A-858-109-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-109/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00047-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 11.2; 11.3. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. S. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, A. K. dėl praleistų įstatymo nustatytų terminų atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja B. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su prašymu (b. l. 5-7), prašydama atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus terminus prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo, giminystės ryšį bei nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT), siekiant atkurti nuosavybės teises į senelio M. Ž. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 522 m2 žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune.

Pareiškėja paaiškino, kad jos brolis A. K. 1992 m. sausio 22 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į M. Ž. (pareiškėjos senelio) iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune. Šiame prašyme kaip pretendentę nurodė ir pareiškėją. Pareiškėjos senelis 1932 m. spalio 14 d. nupirko 522 kv.m. žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kaune. 1942 m. birželio 11 d. senelis mirė ir jo turtą paveldėjo pareiškėjos tėvas A. Ž., kuris 1946 m. sausio 21 d. buvo represuotas. Po tėvo mirties 1987 m. pareiškėja ir trečiasis suinteresuotas asmuo (brolis) pradėjo valdyti tėvo turtą – statinius, taip pat ir paminėtą žemės sklypą, kadangi šiame sklype buvo paveldėti pastatai. Pareiškėja manė, kad nuosavybės teisės bus atkurtos, nes jos brolis laiku padavė prašymą institucijai bei pretendente nurodė ir ją.

Nurodė, kad institucijoje, į kurią kreipėsi, jiems buvo paaiškinta, jog reikia rašyti tik vieną prašymą, o nuosavybės teisės bus atkurtos visiems pretendentams. Pareiškėja dar keletą kartų lankėsi minėtoje institucijoje, tačiau jai buvo paaiškinta, kad jų eilė dėl nuosavybės teisių atkūrimo dar neatėjo.

Pažymėjo, kad 2012 m. spalio 23 d. pareiškėja raštu buvo informuota, jog jai taip pat kaip ir jos broliui A. K. būtina pateikti savarankišką prašymą bei kreiptis į teismą dėl terminų tokiam prašymui bei giminystės ryšio ir nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo. Pabrėžė, kad iki minėto momento institucijos darbuotojai jai nepadėjo įgyvendinti jos teisių į žemę. Manė, jog tokie nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos pareigūnų veiksmai pažeidė gero administravimo principus. Be to, ilgą laiką taip pat nebuvo nagrinėjamas ir jos brolio prašymas atkurti nuosavybės teises. Jis nepagrįstai buvo įrašytas į eilę lygiaverčiam sklypui gauti (eilės Nr. 2694), nors pageidavo gauti natūrinę žemę, nes ant šios žemės stovi pareiškėjai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui A. K. nuosavybės teise priklausantys statiniai, taip pat šiuo sklypu tiek pareiškėja, tiek ir jos brolis visą laiką faktiškai naudojosi.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime (b. l. 13-17) į pareiškėjos prašymą nurodė, jog nesutinka su pareiškėjos skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjos brolis A. K. 1992 m. sausio 22 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybes teises į senelio M. Ž. valdytą žemę. Kaip pretendentę nurodė ir pareiškėją, tačiau jos savarankiškas prašymas iki nustatyto termino pabaigos nebuvo gautas. Pareiškėja iki 2001 m. gruodžio 31 d. privalėjo pateikti savarankišką prašymą, nes tik tada ji būtų laikoma tinkama pretendente. Pažymėjo, kad iki 2011 m. vasario 7 d. pareiškėja nesikreipė į nuosavybės teisių atkūrimą vykdančią instituciją, visiškai nesidomėjo nuosavybės teisių atkūrimo procesu. 2012 m. gruodžio 11 d. raštu Institucija pareiškėjos atstovą informavo apie galimybę kreiptis į teismą dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytų terminų atnaujinimo. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja nenurodė jokių svarbių aplinkybių, dėl kurių turėtų būti atnaujinami terminai. Pareiškėja neveikė kaip protingas ir apdairus asmuo, todėl terminus praleido dėl nesvarbių priežasčių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. K. atsiliepime iš esmės pritarė pareiškėjos prašyme nurodytiems argumentas ir prašė pareiškėjos prašymą patenkinti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 30 d. sprendimu (b. l. 24-28) pareiškėjos B. S. prašymą tenkino – atnaujino B. S. 4 mėnesiams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos praleistus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1, 4 dalyse numatytus terminus prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir giminystės ryšį bei nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti Nacionalinei žemės tarnybai, siekiant atkurti nuosavybės teises į senelio M. Ž. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 522 m2 žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kauno mieste.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja yra M. Ž. anūkė, taip pat A. Ž. dukra bei trečiojo suinteresuoto asmens A. K. sesuo. M. Ž. mirė 1942 m. birželio 11 d. A. Ž. yra M. Ž. sūnus. A. K. yra A. Ž. sūnus, o pareiškėja B. S. yra A. Ž. dukra. A. Ž. mirė 1987 m. gegužės 22 d. 1992 m. sausio 22 d. trečiasis suinteresuotas asmuo A. K. nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į M. Ž. iki nacionalizacijos valdytą turtą (žemę). Šiame prašyme pretendente į tą patį turtą nurodė ir pareiškėją. Kauno apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. Ž., gimęs 1907 m. birželio 15 d., po savo tėvo M. Ž. mirties 1942 m. birželio 11 d. priėmė palikimą faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti. Taip pat nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, jog A. K. ir B. S. po tėvo A. Ž. mirties 1987 m. gegužės 22 d. priėmė jo palikimą faktiškai pradėję paveldimą turtą valdyti. Nuo 2011 m. sausio 26 d. bendrosios dalinės nuosavybės teise pareiškėja ir trečiasis suinteresuotas asmuo A. K. valdė statinius, kurie anksčiau priklausė M. Ž., esančius (duomenys neskelbtini), Kaune. 2007 m. vasario 13 d. raštu Nr. S1-1120-(1.10) nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija informavo A. K., kad jis įrašytas į eilę (Nr. 2694) lygiaverčiam sklypui gauti, kadangi Kauno mieste yra didelis trūkumas valstybinės žemės.

Nurodė, kad Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatyta teisė piliečiams kreiptis į teismą dėl praleistų terminų prašymams atkurti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su žemės savininku ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo. Teismas, pripažinęs, kad šie terminai praleisti dėl svarbių priežasčių, gali šiuos terminus atnaujinti. Svarbiomis minėtų terminų praleidimo priežastimis pareiškėja nurodė nežinojimą apie būtinumą pateikti savarankišką prašymą atkurti nuosavybės teises ir nuosavybę bei giminystę patvirtinančius dokumentus bei Nacionalinės žemės tarnybos nebendradarbiavimą, nepadedant jai įgyvendinti savo teisių.

Teismas vertino tai, kad Atkūrimo įstatyme nėra įtvirtinta, kokios terminų praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, todėl, sprendžiant šį klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina vadovautis bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir jo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pažymėjo, jog nežinojimas apie būtinumą asmeniškai pateikti prašymą bei nuosavybės ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus yra pripažįstamas svarbia priežastimi terminui atnaujinti, tačiau tik įrodžius, kad asmuo tikrai neturėjo galimybės žinoti apie tokį faktą, taip pat turi pateikti įrodymus, kokiomis aplinkybėmis ir kada apie tai sužinojo. Nustatęs tokias aplinkybes, teismas gali vertinti, kiek laiko praėjo nuo sužinojimo apie reikšmingas aplinkybes, ar pareiškėjas elgėsi rūpestingai, ar operatyviai siekė įgyvendinti savo teises.

Teismas nustatė, jog pareiškėjos brolis dar 1992 m. sausio 22 d. kompetentingai institucijai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į senelio iki nacionalizacijos valdytą žemę, pretendente taip pat įvardijo ir savo seserį – pareiškėją, tačiau iki 2012 m. pabaigos pareiškėjai Nacionalinė žemės tarnyba jokių pranešimų, padedant įgyvendinti jos teisę į nuosavybės atkūrimą, nesiuntė. Pabrėžė, kad teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, paneigiančių pareiškėjos ir jos atstovo nurodytas aplinkybes. Pažymėjo ir tai, jog teisėje taikomas protingumo principas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Teisės aktai nuo tokios pareigos neatleidžia ir viešojo administravimo institucijų darbuotojų. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje turi būti vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą. Teismas akcentavo, kad Nacionalinė žemės tarnyba yra viešojo administravimo subjektas ir savo veikloje privalo nuolat vadovautis Lietuvos respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintais imperatyviais įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, tarnybinės pagalbos, efektyvumo, subsidiarumo principais. Nacionalinė žemės tarnyba (anksčiau – Kauno apskrities viršininko administracija) taip pat privalo savo veikloje vadovautis ir visuotinai priimtu konstituciniu principu – valdžios institucijos tarnauja žmogui. Atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėja pasitikėjo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos atstovų paaiškinimais, nes ji nėra teisininkė, o nuosavybės teisių atkūrimo procesas (ypač į miesto žemę) reglamentuotas gana sudėtingai, taip pat tiek pareiškėją, tiek ir jos brolį objektyviai suklaidino nepagrįstas trečiojo suinteresuoto asmens įrašymas į eilę lygiaverčiam sklypui gauti, nors buvo siekiama atkurti nuosavybės teises į faktiškai naudojamą žemės sklypą, kuriame yra pretendentams bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomi statiniai.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į anksčiau aptartas aplinkybes bei teisingumo, protingumo principų turinį, taip pat į administracinių teismų praktikoje suformuotą nuostatą, jog visos abejonės vertinamos skundą (pareiškimą) padavusio asmens naudai bei įvertindamas tai, kad pareiškėjos nurodytas aplinkybes paneigiančių įrodymų nėra, darė išvadą, kad pareiškėja apie būtinumą pateikti prašymą bei dokumentus Nacionalinės žemės tarnybos tinkamai buvo informuota tik 2012 m. pabaigoje. Dėl to nėra pakankamo pagrindo teigti, jog pareiškėja nebuvo pakankamai apdairi ir rūpestinga, siekiant nuosavybės teisių atkūrimo. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos nurodytos terminų praleidimo aplinkybės pripažintinos objektyviomis kliūtimis paduoti atitinkamą prašymą ir pateikti atitinkamus dokumentus institucijoms, siekiant atkurti nuosavybės teises į žemę, todėl pareiškėjos prašymą dėl Atkūrimo įstatymo nustatytų terminų atnaujinimo patenkino. Taip pat nustatė protingą terminą per kurį pareiškėja Nacionalinei žemės tarnybai turi teisę pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teisę bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, nes nuosavybės teisių atkūrimo procesas negali tęstis iki begalybės laike.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu (b. l. 33-38) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos prašymą.

Apeliaciniame skunde Nacionalinė žemės tarnyba nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjos prašymą pirmosios instancijos teismui.

Papildomai pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą nurodęs, jog įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdariai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m, birželio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-912/2008 ir kt.), todėl minėtieji terminai teismų praktikoje yra atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai yra nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios, priežastys, sukliudžiusios jiems įgyvendinti savo teises įstatymo nustatytais terminais.

Nacionalinė žemės tarnyba, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 15 d. nutartimi administracinė byloje Nr. A8-870/2007, skunde taip pat nurodo, kad atkūrimo įstatyme nustatyti terminai prašymams (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) ir kitiems dokumentams (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) pateikti reiškia, jog svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti minėti terminai, turėjo egzistuoti iki šių terminų pasibaigimo. Ir priešingai, priežastys, kurios atsirado po minėtų terminų pasibaigimo, įtakos terminų praleidimui neturi. Atkreipia dėmesį, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis, kurios sudaro pagrindą atnaujinti praleistus Atkūrimo įstatyme nustatytus atitinkamos teisės realizavimo terminus, teismų praktikoje pripažįstamos tik tokios nuo asmens valios nepriklausiusios priežastys, kurios buvo objektyvi kliūtis jam laiku pasinaudoti įstatyme suteikta teise, pavyzdžiui, liga, kitų asmenų veikla, ribojanti asmens veiksmų laisvę, valią ir pan. Pabrėžia, kad Kauno apygardos administracinis teismas priimdamas skundžiamą sprendimą netinkamai vertino aplinkybes, spręsdamas, ar svarbios priežastys egzistavo iki minėtų terminų pasibaigimo. Kauno apygardos administracinis teismas nevertino tos aplinkybės, kad pareiškėja nei karto iki teisės aktuose nustatytų terminų pasibaigimo nesikreipė į instituciją, vykdančią nuosavybės teisių atkūrimą (į šią administracinę bylą pateiktoje nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra nei vieno pareiškėjos kreipimosi iki minėtų terminų pasibaigimo), atsižvelgiant į tai, niekuo nepagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas, jog pareiškėja, siekdama nuosavybės teisių atkūrimo, buvo apdairi ir rūpestinga.

Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nes nevertino kokius veiksmus pareiškėja atliko nuo jos teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d. ir 2003m. gruodžio 31 d.). Teismas nevertino tos aplinkybės, kad teisės aktai aiškiai apibrėžia asmens teisę, bet ne pareigą paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Atkreipia dėmesį, jog pareiškėja pati teismo posėdžio metu nurodė ir patvirtino, jog dalyvavo jos broliui A. K. pateikiant prašymą atkurti nuosavybės teises Kauno miesto valdybai, tačiau nei karto nesikreipė į Kauno apskrities viršininko administraciją, kuri teisės aktų nustatyta tvarka perėmė funkcijas nuosavybės teisių atkūrimo srityje iš Kauno miesto valdybos, taip pat nei karto iki Nacionalinės žemės tarnybos atsiliepime nurodyto pirmojo jos pateikto kreipimosi (2011 m. vasario 7 d.) nesikreipė į Nacionalinę žemės tarnybą. Pažymi, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, jog Kauno miesto valdybos darbuotoja jai būtų netinkamai paaiškinusi prašymų padavimo tvarką.

Teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, taip pat nevertino tos aplinkybės, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, jog ji būtų sirgusi sunkia liga, ar kad jos sveikatos būklė būtų buvusi labai prasta, kas būtų galėję jai sutrukdyti tinkamai įgyvendinti savo teises. Teismas svarbia priežastimi pripažino pareiškėjos nežinojimą, kad jai reikia pateikti prašymą nuosavybės teisėms atkurti, tačiau nevertino šios priežasties trukmės ir įtakos pareiškėjos realioms galimybėms pačiai ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėja būtų kokiais nors būdais pati ar per atstovą bandžiusi įgyvendinti savo teises.

Teigia, kad teismas ginčijamame sprendime nepagrįstai įrodinėjimo pareigą perkėlė Nacionalinei žemės tarnybai, o ne pačiai pareiškėjai, taip nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, susijusios su įrodinėjimo pareiga, bei pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesines teisės normas.

Pareiškėja B. S. atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą (b. l. 52-55) prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėja nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir prašyme pirmosios instancijos teismui. Mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Papildomai atsiliepime nurodo, jog nepagrįstas Nacionalinės žemės tarnybos apeliacinio skundo argumentas, kad pareiškėja per nustatytą laikotarpį pati nei karto raštiškai nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pabrėžia, kad ji negalėjo raštiškai kreiptis į kompetentingą instituciją dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kadangi pareiškėja, neturėdama pakankamai žinių apie nuosavybės teisių atkūrimo proceso teisinį reguliavimą, buvo įsitikusi, jog šis klausimas jos atžvilgiu sprendžiamas vadovaujantis jos brolio A. K. prašymu.

Taip pat pažymi, kad nepagrįstas ir apeliacinio skundo motyvas, jog pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ji sirgo sunkia liga, kuri jai trukdė realizuoti savo teises. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja prašyme nenurodė tokių motyvų ir jais negrindė savo prašymo, todėl nesupranta, kokiu pagrindu vadovaujantis ji turėjo tokius įrodymus pateikti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. K. atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą (b. l. 48-49) nurodo, kad skunde nurodyti faktai ir informacija neatitinka tikrovės.

Atsiliepime paaiškina, kad trečiasis suinteresuotas asmuo A. K. 1992 m. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į M. Ž. (pareiškėjos senelio) iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune. Minėtame prašyme kaip lygiateisę žemės sklypo savininkę įrašė savo seserį B. S., nes A. K. atstovavo abiejų interesus. Pabrėžia, kad per 20 metų (nuo 1992 m. iki 2012 m.) nei A. K., nei B. S. iš atitinkamų kompetentingų institucijų negavo jokių žinių ir pretenzijų dėl reikalavimo pareiškėjai rašyti atskirą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Nurodo, kad nuo 1992 m. prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo pareiškėja visada kartu su A. K. lankėsi Žemėtvarkos skyriuje bei tvarkė visus su tuo susijusius reikalus. Atkreipia dėmesį į tai, kad abiem buvo pasiūlyta laukti raštiško pranešimo.

Pabrėžia, jog tik pasibaigus dokumentų priėmimo terminui, pareiškėjai B. S. buvo pranešta apie reikalavimą pateikti asmeninį prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teigia, kad jei toks reikalavimas būtų pateiktas dokumentų padavimo termino metu, pareiškėja būtų be jokių kliūčių tai padariusi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėja B. S. kreipėsi į teismą prašydama atnaujinti praleistą terminą paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo į senelio M. Ž. nuosavybės teise valdytą 522 kv. m. ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, taip pat nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nuostatos. Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys, kurie turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, t. y. asmuo turi būti: turto savininku; asmeniu, kuriam miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmens sutuoktiniui bei vaikams; turto savininku, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šis asmuo yra Lietuvos Respublikos pilietis, – į jam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniu, vaiku (įvaikiu) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; asmeniu, kuriam turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmeniu, kuriam nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, kad prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.

Teisėjų kolegija pažymi, jog vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (pvz., žr. 2008 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-912/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-529/2009; 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino.

Ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, yra svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atstatymo įstatymo 2 straipsnis, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (prašymams pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d. ir dokumentams pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.); faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino).

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pareiškėja terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises, pateikti praleido dėl priežasčių, kurios gali būti pripažintos svarbiomis.

Pareiškėjos nurodytos termino praleidimo priežastys – nežinojimas apie reikalavimą pateikti atskirą prašymą nuosavybės teisėms atkurti bei institucijos, kuri vykdo nuosavybės teisių atkūrimo procesą, netinkamas informavimas apie tokį reikalavimą, yra subjektyvaus pobūdžio, nuo pareiškėjos valios priklausančios, ir nepateisinamos Atkūrimo įstatymo prasme. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nesugebėjimas įgyvendinti savo teisių į išlikusio nekilnojamojo turto atkūrimą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo aktyviai siekė ir ėmėsi priemonių jas įgyvendinti. Skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjos nurodomos aplinkybės dėl aplaidžių institucijos, kuri atsakinga už nuosavybės teisių atkūrimą, darbuotojų veiksmų (galimai netinkamo informavimo) yra nepagrįstos į bylą pateiktais įrodymais ir nepatvirtina to fakto, kad pareiškėja, kaip suinteresuotas savo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą įgyvendinimu asmuo, neturėjo galimybės plačiau pasidomėti apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir jo tvarką.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti. Žinodama apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamasi savo interesais, pareiškėja turėjo galimybę pasidomėti nuosavybės teisių atkūrimo nustatyta tvarka.

Teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuosavybės teisių atkūrimą, yra detaliai išaiškinta, kas turi minėtą teisę ir kaip ji realizuojama. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (Žin., 1997, Nr. 90-2256) II skirsnyje reglamentuota prašymų atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikimo tvarka. Minėto nutarimo 7 punkte nustatyta, kad prašymą atkurti nuosavybės teises į tą patį turtą keli piliečiai gali pateikti kartu arba atskirai.

Prašymą pasirašo jį pateikęs pilietis, o tais atvejais, kai prašymą pateikia kartu keli piliečiai, – visi bendrą prašymą pateikę piliečiai. Atsižvelgiant į nurodytą reglamentavimą akcentuotina, kad asmenys, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į tą patį nekilnojamąjį turtą, gali pateikti vieną bendrą prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Tuo atveju, jei keli asmenys paduoda vieną prašymą (kaip šiuo atveju ir buvo), minėta nuostata yra imperatyviai nustatyta pareiga tokį prašymą pasirašyti abiem asmenims.

Teisėjų kolegija pažymi, jog protingumo principas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą. Neatrodo, kad tokiomis aplinkybėmis pagrįsta tikėtis, jog asmeniui nepasirašius dokumento, toks dokumentas jam sukels atitinkamas teisines pasekmes. Todėl pareiškėjos teiginiai, jog ji nežinojo ir nesuprato, kaip savo teises įgyvendinti, tikėjosi, kad nuosavybės teisės į jos žemę bus atkurtos, atkuriant nuosavybės teises į jos senelio žemę, bei kad atitinkamus dokumentus sutvarkys jos brolis, yra bendro, subjektyvaus pobūdžio argumentai, kuriais negalima pateisinti termino praleidimo.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjos paaiškinimai apie jos kreipimusis į institucijas, atsakingas už nuosavybės teisių atkūrimą, bei jos teisių neišaiškinimą yra tik bendro pobūdžio niekuo nepagrįsti teiginiai. Konkrečių ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėją suklaidino ar jai sutrukdė įgyvendinti jos teises kokios nors institucijos, nėra. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja B. S. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pripažino, jog asmeniškai nesikreipė į instituciją, atsakingą už nuosavybės teisių atkūrimą, nepateikė ir nepasirašė prašymo atkurti nuosavybės teises, manydama, kad pakanka būti įrašyta į brolio A. K. 1992 m. sausio 22 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į M. Ž. (pareiškėjos senelio) iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune. Taip pat pabrėžtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėja žinojo apie jos senelio M. Ž. turėtą žemės sklypą, į kurį pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises, o pareiškėjos nurodyti argumentai dėl jos brolio A. K. netinkamo įrašymo į Piliečių, kuriems perduodamas neatlygintinai nuosavybėn naujas žemės sklypas, sąrašą yra nepagrįsti ir nereikšmingi, nes šioje administracinėje byloje sprendžiamas pareiškėjos praleisto termino paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo bei praleisto termino paduoti nuosavybes teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus atnaujinimo klausimai, o ne pareiškėjos brolio A. K. nuosavybės teisių atkūrimo proceso teisėtumas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjos prašymą, nepagrįstai rėmėsi gero administravimo principu, kurio įgyvendinimas nacionalinėje teisėje kildinamas iš konstitucinio imperatyvo – valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, nes nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų. Pažymėtina, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta pareiga institucijos, atsakingoms už nuosavybės teisių atkūrimą, iš anksto išaiškinti kiekvienam besikreipiančiam asmeniui jo teises ir pareigas. Atsižvelgiant į tai, negalima teigti, kad institucija, atsakinga už nuosavybės teisių atkūrimą, netinkamai vykdė jai įstatymų nustatytas pareigas, tokiu būdu pažeisdama pareiškėjos teises.

Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėja, elgdamasi rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių šių veiksmų atlikti iki įstatymo nustatytų terminų pabaigos. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjos nurodytos priežastys nėra pakankamas ir savarankiškas pagrindas atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus terminus.

Remiantis aukščiau aptartais argumentais, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, nes buvo priimtas netinkamai įvertinus reikšmingas byloje aplinkybes (ABTĮ 142 str. 1 d., 57 str.), o trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinis skundas tenkinamas.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad iš byloje esančių įrodymų, t. y. 2014 m. vasario 6 d. testamentų registro išrašo (b.l. 62-63) matyti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo A. K. mirė, o pareiškėja B. S. yra palikimą priėmęs asmuo. Atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos pobūdį, joje suformuluotą prašymą ir trečiojo suinteresuoto asmens procesinę prigimtį teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju spręsti procesinių teisių perėmimo klausimą nėra prasminga.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos B. S. prašymą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys