eA-700-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-700-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07068-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 28; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ITP E2“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ITP E2“ skundą atsakovui Išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „ITP E2“ su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas:

1) panaikinti 2013 m. spalio 24 d. Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos (toliau – ir Komisija) sprendimą Nr. 17R-774 (toliau – ir Sprendimas) dalyje, kurioje Komisija pripažino UAB „ITP E2“ patirtas 60 000 Lt išlaidas dėl projekto plėtojimo kaip nepagrįstas;

2) įpareigoti Komisiją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

Pareiškėjas nurodė, kad ketino verstis saulės šviesos elektrinių sugeneruotos energijos pardavimo veikla (galiojant 1,44 Lt/kWh tarifui), todėl investavo į saulės šviesos elektrinių plėtojimo projektus. Tuo pagrindu pareiškėjas su UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ (toliau – ir Rangovas) 2012 m. spalio 22 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią Rangovas įsipareigojo pareiškėjui įrengti 30 kW saulės elektrinę ir iš Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Ministerija) gauti leidimą gamybai.

Tuo tarpu pareiškėjas už jam suteiktas paslaugas pagal šią sutartį UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ įsipareigojo sumokėti 150 000 Lt (be PVM), sumokant 40 proc. dydžio avansą (60 000 Lt) po leidimo plėsti energijos pajėgumus gavimo. Rangovas parengė dokumentus reikalingus plėtros leidimo išdavimui ir 2013 m. vasario 4 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą, o pareiškėjas sumokėjo Rangovui 60 000 Lt avansą. Šią sumą pareiškėjas sumokėjo iki 2013 m. vasario 1 d.

Toliau vykdant pirkimo-pardavimo sutartį 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojo naujas Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), kurio nuostatos pareiškėjui buvo nepalankios, todėl buvo nuspręsta nutraukti sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį su Rangovu. Pirkimo-pardavimo sutartyje buvo nustatyta sąlyga, kad pareiškėjui nutraukus sutartį ne dėl Rangovo kaltės, avansiniai mokėjimai pareiškėjai negrąžinami.

Pareiškėjas pabrėžė, jog atsižvelgiant į tai, kad prašymą dėl plėtros leidimo išdavimo (išduotas 2013 m. vasario 4 d.) pateikė dar iki Pakeitimo įstatymo (2013 m. vasario 1 d.) ir iki šio laiko patyrė išlaidas (2013 m. sausio 28 d. ir 2013 m. sausio 31 d. mokėjimai), jis patenka į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtintame Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nurodytų subjektų ratą bei turi teisę kreiptis dėl kompensacijos.

Nurodė, kad pagal pirkimo-pardavimo sutartį sumokėtas 60 000 Lt avansas liko Rangovui ir pareiškėjui jis negali būti grąžintas, todėl ši suma laikytina sumokėtu ir negrąžintu avansiniu mokėjimu Aprašo 5.4.3 punkto prasme, o tai reiškia, kad pagal šią Aprašo nuostatą minėta suma turėtų būti kompensuojama. Pažymėjo, kad pareiškėjas turėtas avansines išlaidas pagrindė atitinkamais įrodymais, t. y. pateikdamas išrašus iš pareiškėjo banko sąskaitos su paaiškinimu dėl įmokų paskirstymo. Pareiškėjo teigimu, Komisija pasinaudodama diskrecijos teise viršijo savo kompetenciją, nes pareiškėjo prašomos kompensuoti išlaidos (sumokėtas avansas) yra įtvirtintos Aprašo 5 punkte, o išlaidų (avanso) suma neviršija maksimalios ribos (45 proc. nuo visos sutarties sumos sudaro 67 500 Lt), tai yra nepatenka į Apraše nustatytus atvejus, kuomet Komisija turi diskrecijos teisę vertinti išlaidų pagrįstumą.

Be to, pagal pirkimo-pardavimo sutartį pareiškėjui sumokėtas avansas neturėjo būti grąžinamas, todėl nebuvo pagrindo sumokėtą avansą laikyti nepagrįstomis ir nekompensuotinomis išlaidomis. Skundžiamas Sprendimas neatitinka ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų (nenurodyti tikrieji sprendimo motyvai, todėl sprendimas nesuprantamas, neaiški apskundimo tvarka).

Atsakovas Komisija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Komisija, priimdama Sprendimą, vadovavosi jai suteiktomis teisėmis ir kompetencija, todėl priėmė Aprašo 20.3 punktą atitinkantį sprendimą. Paaiškino, kad vertino pareiškėjo pateiktus dokumentus, iš jų padarė išvadą, kad pareiškėjas jokios įrangos ar paslaugų iš Rangovo už sumokėtą avansą neįgijo. Priimant skundžiamą Sprendimą taip pat vertinta tai, kad: 60 000 Lt avansinis mokėjimas buvo atliktas 2013 m. sausio 29 d. ir 2013 m. sausio 31 d., t. y. jau po Pakeitimo įstatymo priėmimo (t. y. po 2013 m. sausio 17 d.), kuomet jau buvo žinoma, kad saulės elektrinės projektų plėtojimas bus stabdomas ir nebus remiamas valstybės; pareiškėjas ir Rangovas yra galimai susijusios įmonės ir galimai galėjo derinti savo veiksmus, nes pareiškėjo vadovas yra Rangovo darbuotojas; tarp šalių sudarytu susitarimu nutraukti sutartį šalys galimai susitarė dėl avansinio mokėjimo palikimo Rangovui; iš susitarimo nutraukti sutartį matyti, kad pareiškėjas nedėjo jokių pastangų dėl avanso susigrąžinimo. Įvertinus šias aplinkybes, taip pat tai, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad sumokėta rinkliava už leidimo gavimą, pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas neigiamo pobūdžio sprendimas. Pabrėžė, kad Komisijos Sprendimas atitinka VAĮ nuostatų reikalavimus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) atsiliepime prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu pareiškėjo UAB „ITP E2“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Remdamasis bylos medžiaga teismas nustatė, kad 2013 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėjas Komisijai pateikė prašymą dėl išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu kompensavimo. Prie prašymo pridėjo 2012 m. spalio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 121022/3 sudarytą tarp pareiškėjo ir UAB „Informacinių technologijų pasaulis“, Sąskaitą išankstiniam apmokėjimui ITP Nr. 130121/1 (60 000 Lt), 2013 m. lapkričio 8 d. Banko sąskaitos išrašą. Komisija 2013 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. 2R-2837 paprašė pareiškėjo pateikti papildomus dokumentus. Pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 24 d. papildomai pateikė: Banko sąskaitos išrašą, paaiškinimą dėl banko sąskaitos išrašo įmokų, 2013 m. gegužės 3 d. Susitarimą dėl sutarties nutraukimo, paaiškinimą dėl 2013 m. sausio 21 d. sąskaitos išankstiniam apmokėjimui (serija ITP Nr. 130121/1) negrąžinimo priežastis, patikslintą prašymą dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu kompensavimo, paaiškinimą dėl leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus Nr. LP-11386 bei PVM sąskaitą-faktūrą serija ITP Nr. 201305067. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, 2013 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 17R-774 nusprendė tik iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas – 100 Lt.

Teismas rėmėsi ir citavo Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 3 straipsnio 1 dalį, Aprašo 1, 4, 5, 10, 20 punktus, pažymėjo, kad Pakeitimo įstatymas buvo priimtas 2013 m. sausio 17 d., įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d.

Teismas vertino, jog Aprašo 5.4.3 punkte nustatyta, kad gali būti kompensuotini ir sumokėti bei negrąžinti avansiniai mokėjimai pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas šiuo pagrindu Komisijos prašė grąžinti 60 000 Lt patirtų išlaidų, 2013 m. rugpjūčio 5 d. prašyme šias išlaidas įvardindamas, kaip sumokėti ir negrąžinti avansiniai mokėjimai pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo ir kurias (išlaidas) pagrindė 2013 m. lapkričio 8 d. banko sąskaitos išrašu (gavėjas – UAB „Informacinių technologijų pasaulis“, paskirtis – už paslaugas pagal sutartį).

Pirkimo-pardavimo sutarties 4.1 punkte įtvirtinta, kad 40 procentų sumos avansas (60 000 Lt) mokamas po leidimo plėsti energijos pajėgumus gavimo ir prieš įrangos užsakymą. Pareiškėjas prašymo nagrinėjimo Komisijoje metu dokumentų (įrodymų), patvirtinančių, kad sumokėjus avansą reikiama įranga buvo užsakyta (nupirkta) nepateikė. Todėl Komisija įvertinusi pareiškėjo prašymą priėmė išvadą, kad pareiškėjas patirtų išlaidų pagrįstumo neįrodė.

Vertinta ir tai, jog bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo atstovė pateikė Rangovui adresuotą 2014 m. liepos 14 d. prašymą pateikti informaciją, kur buvo panaudotas pareiškėjo sumokėtas avansas. Rangovas atsakydamas į pareiškėjo paklausimą 2014 m. liepos 17 d. pateikė 2013 m. balandžio 11 d. tarptautinio mokėjimo pavedimą ir nurodė, kad 60 000 Lt avansas pagal 2012 m. spalio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį buvo panaudotas apmokant dalinį mokėjimą už saulės elektrinių modulius Sunways AG. Mokėjimo nurodyme nurodyta tik pervesta bendra 67 620 EUR suma, gavėjas – Sunways AG, paskirtis – už modulius (anglų kalba).

Pirkimo-pardavimo sutarties 6.6 punkte įtvirtinta, kad pardavėjui nutraukus sutartį dėl pirkėjo (pareiškėjos) įsipareigojimų nevykdymo, avansiniai mokėjimai negrąžinami. Į bylą pateiktas 2013 m. gegužės 3 d. Susitarimas „Dėl sutarties nutraukimo“ tvirtina, kad tarp šalių sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis buvo nutraukta. Sutarties nutraukimo pagrindas – nuo 2013 m. sauso 17 d. pasikeitusios Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) nuostatos, dėl kurių pareiškėjui, sutarties tolimesnis vykdymas ekonominiu aspektu tapo nenaudingas ir nepriimtinas. Susitarimo 2.1 punkte taip pat nustatyta, kad pardavėjas negrąžina pirkėjui jo už Saulės elektrinę sumokėto avanso (60 000 Lt), kuris laikomas minimaliais pardavėjo dėl pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo patirtais nuostoliais. Šio Susitarimo turinys tvirtina, kad sutartis iš esmės buvo nutraukta pareiškėjo iniciatyva, jam nusprendus dėl tolimesnės įmonės veiklos finansinio nenaudingumo. Iš susitarime nurodyto susitarimo sudarymo pagrindo (Pakeitimo įstatymo priėmimas 2013 m. sausio 17 d.) matyti, kad pareiškėjas jau po Pakeitimo įstatymo priėmimo (2013 m. sausio 17 d.), nors ir supratęs galimą savo tolimesnės veiklos finansinį nenaudingumą, tačiau 2013 m. sausio 29 d. ir 2013 m. sausio 31 d. vis tik atliko avansinius mokėjimus, o 2013 m. gegužės 3 d. sudarė susitarimą dėl sutarties nutraukimo.

Pirkimo-pardavimo sutarties 6.2 punkte įtvirtinta nuostata, kad įvykus nepaprastoms aplinkybėms (fors majeure), kurių negalima nei numatyti, nei išvengti, sutarties šalys atleidžiamos nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą, ar netinkamą vykdymą. Pagal sutartį prie nenumatytų aplinkybių priskirtas Vyriausybės bei jai pavaldžių institucijų neveiklumas. Sutarties 6.3 punkte nustatyta, kad šalis prašanti atleisti nuo atsakomybės, sužinojusi apie fors majeure aplinkybę bei jos poveikį įsipareigojimų vykdymui apie susidariusią aplinkybę turi pranešti kitai šaliai. Susidariusią ginčo situaciją vertindamas šių sutartyje įtvirtintų nuostatų kontekste teismas pažymėjo, kad Pakeitimo įstatymo priėmimas, nagrinėjamu atveju, iš esmės galėtų atitikti fors majeure sąlygą (atsižvelgiant į tai, kad prie šių aplinkybių priskirtinas Vyriausybės bei jai pavaldžių institucijų neveiklumas), kuriai nenumatytai atsitikus (2013 m. sausio 17 d.), pareiškėjas, jau tada supratęs dėl šio įstatymo pakeitimo ateityje galimai kilsiančių pasekmių, galėjo kreiptis į Rangovą dėl sutartų teiktinų paslaugų sustabdymo. Tokiu būdu pareiškėjas iš esmės būtų galėjęs išvengti avanso (60 000 Lt) sumokėjimo. Tačiau, kaip matyti, pareiškėjas 2013 m. sausio 29 d. ir 2013 m. sausio 31 d. atliko mokėjimus ir tik 2013 m. gegužės 3 d. sudarė susitarimą dėl sutarties nutraukimo, t. y. vadovavosi pirkimo-pardavimo sutarties 6.6 punkto nuostata, galimai ketindamas sumokėtas lėšas ateityje susigrąžinti Aprašo 4 punkto nustatyta tvarka. Sistemiškai vertindamas Aprašo nuostatas, ginčo situacijos faktines aplinkybes, sutarties, susitarimo nuostatas, teismas sutiko su Komisijos išvadomis dėl pareiškėjo nerūpestingumo (neveiklumo) siekiant susigrąžinti sumokėtas avanso lėšas. Tuo tarpu pareiškėjo nepasinaudojimas (kreipiantis į Rangovą dėl avanso grąžinimo) pirkimo-pardavimo sutartyje suteiktomis galimybėmis, sudaro pagrindą abejonei dėl pareiškėjo sąmoningai pasirinkto būdo vėliau avanso lėšas atsiimti pasinaudojant Apraše nustatytu kompensavimo mechanizmu.

Teismas apibendrino, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas prašymo nagrinėjimo metu Komisijai nepateikė įrodymų apie prekių ar paslaugų realų įsigijimą už sumokėtą avansą (šias aplinkybes paneigiančių įrodymų byloje nėra, tuo tarpu byloje pateiktas tarptautinis mokėjimo pavedimas vienareikšmiškai neįrodo, kad į bendrą 67 620 EUR sumą buvo įtrauktas ir pareiškėjo avansas, be to, ši aplinkybė Komisijai nebuvo pateikta), taip pat nepateikė duomenų, ar tuo atveju, jei Rangovui prekių ir paslaugų nesuteikus (jei jos buvo nesuteiktos), jis (pareiškėjas), kokiu nors būdu būtų siekęs sumokėtą avansą susigrąžinti, darytina išvada, kad pareiškėjas savo veiksmais pats prisidėjo (gera valia) prie to, kad vėliau buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl 60 000 Lt išlaidų kompensavimo. Atsižvelgiant į tai, Komisijai pagrįstai nebuvo teisinio pagrindo pareiškėjo prašymą tenkinti vadovautis Aprašo 5.4.3 punktu. Pabrėžta, jog Aprašo 4 punkte įtvirtinta imperatyvi sąlyga dėl turėtų išlaidų pagrindimo įrodymais todėl, pareiškėjo argumentai išdėstyti dėl pagrindo vertinti pareiškėjo turėtų išlaidų pagrįstumą nebuvimo, atitinkamai ir dėl Komisijos kompetencijos viršijimo reikalaujant pateikti įrodymus, laikyti nepagrįstais.

Pažymėta ir tai, kad Komisija, vertindama pareiškėjo prašymą, atkreipė dėmesį ir į aplinkybę, kad pareiškėjas ir Rangovas yra galimai susijusios įmonės, kurios galimai galėjo derinti savo veiksmus. Šiuo aspektu pažymėta, jog sutiktina su Komisijos abejone dėl pirkimo-pardavimo šalių sąsajumo, nes, kaip buvo pastebėta, pareiškėjo direktoriaus pateiktame prašyme dėl išlaidų kompensavimo nurodytas kontaktinis el. pašto adresas (duomenys neskelbtini) atitinka Rangovo tinklapio (duomenys neskelbtini) paskyroje sukurtą kontaktinį el. pašto adresą (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu ši aplinkybė taip pat sudaro prielaidą abejonei dėl tarp šalių sudaryto nesąžiningo susitarimo.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kuriais jis taip pat prieštarauja Sprendimo atitikimui VAĮ nuostatoms, kad Sprendime nenurodyti tikrieji sprendimo motyvai, dėl ko sprendimas laikytinas nesuprantamu, taip pat neaiški Sprendimo apskundimo tvarka, teismas pažymėjo, kad jame yra nurodytas teisinis pagrindas (Aprašo 4 p.), kuriuo vadovaujantis buvo vertinami pareiškėjo pateikti išlaidas pagrindžiantys įrodymai. Be to, iš skundo argumentų bei išdėstytų argumentų teismo posėdžio metu akivaizdu, kad pareiškėjas suprato, kokios išlaidos nebuvo kompensuotos, nes skunde teikė argumentus dėl šių išlaidų pagrįstumo. Nors Sprendime ir nenurodyta per kokį konkrečiai terminą Sprendimas gali būti apskųstas, tačiau nurodžius nuorodą, kaip šiuo atveju, į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau – ir ABTĮ), nelaikytina, kad apskundimo tvarka yra nesuprantama. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Taigi pažymėtina, kad net jei nukreipimas į atitinkamą teisės aktą ir nebūtų visiškai suprantamas, tai nėra kliūtis asmeniui imtis aktyvių veiksmų aiškinantis skundo padavimo tvarką (kreiptis į aktą priėmusį viešojo administravimo subjektą, ieškoti atitinkamų teisės aktų, kreiptis dėl teisinės pagalbos suteikimo į advokatą, kt.). Šiuo atveju Sprendimas buvo priimtas 2013 m. spalio 24 d., o pareiškėjas skundą teismui elektroninėmis priemonėmis padavė 2013 m. lapkričio 20 d., t. y. nepraleidęs įstatyme nustatyto termino.

Vadovaudamasis aptartu teisiniu reglamentavimu, byloje pateiktų rašytinių įrodymų visuma, taip pat nenustatęs Komisijos kompetencijos viršijimo, teismas darė išvadą, kad naikinti skundžiamą sprendimą pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Reikalavimas dėl perdavimo pareiškėjo prašymą Komisijai svarstyti iš naujo galėtų būti tenkinamas tik panaikinus Komisijos 2013 m. spalio 24 d. sprendimą.

III. Pareiškėjas (apeliantas) UAB „ITP E2“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – UAB „ITP E2“ skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Teismas klaidingai interpretavo Apraše įtvirtintą išlaidų „pagrįstumo“ sąvoką, taip nepagrįstai plečiamai aiškino Komisijos kompetencijos ribas išlaidų kompensavimo procedūroje. Komisija turi teisę vertinti, ar pagal Aprašą prašomos kompensuoti patirtos išlaidos yra pagrįstos atitinkamais dokumentais ir, ar kartu su prašymu pateikiami visi Aprašo 10 punkte numatyti dokumentai. Tačiau Aprašas nesuteikia teisės Komisijai vertinti, ar atitinkamos išlaidos yra patirtos pagrįstai, t. y. ar pagrįstai subjektas sudarė atitinkamą sutartį, prisiėmė atitinkamus sutartinius įsipareigojimus, sumokėjo atitinkamo dydžio avansą rangovui, ar už avansą buvo nupirkta įranga ir kita. Kokias išlaidas pripažinti patirtas pagrįstai ir laikyti kompensuotinomis, numato pats Aprašas (Aprašo 5 p.), o ne Komisija, kuri iš esmės atlieka tik techninio pobūdžio darbą įgyvendindama jai suteiktą kompetenciją – užtikrindama Aprašu nustatyto reglamentavimo praktinį įgyvendinimą. Argumentus grindžia tuo, kad Aprašas Komisijai teisę vertinti, ar išlaidos patirtos pagrįstai ir spręsti dėl jų kompensavimo suteikia tik išimtiniais atvejais (Aprašo 5.7 ir 6 p.); Komisijos sudėtyje nėra numatytas nė vienas asmuo, turintis atitinkamą kompetenciją vertinti išlaidų (investicijų) ekonominį pagrįstumą; Aprašo 10 punkte įvardinti dokumentai, kuriuos Komisijai privalo pateikti prašymus teikiantys subjektai, Aprašas įpareigoja pateikti Komisijai dokumentus, patvirtinančius patį atliktų mokėjimų faktą ir pagrindą, o ne dokumentus, pagrindžiančius atliktų investicijų pagrįstumą (verslo planus, komercinius pasiūlymus ir t.t.). Pažymi, jog teismas nesigilino ir nevertino pareiškėjo skundo motyvų, jog tokio pobūdžio sutartys buvo įprastos tuo metu susiklosčiusioje rinkoje, todėl, siekdamas gauti prekes bei paslaugas, kurių pasiūla menka, o paklausa – didelė, apeliantas turėjo prisiimti būtent tokius, rangovams palankius įsipareigojimus. Teismas neatsižvelgė ir į tai, jog avansas atliko ir netesybų funkciją, kas yra teisėta ir leistina sutarčių sąlyga.

2) Pasisakydamas dėl atliktų mokėjimų vertinimo, nurodo, kad faktas, jog pareiškėjas Rangovui sumokėjo po Pakeitimo įstatymo priėmimo, teisiškai nereikšmingas. Pakeitimo įstatymas buvo paskelbtas Valstybės žiniose ir įsigaliojo tik 2013 m. vasario 1 d., be to, jis nenumatė datos, iki kurios patirtas išlaidas ateityje kompensuos Komisija. Iki minėto įstatymo įsigaliojimo, pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti, kad mokėjimus reikia atlikti būtent iki 2013 m. vasario 1 d. Pastaroji data apibrėžta tik 2013 m. birželio 26 d.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintame Apraše. Be to, Aprašas aiškiai nurodė, jog kompensuojamos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., todėl pareiškėjas, avansinius mokėjimus atlikęs iki šios datos, turi teisę reikalauti kompensacijos. Įstatymų leidėjas turėjo teisę nustatyti, jog kompensuotinos sumos, kurios sumokamos iki Pakeitimo įstatymo priėmimo, tačiau to nepadarė. Pasisakydamas dėl teismo sprendime minimų force majeure aplinkybių, pažymi, pirma, sutarties šalys nebuvo sutarusios force majeure aplinkybe laikyti Seimo priimtų teisės aktų pakeitimų, o teismo atliktas plečiamas sutarties nuostatų, reglamentuojančių šalių atsakomybę, aiškinimas neatitinka tikrosios šalių valios; antra, teismas, viena vertus, laikė apeliantą nerūpestingu, kadangi jis nepasinaudojo galimybe atsisakyti atlikti mokėjimus rangovui (t. y. neatliko veiksmų, kurie gali būti laikomi neteisėtais), antra vertus, pats vienareikšmiškai nenurodė, kad Pakeitimo įstatymo priėmimas yra force majeure aplinkybė ir atleistų apeliantą nuo atsakomybės; trečia, teismo pateiktas pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų bei sutarties vykdymo aplinkybių teisinis vertinimas nepatenka į šios bylos nagrinėjimo ribas, ypač teismui sprendžiant klausimus, susijusius su sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir šalių atsakomybe, Rangovui byloje nedalyvaujant; ketvirta, jei Pakeitimo įstatymas bei jo taikymas būtų pripažintas force majeure aplinkybėmis, Aprašas netektų prasmės. Taip pat pažymi, jog teismas tinkamai neįvertino avansinių mokėjimų atlikimo laikotarpiu egzistavusių reikšmingų faktų visumos.

Iš tuo metu susidariusios situacijos buvo akivaizdu, kad jeigu apeliantas būtų nesumokėjęs avanso Rangovui, šis būtų kreipęsis į teismą dėl šios sumos ir papildomų kaštų (delspinigių, proc. palūkanų, bylinėjimosi išlaidų) priteisimo. Prognozuoti tokios ginčo eigos ir rezultato apeliantas negalėjo, be to, pats teismas negalėjo padaryti aiškios ir vienareikšmiškos išvados, kad apeliantas būtų buvęs atleistas nuo pareigos mokėti avansą. Priėmus Įgyvendinimo įstatymas, pareiškėjas, vengdamas papildomų išlaidų, sumokėjo rangovui avansą (t. y. pasirinko mažiau nenaudingą elgesio variantą) ir turėjo pagrįstą teisėtą lūkestį, kad ši 60 000 Lt suma jam bus kompensuota.

Apeliantas jokių neteisėtų ar nesąžiningų veiksmų neatliko. Teismas taip pat nurodė, kad apeliantas prašymo nagrinėjimo metu Komisijai nepateikė įrodymų apie prekių ar paslaugų realų įsigijimą už sumoktą avansą, tačiau avansiniu mokėjimu rangovui pervestų lėšų paskirstymo ar panaudojimo klausimas nėra šios bylos įrodinėjimo dalykas, pagal Aprašą pareiškėjas neturėjo pareigos šios aplinkybės įrodinėti, nei teismas, nei Komisija nenurodė tokio reikalavimo teisinio pagrindo. Dėl teismo motyvo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, ar Rangovui prekių ir paslaugų nesuteikus (jei jos buvo nesuteiktos), jis kokiu nors būdu būtų siekęs sumokėtą avansą susigrąžinti, pažymi, kad Aprašas nereikalauja įrodyti, ką asmuo būtų ar nebūtų daręs vienu ar kitu atveju, kadangi kompensuojamos faktiškai patirtos ir neatgautos, o ne hipotetinės, išlaidos.

3) Dėl apelianto ir Rangovo tarpusavio ryšių ar susitarimų, nurodo, pirma, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija – kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip, be to, įstatymas nedraudžia sudaryti sandorius ir prisiimti tarpusavio įsipareigojimus net jei šalys yra susiję. Iš teismui pateiktos pirkimo-pardavimo sutarties matyti, jog iš apelianto pusės sutartį pasirašė A. J., o iš Rangovo – jo vadovas. Todėl nėra pagrindo abejoti sutarties šalių sąžiningumu, nes sutarties šalių vadovai yra skirtingi asmenys. Antra, teismas nesigilino, netyrė ir nenustatė, kad pareiškėjas ir Rangovas būtų susietos įmonės. Nors teigiama, jog nesąžiningas susitarimas galėjo būti sudarytas, kartu yra nepaneigta abejonė, kad tokio susitarimo galėjo ir nebūti, t. y. teismo sprendimas paremtas prielaidomis ir samprotavimais, o ne nustatytais faktais. Trečia, Aprašas nedraudžia faktiškai patirtų išlaidų kompensavimo reikalauti subjektams, kurie yra susieti su rangovais.

4) Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl reikalavimų individualiam administraciniam aktui, pažymi, jog Komisijos Sprendime pateiktos tik bendro pobūdžio nuorodos į teisės aktus, tačiau nepateikti jokie motyvai, susiję su faktinių aplinkybių vertinimu ar atitinkamos normos taikymu pagrindžiant priimtą sprendimą, nurodyta apskundimo tvarka yra nekonkreti ir neaiški. Akcentuoja, jog tokio pobūdžio Komisijos sprendimai jau buvo sukritikuoti ir panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos būtent dėl motyvų trūkumo, pripažįstant juos neatitinkančiais VAĮ 8 straipsnio nustatytų reikalavimų.

Atsakovo Komisijos atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 19 d. palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia šiuos argumentus:

1) Remiasi Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, pažymi, kad Pakeitimo įstatymas ir Įgyvendinimo įstatymas įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d., todėl remiantis Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Komisija galėjo spręsti tik dėl tokių tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, kurios buvo patirtos iki 2013 m. vasario 1 d. Taip pat remiasi Aprašo 4, 5.4 ir 5.4.3 punktais, įvertinęs Aprašo 5.4 ir 5.4.3 punktų nuostatas, teigia, kad šių Aprašo punktų nuostatos Komisijai numato galimybę spręsti tik dėl tokių sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo kompensavimo, kurie buvo skirti materialiojo turto (elektros įrenginių ir kitos projektui būtinos įrangos) įgijimui arba atsiskaitymui už darbus (paslaugas), tiesiogiai susijusius su elektrinės įrengimu ar prijungimu prie elektros tinklų. Nagrinėdama prašymus dėl išlaidų kompensavimo, kuriais prašoma kompensuoti sumokėtus ir negrąžintus avansus, Komisija sprendimus dėl tokių išlaidų kompensavimo priima, tuomet, kai įsitikina, t. y. gauna dokumentus įrodančius, kad pareiškėjams, pastarųjų sumokėti avansai nebuvo grąžinti, bei kad jų negrąžinimas yra pagrįstas. Vadovaujantis Aprašo nuostatomis, Komisija turi ne tik teisę vertinti pareiškėjų prašymus dėl išlaidų kompensavimo, bet tuo pačiu turi ir pareigą patikrinti ir įsitikinti ar prašomos kompensuoti išlaidos yra pagrįstos.

2) Įvertinusi pareiškėjo pateikto prašymo (reg. Nr. 15R-380) ir papildomų dokumentų (reg. Nr. 15R-4586) medžiagą, Komisija pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, kurie liudytų 60 000 Lt dydžio išlaidų patyrimo pagrįstumą ir dokumentais neįrodė savo ketinimų ir pastangų ar kokių nors veiksmų, patvirtinančių siekį susigrąžinti avansinius mokėjimus iš kitos sutarties šalies (UAB „Informacinių technologijų pasaulis“). Be to, 60 000 Lt avansinis mokėjimas buvo atliktas 2013 m. sausio 29 d. ir 2013 m. sausio 31 d., t. y. jau po to, kai 2013 m. sausio 17 d. buvo priimti Pakeitimo įstatymas ir Įgyvendinimo įstatymas ir buvo žinoma, jog keisis saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtojimų skatinimo tvarka, todėl pareiškėjas kartu su kita sutarties šalimi – UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ veikdami sąžiningai ir protingai bei atsakingai ir apdairiai užsiimdami ūkine-komercine veikla, turėjo visas galimybes nedelsiant nutraukti sutartį ir susitarti dėl visos avanso sumos grąžinimo. 2013 m. gegužės 3 d.

Susitarimas dėl sutarties nutraukimo patvirtina, jog pareiškėjas nedėjo jokių pastangų susigrąžinti bent dalį sumokėto avansinio mokėjimo. Įvertinus pareiškėjo Komisijai pateiktus dokumentus, galima pagrįstai manyti, kad pareiškėjas pasirinko būdą atgauti sumokėtas sumas pasinaudojant Aprašo reglamentuojamu kompensaciniu mechanizmu. Komisijos nuomone, visi kompensavimo procese dalyvaujantys subjektai, kuriems valstybė sudarė galimybę atgauti išlaidas, tiesiogiai susijusias su elektrinės projekto plėtojimu, turi elgtis sąžiningai, teisėtai, proporcingai.

Tuo atveju, kai subjektas sumoka dideles pinigų sumas ir negauna už tai nei prekių, nei paslaugų, įprastomis sąlygomis jis deda pastangas, siekdamas atgauti savo sumokėtas lėšas, tačiau pareiškėjas neišnaudojo visų galimybių atgauti sumokėtą 60 000 Lt dydžio avansą ir neįsitikino, kad šios sumos susigrąžinimo galimybė neegzistuoja, o tiesiog kreipėsi į Komisiją dėl minėtų sumų, už kurias negavo jokios įrangos ar realių paslaugų, kompensavimo. Pareiškėjo susitarimas su UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ dėl 60 000 Lt dydžio avanso negrąžinimo, nesant tokio susitarimo motyvuoto pagrindimo, vertintinas kaip neatitinkantis CK 1.5 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos pareigos civilinių teisinių santykių subjektams veikti vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

3) Komisijos Sprendimas priimtas neviršijus Komisijai suteiktų įgaliojimų ir diskrecijos, atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.

4) Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, kurioje pasisakyta dėl teismo teisės vertinti subjekto, kuris turi teisę atlikti tyrimus bei vertinimus, veiklą (2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2637/2011).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos 2013 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. 17R-774, kuriuo atsisakyta kompensuoti pareiškėjo prašytas kompensuoti išlaidas, susijusias su elektrinės projekto plėtra. Komisija Sprendimu atsisakė kompensuoti pareiškėjo 2013 rugpjūčio 5 d. prašyme nurodytas išlaidas, nes jos nepagrįstos, pareiškėjas neįrodė savo ketinimų ir pastangų ar kokių nors atliktų veiksmų, patvirtinančių siekį susigrąžinti avansinius mokėjimus iš kitos sutarties šalies.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, ir mano, jog Komisija viršijo savo kompetenciją vertindama pareiškėjo prašomų priteisti išlaidų pagrįstumą.

Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą, kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta patvirtinti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą ir sudaryti Komisiją, nagrinėsiančią prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Vyriausybė Apraše detalizavo kompensavimo tvarką, nustatė jo pagrindus ir sąlygas, kompensacijų dydžius, taip pat apibrėžė Komisijos kompetenciją. Aprašo 4 punkte nurodyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais.

Aprašo 3 punkte taip pat apibrėžta, jog išlaidomis Apraše laikomos tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos. Taigi, minėtose nuostatose įtvirtinti reikalavimai kompensuotinos išlaidoms. Lingvistiniu aspektu aiškinant Aprašo 4 punkto formuluotę išlaidos turi būti patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos ir šiems trims požymiams įrodyti reikalingi išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo dokumentai. Kaip minėta, prašymai dėl išlaidų kompensavimo paduodami ir juos nagrinėja Komisija.

Aprašo V skyriuje reglamentuojama Komisijos sudėtis ir veikla, nustatyta prašymų dėl išlaidų kompensavimo nagrinėjimo procedūra. Aprašo 5 punkte išvardintos kompensuotinų išlaidų kategorijos (5.1 – 5.6 punktai), o Aprašo 5.7 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti kitų, nei nurodyta Aprašo 5 punkte, pareiškėjų patirtų išlaidų pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo. Aprašo 2 priede nurodyti maksimalūs kompensuotinų išlaidų dydžiai. Aprašo 6 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti pareiškėjų patirtų išlaidų, kurių dydis viršija nustatytus Aprašo 2 priede, pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, priima vieną iš šių sprendimų: kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; atmesti pareiškėjo prašymą (Aprašo 20 punktas). Taigi, sistemiškai aiškinant aptartas nuostatas, darytina išvada, jog Komisijai suteikta teisė vertinti, ar pareiškėjų prašomos kompensuoti išlaidos yra tiesiogiai susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, ar šios išlaidos yra nustatytos, pagristos ir patvirtintos, taip pat spręsti dėl kompensuotinų išlaidų dydžio.

Be to, Komisijos teisė vertinti išlaidų pagrįstumą tiesiogiai nurodyta minėtuose Aprašo 5.7 ir Aprašo 6 punktuose. Aiškinimas, jog Komisijai nesuteikiama teisė vertinti išlaidų pagrįstumo reikštų, kad Komisija įgaliota atlikti tik formalų pareiškėjų pateikiamų dokumentų patikrinimą, tačiau, kaip matyti iš aptarto teisinio reguliavimo, Komisijai suteikti didesni įgaliojimai tirti pareiškėjų pateikiamus duomenis ir spręsti dėl išlaidų kompensavimo apimties. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, jog Komisija turėjo teisę vertinti pareiškėjo nurodytų ir prašytų kompensuoti išlaidų pagrįstumą.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Sprendžiant ginčą dėl teisės, tikrinama ar skundžiamą aktą priėmusi institucija tinkamai atliko teisės aktais jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar priimdama sprendimą laikėsi teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumą, ar priimtas sprendimas yra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir ginčo teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1820-14).

Pareiškėjas prieštarauja Komisijos išvadai, kad jo kaip avansas pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 121022/3 sumokėta suma nepripažintina kompensuotinomis išlaidomis. Teisėjų kolegija sutinka su aplinkybe, jog nurodytos išlaidos apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d., taigi atitinka kompensuotinų išlaidų patyrimo momento kriterijų. Tačiau, nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia pareiškėjas, išlaidų apmokėjimo momentas reikšmingas išlaidų pagrįstumo vertinimui. Pagal bylos duomenis nustatyta, jog tarp pareiškėjo (pirkėjo) ir UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ (pardavėjas) pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 121022/3 sudaryta 2012 m. spalio 22 d.

Sutarties 4.1 punkte nurodyta, jog 40 procentų sumos avansas mokamas po leidimo plėsti energijos pajėgumus gavimo ir prieš įrangos užsakymą. 2013 m. gegužės 3 d. šalims nutraukiant Sutartį nurodyta, jog pardavėjas suteikė dokumentų parengimo paslaugas, teikė konsultacijas, rengėsi pirkimo pardavimo sutarties įgyvendinimui. Vertinant pardavėjo atliktų darbų apimtį pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pardavėjas atliko (ar pradėjo atlikinėti) darbus, kuriuos turėjo atlikti pagal Sutartį – pateikti saulės elektrinės įrangą, parengti elektrotechninį saulės elektrinės projektą, įrengti elektrinę, įrengti nuotolinio parametrų nuskaitymo ir atvaizdavimo sistemą.

Nepaisant to, pareiškėjas, kaip pirkėjas, gavęs tik nedidelę dalį paslaugų, dėl kurių buvo susitarta pagal Sutartį, nutraukdamas Sutartį su pardavėju pripažino visą sumokėtą avanso sumą minimaliais pardavėjo dėl Sutarties nutraukimo patirtais nuostoliais. Dar daugiau, pagal Sutarties 6.7 arba 6.11 punktą numatyta, jog pirkėjui nutraukus sutartį ne dėl pardavėjo įsipareigojimų nevykdymo (ar ne dėl partnerio kaltės) avansiniai mokėjimai negrąžinami, tačiau atskiru sutarimu, avansas gali būti grąžinamas darbais arba įranga.

Kaip teisingai nustatė Komisija, nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų ėmęsis visų įmanomų priemonių, kad sumažinti išlaidas, patiriamas dėl Sutarties nutraukimo – derėjęsis su pardavėju dėl negrąžintinos avanso sumos dydžio, ar dėl jos, ar bent jos dalies, grąžinimo darbais ar įranga. Teisėjų kolegijos nuomone, ūkio subjektas, veikdamas sąžiningai ir rūpestingai, visų pirma pats turėtų būti suinteresuotas patirti kuo mažesnius nuostolius dėl sandorio nutraukimo. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, Komisija pagrįstai sprendė, jog išlaidos, patirtos dėl sumokėto ir negrąžinto avansinio mokėjimo, nagrinėjamu atveju nekompensuotinos kaip nepagrįstos.

Dėl Komisijos Sprendimo atitikimo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui pažymėtina pagal minėto straipsnio 1 dalį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (8 str. 2 d.). Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827-14, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011).

Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas.

Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440-14). Komisija Sprendime atsisakydama kompensuoti pareiškėjo prašomas kompensuoti išlaidas nurodė teisinį pagrindą – Aprašo 4 punktą, kuriame reglamentuota, kokios išlaidos kompensuotinos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Komisija atliko išsamų pareiškėjo pateiktų duomenų vertinimą ir remdamasi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis paaiškino, dėl ko pareiškėjo sumokėtas 60 000 Lt avansinis mokestis nepripažintas kompensuotinomis išlaidomis.

Taigi, teisėjų kolegijos, nuomone, Komisija priėmė motyvuotą, viešojo administravimo aktui keliamus reikalavimus atitinkantį Sprendimą ir pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog skundžiamas Sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės aktus ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, kuris nenaikintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ITP E2“ apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas