A-438-447-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-447/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00839-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eskalada“ ir Ko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eskalada“ ir Ko skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Eskalada“ ir Ko (toliau – ir pareiškėjas, bendrovė) su skundu (b. l. 1–7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2013 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. S-23-(7-231/2012) (toliau – ir Komisijos sprendimas), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 69-191 (toliau – ir VMI sprendimas) ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2012 m. birželio 7 d. sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (04.7.2)-K3-139 (toliau – ir Kauno AVMI sprendimas) dalį. Minėtais sprendimais pareiškėjui papildomai apskaičiuota 113 233 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 40 703 Lt GPM delspinigių ir 11 323 Lt GPM baudos.

Pareiškėjas paaiškino, kad jo atžvilgiu buvo neteisingai pritaikytos materialinės mokesčių teisės aktų normos, ginčo klausimai išspręsti formaliai, nemotyvuotai. Atliekant mokestinį tyrimą ir patikrinimą vertintos tos pačios faktinės aplinkybės (ūkinės operacijos). 2010 m. atlikto mokestinio tyrimo už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. metu jokių pažeidimų nenustatyta.

Bendrovė nesutiko su papildomai apskaičiuotu mokėtinu 113 233 Lt GPM nuo gyventojo su darbo santykiais nesusijusių A klasės pajamų. Mokesčių administratoriaus sprendimuose ignoruojami bendrovės skunde išdėstyti motyvai: 2007 m., kai buvo įsigyti pastatai, nekilnojamojo turto kainos buvo labai didelės, o bendrovei šie pastatai buvo reikalingi, todėl buvo sudaryti sandoriai su fiziniais asmenimis dėl jų įsigijimo; įsigyti pastatai atitiko Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 17 straipsnio 1 dalies 21 punkto reikalavimus, todėl nebuvo taikomos GPMĮ 23 straipsnio nuostatos; 2008 m. pabaigoje, kritus ilgalaikio turto kainoms, atsižvelgdama į esamas rinkos kainas, bendrovė pastatų vertes sumažino; 2010 m. bendrovėje buvo atliktas mokestinis tyrimas, kurio metu jokių pažeidimų nenustatyta ir rekomendacijų nepateikta. VMI neatsižvelgė į tai, kad perkant nekilnojamąjį turtą ne iš karto buvo atsiskaityta su pardavėjais. Pirkimo–pardavimo sutartyse buvo numatytas atsiskaitymo laikotarpis, todėl pardavėjai nustatė ir atitinkamą pardavimo kainą.

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 61–66) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad taikydamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnyje įtvirtintas nuostatas pareiškėjui apskaičiavo 113 233 Lt GPM. Patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas ir V. L. kartu su sutuoktine O. L. 2007 m. gruodžio 22 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį dėl pastato–betono cecho (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastato–remonto dirbtuvių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) įsigijimo. Pareiškėjas 2007 m. gruodžio 21 d. sudarė sutartį su O. L. K. dėl pastato– pirties (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo–pardavimo už 100 000 Lt ir administracinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo–pardavimo už 650 000 Lt. Taip pat pareiškėjas 2007 m. gruodžio 21 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį su Z. B. ir D. B. dėl pastato–dirbtuvių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) įsigijimo už 200 500 Lt. Pareiškėjas su fiziniais asmenimis atsiskaitė grynaisiais pinigais. Patikrinimo akto surašymo dieną (2012 m. kovo 5 d.) pareiškėjas vieninteliam Z. B. buvo skolingas 82 500 Lt. Siekdamas nustatyti nekilnojamojo turto įsigijimo aplinkybes, mokesčių administratorius atliko fizinių asmenų V. L., O. K. K., Z. B. operatyvius patikrinimus. Palyginus pareiškėjo nekilnojamojo turto vertes, užfiksuotas pirkimo–pardavimo sutartyse, t. y. 1 700 500 Lt (750 000 + 750 000 + 200 500) su pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje užfiksuota perkainoto turto verte 514 797 Lt (163 894 + 25 214 + 189 108 + 136 581), konstatuota, jog atlikęs perkainavimą pareiškėjas sumažino nekilnojamojo turto vertę net 70 proc. Siekiant nustatyti tikrąją pareiškėjo įsigyto nekilnojamojo turto rinkos vertę įsigijimo momentu, mokesčių administratorius kreipėsi į nepriklausomą turto vertintoją UAB „Inreal“.

Paaiškino, kad per tikrinamąjį laikotarpį (GPM tikrintas už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.) pareiškėjas V. L. grynaisiais pinigais išmokėjo 484 886,40 Lt, likusi suma buvo išmokėta 2011 metais, O. L. K. grynaisiais pinigais išmokėjo visą 750 000 Lt sumą ir Z. B. per kasą išmokėjo 118 000 Lt ir liko skolingas 82 500 Lt. Buvo nustatytas skirtumas tarp pareiškėjo per tikrinamąjį laikotarpį už ginčo objektus sumokėtos sumos – 1 352 886,40 Lt ir UAB „Inreal“ nustatytos šių objektų rinkos vertės – 598 000 Lt, t. y. 754 886,40 Lt, kurį mokesčių administratorius apmokestino 15 proc. GPM tarifu. Taip pareiškėjui buvo nustatyta 113 232,98 Lt GPM prievolė nuo gyventojų su darbo santykiais nesusijusių A klasės pajamų, konstatuojant, kad ginčo turto pardavėjai – V. L., O. L. K. ir Z. B. yra su pareiškėjo akcininku V. Š. giminystės ir kaimynystės ryšiais susiję asmenys, todėl, neatsižvelgiant į tai, kad šie asmenys ginčo turtą įsigijo anksčiau nei prieš trejus metus, jiems išmokėtos sumos, viršijančios šio turto rinkos vertę, laikytinos ne neapmokestinamosiomis pajamomis, gautomis iš ne individualios veiklos nekilnojamojo turto pardavimo, o kitomis pajamomis, kurios apmokestinamos bendra GPMĮ nustatyta tvarka. Nustatyta, kad pats pareiškėjas, nepraėjus nė metams po ginčo turto objektų įsigijimo, t. y. 2008 m. gruodžio 2 d. perkainavo ginčo turtą nurodydamas, kad rinkoje ilgalaikio turto vertė yra žymiai mažesnė, ir perkainavimo rezultatą (nuostolį) (1 158 562,59 Lt) apskaitė pelno paskirstymo (po apmokestinimo) sąskaitoje. Mokesčių administratorius konstatavo, kad įforminant pastatų įsigijimo sandorius buvo siekiama iš pareiškėjo be apmokestinimo išimti pinigines lėšas ir turėti mokestinės naudos.

Pažymėjo, kad mokestinio tyrimo procedūra pagal savo teisines pasekmes negali būti prilyginta mokestiniam patikrinimui. Mokesčių administratorius 2010 m. atliko pareiškėjo veiklos mokestinį tyrimą, byloje nėra pateikta jokių duomenų, jog šią procedūrą galima kvalifikuoti kaip mokestinį patikrinimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 28 d. sprendimu (b. l. 76–82) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad sutinka su Komisijos padaryta išvada, jog šiuo atveju nesumokėtas GPM pareiškėjui turėjo būti apskaičiuotas remiantis MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi, o ne 70 straipsnio 1 dalimi. Teismas sutiko su mokesčių administratoriaus padaryta išvada, kad ginčo sandoriais pareiškėjas siekė be apmokestinimo iš bendrovės išimti pinigines lėšas ir dėl to turėti mokestinės naudos. Būtent tokia situacija reglamentuojama MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje. Teismo vertinimu, mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas, sudarydamas nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorius su V. L. ir O. L., O. L. K., Z. B. ir D. B., siekė mokestinės naudos. Tokią išvadą suponavo faktinės bylos aplinkybės, t. y. minėti fiziniai asmenys yra susiję giminystės ir kaimynystės ryšiais su pagrindiniu pareiškėjo akcininku; šį turtą, išskyrus pirtį, 2002 m. įsigijo iš varžytinių bankrutavus UAB „Eskalada“; praėjus daugiau nei trejiems metams (2007 m.) šį turtą pardavė UAB „Eskalada“ ir Ko ženkliai didesnėmis kainomis nei reali rinkos vertė; mažiau nei po metų pareiškėjas įsigytą nekilnojamąjį turtą perkainojo sumažindamas jo kainą apie 70 proc. nuo įsigytos kainos; pardavėjams sumokėjo grynaisiais pinigais; pardavėjai nepagrindė dokumentais gautų piniginių lėšų panaudojimo. Visos šios aplinkybės akivaizdžiai ir aiškiai patvirtina sandorių ekonominį nelogiškumą, leidžia teigti apie mokestinės naudos siekį. Tokiu būdu pareiškėjas išvengė GPM mokėjimo kaip mokestį už įsigytą nekilnojamąjį turtą išskaičiuojantis asmuo ir išgrynino įmonės pinigines lėšas. Nors mokesčių administratorius ir klaidingai ginčijamuose sprendimuose nurodė materialinę teisės normą, taikytiną nagrinėjamiems teisiniams santykiams, tačiau ši jo klaida nepadarė įtakos sprendimo pagrįstumui dėl ginčo esmės. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad nei mokesčių administratorius, nei Komisija nenagrinėjo jo skundo argumentų. Ginčijami sprendimai priimti tinkamai išnagrinėjus pareiškėjo skunduose nurodytus argumentus, atsakyta į visus pareiškėjo iškeltus klausimus, sprendimai pagrįsti objektyviomis aplinkybėmis, motyvuoti. Tai, kad mokesčių administratoriaus padarytos išvados pareiškėjo netenkina, nereiškia, jog ginčijamais sprendimais yra neatsakyta į jo argumentus.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad mokesčių administratorius neįvertino pareiškėjo pozicijos, jog 2007 m. nekilnojamojo turto kainos buvo labai didelės, o bendrovei šie pastatai buvo reikalingi. Įsigyto turto kainas mokesčių administratoriaus užsakymu pirkimo dienai nustatė nepriklausomas turto ekspertas, kurio išvadomis pareiškėjo pirkimo kaina ženkliai viršijo tikrąją rinkos vertę. Pareiškėjo argumentai, kad 2008 m. pabaigoje krito ilgalaikio turto kainos, todėl pastatų vertę sumažino, neparemti jokiais įrodymais, patvirtinančiais adekvatų tokios vertės sumažinimą. Be to, pareiškėjas turėjo galimybę pateikti kitus įrodymus dėl turto vertės nustatymo, tačiau šia teise nepasinaudojo, jokia kita turto vertinimo ataskaita nėra pateikta nei mokesčių administratoriui, nei teismui.

Teismas sutiko su pareiškėju, kad sudaryti sandoriai atitiko GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 21 punkto reikalavimus, tačiau toks atitikimas yra tik formalus, kuriuo būtent ir buvo siekiama išvengiant GPM mokėjimo išimti pinigines lėšas iš įmonės. Toks veiksmas neabejotinai priešingas teisei, todėl, teismo vertinimu, mokesčių administratorius pagrįstai taikydamas formos prieš turinį principą atkūrė iškreiptas aplinkybes.

Teismas pažymėjo, kad mokestinio tyrimo atlikimas, kurio rezultatais nenustatyti konkretūs pažeidimai, neužkerta kelio mokesčių administratoriui vėliau atlikti mokestinio patikrinimo. Atkreipė dėmesį į tai, kad 2010 m. kovo 9 d. mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitoje Nr. AU18-30 nurodyta, jog įvertinus mokestinio tyrimo metu nustatytus faktus dėl pastatų įsigijimo iš fizinių asmenų ženkliai aukštesnėmis kainomis, nei jų tikroji rinkos kaina, bei įvertinus faktą, kad praėjus vieneriems metams bendrovėje atliktas pastatų perkainavimas, vertę, atskaičius 2008 m. nusidėvėjimą, sumažinant 3,7 karto, tikslinga inicijuoti aukštesnę kontrolės procedūrą, kurios metu tikslinga nustatyti, ar įforminant pastatų įsigijimo sandorius nebuvo siekiama iš bendrovės be apmokestinimo išimti pinigines lėšas, ar sandoriai nebuvo įforminti siekiant mokestinės naudos. Ši mokesčių administratoriaus nuostata rodo jo pagrįstas abejones dėl atliktų sandorių jau mokestinio tyrimo metu.

Teismas sutiko su Komisijos pateiktu vertinimu dėl su GPM susijusių sumų (delspinigių ir baudos) sumažinimo. Pareiškėjas skunde nesutikimo dėl GPM delspinigių ir baudos neargumentavo, todėl teismas dėl jų atskirai nepasisakė.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 89–94), kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti – panaikinti Komisijos sprendimą, VMI sprendimą ir Kauno AVMI sprendimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo tas pačias aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjo nuomone, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turėtų būti panaikintas.

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 116–119) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios nurodytos ir atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl Kauno AVMI 2012 m. birželio 7 d. sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (04.7.2)-K3-139 (b. l. 11–27) dalies ir mokestinį ginčą dėl šio sprendimo nagrinėjusių VMI 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimo „Dėl UAB „Eskalada ir Ko“ (į. k. 172771696) skundo“ Nr. 69-191 (b. l. 34–42) dalies, Komisijos 2013 m. vasario 18 d. sprendimo „Dėl UAB „Eskalada ir Ko“ 2012-12-10 skundo“ Nr. S-23(7-231/2012) (b. l. 44–55), kuriuo buvo patvirtintas VMI sprendimo nurodymas pareiškėjui sumokėti 113 233 Lt GPM, o vietoje VMI nurodymo sumokėti 58 147 Lt GPM delspinigių ir 33 970 Lt GPM baudą nurodyta sumokėti 40 703 Lt GPM delspinigių ir 11 323 Lt GPM baudą, ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Minėtus sprendimus Komisija ir pirmosios instancijos teismas priėmė nustatę, kad pareiškėjas, sudarydamas pastatų įsigijimo sandorius žymiai didesne kaina bei rinkos vertė, siekė iš bendrovės be apmokestinimo išimti pinigines lėšas ir iš to turėti mokestinės naudos.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės neneigia mokesčių administratoriaus, Komisijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimuose konstatuotų aplinkybių, tačiau mano, jog sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, nes, atliekant jo mokestinį tyrimą ir mokestinį patikrinimą, buvo vertinamos tos pačios faktinės aplinkybės (ūkinės operacijos), tačiau atlikus mokestinį tyrimą, jokių pažeidimų nenustatyta, tuo tarpu atlikus mokestinį patikrinimą buvo apskaičiuoti mokesčiai ir su jais susijusios sumos. Be to, mokestinio ginčo metu nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo argumentus dėl to, kad 2007 m., kai buvo įsigyti pastatai, nekilnojamojo turto kainos buvo didelės, tačiau pastatai bendrovei buvo labai reikalingi, todėl ir buvo sudaryti pastatų įsigijimo sandoriai; 2008 m. pabaigoje nekilnojamojo turto kainoms kritus, pareiškėjas pastatų vertę sumažino. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju turėjo būti pritaikytas Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 21 punktas, numatantis, kad pastatų pardavėjų iš pastatų pardavimo gautos pajamos yra neapmokestinamos, nes turtas jų nuosavybėje buvo išlaikytas ilgiau kaip trejus metus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, nustatė, kad Komisija ir pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus. Šios institucijos teisingai nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (redakcija nuo 2007 m. balandžio 3 d. iki 2008 m. vasario 4 d.) 17 straipsnio 1 dalies 21 punktą („neapmokestinamosios pajamos yra šios:

21) ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos, gautos pardavus <...> nekilnojamąjį daiktą, esantį Europos ekonominės erdvės valstybėje narėje, jeigu jie įsigyti anksčiau negu prieš trejus metus iki šio turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn“), todėl, pritaikius Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnį, t. y. mokesčio apskaičiavimo taikant turinio viršenybės prieš formą principą, 754 886,4 Lt skirtumas, susidaręs iš už ginčo pastatus sumokėtos pinigų sumos atėmus UAB „Inreal“ nustatytą pastatų vertę, pagrįstai buvo apmokestintas pritaikius 15 proc.

GPM tarifą (b. l. 50). Minėta Mokesčių administravimo įstatymo nuostata buvo pritaikyta nustačius (kaip minėta, šių aplinkybių iš esmės neginčija ir pareiškėjas), kad O. L. K., Z. B., V. L. (asmenys, su pareiškėjo akcininku ir direktoriumi susiję svainystės ar kaimynystės ryšiais, ar buvę darbuotojai) buvo įsigiję ginčo pastatus iš likviduotos ir išregistruotos UAB „Eskalada“ (pirmųjų dviejų pardavėjų atveju) atitinkamai pagal 2002 m. lapkričio 28 d. turto pardavimo be varžytynių aktą, 1999 m. lapkričio 13 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą ir 1994 m. spalio 5 d. miesto (rajono) valdybos potvarkį (MGK b. l. 56, 132–133, 136–137, 142–143).

Šie pastatai 2007 m. gruodžio 21 d. ir 2007 m. gruodžio 22 d. sutartimis buvo perleisti pareiškėjui. Mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad už pastatus pareiškėjas atsiskaitė grynais pinigais (MGK b. l. 177–179, 185–188); pardavėjų teigimu, sutartyse nurodytos pastatų kainos buvo nustatytos arba tarpusavio sutarimu, arba tokią kainą pasiūlius paties pareiškėjo akcininkui ir direktoriui; pareiškėjas pardavėjams sumokėjo žymiai didesnes pinigų sumas už pastatus nei jų tikroji rinkos vertė, nors pareiškėjas pats skolinosi iš savo akcininko dideles pinigų sumas; pastatų pardavėjai negalėjo pagrįsti, kur išleido už pastatų pardavimą gautus pinigus (b. l. 53); pastatų bendra kaina (1 352 886,4 Lt) buvo žymiai didesnė palyginus ne tik su paties pareiškėjo vėliau sumažinta jų kaina (ši kaina buvo sumažinta apie 70 proc.;

MGK b. l. 145–146), bet ir su nepriklausomo turto vertintojo UAB „Inreal“ nustatyta sandorių sudarymo metu buvusia pastatų verte (598 000 Lt; MGK b. l. 59–88). Išdėstytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad pareiškėjas, sudarydamas pastatų įsigijimo sandorius žymiai didesne kaina bei rinkos vertė, siekė iš bendrovės be apmokestinimo išimti pinigines lėšas ir iš to turėti mokestinės naudos.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų pasisakytina, kad mokesčių administratoriaus užsakymu UAB „Inreal“ nustatė pastatų vertę, buvusią būtent sandorių sudarymo metu, t. y. 2007 m. gruodžio 22 d. (MGK b. l. 60), tuo tarpu pareiškėjas jokių duomenų, patvirtinančių, kad pastatų pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyta pastatų kaina atitiko realią rinkos vertę, nepateikė. Taip pat pareiškėjas niekaip nepagrindė savo teiginių, kodėl jam minėti pastatai buvo labai reikalingi, juo labiau, kad iki jų įsigijimo pareiškėjas šiuos pastatus valdė panaudos pagrindu (MGK b. l. 147–153).

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad Kauno AVMI, atlikusi pareiškėjo mokestinį tyrimą dėl analizuojamų sandorių, jokių pažeidimų nenustatė, o po atlikto mokestinio patikrinimo padarė visiškai priešingą išvadą, pasisakytina, jog pagal Mokesčių administravimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 7 punktą vietos mokesčių administratorius jam priskirtą funkciją kontroliuoti, ar teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti mokesčiai, įgyvendina, atlikdamas mokestinį tyrimą bei mokestinį patikrinimą.

Pagal savo turinį ir pasekmes mokestinis tyrimas ir mokestinis patikrinimas yra netapačios administracinės procedūros.

Mokestinio tyrimo metu nustatyti rezultatai sukelia dvejopo pobūdžio pasekmes:

1. galimybę mokesčio mokėtojui ištaisyti mokestinio tyrimo metu nustatytas klaidas ir pašalinti trūkumus ar prieštaravimus, kurie egzistuoja mokesčių mokėtojo mokesčių administratoriui pateiktose mokesčių deklaracijose ar kituose dokumentuose, kiek tai susiję su mokesčių apskaičiavimu, deklaravimu ir sumokėjimu (Mokesčių administravimo įstatymo 136 straipsnio 1 dalis; Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. VA-108 (Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2009 m. birželio 3 d. įsakymo Nr. VA-42 redakcija) patvirtintų Mokestinio tyrimo atlikimo taisyklių 5 punktas);

2. pradėti mokestinį patikrinimą, kai nustatomos aplinkybės, sudarančios pagrindą pagrįstai manyti, kad yra padaryti teisės aktų pažeidimai mokestinių teisinių santykių srityje, kuriais galimai yra padaroma žala biudžetui, vengiant sumokėti mokesčius (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. VA-108 (Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2009 m. birželio 3 d. įsakymo Nr. VA-42 redakcija) patvirtintų Mokestinio tyrimo atlikimo taisyklių 11 punktas).

Iš šių mokestinio tyrimo metu priimamų sprendimų pobūdžio taip pat darytina išvada, kad galimybė mokesčio mokėtojui ištaisyti mokestinio tyrimo metu nustatytas klaidas ir pašalinti trūkumus ar prieštaravimus, kurie egzistuoja mokesčių mokėtojo mokesčių administratoriui pateiktose mokesčių deklaracijose ar kituose dokumentuose, paprastai atsiranda, kai minėtos klaidos, trūkumai ar prieštaravimai yra akivaizdūs ir nereikalauja papildomo aplinkybių tyrimo bei teisiškai reikšmingų faktų nustatymo, siekiant išsiaiškinti, ar šiomis klaidomis nebuvo padaryta didesnė žala biudžetui nei yra nurodyta mokesčių mokėtojo mokesčių administratoriui pateiktose mokesčių deklaracijose ar kituose dokumentuose.

Ir priešingai, priimti sprendimą pradėti mokestinį patikrinimą pakanka pagrįstos prielaidos, paremtos preliminariais faktais, kad yra padaryti teisės aktų pažeidimai mokestinių teisinių santykių srityje, kuriais galimai yra padaryta žala biudžetui, vengiant sumokėti mokesčius.

Pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. VA-108 (Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2009 m. birželio 3 d. įsakymo Nr. VA-42 redakcija) patvirtintų Mokestinio tyrimo atlikimo taisyklių 11 punkto nuostatas, tokia prielaida sudaro teisinį pagrindą pradėti mokestinio patikrinimo procedūras.

Mokestinio patikrinimo metu ir yra ištiriamos visos aplinkybės, susijusios su mokesčių sumokėjimo teisingumu, padaromos išvados dėl padarytų arba nepadarytų mokesčių įstatymų pažeidimų bei priimami galutiniai sprendimai dėl buvimo ar nebuvimo mokesčių mokėtojo pareigos sumokėti atitinkamus mokesčius. Ir tik atlikus mokestinį patikrinimą, priimtas mokesčių administratoriaus sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo sudaro teisinį pagrindą mokesčių administratoriui reikalauti iš mokesčio mokėtojo sumokėti atitinkamus mokesčius, kurių jis pats nesumokėjo nustatyta tvarka (Mokesčių administravimo įstatymo 81, 105, 130, 132 straipsniai).

Analogiškas minėtų teisės normų aiškinimas yra pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-2096/2013.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjo mokestinį tyrimą, 2010 m. kovo 9 d. surašė mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitą Nr. AU18-30 (MGK b. l. 162–166), kurioje konstatavo, jog dėl šioje byloje nagrinėjamų sandorių yra tikslinga inicijuoti aukštesnę kontrolės procedūrą, kurios metu tikslinga nustatyti, ar įforminant pastatų įsigijimo sandorius nebuvo siekiama iš bendrovės be apmokestinimo išimti pinigines lėšas, ar sandoriai nebuvo įforminti siekiant mokestinės naudos. Taigi nuspręsta pradėti mokestinį patikrinimą.

Iš to darytina išvada, kad pareiškėjo teiginiai, jog mokestinio tyrimo metu nebuvo nustatyta jokių pažeidimų, todėl ir mokestinio patikrinimo metu mokesčiai ir su jais susijusios sumos jam buvo apskaičiuoti nepagrįstai, yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Iš kartu su apeliaciniu skundu pateikto „Swedbank“, AB 2013 m. liepos 9 d. įmokos mokėjimo kvito (b. l. 95) matyti, kad už apeliacinį skundą yra sumokėtas 100 Lt žyminis mokestis. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 50 Lt žyminis mokestis. Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal įstatymą. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju už apeliacinį skundą sumokėta daugiau žyminio mokesčio, nei yra nustatyta, pareiškėjui grąžintina permokėta žyminio mokesčio suma – 50 Lt.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eskalada“ ir Ko apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Eskalada“ ir Ko 50 Lt permokėtą žyminį mokestį.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas