AS-624-811-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS624-811/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02767-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 63.3; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. spalio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. A. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas I. A. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. gegužės 16 d. (pagal spaudą ant voko) išsiuntė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1–8), kuriuo prašė: 1) atnaujinti terminą skundui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo paduoti; 2) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2014 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 12-01-711; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 13 752,04 Lt dydžio neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalį; 4) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 11 663,88 Lt dydžio neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., kurią sudaro 5 912,52 Lt nepriemoka, susidariusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., ir 5 751,36 Lt nepriemoka, susidariusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 26 d. nutartimi (b. l. 14–17) netenkino pareiškėjo I. A. prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti jo skundą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad prašydamas atnaujinti terminą skundui paduoti, pareiškėjas paaiškino, kad apie savo teisių pažeidimą, taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, jis sužinojo Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, jį priėmus pareiškėjas į teismą nesikreipė, o tikėjosi, kad neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis jam bus išmokėta, kadangi išnyko pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti jos neišmokėjimą.

Teismas nustatė, kad valstybinė pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu pareiškėjui buvo mažinama nuo 2010 m. kovo mėnesio, o vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsniu – nuo 2010 m. lapkričio mėnesio, pareiškėjas skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė tik 2014 m. gegužės 16 d., t. y. praėjus daugiau kaip 3 metams nuo pirmojo valstybinės pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas. Konstatavo, jog pareiškėjo argumentai dėl praleisto kreipimosi į teismą termino praleidimo nepateisina tokio ilgo delsimo kreiptis į teismą dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo, praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir daugiau nei metams nuo jo paskelbimo; praėjus daugiau nei metams po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, pašalintas iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, paskelbimo; daugiau nei pusei metų po 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, galutinai suformuota teismų praktika dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose, paskelbimo. Per nurodytus laikotarpius pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo pažeistų teisių gynimui, o jo nurodytos termino praleidimo priežastys nelaikytos svarbiomis nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis termino praleidimo priežastimis, sudariusiomis kliūtis laiku kreiptis dėl pažeistos teisės gynimo. Todėl pareiškėjo prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, netenkintas.

Netenkinus prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, netenkintinas ir prašymas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 13 752,04 Lt dydžio neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, bei prašymas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 11 663,88 Lt dydžio neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Šią skundo dalį atsisakyta priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu. Atsisakius priimti skundą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, reikalavimo panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 12-01-711 nagrinėjimas netenka prasmės, nes teismas pareiškėjo teisių realiai apginti negalėtų, todėl ir šį pareiškėjo skundo reikalavimą, kaip išvestinį, atsisakyta priimti.

III. Pareiškėjas I. A. padavė atskirąjį skundą (b. l. 19–22), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutartį ir priimti naują sprendimą.

Atskirajame skunde nurodo, kad paduodamas skundą pirmosios instancijos teismui, nurodė priežastis, dėl kurių į teismą nesikreipė anksčiau. Nuo 2010 m. balandžio mėnesio, gavęs sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, pareiškėjas nemanė, jog yra pažeidžiamos jo teisės, nes žinojo, kad yra priimtas Laikinasis įstatymas. Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, pareiškėjas nesikreipė į teismą, nes tikėjosi, jog jam bus išmokėta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis, kadangi išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti jos neišmokėjimą. Apie tai, kad pareiškėjui galimai nebus išmokėtas susidaręs neišmokėtos valstybinės pensijos skirtumas, jis sužinojo tik po to, kai susipažino su Lietuvos policijos veteranų asociacijai skirtu Vidaus reikalų ministerijos atsakymu į jos kreipimąsi. Apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo ir susipažinęs su 2013 m. birželio 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pranešimu žiniasklaidai. Tik sužinojęs, kad net pačiam pirmosios instancijos teismui kilo abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio konstitucingumo, nuo 2014 m. vasario mėnesio gavęs jau atstatytą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir supratęs, kad be teismo pareiškėjui susidaręs valstybinės pensijos skirtumas nebus išmokėtas, jis nusprendė kreiptis į teismą.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismo nutartyje nėra motyvų, kodėl teismas negali atnaujinti termino skundui paduoti. Pažymi, kad kitų asmenų, gaunančių pareigūnų ir karių valstybines pensijas, skundai yra priimti nagrinėti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutartį, kuria netenkintas jo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 13 752,04 Lt dydžio neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, bei prašoma priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 11 663,88 Lt dydžio neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., kurią sudaro 5 912,52 Lt nepriemoka, susidariusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., ir 5 751,36 Lt nepriemoka, susidariusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, pritaikius ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą, t. y. atmetus pareiškėjo prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą. Pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 12-01-711, kaip išvestinį, taip pat atsisakė priimti.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Pareiškėjui I. A. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo pradėtas nuo 2010 m. kovo mėnesio, o pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį – nuo 2010 m. lapkričio mėnesio, Krašto apsaugos ministerijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. balandžio mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. kovo mėnesį. Į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. gegužės 16 d., taigi praleidęs minėtą 3 metų terminą.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes (žr., pvz., 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-746/2014; 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-640/2014).

Šioje vietoje svarbu įvertinti tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, jog įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Išvardytuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. balandžio mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad ginčo teisinių santykių reguliavimas yra sudėtingas, teisės aktų aiškinimas keitėsi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas.

Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas, privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje yra nurodyta, jog teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas teisinių santykių srityje yra priežastys, kurios sudarė objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui (žr., pvz., 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014; 2014 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-957/2014 ir kt.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pareiškėjo argumentais, kuriais jis grindžia prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, t. y. kad pareiškėjas turėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, jog valstybė po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo nustatys neišmokėtos pensijos (nuosavybės) kompensavimo mechanizmą ir grąžins neišmokėtą dėl ekonominės krizės valstybinės pensijos dalį, tačiau įsitikinęs, kad įstatymų leidėjas to nedaro, prašo teisminės gynybos.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jos sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais apeliacinės instancijos teismas tenkina pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. AS502-169/2014, AS525-267/2014, AS143-219/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014, Nr. AS525-469/2014, Nr. AS662-809/2014, Nr. AS756-836/2014, Nr. AS756-885/2014), ir atnaujinęs jam kreipimosi į teismą terminą, perduoda skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apibendrinant teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias termino atnaujinimo klausimą, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutartis naikintina, terminas skundui paduoti atnaujintinas, o skundo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo I. A. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutartį panaikinti. Pareiškėjo I. A. prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti patenkinti ir terminą atnaujinti. Pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė