eAS-111-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eAS-111-525/2015

Teisminio proceso numeris Nr. 3-61-3-04875-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja D. K. 2014 m. lapkričio 7 d. elektroninių ryšių priemonėmis padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriuo prašo:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. 12-01-1910;

2) dėl svarbių objektyvių priežasčių atnaujinti praleistą terminą dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo skundu paduoti ir priteisti pareiškėjai iš atsakovo neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, 5 884,24 Lt, sumažintą vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalimi už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo iki 2013 m. gruodžio mėnesio imtinai;

3) dėl svarbių objektyvių priežasčių atnaujinti praleistą terminą dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo skundu paduoti ir priteisti pareiškėjai iš atsakovo neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, 1 177,10 Lt, sumažintą vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio imtinai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 12 d. nutartimi atmetė D. K. prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti skundą.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnis nustato, kad jei skundas pareiškiamas praleidus įstatymo nustatytą terminą, pareiškėjo prašymu terminas skundui paduoti gali būti atnaujintas, jei teismas pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Pažymėjo, jog prašyme dėl praleisto termino atnaujinimo pareiškėja paaiškino, kad pirmą sumažintą pensiją ji gavo 2010 m. rugsėjo mėn. Pabrėžė, kad pati valstybė pripažino, kad sumažintų pensijų nesumokėta dalis turi būti grąžinta. Lietuvos Respublikos Vyriausybės neveikimas nuo 2010 m. iki dabar yra tęstinis neveikimas. Skundo anksčiau neteikė, nes tikėjo valstybe ir Vyriausybe, kad bus nustatytas mechanizmas neišmokėtų pensijos dalių grąžinimui. Jai nebuvo išaiškinta per kokį terminą ji gali skųsti pensijos sumažinimą.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. 3 metų procesinis terminas kreiptis į teismą pripažintas tinkamu ir iš esmės pakankamu tam, kad pareiškėjas galėtų pareikšti reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos.

Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog kartu su skundu pateikta medžiaga patvirtina, kad pirmoji sumažinta pensija pareiškėjai išmokėta už 2010 m. rugsėjo mėn., taigi, būtent 2010 m. rugsėjo mėn. pareiškėja sužinojo apie pensijos sumažinimą, į teismą pareiškėja kreipėsi tik 2014 m. lapkričio mėn., jau pasibaigus nustatytam 3 metų terminui kreiptis į teismą. Pareiškėjos žinojimas apie pensijos sumažinimą, tačiau delsimas kreiptis į teismą, laikytinas pareiškėjos nerūpestingumu, aplaidumu ginant savo pažeistas teises. Pareiškėjos nurodyti termino atnaujinimo motyvai, nelaikytini tinkama ir pagrįsta priežastimi terminui atnaujinti. Pareiškėja nepateikė jokių pagrįstų motyvų dėl termino atnaujinimo.

Konstatuota, jog pareiškėja terminą skundui paduoti praleido be svarbių priežasčių, todėl jos prašymas atnaujinti apskundimo terminą atmestas.

Atmetęs prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsižvelgdamas į tai, kad antrasis pareiškėjos skundo reikalavimas yra išvestinis iš pirmojo skundo reikalavimo priteisti neišmokėtą pensijos dalį, teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

III. Pareiškėja D. K. padavė atskirąjį skundą (b. l. 1-5), kurį patikslino (b. l. 7-10) ir patikslintu atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atnaujinti skundo padavimo terminą.

Atskirajame skunde teigia, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme kreipimosi į teismą terminai dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokos nėra nustatyti. Gavusi pirmą sumažintą pensiją pareiškėja nebuvo informuota, jog apskundimo terminas tik trys metai. Šis terminas paaiškėjo tik po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties paskelbimo, o 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 buvo pateiktas išaiškinimas dėl skundo padavimo termino pradžios skaičiavimo.

Pareiškėja tikėjo valstybe ir Vyriausybe bei turėjo teisėtus lūkesčius, kad bus greitai nustatytas mechanizmas neišmokėtų valstybinių pensijų dalių grąžinimui. Elgėsi pilietiškai, suprasdama sunkią valstybės padėtį esant ekonominiam sunkmečiui, Vyriausybės buvo kviečiama solidarizuotis su visais Lietuvos piliečiais, suprasti, kad laikinai turės gauti sumažintą pensiją ir laukti, kol valstybė pati pasirūpins nusavintos pensijos grąžinimu. Net įstatymu, 2009 m. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 16 straipsnyje, buvo įtvirtinta, jog 2010 m. liepos 1 d. bus nustatytas kompensavimo mechanizmas bei sumažinta pensija bus grąžinta.

Kompensavimo mechanizmo nėra iki dabar, Vyriausybė pažeidžia Laikinajame įstatyme nustatytą terminą. Jei taikyti 3 metų skundo padavimo terminą, tai jis skaičiuotinas nuo 2013 m. lapkričio 7 d., kai Lietuvos vyriausiasis teismas nutartimi sukonkretino ir išaiškino skundimo galimybės tvarką ir terminus. Dauguma tokiu pačiu pagrindu ir terminais paduotų skundų Vilniaus administracinio teismo bylose buvo išspręsta teigiamai ir skunduose pateikti prašymai visiškai patenkinti. Terminai skundams paduoti atnaujinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. AS602-587/2014, AS502-472/2014, AS502-580/2014).

Taip pat, pareiškėja mano, jog valstybinė pensija laikytina periodine išmoka, o Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 punktas reikalavimams dėl palūkanų ir kitų periodinių išmokų nustato sutrumpintą penkerių metų ieškinio senaties terminą. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį negali būti laikomas įvykdytu.

Teigia, jog teismai turėtų taikyti vienodą neišmokėtos pensijos priteisimo praktiką visiems valstybinių pensijų gavėjams, ištaisyti Vyriausybės sudarytą painiavą, nes tai formuoja žmonių nepasitikėjimą teisine sistema ir dar labiau supriešina tarpusavyje socialines grupes.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutarties, kuria teismas atmetė pareiškėjos prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėja D. K. iš esmės siekia inicijuoti teisinį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė per 2010 m. rugsėjo mėnesio – 2013 m. gruodžio mėnesio laikotarpį valstybinę pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas, priteisimo.

Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821; atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi pareiškėjos teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. rugsėjo iki 2013 m. gruodžio, iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-66-502/2015).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr., išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjai D. K. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo pradėtas nuo 2010 m. rugsėjo, o pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį – nuo 2010 m. lapkričio mėnesio Ministerijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėja D. K. apie jos teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip atitinkamai 2010 m. spalio ir 2010 m. gruodžio mėnesiais, t. y. gavusi pirmas sumažintas valstybines pensijas, išmokėtas už 2010 m. rugsėjo ir 2010 m. lapkričio (pradėtas taikyti ir Laikinojo įstatymo 5 str.) mėnesius, o į teismą dėl 2010 m. rugsėjo – 2013 m. gruodžio laikotarpiu susidariusios nepriemokos dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo ir 2010 m. lapkričio – 2012 m. rugpjūčio mėnesiais susidariusios nepriemokos dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo kreipėsi 2014 m. lapkričio 7 d., t. y. praleidusi 3 metų terminą minėtiems reikalavimams dėl pensijos nepriemokos susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių taikymo pareikšti. Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius apribota valstybinė pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl akivaizdu, jog trejų metų procesiniai terminai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 m. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2014 m. lapkričio 7 d. dar nebuvo pasibaigę (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje Nr. AS143-847/2014).

Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (pvz., 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad ABTĮ prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų turtinių teisių į paskirtą valstybinę pensiją gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino prašant priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias priežastis, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja skundą dalyje dėl reikalavimų priteisti per 2010 m. rugsėjo mėnesio – 2011 m. gruodžio mėnesio laikotarpį susidariusią nepriemoką teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjos skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Šiuo klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja, žinodama (turėdama žinoti) apie jai taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, tuo tarpu skundo padavimas 2014 m. lapkričio 7 d., nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, teisėjų kolegijos įsitikinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą administracinėje byloje AS-66-502/2015, bei įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėja D. K. kreipėsi tik 2014 m. lapkričio 7 d. ir prašydama atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartis tiek, kiek ja nepagrįstai pripažinta, jog pareiškėja pavėlavo kreiptis į teismą dėl 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. negautos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies išieškojimo ir jos skundą atsisakyta priimti, naikinama ir skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjos D. K. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundo reikalavimą priteisti 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 2 dalimi neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, ir šia apimtimi pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas