A-1824-624/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1824-624/2015

Teisminio proceso Nr. 4-45-3-01398-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Ramunei Petkuvienei,

dalyvaujant vertėjui I. H.,

pareiškėjui M. I., jo atstovui advokatui Laurynui Biekšai,

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovei N. I.,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. I. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. I. prašymą dėl sprendimo sulaikyti užsienietį pakartotinio svarstymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis M. I. (toliau – ir pareiškėjas; užsienietis) su prašymu kreipėsi į Švenčionių rajono apylinkės teismą, prašydamas panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimą dėl M. I. sulaikymo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre (toliau – ir Užsieniečių registracijos centras).

Nurodė, kad 2014 m. lapkričio 7 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lazdijų rinktinės pareigūnas kreipėsi į Lazdijų rajono apylinkės teismą su teikimu sulaikyti pareiškėją Užsieniečių registracijos centre, kol bus išspręstas jo teisinės padėties klausimas, kadangi jis neturi teisėtą atvykimą ir buvimą Lietuvoje patvirtinančių dokumentų. Lazdijų rajono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimu nusprendė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 113 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu sulaikyti pareiškėją Užsieniečių registracijos centre, kol bus nustatyta jo teisinė padėtis, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesius, t. y. ne ilgiau kaip iki 2015 m. gegužės 7 d.

Pareiškėjas rėmėsi Įstatymo 118 straipsnio 1 dalimi. Nurodė, kad užsienietis kreipėsi dėl prieglobsčio suteikimo ir Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2014 m. gruodžio 5 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-7)-15PR-354 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio M. I. prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo iš esmės ir laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje jam suteikimo“. Vadovaudamasis Įstatymo 2 straipsnio 20 ir 12 dalimis, teigė, kad užsienietis yra prieglobsčio prašytojas, Migracijos departamentui priėmus minėtą sprendimą, jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra įteisintas, todėl išnyko teismo sprendime nurodytas sulaikymo pagrindas.

Užsieniečių registracijos centro atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje prašė palikti galioti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimą, kadangi iki šiol užsieniečio asmenybė nėra patvirtinta. Užsienietis, būdamas Lietuvos Respublikoje, dėl prieglobsčio nesikreipė, išvyko į Lenkijos Respubliką, kur buvo sulaikytas. Vėliau jis buvo perduotas Lietuvos Respublikos pareigūnams ir tik po to kreipėsi dėl prieglobsčio jam suteikimo. Iš užsieniečio apklausos lapo matyti, kad, išvykęs iš kilmės šalies, jis buvo aplankęs nė vieną valstybę, taip pat Europos Sąjungos (toliau – ir ES) šalis. Užsieniečio tikslas yra ne prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimas, o patekimas į kitas Europos Sąjungos šalis.

II. Švenčionių rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 14 d. sprendimu M. I. prašymo netenkino ir paliko galioti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimą dėl M. I. sulaikymo.

Teismas sprendimą priėmė nustatęs, kad M. I. iš savo kilmės valstybės išvyko 2013 m. Po išvykimo iš kilmės valstybės jis aplankė daug valstybių, tame tarpe ir ES šalis. Jo tikslas buvo patekti į Vokietiją pas giminaičius, o Lietuva yra tik tranzitinė šalis. M. I. buvo Latvijos Respublikoje, iš Rygos miesto kartu su Latvijos piliečiais per Lietuvos Respubliką važiavo į Berlyną. Bet Lenkijos Respublikoje jis buvo sulaikytas ir 2014 m. lapkričio 5 d. perduotas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnams. Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimu, Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, kaip neteisėtai esantis Lietuvos Respublikoje, M. I. buvo sulaikytas Užsieniečių registracijos centre iki 2015 m. gegužės 7 d. Užsienietis kreipėsi dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje jam suteikimo ir Migracijos departamentas 2014 m. gruodžio 5 d. priėmė sprendimą Nr. ( 15/6-7 )15PR-354, kuriuo nusprendė nagrinėti M. I. prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš esmės; suteikti M. I. laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje; išduoti M. I. užsieniečio registracijos pažymėjimą. Todėl užsienietis šiuo metu yra prieglobsčio prašytojas.

Teismas atsižvelgė į Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies nuostatą. Pažymėjo, jog užsieniečio, kuris trukdo priimti ar vykdyti sprendimą dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, sulaikymas yra reikalingas siekiant įgyvendinti draudimą piktnaudžiauti prieglobsčio sistema valstybėse narėse bei tam, jog būtų galima įgyvendinti Dublino sistemą, kurios pagrindinis tikslas – užkirsti kelią situacijai, kai asmuo paduoda prašymus suteikti prieglobstį daugiau nei vienoje valstybėje narėje, taip pat – sumažinti iš vienos valstybės narės į kitą siuntinėjamų prieglobsčio prašytojų skaičių.

Nagrinėjamu atveju M. I., būdamas Latvijos Respublikoje, keliaudamas per Lietuvos Respubliką, bei būdamas sulaikytas Lenkijos Respublikoje, su prašymu dėl prieglobsčio jam suteikimo nei vienoje iš šių valstybių nesikreipė. Tik būdamas sulaikytas Lenkijos Respublikoje ir perduotas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnams bei Lietuvos Respublikoje teismo sprendimu sulaikytas jis kreipėsi dėl prieglobsčio jam suteikimo. Būdamas apklaustas užsienietis nurodė, kad jo tikslas yra patekti į Vokietiją pas giminaičius, o Lietuva yra tik tranzitinė šalys.

Toks užsieniečio elgesys leido daryti prielaidą, kad užsienietis piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra ir pateikdamas prieglobsčio prašymą siekia sutrukdyti priimti bei įvykdyti sprendimą grąžinti jį į kilmės šalį. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs ( pvz. administracinė byla Nr. N822-92/2014 ), kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. gegužės 30 d. sprendime byloje Nr. C-534/11 Mehmet Arslan prieš Policie ČR padarė išvadą, kad 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyva Nr. 2003/9/EB, nustatančia minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo ir 2005 m. gruodžio 1 d.

Tarybos direktyva Nr. 2005/85/EB, nustatančia būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2005/85/EB) nedraudžiama, jog trečiosios šalies pilietis, padavęs tarptautinės apsaugos prašymą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/85/EB, po to, kai jis buvo sulaikytas remiantis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB „Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse“ 15 straipsniu, būtų toliau sulaikytas pagal nacionalinės teisės nuostatą, kai kiekvienu atveju įvertinus visas reikšmingas aplinkybes paaiškėja, kad šis prašymas pateiktas vien siekiant pavėlinti ar sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti ir kad objektyviai būtina sulaikymo priemonę palikti galioti, siekiant neleisti, kad atitinkamas asmuo visiškai išvengtų grąžinimo priemonės taikymo.

Esant tokioms aplinkybėms yra didelė tikimybė, jog netaikant sulaikymo, užsienietis, pasinaudojęs laisvu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje, išvyks iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis, taip pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos, tiek kitų valstybių migracijos ir kitus įstatymus. Todėl teismas užsieniečio prašymo netenkino.

III. M. I. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad nors pareiškėjas prašymą dėl prieglobsčio jam suteikimo pateikė jau būdamas teismo sprendimu sulaikytas, ši aplinkybė savaime negali būti vertinama kaip piktnaudžiavimas prieglobsčio procedūra. Todėl siekiant nustatyti, ar pareiškėjas pateikė prieglobsčio prašymą tik tam, kad sutrukdytų ar išvengtų grąžinimo į kilmės valstybę, Švenčionių rajono apylinkės teismas turėjo išnagrinėti visas reikšmingas bylos aplinkybes, tarp jų įvertinti ir tai, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Ši aplinkybė yra reikšminga, kadangi atsižvelgiant į tarptautinių ir nacionalinių organizacijų rengiamas ataskaitas bei kitą viešai prieinamą informaciją, (duomenys neskelbtini), kurioje vyksta ginkluotas konfliktas, yra viena iš pagrindinių prieglobsčio Europos Sąjungoje prašančių asmenų kilmės valstybė. Didžioji dalis šių tarptautinės apsaugos prašymų yra tenkinami.

Pažymi, jog Europos Sąjungos prieglobsčio teisyne nėra įtvirtintos jokios nuostatos, kuri numatytų pareigą asmenims dėl tarptautinės apsaugos kreiptis toje ES valstybėje narėje, į kurią jie atvyko pirmiausia. Už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą gali būti atsakinga ir valstybė, kuri nėra pirmoji ES valstybė narė, į kurią atvyko prieglobsčio prašytojas. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesikreipė dėl prieglobsčio jam suteikimo pirmojoje ES valstybėje narėje, į kurią atvyko, nes norėjo vykti į Vokietiją, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2014 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N822-75/2014), negali būti vienareikšmiškai vertinama kaip piktnaudžiavimas prieglobsčio procedūra ar slapstymosi pavojų pagrindžiančiomis aplinkybėmis, todėl turi būti vertinama bylos aplinkybių visuma.

Nurodo, jog pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2014 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N822-75/2014), sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad prieglobsčio prašytojas gali slėptis vengdamas išsiuntimo neigiamo sprendimo dėl prieglobsčio atveju, turi būti vertinamas prieglobsčio prašytojo elgesys po laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje jam suteikimo. Byloje nėra duomenų apie tai, kad užsieniečiui suteikus laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje, jis būtų nesilaikęs nustatytos leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tvarkos, būtų bandęs slėptis nuo Lietuvos kompetentingų institucijų, nebendradarbiautų ar kaip nors kitaip būtų trukęs kompetentingoms institucijoms atlikti veiksmus, susijusius su pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimu iš esmės.

Remiasi Įstatymo 116 straipsnio 1, 3 dalimis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjo nedalyvavimą nagrinėjant sulaikymo klausimą pirmosios instancijos teismuose yra pripažinęs procesiniu pažeidimu (2014 m. liepos 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N662-85/2014). Pareiškėjo teisė dalyvauti nagrinėjant sulaikymo klausimą teismuose taip pat įtvirtinta Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro 2012 metų gairėse dėl prieglobsčio prašytojų sulaikymui taikomų standartų. Šiuo atveju Švenčionių rajono apylinkės teismas išnagrinėjo pareiškėjo prašymą pakartotinai svarstyti jo sulaikymo klausimą nedalyvaujant pačiam pareiškėjui.

Remiasi Įstatymo 116 straipsnio 1 dalimi, teigia, kad tais atvejais, kai užsienietis kreipiasi į teismą su prašymu panaikinti sulaikymą išnykus jo sulaikymo pagrindams, ir nesant policijos ar kitos teisėsaugos institucijos teikimo sulaikyti užsienietį kitais pagrindais, teismas tikrina tik tų sulaikymo pagrindų egzistavimą, kuriais remiantis užsienietis teismo sprendimu buvo sulaikytas. Šiuo atveju Švenčionių rajono apylinkės teismas nustatė, kad išnyko pagrindas, kuriuo remiantis Lazdijų rajono apylinkės teismas sulaikė pareiškėją Užsieniečių registracijos centre, tačiau skundžiamu sprendimu pareiškėjui pritaikė kitą, Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pagrindą. Nei pareiškėjas, nei jo atstovė neturėjo galimybės pateikti paaiškinimus dėl šio sulaikymo pagrindo.

Užsieniečių registracijos centras atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 14 d. sprendimą.

Nurodo, kad nei vienoje iš šalių, kuriose buvo, pareiškėjas nesikreipė dėl tarptautinės apsaugos. Nei sulaikymo metu, nei nagrinėjant jo sulaikymo klausimą teisme, kur jam buvo suteikta galimybė naudotis advokato bei vertėjo paslaugomis, nei vėliau, būnant sulaikytam Užsieniečių registracijos centre, kur jam buvo paaiškinta jo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje, asmuo nesikreipė dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Šios aplinkybės rodo, kad asmuo neturėjo tikslo kreiptis dėl prieglobsčio nei Lietuvos Respublikoje, nei kitose aplankytose šalyse. Mano, kad prieglobsčio prašymo pateikimas yra tik būdas pakeisti sulaikymo režimą į laisvą judėjimą šalyje bei ES, asmuo, nebūdamas sulaikytas, bandys išvykti iš Lietuvos Respublikos, tokiu būdu užkirsdamas kelią galutinio sprendimo dėl jo prieglobsčio prašymo bei sprendimo dėl jo išsiuntimo ar neišsiuntimo priėmimui.

Pabrėžia, kad asmuo sulaikytas ne dėl turimos pilietybės, o dėl to, kad neteisėtai nevaržomai keliavo ES teritorijoje, tuo daugybę kartų pažeisdamas įstatymus.

Pažymi, jog aktualioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad Įstatymo 113 straipsnyje numatyti užsieniečio sulaikymo pagrindai gali būti taikomi visiems užsieniečiams, nepriklausomai nuo to, ar jie yra padavę prieglobsčio prašymą, ar jiems yra suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis, taip pat kad sulaikymo pagrindai gali būti taikomi bet kurioje prašymo nagrinėjimo procedūros stadijoje, jei yra tam reikalingos prielaidos.

Iš Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro ataskaitos matyti, kad kiekvienas tarptautinės apsaugos prašymas turi būti išnagrinėtas iš esmės individualiai, ir tik po to priimtas sprendimas, ar konkrečiam asmeniui suteiktina apsauga, ar jis turi būti išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę ar trečią šalį. Taigi, teiginys, kad būnant (duomenys neskelbtini) piliečiu, asmuo negali būti išsiųstas, yra atmestinas.

Nurodo, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas apie vyksiantį posėdį tinkamai informavo ir Užsieniečių registracijos centrą, ir užsieniečio įgaliotą atstovą. Užsieniečių registracijos centras pranešė užsieniečiui apie numatomą teismo posėdį, tačiau prašymo dėl dalyvavimo posėdyje nebuvo gauta. Posėdžio metu užsieniečio interesai buvo atstovaujami teisėto atstovo.

Teigia, kad pareiškėjas klaidingai vadovaujasi Įstatymo nuostatomis, sujungdamas 116 ir 118 straipsnių nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Ginčo dalykas – Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimo, kuriuo atsisakyta panaikinti M. I. sulaikymą, pagrįstumas ir teisėtumas.

Byloje pateiktais įrodymais nustatyta, kad M. I. iš savo kilmės šalies išvyko 2010 m. rugsėjo 28 d., buvo nuvykęs į Libaną, Alžyrą, Argentiną, Braziliją, Ispaniją, Turkiją, Bulgariją, Rumuniją, Graikiją, Vokietiją, Lenkiją, Lietuvą, Latviją. 2014 m. lapkričio 4 d., automobiliu vykdamas iš Latvijos į Vokietiją, buvo sulaikytas Lenkijoje ir 2014 m. lapkričio 5 d. grąžintas į Lietuvos Respubliką (sulaikymo byla, b. l. 6). Lietuvos Respublikoje buvo sulaikytas 2014 m. lapkričio 5 d., nustačius, kad Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai (sulaikymo byla, b. l. 5). Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimu 7 d., vadovaujantis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 114 straipsnio 4 dalimi, M. I. sulaikytas Užsieniečių registracijos centre iki bus nustatyta jo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje, bet ne ilgiau kaip iki 2014 m. gegužės 7 d., tuo pagrindu, kad į Lietuvos Respubliką jis atvyko ir čia yra neteisėtai, todėl sulaikytinas iki bus nustatyta jo teisinė padėtis (sulaikymo byla, b. l. 31). Migracijos departamentas 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. (15/6-7) 15PR-354 nusprendė nagrinėti M. I. prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš esmės, suteikti jam laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje ir išduoti užsieniečio registracijos pažymėjimą (sulaikymo byla, b. l. 39). Kaip 2015 m. vasario 19 d., atsakydamas į teismo paklausimą, informavo Migracijos departamentas, sprendimas dėl prieglobsčio M. I., kuris savo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo motyvavo kilmės valstybėje vykstančiais kariniais veiksmais ir nenoru tarnauti kariuomenėje, suteikimo / nesuteikimo dar nėra priimtas.

Pareiškėjas 2014 m. gruodžio 19 d. Švenčionių rajono apylinkės teismui pateikė prašymą pakartotinai svarstyti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimą jį sulaikyti motyvuodamas tuo, kad šiuo metu Lietuvos Respublikoje yra teisėtai, protingas laikotarpis, kuriuo jis galėtų būti sulaikytas tikslu nustatyti jo tapatybę, baigėsi, todėl sulaikymas turėtų būti panaikintas.

Švenčionių rajono apylinkės teismas skundžiamu sprendimu nusprendė palikti galioti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimą sulaikyti M. I. motyvuodamas tuo, kad: byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog M. I. piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra ir pateikdamas prašymą dėl prieglobsčio suteikimo siekia sutrukdyti priimti ir įvykdyti sprendimą grąžinti į kilmės šalį; M. I. sulaikymas reikalingas ir siekiant įgyvendinti draudimą piktnaudžiauti prieglobsčio sistema valstybėse narėse, sumažinti iš vienos valstybės narės į kitą siuntinėjamų prieglobsčio prašytojų skaičių.

Užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką bei kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Įstatymo VII skyriaus, reglamentuojančio užsieniečių judėjimo laisvę Lietuvos Respublikoje, 112 straipsnis nustato, kad užsieniečio judėjimo laisvė Lietuvos Respublikoje gali būti apribota, jeigu tai būtina valstybės saugumui, viešajai tvarkai užtikrinti, žmonių sveikatai ar dorovei apsaugoti, nusikalstamumui sustabdyti arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Įstatymo 113 straipsnio, reglamentuojančio užsieniečio sulaikymo pagrindus, 1 dalis nustato, kad užsienietis, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, jo šeimos narys arba kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, gali būti sulaikytas šiais pagrindais:

1) kad užsienietis negalėtų be leidimo atvykti į Lietuvos Respubliką;

2) kai užsienietis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra;

3) kai siekiama užsienietį, kuris neįleidžiamas į Lietuvos Respubliką, grąžinti į valstybę, iš kurios jis atvyko;

4) kai įtariama, kad užsienietis naudojasi suklastotais dokumentais;

5) kai priimamas sprendimas užsienietį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos arba iš kitos valstybės, kuriai taikoma 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos direktyva 2001/40/EB dėl abipusio sprendimų dėl trečiųjų šalių piliečių išsiuntimo pripažinimo;

6) kai siekiama užkirsti kelią pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms plisti;

7) kai užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai arba žmonių sveikatai. Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis nustato, kad kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos arba prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ar vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas grąžinimo, išsiuntimo ar perdavimo ir pan.).

Įstatymo 114 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad policijos ar kitos teisėsaugos institucijos pareigūnas turi teisę sulaikyti užsienietį ne ilgiau kaip 48 valandoms. Ilgiau kaip 48 valandoms užsienietis teismo sprendimu sulaikomas Užsieniečių registracijos centre. Įstatymo 116 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu yra šio Įstatymo nustatytas užsieniečio sulaikymo pagrindas, su teikimu sulaikyti užsienietį ilgiau negu 48 valandoms arba skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę į apylinkės teismą pagal užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje vietą kreipiasi policijos ar kitos teisėsaugos institucijos pareigūnas per 48 valandas nuo užsieniečio sulaikymo momento.

Užsieniečio dalyvavimas teismo posėdyje yra būtinas. Įstatymo 118 straipsnio, reglamentuojančio sprendimo sulaikyti užsienietį pakartotinį svarstymą, 1 ir 2 dalys nustato, kad išnykus užsieniečio sulaikymo pagrindams, užsienietis turi teisę, o užsieniečio sulaikymą inicijavusi institucija nedelsdama privalo kreiptis į apylinkės teismą pagal užsieniečio buvimo vietą su prašymu pakartotinai svarstyti sprendimą sulaikyti užsienietį. Teismas, gavęs užsieniečio ar užsieniečio sulaikymą inicijavusios institucijos prašymą pakartotinai svarstyti sprendimą dėl užsieniečio sulaikymo, ne vėliau kaip per 10 dienų nuo prašymo priėmimo dienos pakartotinai svarsto sprendimą sulaikyti užsienietį ir priima vieną iš šių sprendimų:

1) palikti galioti sprendimą sulaikyti užsienietį;

2) pakeisti sprendimą sulaikyti užsienietį;

3) panaikinti sprendimą sulaikyti užsienietį.

Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su ginčijamo Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 14 d. sprendimo išvada, kad šiuo atveju yra Įstatyme numatyti pagrindai palikti galioti sprendimą sulaikyti M. I.: Migracijos departamentui 2014 m. gruodžio 5 d. priėmus sprendimą Nr. (15/6-7) 15PR-354 nagrinėti M. I. prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš esmės, suteikti jam laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje ir išduoti užsieniečio registracijos pažymėjimą, nebėra galima teigti, kad M. I. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, pagrįstų abejonių dėl jo asmens tapatybės, kaip informavo Migracijos departamentas, nėra, todėl išnyko Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas pagrindas sulaikyti M. I.; patikrinimo EURODAC sistemoje rezultatais, kaip informavo Migracijos departamentas, M. I. kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse prašymo dėl prieglobsčio suteikimo pateikęs nebuvo, duomenų, kad Migracijos departamentui, nagrinėjant prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pirminės apklausos metu jis būtų pateikęs tikrovės neatitinkančią informaciją, nėra, todėl šiuo metu surinktų duomenų pagrindu, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra galima teigti, kad yra Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytas pagrindas sulaikyti M. I., t. y. konstatuoti, kad M. I. trukdo priimti ar vykdyti sprendimą dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos arba jo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, gali pasislėpti vengdamas grąžinimo, išsiuntimo ar perdavimo ir pan.

Aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo tik sulaikytas Lenkijos pareigūnų ir perduotas Lietuvos Respublikai, per kurią tik vyko į Vokietiją, taip pat savaime nėra pagrindas konstatuoti esant Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytus pagrindus: pagal aktualios redakcijos Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, pavirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 (toliau – ir Aprašas) nuostatas, Migracijos departamentas, per 48 val. terminą, kuris gali būti pratęstas ne ilgiau kaip iki 7 dienų, nuo prieglobsčio prašymo pateikimo momento turi atlikti tyrimą ir priimti sprendimą: nenagrinėti prieglobsčio prašymo iš esmės, nesuteikti laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ir prieglobsčio prašytoją įpareigoti išvykti, jį grąžinti arba išsiųsti į saugią trečiąją valstybę, jei nustatoma, kad šis prieglobsčio prašytojas į Lietuvos Respubliką atvyko iš saugios trečiosios valstybės; nenagrinėti prieglobsčio prašymo iš esmės, suteikti laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje ir išduoti užsieniečio registracijos pažymėjimą, jei nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą gali būti atsakinga kita ES valstybė narė; nesuteikti laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nesuteikti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ir grąžinti ar išsiųsti prieglobsčio prašytoją iš Lietuvos Respublikos arba pavesti prieglobsčio prašymą priėmusiai institucijai ar Užsieniečių registracijos centrui, jeigu prieglobsčio prašytojas yra jame laikinai apgyvendintas arba sulaikytas, įpareigoti prieglobsčio prašytoją, atvykusį į Lietuvos Respubliką ar buvusį joje teisėtai, išvykti iš Lietuvos Respublikos, jei nustatoma, kad prieglobsčio prašytojas atvyko iš saugios kilmės valstybės arba jo prieglobsčio prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas; nagrinėti prieglobsčio prašymą iš esmės, suteikti laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje ir išduoti užsieniečio registracijos pažymėjimą, jei nenustatyti anksčiau minėtų sprendimų priėmimo pagrindai (Aprašo 16–18 p.).

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų, Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą pagal M. I. prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, nenustatė, kad jis yra akivaizdžiai nepagrįstas; aplinkybė, kad M. I. neprašė prieglobsčio Vokietijoje, Latvijoje ar nepaprašė jo tik atvykęs į Lietuvos Respubliką, t. y. kad, iki įgydamas prieglobsčio prašytojo statusą, neteisėtai keliavo Europos Sąjungos šalių teritorijomis, taip pat savaime nėra pagrindas konstatuoti Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytų sulaikymo pagrindų buvimą, kadangi neteisėtas atvykimas ir buvimas Lietuvos Respublikoje, yra pagrindas sulaikyti asmenį Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, tačiau, nesant kitų duomenų (išvykimo iš kitos šalies iki sprendimo priėmimo ir pan.), savaime nėra pagrindas padaryti išvadą, kad asmuo trukdo Migracijos departamentui priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas grąžinimo, išsiuntimo ar perdavimo.

Be to, pažymėtina, kad M. I. šiuo atveju nėra nustatyta tvarka patrauktas atsakomybėn už neteisėtą atvykimą ir buvimą Lietuvos Respublikoje, t. y. jam, kiek galima spręsti pagal pateiktus duomenis, iš esmės taikyta Įstatymo 70 straipsnio nuostata.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas neužtikrino pareiškėjo dalyvavimo sprendimo sulaikyti užsienietį pakartotinio svarstymo metu, pažymėtina, kad nors Įstatyme eksplicitiškai nėra įtvirtinta, kad tokio prašymo svarstymo teismo posėdyje metu, skirtingai nei kreipimosi dėl sulaikymo ar alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo svarstymo metu, užsieniečio dalyvavimas yra būtinas, teismas privalo ne tik informuoti apie prašymo svarstymo vietą ir laiką, bet ir realiai sudaryti užsieniečiui galimybę dalyvauti teismo posėdyje, t. y. prašymą nagrinėti tik gavęs aiškų patvirtinimą, kad užsienietis nepageidauja vykti į teismo posėdį, kuriame vyksta sprendimo sulaikyti jį pakartotinis svarstymas. Nors šiuo atveju teismas neturi pagrindo abejoti Užsieniečių registracijos centro atstovės aiškinimu, kad pareiškėjui M. I. buvo pranešta apie teismo posėdžio vietą ir laiką, duomenų, M. I. buvo tinkamai išaiškinta teisė dalyvauti teismo posėdyje, taip pat kad jis aiškiai išreiškė valią nevykti į teismo posėdį, nėra.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino teisės aktų nuostatas ir vertino faktines bylos aplinkybes, todėl skundžiamas Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 14 d. sprendimas yra naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo prašymas yra tenkinamas (Įstatymo 118 str. 2 d. 3 p.).

Pažymėtina, kad Užsieniečių registracijos centras turėtų nedelsiant informuoti Migracijos departamentą apie būtinybę priimti sprendimą dėl M. I. apgyvendinimo (Įstatymo 79 str. 1ir 2 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

M. I. apeliacinį skundą tenkinti.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 14 d. sprendimą panaikinti.

Patenkinti M. I. prašymą dėl sprendimo sulaikyti panaikinimo.

Panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimą sulaikyti pareiškėją M. I., gim. (duomenys neskelbtini), Užsieniečių registracijos centre, kol bus nustatyta jo teisinė padėtis, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesius, t. y. ne ilgiau kaip iki 2015 m. gegužės 7 d.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė