A-106-261/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-106-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00013-2010-1

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant G. D. ir E. D. T., dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėja J. K. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 5-6) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti 2009 m. gruodžio 11 d. Kauno apskrities viršininko įsakymą Nr. 02-01-12264 „Dėl J. K. prašymų atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą (duomenys neskelbtini)“; 2) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas) atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), grąžinant šį sklypą natūra.

Nurodė bei teismo posėdžio metu paaiškino, kad 1991 m. gruodžio 30 d. pareiškėja padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į jos motinai S. A. iki žemės nacionalizacijos priklausiusį 964 kv. m ploto žemės sklypą, esantį pagal dabartinį administracinį suskirstymą – (duomenys neskelbtini). Ginčijamu administraciniu aktu nepagrįstai atsisakyta atkurti nuosavybės teises į minėtą žemės sklypą, teigiant, kad pareiškėjos motina iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise nevaldė žemės sklypo, šiuo metu esančio (duomenys neskelbtini). Minėtame žemės sklype ir šiuo metu stovi pareiškėjos motinai ir vėliau pačiai pareiškėjai priklausantis gyvenamasis namas.

Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 22-23) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėja 1991 m. gruodžio 30 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises natūra į jos motinai iki žemės nacionalizacijos priklausiusį žemės sklypą, kuris pagal dabartinį administracinį suskirstymą yra (duomenys neskelbtini). Kartografavus pareiškėjos motinos apie 1938 m. įgyto žemės sklypo ribas bei įvertinus turimus archyvinius dokumentus, buvo nustatyta, kad pareiškėjos motinai iki žemės nacionalizacijos priklausęs žemės sklypas pagal dabartinį administracinį suskirstymą yra (duomenys neskelbtini), tačiau ne (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ir buvo priimtas ginčijamas administracinis aktas, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjai atkurti nuosavybės teises natūra į žemės valdą, esančią (duomenys neskelbtini).

Trečiasis suinteresuotas asmuo E. D. T. iš esmės neprieštaravo pareiškėjos skundo patenkinimui. Teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėjos motina iki žemės nacionalizacijos valdė žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Ji pati gyvena (duomenys neskelbtini) ir šis žemės sklypas iki nacionalizacijos priklausė M., o ne pareiškėjos motinai.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 19 d. sprendimu (b. l. 156–159) pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nustatė, jog pareiškėja 1991 m. gruodžio 30 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises natūra į jos motinai iki žemės nacionalizacijos priklausiusį žemės sklypą, kuris pagal dabartinį administracinį suskirstymą yra (duomenys neskelbtini). Atsakovas, įvertinęs turimus nuosavybės teises patvirtinančius duomenis, konstatavo, kad pareiškėjos motinos apie 1938 m. nuosavybės teise įgytas žemės sklypas pagal dabartinį administracinį suskirstymą yra (duomenys neskelbtini), tačiau ne (duomenys neskelbtini). Šią išvadą atsakovas įtvirtino pareiškėjos ginčijamame įsakyme. Šiuo įsakymu atsakovas iš esmės atsisakė atkurti nuosavybės teises natūra į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

Kiti teismui pateikti duomenys patvirtino, kad teisės aktų nustatyta tvarka bus sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai į žemės valdą, esančią (duomenys neskelbtini). Kauno apylinkės teismas 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1147-151/2013 (b. l. 112-121, Liteko duomenys) konstatavo, kad pareiškėja prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tikslu, kad jos motina iki žemės nacionalizacijos, nuosavybės teise valdė 964 kv. m žemės sklypą, buvusį Kauno apskrityje, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime (dabartinis adresas – (duomenys neskelbtini)). Bendrosios kompetencijos teismas nustatė, kad pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti nuosavybės teise valdymo faktą, tačiau jokių papildomų rašytinių įrodymų teismui nepateikė, o liudytojai nepatvirtino žemės nuosavybės įgijimo ar valdymo nuosavybės teise aplinkybių iki žemės nacionalizacijos. Dėl to teismas pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmetė kaip nepagrįstą. Kauno apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi patvirtino Kauno apylinkės teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (b. l. 117-121). Lietuvos Aukščiausiajame Teisme ši civilinė byla kasacine tvarka nebuvo nagrinėjama.

Teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas – tai specifinis socialinis teisinis procesas, sąlygotas okupacijos metu įvykusio turto nusavinimo visuotinumo ir istorinių visuomeninių santykių pokyčių. Šios priežastys nulėmė tai, kad paskelbus iki okupacijos buvusių nuosavybės teisinių santykių tęstinumą, automatiškai jie nėra atkuriami: įstatymų leidėjas, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, reglamentuodamas privatinės nuosavybės instituto atkūrimą, numatė ribotą restituciją. Oficialioje konstitucinėje justicijoje ne kartą buvo pripažinta, kad įstatymų leidėjas, konstatuodamas, jog reikia atkurti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises ir siekdamas bent iš dalies atkurti teisingumą, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai). Pagal ribotos restitucijos principą nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pabrėžęs, kad pagal specialų, nuosavybės teisių restitucijos teisinius santykius reglamentuojantį Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), nuosavybės teisės atkuriamos ne visiems buvusiems savininkams ir ne į visą turėtą turtą. Šiame įstatyme yra specialių sąlygų (apribojimų), taikomų buvusiems savininkams, norintiems susigrąžinti savo turtą natūra (1994 m. gegužės 27 d. nutarimas), todėl Atkūrimo įstatymas turi būti vertintinas kaip kompromisinis sprendimas tarp siekimo likviduoti okupacijos padarinius ekonominių santykių srityje ir kartu būtinumo atsižvelgti į Lietuvoje susiformavusius socialinius ekonominius santykius (1995 m. birželio 20 d. nutarimas).

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (taikomos ginčijamo administracinio akto priėmimo metu galiojusios teisės aktų redakcijos) įtvirtinta, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Dėl to teismas pabrėžė, kad, siekiant nuosekliai ir teisingai išspręsti nagrinėjamą administracinę bylą, pirmiausia turi būti išsprendžiamas klausimas dėl ginčo žemės sklypo priklausomybės iki žemės nacionalizacijos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-232/2003, 2004 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-178/2004, 2008 m. liepos 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1310/2008, 2009 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-532/2009, 2010 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-364/2010, 2010 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2093/2010 Administracinė jurisprudencija 2010, 20, nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2144/2013, nutartis administracinėje byloje Nr. A492-80/2014 ir kt.).

Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1, 2 dalyse buvo numatyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai. Piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei patvirtinantys giminystės ryšį, neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių bei giminystės ryšio nustatymo kreiptis į teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Iš esmės analogiškos nuostatos buvo nustatytos ir prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo metu galiojusiame Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Atkūrimo įstatymą detalizuojančios Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 12 punkte taip pat nustatyta, kad nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais be Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų, nepriklausomai nuo jų išdavimo (sudarymo) datos gali būti:

žemės perleidimo aktai ar sutartys, ištraukos iš kaimų ir dvarų žemės išskirstymo viensėdžiais projektų planų, Kauno notarinio archyvo apskričių notarų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji įrašai, hipotekos įstaigų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji išrašai, teismų sprendimai, notarų patvirtinti testamentai, išrašai iš notarų aktų knygų ir kiti piliečių išsaugoti dokumentai, jeigu juos išdavė Lietuvos Respublikos įstaigos, tvarkiusios žemės reformos, turto apskaitos ir padalijimo reikalus, taip pat valstybinių archyvų pažymėjimai, nuorašai bei išrašai; dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarime Nr. 349, taip pat dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407;

įstatymų nustatyta tvarka sudaryti testamentai, nors juose ir nebūtų duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, jeigu testatorius mirė iki Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įsigaliojimo dienos (1991 m. rugpjūčio 1 d.); nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos sudaryti testamentai (naminiai testamentai), sutartys (pirkimo-pardavimo, dovanojimo) ar kitoks rašytinis dokumentas. Šiais atvejais ir tada, kai piliečiams nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, jie turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių visuma bei išdėstytas teisinis ginčo situacijos reglamentavimas suponavo teismo išvadą, kad nėra teisiškai įtvirtintų duomenų, jog pareiškėjos motina iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir pareiškėja nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese turi teisę pretenduoti į šį žemės sklypą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.). Tai duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad ginčijamas administracinis aktas yra pagrįstas, teisėtas ir naikinti jo nėra pagrindo. Be to, teismas akcentavo, kad paminėtas individualus administracinis aktas atitinka esminius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, ABTĮ reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui (ABTĮ 57 str.). Kadangi ginčijamas administracinis aktas teisėtas ir pagrįstas, priimtas kompetentingos institucijos, jo naikinti nėra pagrindo, todėl kaip nepagrįstas atmestas ir išvestinis pareiškėjos skundo reikalavimas – įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), grąžinant šį sklypą natūra (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėja J. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 162-163), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjos skundą visiškai.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kauno apskrities archyvo 2001 m. spalio 3 d. pažymoje Nr. A-135 yra duomenys, jog pareiškėjos motina S. A. nuosavybės teise valdė 964 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)), tačiau nėra išlikę (duomenys neskelbtini) (anksčiau (duomenys neskelbtini)), esančio žemės sklypo nuosavybę patvirtinantys dokumentai. Prašymą atkurti nuosavybės teises į S. A. žemę Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio pagrindu pareiškėja pateikė 1991 m. gruodžio 30 d. ir prašė atkurti nuosavybės teises į 1020 kv. m ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

2. Pareiškėjos motina S. A. iki nacionalizacijos privatinės nuosavybės teise valdė du žemės sklypus Kauno apskrityje, (duomenys neskelbtini) valsč., (duomenys neskelbtini) k., (dabar (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)). Šią aplinkybę patvirtina Kauno miesto Lenino rajono DŽDT Vykdomojo komiteto 1951 m. sausio 31 d. posėdžio protokolo Nr. 4 ir jo priede esantys duomenys, pagal kuriuos S. A. pripažinta nuosavybės teisė į valdą, esančią (duomenys neskelbtini). Šios žemės įsigijimo dokumentai yra išlikę, tačiau ši valda 1956 m. buvo parduota, todėl į žemę (duomenys neskelbtini) pareiškėja nepretenduoja.

3. Žemės sklypo (duomenys neskelbtini) įsigijimo dokumentai nėra išlikę, tačiau pareiškėjos tėvai šiame žemės sklype 1940 m. pradžioje pasistatė namą. Tai matyti iš Kauno miesto vykdomojo komiteto 1956 m. spalio 3 d. sprendime Nr. 745 ir jo priede, esančių duomenų. Nacionalinė žemės tarnyba iki šiol pripažino, jog žemė, ant kurios stovi namas, priklausė pareiškėjos motinai S. A..

4. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno žemėtvarkos skyriaus 2002 m. sausio 14 d. raštu Nr. 27 pareiškėja buvo informuota, kad jai priklauso atkurti nuosavybės teisę į 964 kv. m žemės sklypą, suteikiant neatlygintinai naudojamo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalį. Žemė bus grąžinta atlikus naudojamo sklypo geodezinius matavimus. Kauno apskrities viršininko administracijos Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2003 m. birželio 26 d. raštu Nr. 3702 pareiškėja buvo pakartotinai informuota, kad pagal pateiktus dokumentus S. A. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) k. turėjo 964 kv. m žemės. Kauno miesto valdybos 1999 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. 1035 pareiškėjos naudojamas žemės sklypas padalintas į dvi valdas: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Tik atlikus pareiškėjos naudojamo žemės sklypo geodezinius matavimus, bus galima rengti įsakymo projektą nuosavybės teisių į žemę atkūrimui. Iš šių raštų turinio seka, kad jokių kliūčių nuosavybei atkurti, išskyrus neatliktus geodezinius matavimus, nėra.

5. Pareiškėja naudojasi žeme, esančia (duomenys neskelbtini). Akivaizdu, jog Nacionalinės žemės tarnybos raštuose kalbama apie žemės sklypą (duomenys neskelbtini), o ne žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Kaip matyti iš Kauno miesto valdybos 1999 m. spalio 5 d. sprendimo Nr. 1035, 1263 kv. m valda (duomenys neskelbtini) padalinta į dvi valdas – į 863 kv. m valdą (duomenys neskelbtini) ir apie 400 kv. m valdą (duomenys neskelbtini). Esant tokiems žemėtvarkininkų raštams, pareiškėja pagrįstai tikėjosi, kad žemė, kuria naudojasi, kuri priklausė jos motinai, bus grąžinta.

6. Dokumento, patvirtinančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini) įsigijimą nėra, tačiau pareiškėjai žinoma, kad šį žemės sklypą motina S. A. gavo (gavo už skolą) iš K. R. (pusbrolio), tarp S. A. paliktų dokumentų pareiškėja rado R. nuosavybės dokumentus. Jog šis sklypas anksčiau priklausė K. R. patvirtina duomenys, esantys Kauno apskrities hipotekos įstaigos 1939 m. Pripažinimo aktų knygos pirmykščio išrašų 400-401 puslapių Nr. 220 kopijoje, kur nurodyta, kad M. D. pardavė K. R. 1360 kv. m ploto sklypą, parceliacijos plane pažymėtą šeštuoju numeriu. Kauno žemėtvarkos skyrius nustatė, kad K. R. parduotas sklypas šiuo metu yra adresu (duomenys neskelbtini).

7. Pareiškėjos motina S. A. mirė 1986 m. balandžio 13 d. Pareiškėja, kaip įpėdinė, turi teisę į nuosavybės atkūrimą, į motinai priklausiusią žemę. Tai, kad S. A. nuosavybės teise valdė žemės sklypą (dabar (duomenys neskelbtini)) patvirtina 1956 m. spalio 3 d. DŽDT VK sprendimas Nr. 745 ir jo priedai. Šio sprendimo duomenys nėra nuginčyti. Tačiau atsakovas tik 2009 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 02-01-12264 „Dėl J. K. prašymų atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą (duomenys neskelbtini)“ atsisakė tenkinti pareiškėjos 1991 m. gruodžio 30 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), grąžinant jį natūra.

8. Pretendentų atkurti nuosavybės teises į S. A. turėtą žemę daugiau nėra. Niekas kitas, tik pareiškėja, pretenduoja atkurti nuosavybės teises į šią žemę. Kadangi šis žemės sklypas gautas iš R. (byloje esantys dokumentai patvirtina, kad žemės sklypas priklausė K. R.), todėl jis turėtą sklypą galėjo perleisti pareiškėjos tėvams, kurie šiame žemės sklype pasistatė namą, todėl logiška galvoti, kad namą statė jiems nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Pareiškėja šioje valdoje gyvena nuo 1940 m. iki šiol.

9. Nelogiška, neįtikėtina ir neprotinga galvoti, kad pareiškėjos tėvai būtų namą statę svetimoje žemėje, tokių įrodymų nėra pateikta, nei vienas iš suinteresuotų asmenų neteigė ir neįrodinėjo, kad namas ne pareiškėjos tėvų, ir kad pastatytas svetimoje žemėje. Atkreiptinas dėmesys į istorines aplinkybes, sutrukdžiusias pareiškėjos tėvams įforminti žemės sklypo perleidimą (įsigijimą). Vidurio Europoje buvo prasidėjęs karas, 1940 m. Lietuvos okupacija, nuosavybės teisės į žemę panaikinimas, žemę paskelbus valstybės nuosavybe, A. nebegalėjo įforminti žemės pirkimo, nes okupavus Lietuvą, žemė nebegalėjo būti pirkimo-pardavimo objektu.

10. Pirmosios instancijos teismas bylą sprendė formaliai. Jis net nevertino aplinkybės, kaip pareiškėjos tėvų namas atsirado žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Todėl teismas pažeidė ABTĮ 4 straipsnio 5 dalyje, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Teismas tinkamai neįvertino visų įrodymų ir aplinkybių, netinkamai pritaikė įstatymą, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Toks sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 172-175) prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėja kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su prašymu atnaujinti terminą nuosavybę patvirtinantiems dokumentams pateikti ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos motina S. A. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 964 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) valsč., Kauno apskr. (dabar (duomenys neskelbtini)). Kauno apylinkės teismas 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1147-151/2013 pareiškimą tenkino iš dalies – atnaujino terminą pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, likusią pareiškimo dalį atmetė. Kauno apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1538-657/2013 patvirtino Kauno apylinkės teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui ši civilinė byla dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kasacine tvarka nebuvo nagrinėjama. Atsižvelgęs į tai, kad Kauno apylinkės teismas nenustatė juridinę reikšmę turinčio fakto, jog pareiškėjos motina S. A. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 964 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) valsč., Kauno apskr. (dabar (duomenys neskelbtini)), ir nesant jokių kitų dokumentų, patvirtinančių šį faktą, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika analogiškose bylose ir nuo jos nenukrypdamas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kad pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

2. Aplinkybė, dėl to, kaip pareiškėjos tėvų namas atsirado žemės sklype (duomenys neskelbtini) buvo aptariama nagrinėjant Kauno apylinkės teisme civilinę bylą Nr. 2-1147-151/2013 bei Kaune miesto apylinkės teisme civilinę bylą Nr. 2-835-429/2011, todėl pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje net ir neturėjo jos vertinti, nes tai prejudiciniai faktai.

3. Pirmosios instancijos teismas priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą, nes savo sprendimą grindė ne vien tik teisės normomis, bet ir vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, todėl nepažeidė teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos reikalavimą atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nepakanka.

Pareiškėja, nesutikdama su teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia įrodymų vertinimo nesutikimo argumentais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 konstatavo, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka paminėtas nuostatas. Teismas padarytas išvadas pagrindė teisės aktais, nustatančiais įrodymų šaltinius bei įrodinėjimo procedūras nuosavybės teisių atkūrimo metu, todėl išvados negali būti paneigtos vien tik nesutikimu su teismo pateiktu vertinimu, neteikiant priešingų įrodymų, paneigiančių teismo padarytas išvadas. Todėl nesant įrodymų, patvirtinančių žemės valdymo nuosavybės teise faktą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjos reikalavimų.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos J. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys