo pažeistų teisių gynimas pagal DK 300 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas nuostatas šiuo metu objektyviai (dėl politinio (asmeninio) pasitikėjimo nebuvimo) nebegalimas. Teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, sprendė, kad konkrečiu atveju turi būti taikoma DK 300 straipsnio 4 dalis. Tokia pozicija atitinka LVAT formuojamą praktiką (žr. 2010 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-27/2010).

Teismas pripažįsta, kad pareiškėjas V. M. iš valstybės tarnybos atleistas neteisėtai, todėl panaikina Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. T-326 1 punktą, kuriuo jis atleistas iš Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigų nuo 2013 m. birželio 6 d., ir pripažįsta, kad pareiškėjas atleistas teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Esant šioms faktinėms aplinkybėms ir teisiniams argumentams dėl ginčo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pareiškėjui priklauso DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumas už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje.

Vadovaujantis DK 140 straipsnio 1 dalimi, išeitinė išmoka apskaičiuojama atsižvelgiant į darbuotojo nepertraukiamąjį stažą toje darbovietėje, šiuo atveju – į pareiškėjo nepertraukiamąjį stažą Kauno miesto savivaldybės administracijoje. Remiantis bylos duomenimis, taip pat Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 940 „Dėl darbo stažo skaičiavimo tvarkos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose aprašo patvirtinimo“, pareiškėjo nepertraukiamąjį stažą Kauno miesto savivaldybės administracijoje sudaro 19 mėnesių, nes į savivaldybės administraciją pareiškėjas priimtas 2011 m. lapkričio 7 d. (b. l. 93). Vadovaujantis DK 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu toks tarnybos stažas yra pagrindas priteisti 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, jog pareiškėjui pagal ginčijamą Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. T-326 12 919,54 Lt dydžio 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka yra išmokėta (b. l.96), todėl nėra pagrindo naikinti šio Sprendimo 2 punkto dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir dėl išeitinės išmokos bei 3 punkto dėl įpareigojimo pareiškėjui perduoti dokumentus ir reikalus. Pareiškėjui taip pat priteistinas 6 459,77 Lt vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos (2013 m. birželio 6 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (b. l. 96), o darbo užmokesčio skirtumo už šį laikotarpį nėra pagrindo priteisti, kadangi pareiškėjas nors ir yra nuo 2013 m. rugsėjo 6 d. įrašytas į Praktikuojančių advokatų sąrašą ir turi teisę verstis advokato veikla, tačiau pajamų iš šios veiklos negavo (b. l. 67–69) (DK 300 str. 4 d.).

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės taryba apeliaciniu skundu (b. l. 111–120) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, prieštarauja materialinės teisės normoms, teismų formuojamai praktikai, priimtas neištyrus visų su ginču susijusių aplinkybių.

2. Apeliantas remiasi LVAT 2011 m. sausio 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-146-78/2011 ir mano, kad teismas, vertindamas Sprendimo teisėtumą, visų pirma turėjo įvertinti, ar Tarybos atliktos procedūros atleidžiant pareiškėją iš pareigų atitiko Vietos savivaldos įstatymo bei Reglamento nuostatų reikalavimus, be to, teismas turėjo vadovautis ir teisės normomis, kuriose aptarti kai kurie politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų skyrimo ir atleidimo iš pareigų klausimai (Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 16, 18 ir 19 dalys, 13 straipsnio 7 dalis, Reglamento 69 punktas, 96 punktas ir kt.).

3. Teismo argumentas, kad Taryboje veikia koalicija, visi siūlymai Tarybai turi būti pateikti koalicijos vardu, nepagrįstas ir prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 7 daliai bei Reglamento 69.1 ir 96 punktams.

4. Teismas nepagrįstai nurodė, jog nebuvo laikytasi Reglamento 96 punkto reikalavimų (siūlymas nebuvo pateiktas raštu ir motyvuotas). Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 7 dalis (aukštesnės teisinės galios aktas negu Reglamento 96 p.) tokio reikalavimo nenumato. Be to, teisės aktuose nenumatyti ir tokio motyvuoto pasiūlymo turinio bei formos reikalavimai. Taigi šios nuostatos nesilaikymas negali būti laikomas esminiu pažeidimu.

5. Teismas nevertino aplinkybės, jog TS-LKD frakcijos seniūnas (V. G.) buvo įgaliotas teikti Tarybos sprendimo projektą dėl pareiškėjo atleidimo. Teismui iškilus abejonių dėl šios aplinkybės, į teismo posėdį galima buvo iškviesti V. G., tačiau to padaryta nebuvo. Be to, tai, kad siūlymas dėl pareiškėjo atleidimo klausimų sprendimo įtrauktas į darbotvarkę buvo pateiktas frakcijos, o ne koalicijos vardu, patvirtina 2013 m. birželio 6 d. Tarybos protokolas Nr. TP-9, tačiau teismas dėl jo taip pat nepasisakė.

6. Teismo sprendime neaiškiai išdėstyti argumentai, jog dėl klausimo įtraukimo į Tarybos darbotvarkę balsavo ne visi frakcijos nariai (nebalsavo V. B., A. K., o V. G. susilaikė). Šie argumentai nepagrįsti jokia materialinės teisės norma, todėl neaišku, kokiu pagrindu tokia išvada padaryta. Atsakovo nuomone, teismas neatskyrė dviejų Tarybos darbotvarkės pakeitimo (papildymo) etapų, t. y. pirminę stadiją (siūlymą įtraukti į tarybos posėdžio darbotvarkę) sutapatino su antrine (tarybos narių laisvu apsisprendimu dėl konkretaus klausimo įtraukimo į darbotvarkę).

7. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog visi su Tarybos 2013 m. birželio 5 d. sprendimo projektu Nr. TR-407 susiję veiksmai (klausimo registravimas, įtraukimas į darbotvarkę ir sprendimo priėmimas) buvo atlikti vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo ir Reglamento nuostatomis. Klausimą įregistravo trys nariai (V. G., K. K. ir A. T.) taip, kaip tai numato Reglamento 72 punktas; siūlymą įraukti minėtą klausimą į Tarybos 2013 m. birželio 6 d. posėdžio darbotvarkę TS-LKD frakcijos vardu teikė frakcijos įgaliotas asmuo, frakcijos seniūnas, V. G. (Reglamento 96 p.), o siūlymas įregistruotas daugiau nei 24 valandas prieš posėdžio pradžią (Reglamento VII skyrius). Be to, Tarybos sprendimo projektas buvo teikiamas kartu su aiškinamuoju raštu.

8. Pirmosios instancijos teismas visiškai neakcentavo to, kad pareiškėjas buvo priimtas į politinio (asmeninio) pasitikėjimo pareigas, todėl ir jo atleidimas pagrįstas pasitikėjimo praradimu. Ši aplinkybė iš esmės buvo pagrindas spręsti, jog Tarybos nariai išreiškė savo valią nepasitikėti pareiškėju ir jį atleisti iš užimamų pareigų.

9. Teismas taip pat neįvertino to, kad Tarybos posėdyje dalyvavo Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje vyriausioji specialistė S. J. ir ji jokių pastabų dėl ginčo Sprendimo projekto atitikimo teisės aktų reikalavimams, ar jų įtraukimo į posėdžio darbotvarkę nepateikė. Vadinasi, išankstinę Tarybos sprendimų projektų kontrolę vykdantis Vyriausybės atstovas laikė, jog 2013 m. birželio 5 d. sprendimo projektas Nr. TR-407 ir su Tarybos 2013 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. T-326 susijusios procedūros atitiko galiojančius aktus.

10. Net laikydamas, kad buvo pažeistos pagrindinės procedūros ir taisyklės, teismas negalėjo taikyti DK 300 straipsnio 4 dalis nuostatų, kadangi pareiškėjo darbo santykius reguliuoja Vietos savivaldos įstatymo bei Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos. Be to, aplinkybę, jog pareiškėjas iš advokato veiklos jokių pajamų negavo, teismas grindė tik pareiškėjo žodžiais, nesant tai patvirtinančių įrodymų.

11. Kadangi pareiškėjo atleidimo klausimo sprendimas buvo išimtinė Tarybos narių kompetencija, teismas negalėjo pareiškėjo atleisti nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėjas V. M. su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 123–124) prašo atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas: 2 000 Lt už skundo padavimą, atstovavimą bei kitas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme; 1 500 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais bei padarytomis išvadomis, o savo nesutikimą su atsakovo apeliaciniu skundu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1. Atsakovas remiasi argumentais, kurių neteikė pirmosios instancijos teismui.

2. Apelianto cituojama teismų praktika negali būti taikoma šioje byloje, nes nesutampa cituojamų bylų bei nagrinėjamos bylos aplinkybės.

3. Apelianto argumentai dėl to, kad buvo pateiktas motyvuotas siūlymas, nepagrįsti, nes neteisingai interpretuojama sąvoka „motyvai“: motyvu negali būti laikomas teiginys pasiūlyme, kad projekto tikslas yra atleisti pareiškėją iš administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigų. Byloje neginčijamai nustatyta, jog į Tarybos posėdžio darbotvarkę įtraukiant papildomą klausimą dėl pareiškėjo atleidimo, nebuvo pateikta jokio motyvuoto siūlymo raštu, o tai reiškia, kad minėtas pasiūlymas įtrauktas į darbotvarkę pažeidžiant Reglamento 96 punkto bei Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 7 dalį. Tai, kad Vietos savivaldos įstatyme nėra tokios nuostatos kaip Reglamento 96 punkte, nereiškia, kad Reglamento 96 punkto reikalavimas pateikti motyvuotą siūlymą raštu yra prieštaraujantis Vietos savivaldos įstatymui. Esant šioms aplinkybėms, kuomet Sprendimo projektas buvo pateiktas su aiškinamuoju raštu, kuriame šratinuku užbraukta „V. M. siūloma atleisti iš pareigų už netinkamai parengtą ir paruoštą taikos sutartį tarp Kauno miesto savivaldybės ir UAB „Kamesta“ ir dėl to galimai padarius didelę finansinę žalą Kauno miesto savivaldybei“, ir tokia forma pateiktas Kauno miesto savivaldybės nariams, negali būti aiškinamas kaip raštu pateiktas motyvuotas TS-LKD frakcijos vardu siūlymas papildyti 2013 m. birželio 6 d. darbotvarkę, nes 2013 m. birželio 5 d. aiškinamajame rašte Nr. D3-182 nėra nei užuominos apie 2013 m. birželio 6 d. posėdžio darbotvarkės papildymą vadovaujantis Reglamento 96 punktu.

4. Teismas turėtų kritiškai vertinti byloje pateiktą 2013 m. birželio 4 d. Kauno miesto savivaldybės TS-LKD posėdžio protokolo išrašą, kuriame nurodyta, kad pritarta Tarybos sprendimo projektui dėl administracijos direktoriaus V. M. nepasitikėjimo teikimui svarstyti Tarybos posėdyje, nes projektas ir aiškinamasis raštas datuoti 2013 m. birželio 5 d., t. y. viena diena vėliau, nei minėta frakcija pritarė dar nesukurtam ir nepasiūlytam projektui. Be to, apeliantas šį dokumentą pateikė baigiant bylą nagrinėti iš esmės, ir ant jo matyti sekretoriato patvirtinta data 2013 m. gruodžio 4 d., t. y. šeši mėnesiai nuo neva buvusio frakcijos posėdžio. Apeliantas jo nepateikė nei kartu su atsiliepimu, nei pirmuose dviejuose teismo posėdžiuose, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl jo autentiškumo ir jame nurodytos informacijos tikrumo.

5. Pareiškėjui nesuprantama, ką apeliantas norėjo pareikšti argumentais dėl Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje vyriausiosios specialistės S. J. dalyvavimo posėdyje ir jos pastabų teikimo ar neteikimo, todėl atsiliepime dėl šių argumentų nepasisako.

6. Klausimas, ar pareiškėjas tinkamai suprato, kad buvo paskirtas į politinio pasitikėjimo pareigas, yra ne šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Pareiškėjas sutinka, kad jo atleidimas iš darbo yra sąlygojamas politinės valios, tačiau prarasti politinį pasitikėjimą ir atleisti iš darbo per vieną dieną, viešai per žiniasklaidą apkaltinus didelės žalos miestui padarymu, yra ne paprasta politinė valia, o šmeižtas ir neigiamos nuomonės suformavimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje skundžiamas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. birželio 6 d. sprendimas Nr. T-326, kuriuo pareiškėjas V. M. atleistas iš Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigų, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 29 straipsnio 6 dalimi bei Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 7 punktu, t. y. praradus kolegialios savivaldybės institucijos pasitikėjimą.

Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 3 dalis nustato, kad savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas (pavaduotojai) į pareigas skiriamas (skiriami) savivaldybės administracijos direktoriaus siūlymu mero teikimu savivaldybės tarybos sprendimu politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu. Tai, kad pareiškėjas į minėtas pareigas buvo priimtas būtent minėtu pagrindu patvirtina į bylą pateiktas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 27 d. sprendimas Nr. T-607 (b. l. 93), kuriuo pareiškėjas V. M. nuo 2011 m. lapkričio 7 d. paskirtas į Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigas. Politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo sąvoką apibrėžia Valstybės tarnybos įstatymas. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas – tai valstybės tarnautojas, priimtas į pareigas jį priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos įgaliojimų laikui arba kituose įstatymuose nustatytam laikui.

Politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų atleidimo iš pareigų tvarka sureglamentuota Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnyje (ginčui aktuali įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2013 m. birželio 2 d.). Šio straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai praranda į pareigas jį priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės ar savivaldybės institucijos pasitikėjimą arba kai pasibaigia jo paskyrimo į pareigas terminas. Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 9 punkto (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d.) taikymas yra siejamas su išimtine savivaldybės tarybos (atsakovo) kompetencija priimti ir atleisti iš pareigų savivaldybės administracijos direktorių (pareiškėją). Ši išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija, be kita ko, reiškia, kad savivaldybės taryba negali jos atsisakyti ar perduoti kitoms savivaldybės institucijoms (Vietos savivaldos įstatymo 3 str. 9 d.) Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 6 dalyje yra reglamentuojami atsiskaitymo su iš pareigų atleidžiamu savivaldybės administracijos direktoriumi klausimai (pažymėtina, kad šie klausimai nagrinėjamai bylai nėra aktualūs, nes pareiškėjas savo skunde jų nekelia).

Iš minėto teisinio reglamentavimo akivaizdu, kad savivaldybės administracijos direktoriaus pareigų priskyrimas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pareigybėms lemia jo atleidimo iš šių pareigų nepasibaigus savivaldybės tarybos įgaliojimų laikui ypatumus. Nepasitikėjimo pareiškimas valstybės tarnautojui, kuris į pareigas skiriamas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu, yra jį priėmusio į pareigas valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos diskrecijos teisė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojo atleidimą iš pareigų nepasibaigus jo paskyrimo laikui lemia politinė politikų valia, todėl administracinis teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nagrinėdamas ginčą dėl politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų jam praradus į pareigas jį priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės ar savivaldybės institucijos pasitikėjimą, turi nustatyti tik tai, ar sprendžiant atleidimo klausimą, buvo laikomasi teisės aktuose nustatytų esminių procedūrų ir taisyklių, ar nebuvo viršyta įstatymu nustatyta kompetencija (žr., LVAT 2010 m. liepos 16 d. nutartį adm. byloje Nr. A575-868/2010; 2010 m. spalio 26 d. nutartį adm. byloje Nr. A143-1059/2010 ir kt.).

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama atsakovo kompetencija spręsti pareiškėjo atleidimo iš savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigų klausimą. Pareiškėjas teismui pateiktame skunde kelia klausimą tik dėl jo atleidimo iš pareigų neteisėtumo tuo aspektu, kad buvo pažeistos pagrindinės procedūros ir taisyklės, kurias nagrinėjamu atveju įtvirtina Kauno miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamentas, patvirtintas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. T-488. Ginčydamas skundžiamo Sprendimo teisėtumą, pareiškėjas įvardino šiuos, jo manymu, esminius procedūrinius pažeidimus: neteisėtą klausimo dėl jo atleidimo įtraukimą į Tarybos 2013 m. birželio 6 d. posėdžio darbotvarkę, Sprendimo projekto aiškinamojo rašto trūkumus, Sprendimo projekto nesvarstymą savivaldybės bendruomenės plėtojimo, miesto plėtros investicijų ir turizmo, socialinės sveikatos ir šeimos reikalų, biudžeto ir finansų, miesto ūkio, švietimo ir sporto, kultūros ir meno komitetuose, taip pat Sprendimo projekto bei aiškinamojo rašto nepateikimą pareiškėjui susipažinti bei tai, kad apie pareiškėjo atleidimo iš pareigų klausimo svarstymą 2013 m. birželio 6 d. posėdyje nebuvo pranešta gyventojams ir Tarybos nariams ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas.

Kalbant apie pareiškėjo, kaip administracijos direktoriaus pavaduotojo, teisių politinio nepasitikėjimo išreiškimo procedūroje, teisėjų kolegija pažymi, jog nei Vietos savivaldos įstatyme, nei nagrinėjamoje byloje taikomame Reglamente nėra specialiai aptartos ar kitaip sureglamentuotos savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo teisės procedūros dėl politinio pasitikėjimo (nepasitikėjimo) išreiškimo vykdymo metu (žr., pvz., LVAT 2014 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A143-182/2014; 2010 m. birželio 22 d. sprendimą adm. byloje Nr. A143-873/2010). Todėl šiuo aspektu kolegija pabrėžia, jog bylai reikšmingi tik tokie skundžiamo sprendimo priėmimo procedūros pažeidimai, kurie tiesiogiai galėtų turėti įtakos neobjektyvaus ir nepagrįsto pareiškėjo atžvilgiu balsavimo dėl nepasitikėjimo rezultatams bei (procedūros atlikimo aspektu) pažeistų pareiškėjo (kaip Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 9 punkto taikymo subjekto) teisės aktų nustatytas teises ar įstatymų saugomus interesus (ABTĮ 5 str. 1 d., 22 str. 1 d.) (žr., pvz., LVAT 2014 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A143-182/2014).

Pirmosios instancijos teismas nustatė procedūrinį pažeidimą, kurį laikė esminiu, vienu aspektu – klausimas dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų į Tarybos 2013 m. birželio 6 d. posėdžio darbotvarkę buvo įtrauktas papildomu klausimu nepagrįstai, t. y. pažeidžiant Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 7 dalies bei Reglamento 96 punkto nuostatas (šiuo pagrindu Kauno apygardos administracinis teismas panaikino ginčijamo Sprendimo 1 punktą, kuriuo pareiškėjas atleistas iš Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pareigų). Kitus pareiškėjo skunde nurodytus procedūrinius pažeidimus pirmosios instancijos teismas laikė nepagrįstais, kadangi šie pažeidimai nebuvo dėl pagrindinių procedūrų ir taisyklių ar dėl kompetencijos, ir dėl to negalėjo būti laikomi esminiais pažeidimais.

Šiam ginčui aktualios redakcijos (galiojusios nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 5 d.) Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 7 dalyje buvo nustatyta, kad savivaldybės tarybos posėdžio darbotvarkė gali būti papildyta arba pakeista savivaldybės tarybos sprendimu komiteto, komisijos, frakcijos ar 1/3 dalyvaujančių posėdyje tarybos narių siūlymu, jei dėl šių siūlymų sprendimų projektai įregistruoti ne vėliau kaip prieš 24 valandas iki posėdžio pradžios. Ši nuostata perkelta ir į Reglamento 96 punktą, pagal kurį posėdžio darbotvarkė gali būti papildyta arba pakeista Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu Komiteto, Komisijos, frakcijos ar 1/3 dalyvaujančių posėdyje Tarybos narių raštu pateiktu motyvuotu siūlymu, jei dėl šių siūlymų sprendimų projektai, parengti Reglamento VIII skyriuje nustatyta tvarka, įregistruoti ne vėliau kaip prieš 24 valandas iki posėdžio pradžios.

Byloje nustatyta, jog Tarybos 2013 m. birželio 6 d. posėdžio darbotvarkė patvirtinta Kauno miesto savivaldybės mero 2013 m. gegužės 31 d. potvarkiu Nr. M-197 (b. l. 49–52). Klausimas dėl pareiškėjo atleidimo iš savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigų į ją įtrauktas nebuvo. Tačiau iš Tarybos 2013 m. birželio 6 d. posėdžio protokolo išrašo (b. l. 76–80) matyti, jog pasiūlymą įtraukti minėtą klausimą į 2013 m. gegužės 31 d. darbotvarkę posėdžio metu pateikė Tėvynės Sąjungos-Lietuvos Krikščionių demokratų frakcija (frakcijos vardu pasiūlymą teikė frakcijos seniūnas V. G., b. l. 77). Taigi, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pasiūlymą dėl sudarytos ir patvirtintos Tarybos posėdžio darbotvarkės papildymo pateikė subjektas, kuriam tokia teisė suteikta įstatymu. Ginčijamo Sprendimo projektas Nr. TR-407 (b. l 73) duomenų valdymo sistemoje „Kontora“ įregistruotas 2013 m. birželio 5 d. 9 val. 5 min. (b. l. 34), o Tarybos 2013 m. birželio 6 d. posėdis prasidėjo 9 val. (b. l. 49–52, 76–80). Taigi, Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 7 dalyje bei Reglamento 96 punkte nustatytas reikalavimas sprendimų projektus (su kuriais susijusius papildomus klausimus (klausimą) siekiama įtraukti į jau sudarytą ir patvirtintą posėdžio darbotvarkę) įregistruoti likus ne mažiau nei 24 valandoms iki posėdžio pradžios iš esmės nebuvo pažeistas. Šiais aspektais pirmosios instancijos teismas pasisakė teisingai ir pagrįstai.

Kaip matyti iš apeliaciniu skundu skundžiamo teismo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 7 dalies ir Reglamento 96 punkto nuostatų pažeidimu laikė tai, kad posėdžio darbotvarkė buvo papildyta ne visų valdančiosios koalicijos (frakcijos) narių raštu pateiktu motyvuotu siūlymu, nes byloje nėra pateikto frakcijos narių motyvuoto pasiūlymo raštu. Teisėjų kolegija su tokia išvada sutikti negali. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog reikalavimas raštu pateikti siūlymą keisti ar papildyti tarybos posėdžio darbotvarkę numatytas tik Reglamento 96 punkte, tačiau aukštesnės teisės galios akte – Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 7 dalyje, tokio reikalavimo nėra. Atsižvelgiant į šioje byloje išdėstytą teisinį reglamentavimą, apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, rašytinio pasiūlymo pakeisti tarybos darbotvarkę nebuvimas nagrinėjamu atveju negali būti laikomas esminiu procedūrų bei taisyklių pažeidimu.

Pagal Reglamento 79 punktą, Kauno miesto savivaldybės tarybos posėdžiai yra pagrindinė Tarybos veiklos forma. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 1 dalį bei Reglamento 79 punktą, savivaldybės tarybos posėdžiai yra teisėti, jeigu juose dalyvauja išrinktų tarybos narių dauguma. Reglamento 109 punkte nustatyta, jog Taryba gali priimti sprendimus, jeigu posėdyje dalyvauja ne mažiau kaip 21 Tarybos narys, t. y. kvorumas (Reglamento 22 p.). Savivaldybės tarybos sprendimų priėmimo tvarką reglamentuoja ir Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 dalis, kurioje numatyta, kad savivaldybės tarybos sprendimai priimami posėdyje dalyvaujančių tarybos narių dauguma (analogiška nuostata įtvirtinta Reglamento 108 punkte). Pagal Reglamento 122 punktą dėl Tarybos posėdžiuose svarstomų klausimų balsuojama atvirai, išskyrus atvejus, kai, be kita ko, sprendžiamas nepasitikėjimo meru, mero pavaduotojais, kolegija, kitų personalijų klausimais. Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 dalis įtvirtina iš esmės tą patį – dėl savivaldybės tarybos posėdžiuose svarstomų klausimų balsuojama atvirai, išskyrus atvejus, kai, be kita ko, sprendžiamas nepasitikėjimo savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojais klausimas. Byloje nustatyta, kad dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų klausimo įtraukimo į Tarybos posėdžio darbotvarkę balsavo 21 iš 35 2013 m. birželio 6 d. posėdyje dalyvavusių Tarybos narių (b. l. 90), ir 31 iš 34 Tarybos narių pasisakė už papildomos darbotvarkės patvirtinimą (b. l. 92).

Atsižvelgdama į anksčiau išsakytus argumentus dėl politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų statuso ypatumų bei procedūrinių pažeidimų reikšmingumo ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie, pirmosios instancijos teismo nustatyti pažeidimai negali būti pripažinti esminiais, t. y. ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo požiūriu negali būti laikomi pagrindu panaikinti pareiškėjo skundžiamo Sprendimo 1 punktą.

Pasisakydama dėl kitų pareiškėjo nurodomų procedūrinių pažeidimų – prie sprendimo projekto įregistravimo metu nebuvo pridėtas nustatytos formos ir turinio aiškinamasis raštas, t. y. aiškinamasis raštas neatitiko Reglamento 73 punkto reikalavimų, jis nesvarstytas Tarybos komitetuose, taigi nėra ir jų išvadų, kaip yra reikalaujama pagal Reglamento 25, 74.2 punktus, apie svarstytiną klausimą dėl pareiškėjo atleidimo nebuvo paskelbta interneto svetainėje, spaudoje, informaciniuose stenduose, kaip tai numato Reglamento 82 punktas, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šie pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti, nes jie nėra dėl pagrindinių procedūrų ir taisyklių ar dėl kompetencijos, o susiję tik su pagalbiniais (antraeiliais) procedūriniais klausimais. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotą poziciją šios kategorijos bylose, pagal kurią gyventojų informavimo apie savivaldybės tarybos posėdžio laiką ir vietą ir parengtus svarstyti klausimus nuostatos nėra reikšmingos nagrinėjamoms byloms, nes, kaip jau minėta, šios kategorijos bylose yra reikšmingos tik tos aplinkybės, kurios tiesiogiai sietinos su paties pareiškėjo teisėmis ir įstatymų saugomais interesais (žr., LVAT 2010 m. birželio 22 d. sprendimas adm. byloje Nr. A143-873/2010).

Iš į bylą pateiktų duomenų nustatyta, jog tiek ginčijamo Sprendimo projektas (b. l. 73), tiek šio Sprendimo projekto aiškinamasis raštas (b. l. 74) nagrinėjamu atveju buvo parengti ir pateikti Tarybos posėdžio metu. 2013 m. birželio 6 d. Tarybos posėdyje pareiškėjas dalyvavo (b. l. 82–83). Tai, kad pareiškėjas šių dokumentų negavo susipažinti asmeniškai, kolegijos vertinimu, negali būti laikoma pareiškėjo teisių pažeidimu. Pažymėtina, kad politinio nepasitikėjimo procedūra yra paremta subjektyvaus pobūdžio aplinkybėmis, kurios tiesiogiai priklauso nuo politikų (tarybos narių) valios, todėl netgi aiškinamojo rašto Tarybos sprendimo projektui dėl politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojo atleidimo nepateikimas negali būti vertinamas kaip esminis šios procedūros trūkumas (žr., LVAT 2011 m. sausio 31 d. sprendimą adm. byloje Nr. A146-78/2011). Be to, minėtame LVAT sprendime pažymėta ir tai, kad esminiu procedūros trūkumu nelaikytinas ir sprendimo projekto išankstinis neapsvarstymas Tarybos komitetuose, kadangi komiteto išvados bei nuomonė iš esmės yra tik rekomendacinio pobūdžio ir nebūtų turėjusios esminės įtakos klausimo dėl politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojo atleidimo išsprendimui.

Tai konstatavus, nėra pagrindo išvadai, kad klausimas dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų praradus kolegialios institucijos (Tarybos) pasitikėjimą į Tarybos darbotvarkę buvo įtrauktas pažeidžiant pagrindines procedūras ir taisykles, kurios galėjo turėti įtakos priimto Sprendimo teisėtumui. Kadangi ginčijamo Sprendimo projektui Nr. TR-407 pritarė ir Tarybos 2013 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. T-326 slaptu balsavimu priėmė 27 iš 35 posėdyje dalyvavusių Tarybos narių (b. l. 40–48), apeliacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovas Kauno miesto savivaldybės taryba, kaip subjektas, turintis išimtinę kompetenciją spręsti dėl nepasitikėjimo pareiškimo bei politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo – Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo, atleidimo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti pagrindo nenustatyta. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. T-326 „Dėl V. M. atleidimo iš Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigų“ 1 punktą. Atsižvelgiant į tai, teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjas atleidžiamas iš pareigų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, bei nepagrįstai priteisė V. M. 6 459,77 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos (2013 m. birželio 6 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nors iš esmės teisingai aiškino materialinės teisės normas, tačiau nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių ir surinktų įrodymų kontekste jas pritaikė neteisingai. Todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas keičiamas, pareiškėjo V. M. skundas kaip nepagrįstas atmetamas visa apimtimi (ABTĮ 143 str., 88 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą patenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą pakeisti: panaikinti sprendimo dalį, kuria teismas tenkino pareiškėjo V. M. skundo reikalavimus (panaikino Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. T-326 1 punktą; pripažino, kad V. M. atleistas iš Kauno miesto savivaldybės administracijos teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; priteisė pareiškėjui 6 459,77 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos), ir pareiškėjo V. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė