A-261-2306-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-2306/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00063-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. B. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas Z. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundais (b. l. 2-5, 47-50) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Panevėžio AVPK) viršininko 2012 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 50-S-2310 „Dėl atsisakymo patenkinti prašymą“, kuriuo atsisakyta patenkinti pareiškėjo prašymą dėl atleidimo iš darbo; 2) įpareigoti Panevėžio AVPK priimti sprendimą dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu nuo 2012 m. kovo 8 d.; 3) panaikinti Panevėžio AVPK 2012 m. balandžio 20 d. įsakymą Nr. 50-TE-198 „Dėl inspektoriaus Z. B. atleidimo iš vidaus tarnybos“.

Nurodė, kad atsakovo atsisakymu patenkinti jo prašymą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos išleidžiant jį pensiją pažeidžiama jo teisė į pensiją, kurią garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, taip pat Vidaus tarnybos statutas ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas (toliau – ir Įstatymas). Paaiškino, jog faktinę tarnybą vidaus reikalų sistemoje pareiškėjas pradėjo 1993 m. vasario 4 d., jo tarnybos stažas pensijai gauti yra 20 metų, t. y. jis yra įgijęs teisę į valstybinę pareigūno pensiją, todėl šiandien jis atitinka Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas – yra subjektas, kuris įstatymiškai turi teisę gauti valstybinę pareigūno pensiją (toliau – ir pareigūno pensija) ir atitinka nustatytas sąlygas, kurioms esant pareigūno pensija yra skiriama ir išmokama.

Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, būtent įstatyme turi būti įtvirtintos nuostatos, ribojančios ar kitaip suvaržančios asmens teisę į pensiją, taip pat asmens teisę nutraukti tarnybos santykius ir išeiti į pensiją, tačiau šiuo atveju tokią teisę – jo įgytą teisę išeiti į pensiją ir gauti pensinį aprūpinimą – varžo Panevėžio AVPK, kuris neveikia taip, kaip nustatyta įstatymuose ir nepriima įsakymo dėl jo atleidimo iš tarnybos dėl išėjimo į pensiją. Nei vienas jo statusą reglamentuojantis teisės aktas nenustato ribojimo išeiti į pensiją ir gauti paskirto dydžio pareigūno pensiją dėl jo atžvilgiu pradėto tarnybinio patikrinimo.

Pažymėjo, jog Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pareigūnų pensija neskiriama asmenims, nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą. Tačiau pareiškėjo atžvilgiu nėra priimtas joks teismo sprendimas, kuriuo jis būtų laikomas nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl akivaizdu, jog nėra objektyvių aplinkybių, dėl ko pareigūnų pensija jam nebūtų paskirta. Pareigūnas iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją atleidžiamas pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą, o Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnyje nustatyta, jog pareigūnas turi teisę nutraukti vidaus tarnybą paties prašymu, taip pat dėl išėjimo į pensiją, prašymas pateikiamas vadovui ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų, to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta imperatyvi teisės norma nustatanti, kad pareigūnas turi būti atleistas kitą darbo dieną po 14 kalendorinių dienų termino pasibaigimo ar vadovo sutikimu – nepasibaigus šiam terminui.

Atsižvelgiant į tokį teisinį reglamentavimą, atsakovas pažeidžia imperatyvias teisės normas, nepagrįstai vienašališkai kitaip traktuodamas ir taikydamas įstatymuose nustatytas nuostatas, reglamentuojančias tarnybos santykių pasibaigimą dėl išėjimo į pensiją.

Pagrįsdamas trečiąjį skundo reikalavimą, nurodė, jog įsakymas dėl jo atleidimo iš vidaus tarnybos yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl turėtų būti panaikintas, tarnybinis patikrinimas atliktas pažeidžiant įtvirtintą tvarką. Pirma, jis nebuvo supažindintas su pranešimu dėl tarnybinio nusižengimo, kadangi atsisakymas pasirašyti pranešime buvo įformintas nesilaikant nustatytos tvarkos, t. y. pasirašė tik tikrintojas ir dar vienas pareigūnas, nors turėtų pasirašyti iš viso trys asmenys. Pažeidus šią nuostatą, buvo apribotos jo teisės gintis nuo pareikštų įtarimų, būti supažindintam, dėl kokios veikos jis įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, taip pat neišaiškinta jo teisė turėti gynėją, teikti paaiškinimus, susipažinti su tarnybinio patikrinimo išvada, skųsti tikrintojo veiksmus.

Antra, tarnybinio patikrinimo išvadoje (toliau – ir Išvada) konstatuota, jog jis savo veiksmais sulaužė duotą priesaiką, sumenkino policijos autoritetą ir sugriovė pasitikėjimą šia institucija ir taip pažemino pareigūno vardą, tačiau, pareiškėjo manymu, jis veiksmų, žeminančių pareigūno vardą, neatliko. Pareiškėjas pripažino, jog 2012 m. sausio 2 d. susitikęs su draugu, automobilyje vartojo alkoholinius gėrimus, dėl to jam buvo nustatytas lengvas girtumo laipsnis, tačiau kategoriškai nesutiko su tuo, jog jis pats vairavo automobilį neblaivus ir sukėlė eismo įvykį.

Dėl šių pažeidimų jis nėra patrauktas administracinėn atsakomybėn, joks teismo ar policijos nutarimas nėra priimtas. Išvadoje taip pat konstatuota, jog jis automobilyje vartojo alkoholinius gėrimus su dviem draugais, vėliau leido neblaiviam asmeniui vairuoti automobilį. Šie teiginiai pagrįsti tik tikrintojo spėlionėmis, o ne faktinėmis aplinkybėmis. Pareiškėjas pripažino, jog jis su draugu Mariumi vartojo alkoholinius gėrimus, tačiau kitas asmuo, kurio vardo neprisimena, alkoholinių gėrimų negėrė, buvo blaivus, todėl šiam asmeniui ir patikėjo vairuoti savo automobilį.

Tai, kad minėtas asmuo, padaręs eismo įvykį, pabėgo iš eismo įvykio vietos, nesudaro pagrindo vertinti, jog jis buvo neblaivus. Išvadoje taip pat nepagrįstai teigiama, jog jis pasipriešino policijos pareigūnams ir trukdė jiems atlikti savo pareigas, nustatinėjant įvykio aplinkybes. Priešingai, jis prašė policijos pareigūnų padėti surasti parke pabėgusius draugus, tačiau jo prašymas buvo suprastas kaip priešinimasis policijos pareigūnams. Toks jo veiksmų vertinimas niekuo nepagrįstas, kadangi nėra priimtas joks teismo nutarimas, nustatantis jo atsakomybę už pasipriešinimą policijos pareigūnams.

Atliekant tarnybinį patikrinimą, visiškai nebuvo vertinta, jog dėl eismo įvykio jis patyrė didžiulį šoką ir pateko į stresinę situaciją, nevertinta, ar įvykio aplinkybės galėjo turėti įtakos jo psichinei būklei, tarnybinis patikrinimas atliktas neobjektyviai, neištyrus visų svarbių faktinių aplinkybių.

Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime (b. l. 63-66) bei jo atstovė teismo posėdyje nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog Panevėžio AVPK, atsisakydamas patenkinti pareiškėjo prašymą atleisti jį iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika analogiškose bylose, pagal kurią atsakovas turi teisę, iki bus atliktas tarnybinis patikrinimas dėl asmens, dėl kurio atliekamas patikrinimas, veiksmų, neatleisti jo iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Ta pati nuostata taikytina ir tuo atveju, kai galbūt pažeminęs pareigūno vardą asmuo siekia pasitraukti iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu. Paaiškino, jog 2012 m. sausio 3 d. pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl galimo pareigūno vardo pažeminimo, nes jis 2012 m. sausio 3 d. apie 0 val. 19 min. padarė techninį eismo įvykį, būdamas neblaivus, sulaikomas pasipriešino policijos pareigūnui ir saugos tarnybos darbuotojui, dėl ko buvo panaudota speciali priemonė – elektroimpulsinis prietaisas TASER X26. Pareiškėjas 2012 m. sausio 31 d. pateikė prašymą atleisti jį iš pareigų jo paties prašymu, tačiau Panevėžio AVPK 2012 m. sausio 31 d. raštu Nr. 50-S-1294 prašymas nebuvo patenkintas. Pareiškėjas 2012 m. vasario 23 d. pateikė prašymą atleisti jį iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją, tačiau pareiškėjas buvo pakartotinai informuotas, kad jo prašymas nebus patenkintas, nes dėl jo veiksmų, padarytų anksčiau nei pateiktas prašymas, yra atliekamas tarnybinis patikrinimas dėl galimo pareigūno vardo pažeminimo.

Nurodė, kad tarnybinis patikrinimas dėl aukščiau nurodytų pareiškėjo veiksmų atliktas nepažeidžiant nustatytos tarnybinių patikrinimų atlikimo tvarkos, pranešimas dėl galimo tarnybinio nusižengimo 2012 m. sausio 16 d. pareiškėjui išsiųstas AB „Lietuvos pašto“ registruota siunta, tačiau siuntos pareiškėjas neatsiėmė. Vėliau 2012 m. vasario 3 d. VšĮ Panevėžio poliklinikoje pareiškėjui įteiktas pranešimas dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo, kurį pastarasis perskaitė ir grąžino, pasirašyti atsisakė ir paaiškinimų neteikė. Ne kartą buvo vykta pas pareiškėją į namus, tačiau niekas neįleido. Visa tai rodo, jog pareiškėjas tyčia vengė paimti pranešimą, jį perskaitęs paaiškinimo neteikė, visiškai nesidomėjo atliekamu tarnybiniu patikrinimu, todėl laikyti, jog jo teisės tarnybinio patikrinimo atlikimo metu buvo apribotos ir jam nesuteikta galimybė gintis nuo pareikštų įtarimų, nėra pagrindo. Pabrėžė, jog Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktas reglamentuoja pareigūno atleidimą iš tarnybos, jei jis savo poelgiu pažemino pareigūno vardą, tai yra savarankiškas atleidimo iš tarnybos pagrindas, nesusijęs su tarnybinės nuobaudos paskyrimu. Taip pat nurodė, jog tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas 2012 m. sausio 3 d. eismo įvykio vietoje ne tarnybos metu neuniformuotas buvo neblaivus, nevykdė policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų ir nurodymų, trukdė jiems atlikti tarnybos pareigas, pasipriešino policijos pareigūnams ir tokiu savo elgesiu pažemino pareigūno vardą. Tiriant eismo įvykį, į policiją 2012 m. sausio 5 d. buvo atvykęs pilietis J. V., kuris bandė prisiimti kaltę dėl eismo įvykio sukėlimo, tačiau vėliau paaiškėjo, jog tai jį padaryti prašė pareiškėjas, pasiūlęs už tai piniginį atlygį. Tai patvirtina nesuderinamą su pareigūno vardu pareiškėjo elgesį. Pareiškėjo skunde nurodomi teiginiai, jog jis po eismo įvykio bėgo į parką gaudyti iš eismo įvykio pabėgusių savo draugų ir dėl to priešinosi jį sulaikyti bandžiusiam policijos pareigūnui, tėra tik gynybinė pareiškėjo taktika, kadangi tokie jo teiginiai prieštarauja policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nurodytoms įvykio aplinkybėms.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu (b. l. 160–166) pareiškėjo skundą tenkino. Panaikino atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2012 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 50-S-2310 „Dėl atsisakymo patenkinti prašymą“. Panaikino atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2012 m. balandžio 20 d. įsakymą Nr. 50-TE-198 „Dėl inspektoriaus Z. B. atleidimo iš vidaus tarnybos“. Įpareigojo atsakovą Panevėžio apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą išspręsti pareiškėjo 2012 m. vasario 22 d. prašymą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą.

Teismas nustatė, kad Panevėžio AVPK pagal Panevėžio AVPK Patrulių kuopos patrulio V. G. 2012 m. sausio 3 d. tarnybinį pranešimą, reg. Nr. 50-IL-5 (b. l. 16), Panevėžio AVPK viršininko 2012 m. sausio 3 d. nurodymu pradėtas tarnybinis patikrinimas Z. B. atžvilgiu, įtariant, kad jis gali būti padaręs tarnybinį nusižengimą (pažeminęs pareigūno vardą), t. y. 2012 m. sausio 3 d. apie 0 val. 19 min. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) namo kieme, jis vairavo automobilį Volvo V70, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus (girtumas – 1,11 promilių), sukėlė eismo įvykį, be to, pats būdamas policijos pareigūnu, nevykdė teisėtų kitų policijos pareigūnų reikalavimų – priešinosi policijos pareigūnams. Pareiškėjas 2012 m. vasario 3 d. supažindintas su pranešimu dėl tarnybinio nusižengimo (dėl policijos pareigūno vardą žeminančios veikos), tačiau jį pasirašyti ir paimti atsisakė (b. l. 19). Pareiškėjas 2012 m. sausio 30 d. pateikė prašymą (b. l. 20) atleisti jį iš vidaus tarnybos Panevėžio AVPK kriminalistinių tyrimų biuro Kriminalistinio aptarnavimo skyriaus specialisto pareigų jo paties prašymu nuo 2012 m. vasario 15 d., tačiau 2012 m. sausio 31 d. raštu Nr. 50-S-1294 „Dėl atsisakymo patenkinti prašymą“ (b. l. 24) pareiškėjui pranešta, jog jo prašymas nebus tenkinamas, kadangi dėl jo veiksmų atliekamas tarnybinis patikrinimas ir yra įtariama, kad jis savo veiksmais, padarytais anksčiau nei pateiktas prašymas atleisti iš pareigų, pažemino pareigūno vardą. Pareiškėjas 2012 m. vasario 22 d. pakartotinai pateikė prašymą Panevėžio AVPK viršininkui, prašydamas išleisti jį į pensiją nuo 2012 m. kovo 5 d. (b. l. 23). Panevėžio AVPK 2012 m. vasario 27 d. raštu Nr. 50-S-2310 „Dėl atsisakymo patenkinti prašymą“ pakartotinai informavo pareiškėją, kad negali tenkinti jo prašymo dėl atleidimo iš tarnybos, nes dėl jo veiksmų, padarytų anksčiau nei pateiktas prašymas atleisti iš vidaus tarnybos, atliekamas tarnybinis patikrinimas ir įtariama, kad jis savo veiksmais pažemino pareigūno vardą (b. l. 21).

Byloje taip pat nustatyta, kad Panevėžio AVPK viršininko 2012 m. sausio 3 d. nurodymu atlikus tarnybinį patikrinimą, 2012 m. balandžio 20 d. surašyta ir patvirtinta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 50-IS-64 (b. l. 32-38). Išvadoje konstatuota, kad Z. B. 2012 m. sausio 3 d. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) namo kieme, įvykio vietoje buvo neblaivus, leido kartu su juo alkoholį vartojusiems draugams vairuoti jo automobilį ir pats kartu važiavo, turėdamas pareigą iš karto pranešti policijai apie padarytą pažeidimą, to nepadarė, pasipriešino į eismo įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, nevykdė teisėtų jų nurodymų ir reikalavimų, bandė pabėgti iš eismo įvykio vietos. Todėl pasiūlyta atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą. Panevėžio AVPK viršininkas 2012 m. balandžio 20 d. priėmė įsakymą Nr. 50-TE-198, kuriuo atleido iš vidaus tarnybos 2012 m. balandžio 23 d. inspektorių Z. B. pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą – jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą (b. l. 31).

Teismas rėmėsi Vidaus tarnybos statuto 49 straipsnio 6 dalies, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punkto, 55 straipsnio nuostatomis, bei nustatė, jog pareiškėjas tarnybą policijoje pradėjo 1992 m. vasario 8 d., o pareiškėjo tarnybos stažas pensijai gauti yra daugiau nei 20 metų, todėl jis yra įgijęs teisę į valstybinę pareigūno pensiją bei atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas, kurioms esant valstybinė pensija yra skiriama ir mokama.

Tačiau teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje aktualus ir Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintas dar vienas atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas, kuomet pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Pažymėjo ir tai, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 „Dėl tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos“ (toliau – ir Tvarka) patvirtintos Tvarkos 35 punkte (ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi įsakymo redakcija, galiojusi iki 2013 m. rugpjūčio 28 d.) buvo imperatyviai įtvirtinta, kad atsiradus Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ar 12 punktuose numatytiems atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindams, pradėta tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra turi būti nutraukiama, jei jos neįmanoma užbaigti per Statuto 55 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnis nenumato jokio ribojimo ir išlygų, kuomet pareigūnui, turinčiam teisę išeiti į pensiją ir pateikusiam tokį prašymą, gali būti neleidžiama pasinaudoti savo konstitucine teise – gauti pensiją (Konstitucijos 52 str.), o Statuto 55 straipsnio 2 dalies nuostatos netgi numato privalomą tokio pareigūno atleidimą kitą dieną po šio straipsnio 1 dalyje numatyto termino pasibaigimo. Vadinasi, pareiškėjui realizavus įstatymu suteiktą teisę ir išreiškus savo tikrąją valią, vėliausiai po 14 kalendorinių dienų turėjo būti išspręstas jo atleidimo iš vidaus tarnybos klausimas. Šiuo atveju visiškai nesvarbu, ar dėl galimo pareiškėjo policijos pareigūno vardo pažeminimo buvo atliekamas tarnybinis patikrinimas, kadangi pagal Tvarkos 35 punkto nuostatą, pradėta tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra turėjo būti nutraukta, jei jos nebuvo įmanoma užbaigti per Statuto 55 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, t. y. per 14 kalendorinių dienų, juolab, kad atsakovas nėra imperatyviai įpareigojamas atlikti tarnybinį patikrinimą dėl galimo policijos pareigūno vardo pažeminimo (ši procedūra nėra privaloma). Teismas vertino, kad nurodytas teisinis reglamentavimas nenumato jokio šio klausimo atidėjimo terminų ir įstatyminių pagrindų, todėl atsakovas visiškai teisiškai nemotyvuodamas, ginčijamu sprendimu atsisakė atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją.

Pagal aukščiau paminėtas Vidaus tarnybos statuto teisės normas pareigūno atleidimas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją yra savarankiškas pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas, kurio taikymas išimtinai priklauso nuo paties pareigūno valios. Statuto 55 straipsnyje nustatytas 14 dienų terminas yra aiškiai ir vienareikšmiškai apibrėžtas kaip saistomas tik su pareigūno valios būti atleistam iš vidaus tarnybos išreiškimo diena. Esant situacijai, kai pareigūno padaryto tarnybinio nusižengimo ar pareigūno vardą žeminančio poelgio faktai yra nustatomi (paaiškėja) per Statuto 55 straipsnyje nustatytą 14 kalendorinių dienų terminą, turi būti priimti šiuos faktus atitinkantys sprendimai patraukti pareigūną tarnybinėn atsakomybėn arba atleisti jį pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą dėl poelgio, pažeminusio pareigūno vardą, tačiau nustatytu terminu nepaaiškėjus faktui apie padarytą tarnybinį nusižengimą, pareigūnas turi būti atleistas iš vidaus tarnybos savo noru pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą nesvarbu, kad jo patraukimo drausminėn atsakomybėn ar atleidimo iš tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo procedūros nėra pasibaigę.

Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnis nenumato jokių ribojimų ir išlygų, kuomet pareigūnui, turinčiam teisę išeiti į pensiją ir pateikusiam tokį prašymą, gali būti neleidžiama pasinaudoti savo konstitucine teise, o šio statuto 55 straipsnio 2 dalies nuostatos numato privalomą tokio pareigūno atleidimą kitą dieną po šio straipsnio 1 dalyje numatyto termino pasibaigimo. Tai reiškia, kad nėra jokių įstatyminių kliūčių atleisti pačiam prašant į pensiją, tačiau atsakovas to nedaro ir taip elgiasi visiškai teisiškai nemotyvuodamas.

Tvarkos 35 punkto nuostatos įpareigoja instituciją, kad esant situacijai, kuomet pareigūnas išreiškia valią išeiti į pensiją, drausminės nuobaudos skyrimo procedūra nutraukiama ir iškyla būtinybė praėjus 14 dienų nuo prašymo įteikimo, tuoj pat spręsti darbuotojo atleidimo klausimą. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas (pvz., 2014 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-287/2014, 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-822/2014).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas nurodytas Vidaus tarnybos statuto normas šio teisės akto normų, reglamentuojančių teisinius santykius dėl pareigūno patraukimo drausminėn atsakomybėn ir jo atleidimo iš vidaus tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo, kontekste, konstatavo, kad pareigūno teisė būti atleistam iš vidaus tarnybos savo noru (jo paties prašymu) ir jo vadovo pareiga šią teisę įgyvendinti Statuto tiesiogiai nėra saistoma tokio pareigūno atžvilgiu pradėtu (ir vykdomu) tarnybiniu patikrinimu, kurio tikslas – nustatyti pareigūno galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo arba pareigūno vardo pažeminimo faktus.

Esant situacijai, kai paminėtas 14 dienų terminas sueina (pasibaigė), pareigūnas turi būti atleistas iš vidaus tarnybos savo noru pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ar 12 punktą nesvarbu, kad dar tęsėsi (nepasibaigė) jo patraukimo drausminėn atsakomybėn ar atleidimo iš tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo procedūros. Tokios išvados pagrįstumą patvirtina ir įstatymą įgyvendinančio teisės akto – Tvarkos – nagrinėjamo ginčo atsiradimo metu galiojusi imperatyvi specialioji (aptariamai situacijai išspręsti skirta) norma – 35 punktas (2003 m. rugpjūčio 27 d.

įsakymo Nr. 1V-308 redakcija), pagal kurį, atsiradus Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ar 12 punktuose numatytiems atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindams, pradėta tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra turi būti nutraukiama, jeigu jos neįmanoma užbaigti per Statuto 55 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-287/2014). Šioje byloje teismas reikšmingų aplinkybių, leidžiančių nukrypti nuo suformuotos praktikos, nenustatė.

Atsižvelgęs į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą bei argumentus, teismas konstatavo, kad atsakovas, atsisakydamas tenkinti pareiškėjo prašymą išleisti jį į pensiją, pažeidė imperatyvias Vidaus tarnybos statuto nuostatas, tokiu būdu apribodamas pareiškėjo teisę išeiti iš vidaus tarnybos ir gauti pensiją. Todėl pripažinus, jog atsakovas 2012 m. vasario 27 d. raštu Nr. 50-S-2310 nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2012 m. vasario 22 d. prašymą atleisti jį iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją nuo 2012 m. kovo 5 d., tolesni atsakovo veiksmai, kuomet pareiškėjo atžvilgiu toliau buvo atliekamas tarnybinis patikrinimas, kuris nebuvo baigtas per Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnyje nustatytą 14 kalendorinių dienų terminą (t. y. per laikotarpį, kai atsakovas turėjo pareigą išspręsti jo prašymo dėl išėjimo į pensiją klausimą), ir pareiškėjas Panevėžio AVPK viršininko 2012 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 50-TE-198 buvo atleistas iš vidaus tarnybos 2012 m. balandžio 23 d. pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą (jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą), taip pat nelaikyti teisėtais ir pagrįstais. Atsižvelgus į tai, šis atsakovo įsakymas panaikintas.

III. Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 168-171), kuriame prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje neteisingai traktavo Tvarkos 35 punktą. Nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas ne vienos iš tarnybinių nuobaudų, numatytų Statuto 26 straipsnyje, paskyrimo klausimas, o atliekamas tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo galimai padarytos veikos, žeminančios pareigūno vardą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-344/2012 yra konstatavęs, kad Tvarkos 35 punktas, numatantis, kad atsiradus Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ar 12 punktuose numatytiems atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindams, pradėta tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra turi būti nutraukiama, jeigu jos neįmanoma užbaigti per Statuto 55 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, netaikytinas tarnybiniams patikrinimams dėl galimo pareigūno vardo pažeminimo.

2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-481/2005 konstatuota, kad nustatytų reikšmingų tarnybiniams santykiams faktų (veikų bei įvykių) teisinis vertinimas pagal teisės taikymo taisykles „reiškia nuoseklų veiksmų (įvykių) kvalifikavimą pagal jų padarymo (vykimo) laiką.“ Vadinasi, „kai dėl anksčiau laiko prasme vykusių veiksmų taikant teisę yra pagrindas neigiamoms pasekmėms kilti – atleisti pareigūną iš tarnybos, kitų, vėlesnių įvykių teisinis vertinimas atleidimo iš tarnybos pagrindų taikymo požiūriu tampa nereikšmingas.“ Teismas pabrėžė, jog šiuo atveju pirmesnis veiksmas laiko požiūriu yra pareiškėjo padarytas poelgis, kuriuo jis pažemino pareigūno vardą – akivaizdžiai sumenkinus policijos įvaizdį, prestižą visuomenėje.

3. Atsisakydamas tenkinti pareiškėjo prašymą atleisti jį iš vidaus tarnybos, atsakovas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A575-1474/2008), kurioje konstatuota, kad atsakovas turi teisę, iki bus atliktas tarnybinis patikrinimas dėl asmens, dėl kurio atliekamas tarnybinis patikrinimas, veiksmų, neatleisti jo iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punktą, o atlikus tarnybinį patikrinimą ir nustačius, jog pareiškėjas padarė tarnybinį ar drausmės pažeidimą, spręsti dėl jo patraukimo tarnybinėn ar drausminėn atsakomybėn (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-1234/2003). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-680/2013 taip pat išnagrinėjo identišką skundą ir priėmė atsakovui palankų sprendimą. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų matyti, kad tokios pat (analogiškos), bylos turi būti sprendžiamos taip pat (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Tokios pat nuostatos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir priimdamas 2012 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1069/2012.

4. Neaiškus pirmosios instancijos teismo įpareigojimas išspręsti pareiškėjo 2012 m. vasario 22 d. prašymą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą. Mano, kad šį klausimą jau išsprendė 2012 m. vasario 27 d. raštu Nr. 50-S-2310, atsisakydamas atleisti pareiškėją iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą. Juolab kad šis Panevėžio AVPK raštas buvo informacinio pobūdžio ir pareiškėjui nesukėlė konkrečių teisių ar pareigų.

5. Tai, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą, pagrindžia byloje esantys dokumentai, o priimdamas sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymo kol nebaigtas tarnybinis patikrinimas dėl galimo pareigūno vardo pažeminimo ir atleisdamas pareiškėją iš vidaus tarnybos 2012 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 50-TE-198 pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.

Pareiškėjas Z. B. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 174-175) su juo nesutinka. Visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, su jame išdėstytomis išvadomis ir motyvais.

Pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas (Nr. A492-822/2014, A143-287/2014), formuoja praktiką, kad pareigūno teisė būti atleistam iš tarnybos savo noru, o jo vadovo pareiga šią teisę įgyvendinti, Statuto tiesiogiai nėra saistoma su pareigūno atžvilgiu pradėtu tarnybiniu patikrinimu, kurio tikslas nustatyti, ar pareigūnas savo veiksmais pažemino pareigūno vardą. Esant situacijai, kai paminėtas 14 dienų terminas sueina, pareigūnas turi būti atleistas iš vidaus tarnybos savo noru pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ar 12 punktus. Nesvarbu, kad dar tęsiasi pareigūno patraukimo drausminėn atsakomybėn ar atleidimo iš tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo procedūros.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas prioritetinio teisės taikymo laike klausimas, t. y. klausimas, ar pareiškėjas gali (galėjo) būti atleistas iš vidaus tarnybos savo noru (savo prašymu, šiuo atveju dėl išėjimo į pensiją) tuomet, kai jo atžvilgiu jau buvo pradėtas ir prašymo dėl atleidimo iš vidaus tarnybos padavimo metu dar nebuvo baigtas tarnybinis patikrinimas dėl galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo (nagrinėjamu atveju poelgio, žeminančio pareigūno vardą).

Pirmosios instancijos teismas, patenkindamas pareiškėjo skundą, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2014 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-287/2014; 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-822/2014), pagal kurią pareigūno teisė būti atleistam iš vidaus tarnybos savo noru (jo paties prašymu) ir jo vadovo pareiga šią teisę įgyvendinti Statuto tiesiogiai nėra saistoma tokio pareigūno atžvilgiu pradėtu (ir vykdomu) tarnybiniu patikrinimu, kurio tikslas – nustatyti pareigūno galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo arba pareigūno vardo pažeminimo faktus. Esant situacijai, kai Statuto 55 straipsnyje nustatytas 14 dienų terminas išspręsti pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos savo noru klausimą sueina (pasibaigė), pareigūnas turi būti atleistas iš vidaus tarnybos savo noru pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ar 12 punktą nesvarbu, kad dar tęsėsi (nepasibaigė) jo patraukimo drausminėn atsakomybėn ar atleidimo iš tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo procedūros, kadangi pareigūno atleidimas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją yra savarankiškas pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas, kurio taikymas išimtinai priklauso nuo paties pareigūno valios. Tačiau esant situacijai, kai pareigūno padaryto tarnybinio nusižengimo ar pareigūno vardą žeminančio poelgio faktai yra nustatomi (paaiškėja) per Statuto 55 straipsnyje nustatytą 14 kalendorinių dienų terminą, turi būti priimti šiuos faktus atitinkantys sprendimai patraukti pareigūną tarnybinėn atsakomybėn arba atleisti jį pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą dėl poelgio, pažeminusio pareigūno vardą.

Atsakovas tiek atsiliepime į pareiškėjo skundą, tiek apeliaciniame skunde teigia, jog atsisakydamas atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos savo noru dėl išėjimo į pensiją, rėmėsi kita Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (2003 m. gruodžio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A6-1234/2003; 2005 m. spalio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-481/2005; 2008 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-1474/2008; 2012 m. vasario 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-344/2012; 2013 m. gegužės 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-680/2013), pagal kurią reikšmingų tarnybiniams santykiams faktų (veikų bei įvykių) teisinis vertinimas pagal teisės taikymo taisykles reiškia nuoseklų veiksmų (įvykių) kvalifikavimą pagal jų padarymo (vykimo) laiką, todėl kai dėl anksčiau laiko prasme vykusių veiksmų taikant teisę yra pagrindas neigiamoms pasekmėms kilti – atleisti pareigūną iš tarnybos, kitų, vėlesnių įvykių teisinis vertinimas atleidimo iš tarnybos pagrindų taikymo požiūriu tampa nereikšmingas. Atsižvelgęs į tai, atsakovas turi teisę, iki bus atliktas tarnybinis patikrinimas dėl asmens, dėl kurio atliekamas tarnybinis patikrinimas, veiksmų, neatleisti jo iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punktą (taip pat ir pagal 12 punktą), o atlikus tarnybinį patikrinimą ir nustačius, jog pareiškėjas padarė tarnybinį ar drausmės pažeidimą, spręsti dėl jo patraukimo tarnybinėn ar drausminėn atsakomybėn.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnyje nustatytas bylos nagrinėjimo ribas, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, ir patikrinusi visą bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ne tik teisingai nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir jas įvertino, tačiau ir tinkamai aiškino bei pritaikė ginčo teisiniams santykiams taikytinas materialiosios teisės normas ir tinkamai vadovavosi administracinių teismų praktika, suformuota iš esmės analogiškose bylose.

Iš tikrųjų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje iki 2014 m. vasario 25 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A143-287/2014 priėmimo laikėsi pozicijos, jog nustatytų reikšmingų tarnybos santykiams faktų (veikų bei įvykių) teisinis vertinimas pagal teisės taikymo taisykles reiškia nuoseklų veiksmų (įvykių) kvalifikavimą pagal jų padarymo (vykimo) laiką. Todėl tuo atveju, kai dėl anksčiau (laiko prasme) vykusių veiksmų taikant teisę yra pagrindas neigiamoms teisinėms pasekmėms kilti: panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija ir atleisti pareigūną iš tarnybos, kitų, vėlesnių, įvykių (dėl sveikatos būklės netinkamas vidaus tarnybai, pateikė prašymą išeiti iš tarnybos savo noru, dėl pensijos ir kt.) teisinis vertinimas atleidimo iš tarnybos pagrindų taikymo požiūriu tampa nereikšmingas.

Kai pirmesnis veiksmas laiko požiūriu yra pareiškėjo padarytas tarnybinis pažeidimas (nusižengimas) nei nustatytas pareiškėjo negalėjimas toliau eiti pareigas dėl sveikatos ar pateiktas jo prašymas būti atleistam iš tarnybos savo noru, dėl išėjimo į pensiją ir panašiai, institucija turi teisę, iki bus atliktas tarnybinis patikrinimas, neatleisti pareiškėjo iš tarnybos tokiais pagrindais, o tarnybinio patikrinimo metu nustačiusi, kad yra pagrindas skirti pareigūnui tarnybinę nuobaudą arba jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą, turi teisę atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos vidaus reikalų sistemoje.

Be to, buvo laikomasi pozicijos, jog pareigūno vardo pažeminimas yra savarankiškas atleidimo iš tarnybos pagrindas, taikytinas ne tarnybinių nuobaudų skyrimui nustatytais teisiniais pagrindais, todėl tokiu atveju Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos nuostatos, reglamentuojančios tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūrų nutraukimo pagrindus, netaikomos (2003 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-1234/2003; išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-481/2005; 2006 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-1678/2006; 2007 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-263/2007; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-555/2007; 2008 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1474/2008; 2008 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1734/2008; 2012 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2367/2012; 2013 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-680/2013 ir kt.).

Tačiau 2014 m. vasario 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-287/2014, kurios ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi sutampa, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktų (2008 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. X-1705 redakcija) ir Statuto 55 straipsnio nuostatas, pareigūno atleidimas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu arba jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją yra savarankiški pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindai, kurių taikymas išimtinai priklauso nuo paties pareigūno valios. Nurodytas išimtinumas Statuto lygmeniu yra atskleistas 55 straipsnyje, pagal kurį pareigūnas, norintis palikti vidaus tarnybą, turi paduoti prašymą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos ne vėliau, kaip prieš 14 kalendorinių dienų (1 d.), turi teisę atšaukti savo prašymą ne vėliau kaip per 3 kalendorines dienas nuo prašymo padavimo dienos (3 d.), o turintis teisę skirti pareigūną į jo užimamas pareigas vadovas privalo atleisti pareigūną kitą darbo dieną po šio straipsnio 1 dalyje nustatyto (14 kalendorinių dienų) termino pasibaigimo arba, vadovo sutikimu – ir nepasibaigus šiam terminui (2 d.). Aiškindamas nurodytas Statuto normas, teismas konstatavo, kad pareigūno teisė būti atleistam iš vidaus tarnybos savo noru (jo paties prašymu) ir jo vadovo pareiga šią teisę įgyvendinti Statuto tiesiogiai nėra saistoma tokio pareigūno atžvilgiu pradėtu (ir vykdomu) tarnybiniu patikrinimu, kurio tikslas – nustatyti pareigūno galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo arba pareigūno vardo pažeminimo faktus.

Iš Statuto 26 straipsnio 3 dalies (bylai aktuali 2011 m. gegužės 26 d. įstatymo Nr. XI-1424 redakcija), 56 straipsnio 1 dalies, 53 straipsnio 1 dalies 7 bei 14 punkto nuostatų teismas padarė išvadą, jog pareigūno patraukimo tarnybinėn atsakomybėn ar atleidimo iš pareigų dėl pareigūno vardo pažeminimo terminai, palyginus su aukščiau aptartu Statuto 55 straipsnyje nustatytu pareigūno atleidimo iš tarnybos savo noru terminu (kita darbo diena po 14 kalendorinių dienų nuo prašymo padavimo dienos), yra ženkliai didesni ir kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo tam tikro fakto nustatymo (paaiškėjimo) dienos. Paminėtas Statuto 55 straipsnyje nustatytas terminas yra aiškiai ir vienareikšmiškai apibrėžtas kaip saistomas tik su pareigūno valios būti atleistam iš vidaus tarnybos išreiškimo diena. Esant tokiems aptariamų terminų ypatumams, bei, vadovaujantis bendrais teisėtumo ir teisinio tikrumo principais, padaryta išvada, kad susiklosčius situacijai, kai pareigūno padaryto tarnybinio nusižengimo ar pareigūno vardą žeminančio poelgio faktai yra nustatomi (paaiškėja) per Statuto 55 straipsnyje nustatytą 14 kalendorinių dienų terminą, turi būti priimti šiuos faktus atitinkantys sprendimai patraukti pareigūną tarnybinėn atsakomybėn arba atleisti jį pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą dėl poelgio, pažeminusio pareigūno vardą. Esant situacijai, kai paminėtas 14 dienų terminas sueina (pasibaigė), pareigūnas turi būti atleistas iš vidaus tarnybos savo noru pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ar 12 punktą nesvarbu, kad dar tęsėsi (nepasibaigė) jo patraukimo drausminėn atsakomybėn ar atleidimo iš tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo procedūros. Kolegija pažymėjo, kad tokios išvados pagrįstumą patvirtina ir įstatymą įgyvendinančio teisės akto – Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos – nagrinėjamo ginčo atsiradimo metu galiojusi specialioji (aptariamai situacijai išspręsti skirta) norma – 35 punktas (2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymo Nr. 1V-308 redakcija), pagal kurį, atsiradus Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ar 12 punktuose numatytiems atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindams, pradėta tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra turi būti nutraukiama, jeigu jos neįmanoma užbaigti per Statuto 55 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Pažymėtina, jog aptartos pozicijos buvo laikomasi ir vėlesniuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose (2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-822/2014; 2014 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-245/2014). Taigi, iki 2014 m. vyravęs bendras principas dėl reikšmingų tarnybos santykiams faktų (veikų bei įvykių) teisinio vertinimo (kvalifikavimo) pagal jų padarymo (vykimo) laiką, būtent pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1, 7, 12, 14 punktų (paties prašymu, dėl pareigūno vardo pažeminimo ir tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš tarnybos) pagrindu, tapo nebeaktualus, remiantis minėtoje 2014 m. vasario 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-287/2014 pateiktu Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1, 7, 12, 14 punktų, 55 straipsnio nuostatų aiškinimu.

Be to, kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje 2014 m. vasario 25 d. nutartyje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartyje nagrinėtos administracinės bylos Nr. A7-481/2005 faktinės aplinkybės turi esminį skirtumą, kuris pasireiškia tuo, kad administracinėje byloje Nr. A7-481/2005 nebuvo (ir dėl neaktualumo bylai neturėjo būti) taikomi nei Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktai bei Statuto 55 straipsnis, nei Tvarkos 35 punktas. Todėl vienodos administracinių teismų praktikos formavimo prasme administracinė byla Nr. A7-481/2005 ir joje priimtas procesinis sprendimas negali būti pripažinti reikšmingais nagrinėjamai administracinei bylai.

Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje 2014 m. vasario 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-287/2014 pasisakė ir dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A261-680/2013, kurioje remtasi minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A7-481/2005 priimtu procesiniu sprendimu, bei yra pateikta šią bylą nagrinėjusio teisėjo atskiroji nuomonė, atitinkanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-287/2014 nurodytą ginčo situaciją reglamentuojančių teisės normų aiškinimą, todėl ABTĮ 13 straipsnio taikymo požiūriu administracinėje byloje Nr. A261-680/2013 priimta 2013 m. gegužės 6 d. nutartis taip pat nebuvo pripažinta reikšminga administracinei bylai Nr. A143-287/2014.

Dėl nagrinėjamai bylai taikytino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-287/2014 pateikto Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1, 7, 12, 14 punktų, 55 straipsnio nuostatų aiškinimo, pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 31 straipsnio 2 dalį bei ABTĮ 13 straipsnio 1 dalį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Taip pat Teismų įstatymo 33 straipsnis skelbia, kad, nagrinėdami bylas, teismai taip pat vadovaujasi oficialiai paskelbtais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais ir atsižvelgia į Aukščiausiojo Teismo biuletenyje paskelbtas šio teismo nutartis bei Vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje paskelbtus šio teismo sprendimus, nutarimus ir nutartis (2 d.). Teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina (4 d.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), pasisakydamas dėl teismo precedento, kaip teisės šaltinio, bei jo reikšmės, yra pažymėjęs (2001 m. liepos 12 d. nutarimas, 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, 2006 m. kovo 14 d. nutarimas, 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas), jog konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Konstitucijoje įtvirtinta teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.

Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu.

Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių;

į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. Kai teismų praktikos koregavimas yra neišvengiamai, objektyviai būtinas, teismai gali nukrypti nuo juos ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir sukurti naujus, tačiau tai turi būti daroma deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant. Be to, nukrypdamas nuo ankstesnių precedentų teismas privalo ne tik deramai argumentuoti patį priimamą sprendimą (sukuriamą naują precedentą), bet ir aiškiai išdėstyti motyvus, argumentus, pagrindžiančius būtinumą nukrypti nuo ankstesnio precedento.

Būtent tokį – tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, atliekamą ir visais atvejais deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamą – teismų praktikos koregavimą (nukrypimą nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimą) pagal savo kompetenciją turi užtikrinti atitinkamai Lietuvos apeliacinis teismas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Atsižvelgiant į tai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-287/2014 pateiktas kitoks nei ankstesniuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose (precedentuose) Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1, 7, 12, 14 punktų, 55 straipsnio nuostatų aiškinimas taikytinas ir nagrinėjamai bylai, kadangi, pirmiausia, nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra labai panašios į administracinės bylos Nr. A143-287/2014 faktines aplinkybes ir joms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas minėtas precedentas. Be to, administracinėje byloje Nr. A143-287/2014 sprendimas laiko atžvilgiu priimtas vėliau, nei tose bylose, kuriose pateiktu teisės normų aiškinimu rėmėsi atsakovas, atsisakydamas patenkinti pareiškėjo prašymą. Kaip minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. vasario 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-287/2014 taip pat argumentavo, kodėl nesirėmė ankstesniais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotais precedentais (nesutampa bylų ratio decidendi, dėl vieno iš ankstesnių teismo sprendimų buvo pareikšta teisėjo atskiroji nuomonė). Galiausiai pats Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-287/2014 yra deramai argumentuotas, remiantis aiškiomis ir vienareikšmiškomis Statuto 55 straipsnio nuostatomis, susijusiomis su pareigūno atleidimu iš vidaus tarnybos jo paties prašymu arba jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją, kaip savarankiškais pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindais, kurių taikymas išimtinai priklauso nuo paties pareigūno valios.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumento, jog neaiškus pirmosios instancijos teismo įpareigojimas išspręsti pareiškėjo 2012 m. vasario 22 d. prašymą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą, pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir aiškiai įpareigojo atsakovą išspręsti minėtą pareiškėjo prašymą, būtent ir panaikindamas atsakovo 2012 m. vasario 27 d. rašte Nr. 50-S-2310 išdėstytą sprendimą, kuriuo atsisakyta atleisti pareiškėją iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą. Pažymėtina, jog šis raštas negali būti laikomas informacinio pobūdžio ir pareiškėjui nesukeliančiu konkrečių teisių ar pareigų. Priešingai, atsakovas 2012 m. vasario 27 d. rašte Nr. 50-S-2310 (pavadinimu „Dėl atsisakymo patenkinti prašymą“) nurodė, kad negali patenkinti pareiškėjo prašymo dėl atleidimo iš darbo, nes dėl pareiškėjo veiksmų atliekamas tarnybinis patikrinimas ir yra įtariama, kad pareiškėjas savo veiksmais, padarytais anksčiau nei buvo pateiktas prašymas atleisti iš pareigų, pažemino pareigūno vardą, o pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką toks atleidimas pažeistų teisėtus visuomenės lūkesčius ir teisinį tikrumą tikėtis ir reikalauti, kad pažeminęs pareigūno vardą asmuo negalėtų išvengti su tuo susijusių apribojimų ar turėtų galimybę pasitraukti iš tarnybos be neigiamų pasekmių. Taigi, atsakovas aiškiai atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą atleisti iš tarnybos savo noru dėl išėjimo į pensiją, tuo sukeldamas pareiškėjui konkrečias teisines pasekmes – netiesiogiai priversdamas pareiškėją likti tarnyboje prieš jo valią. Tokiu būdu, atsakovas ne tik kad nepaisė Statuto 55 straipsnyje nustatyto 14 dienų termino išspręsti klausimą dėl pareiškėjo pateikto prašymo atleisti iš tarnybos, t. y. vienašališkai jo netaikė, tačiau kartu ir sukliudė pareiškėjui naudotis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta teise laisvai pasirinkti darbą bei verslą.

Atsižvelgdama į aukščiau nurodytus argumentus ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys