A-525-2301-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-2301/2013

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00258-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 29.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. (M. K.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. (M. K.) skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. K. su skundu (b. l. 5−9) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti 2013 m. vasario 22 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) sprendimą Nr. 30-11-9L-245 (toliau – ir Sprendimas) atsisakyti išduoti neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus ir registruoti nedidelės galios revolverį „Alfa 620“, 6 mm ME Flobert kalibro, Nr. (duomenys neskelbtini).

2) įpareigoti Klaipėdos AVPK išduoti pareiškėjui neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus bei užregistruoti pareiškėjo nedidelės galios revolverį „Alfa 620“, 6 mm ME Flobert kalibro, Nr. (duomenys neskelbtini).

Taip pat pateiktas prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl 2011 m. kovo 1 d. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1-12 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21, 23, ir 24 straipsnių nuostatoms.

Nurodė, kad skundžiamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriame nustatyta, kad „B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos“, bei Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu „Nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau – ir BK) numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo“.

Pažymėjo, kad Įstatymo redakcija, keičianti nepriekaištingos reputacijos asmenims priskirtinas savybes, įsigaliojo jau po to, kai jis teisėtai įsigijo ginklą asmeniniam naudojimui. Teigė, kad reikėtų vadovautis bendruoju lex retro non agit (įstatymas atgal netaikomas) principu ir vadovautis ta Įstatymo redakcija, kuri galiojo pareiškėjui legaliai įsigyjant ginklą asmeniniam naudojimui ir kuriame nepriekaištingos reputacijos neturintis asmuo buvo apibrėžiamas taip − nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, teistas už tyčinį nusikaltimą daugiau kaip 6 metų laisvės atėmimo bausme ir nuo jo teistumo išnykimo ar panaikinimo nėra praėję 10 metų.

Pažymėjo, kad jam neišdavus neterminuoto leidimo įsigyti ir laikyti ginklą, būtų pažeista jo prigimtinė teisė į gyvybę, į asmens neliečiamumą bei saugumą, neleidžiant asmeniui įsigyti net mažo galingumo ginklo savisaugai, iš jo atimama teisė gintis nuo galimų nusikalstamų veikų jo atžvilgiu. Teigė, kad yra diskriminuojamas visų kitų teistų ir neteistų individų, galinčių įgyti leidimą ginklui įsigyti ir laikyti, atžvilgiu ir jo teisių ratas nepagrįstai susiaurinamas. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1-12 punktai prieštarauja Konstitucijos 21, 23, 24 straipsniams dėl teistų asmenų diskriminacijos neteistų ar teistų už kitokius nusikaltimus asmenų atžvilgiu, draudžiant šiems asmenims įsigyti ir laikyti būtent C kategorijų ginklus pagal Įstatymo 17 straipsnio 2 dalį, nes šie ginklai yra kur kas mažiau pavojingi už B kategorijos ginklus, tačiau jiems nepagrįstai taikomas tokio pat griežtumo režimas ir taip pat neteisėtai teistiems asmenims atimta teisė ginti save ir savo būstą C kategorijos mažos galios ginklais.

Tai, pareiškėjo vertinimu, yra pakankamas pagrindas skundą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl nurodytų teisės normų konstitucingumo ištyrimo.

Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė atsiliepimą (b. l. 15−17), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad išnagrinėjus pareiškėjo prašymą nustatyta, kad pareiškėjas nėra nepriekaištingos reputacijos asmuo Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme, nes 1985 m. kovo 5 d. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiasis Teismas pareiškėją nuteisė už tuo metu galiojančio baudžiamojo kodekso 105 straipsnio 1 dalį (Tyčinis nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis dėl savanaudiškų paskatų), 146 straipsnio 2 dalį (Slaptas asmeninio piliečių turto pagrobimas (vagystė), padariusi nukentėjusiajam žymią žalą, taip pat padaryta grupės iš anksto susitarusių asmenų arba pakartotinai), 148 straipsnio 3 dalį (Plėšimas, susijęs su sunkių kūno sužalojimų padarymu arba padarytas itin pavojingo recidyvisto) 15 metų laisvės atėmimo bausme. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 57 punktu, buvo priimtas sprendimas pareiškėjo prašymo išduoti neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus ir registruoti nedidelės galios revolverį „Alfa 620“, 6 mm ME Flobert kal., Nr. (duomenys neskelbtini) netenkinti. Pažymėjo, kad pareiškėjo skundo argumentai ir reikalavimai yra nepagrįsti, nes Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų įstatymo pakeitimo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni, negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Teigė, kad visi Klaipėdos AVPK pareigūnų veiksmai atitiko Įstatymo bei kitų norminių aktų reikalavimus, todėl yra tinkami, pagrįsti ir teisėti. Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą atsakovas nepasisakė, manė, kad tokio pagrindo nustatymas yra išskirtinė teismo prerogatyva.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 17 d. sprendimu (b. l. 47−53) atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl 2013 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. 30-11-9L-245 panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, kad jam turi būti taikoma Įstatymo 2002 m. sausio 15 d. Nr. IX-705 redakcija, ir jo 18 straipsnyje apibrėžiama nepriekaištingos reputacijos neturinčio asmens sąvoka, nes redakcija, keičianti nepriekaištingos reputacijos asmenims priskirtinas savybes, įsigaliojo jau po to, kai pareiškėjas teisėtai įsigijo ginklą asmeniniam naudojimui, teismas akcentavo, kad situacija dėl paminėtos Įstatymo 18 straipsnio redakcijos, įsigaliojusios nuo 2011 m. kovo 1 d., taikymo laike yra specialiai aptarta (sureglamentuota) Įstatymo pakeitimo įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146, 2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2156 redakcija) 2 straipsnyje.

Įvertinęs Pakeitimo įstatymo redakcijos galiojusios nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2012 m. liepos 12 d. (2010 m. lapkričio 18 d. Nr. XI-1146, Valstybės Žinios, 2010, Nr. 142-7261) 2 straipsnyje ir Pakeitimo įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2012 m. liepos 12 d. (2012 m. birželio 29 d. Nr. XI-2156, Valstybės Žinios, 2012, Nr. 81-4222) 2 straipsnyje nustatytą reglamentavimą, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo prašymo išduoti neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus bei įregistruoti nedidelės galios revolverį padavimo metu šis ginklas jau buvo priskirtas prie ginklų, kurių negali įsigyti ir turėti nepriekaištingos reputacijos kriterijų neatitinkantis asmuo, kategorijos, o nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Taip pat pažymėta, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2010 m. lapkričio 18 d. pakeitimo įstatymu pakeitus Įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, nustatančią sąrašą atvejų, kada asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, buvo nustatyti griežtesni apribojimai, negu galioję anksčiau. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi (2012 m. birželio 29 d. įstatymo redakcija Nr. XI-2156) nustatyta, jog nurodytoje teisės normoje numatyti griežtesni apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Įstatymų leidėjas griežtesnių nepriekaištingos reputacijos reikalavimų netaikymą nustatė tiems asmenims, kurie atitinka dvi sąlygas: 1) aplinkybė, dėl kurios gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo; 2) asmuo 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad aplinkybė, dėl kurios pareiškėjui gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo. Taip pat byloje nustatyta, jog pareiškėjo prašymas išduoti neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus ir registruoti nedidelės galios revolverį Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariatui buvo pateiktas 2013 m. vasario 8 d. Taigi, nagrinėjamu atveju laikytina, kad pareiškėjas 2011 m. vasario 28 d. neturėjo leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas neatitinka vienos iš griežtesnių nepriekaištingos reputacijos reikalavimų netaikymui keliamų sąlygų, konstatuota, jog pareiškėjui taikytinos griežtesnės Pakeitimo įstatymo nuostatos. Todėl pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą pareiškėjas pagrįstai nelaikytas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, kadangi įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Teisėjų kolegija vertino, kad Klaipėdos AVPK ginčijamu sprendimu pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, atsisakė išduoti leidimus pareiškėjui įsigyti šaunamąjį ginklą savigynai.

Remdamasis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, teismas taip pat pažymėjo, kad kai įstatymo leidėjas priima sprendimą sugriežtinti priemonių, kurios gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, naudojimo sąlygas, jų taikymas visuomeniniams santykiams, atsirandantiems po tokio įstatymo įsigaliojimo, negali būti vertinamas kaip griežtesnių teisės normų galiojimas atgal, toks vertinimas neatitiktų įstatymo pakeitimu siekiamų prevencinių tikslų. Nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjas dėl leidimo ginklui kreipėsi įsigaliojus Įstatymo pakeitimams, jo statusas neatitinka nepriekaištingos reputacijos sąlygos, numatytos galiojančio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte, todėl nėra jokių teisinių prielaidų vertinti, kad pareiškėjas patenka į ratą asmenų, kuriems gali būti taikomos Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies išlygos.

Pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą atmestas, nes teisėjų kolegijai nekilo abejonių dėl pareiškėjo nurodytų įstatymų dalių atitikties Konstitucijai.

III. Pareiškėjas M. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 57−62), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą:

1) panaikinti 2013 m. vasario 22 d. Klaipėdos AVPK sprendimą Nr. 30-11-9L-245 atsisakyti išduoti neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus ir registruoti nedidelės galios revolverį „Alfa 620“, 6 mm ME Flobert kalibro, Nr. (duomenys neskelbtini).

2) įpareigoti Klaipėdos AVPK išduoti pareiškėjui neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus bei užregistruoti pareiškėjo nedidelės galios revolverį „Alfa 620“, 6 mm ME Flobert kalibro, Nr. (duomenys neskelbtini).

Taip pat pateiktas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl 2011 m. kovo 1 d. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1-12 punktų atitikties Konstitucijos 21, 23, ir 24 straipsnių nuostatoms.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas pateikia šiuos argumentus:

1) teismas teisingai nurodė daugelį aplinkybių, tačiau Įstatymą taikė netinkamai, todėl priėmė neteisėtą sprendimą. Teismas klaidingai siejo jo galimybę gauti leidimą laikyti ir nešiotis ginklą su pareiškimo pateikimo momentu (2013 m. vasario 8 d.). Akcentuoja, kad ginklą įgijo iki 2011 m. vasario 28 d., kai leidimų dujiniams ginklams įstatymų leidėjas nereikalavo. Todėl jis turi teisę pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti ir nešiotis ginklą iki 2014 m. sausio 1 d. Be to, Įstatymo formuluotė nenustato atvejų, kad tokiems asmenims būtų galima atsisakyti išduoti leidimus. Teigia, kad joks protingas ir rūpestingas asmuo negalėjo žinoti ir numanyti, kad 2012 m. liepos 12 d. Įstatymo redakcijoje įstatymų leidėjas apribos teisę gauti leidimą laikyti ir nešiotis ginklus, kuriems pats įstatymų leidėjas 2011 m. kovo 1 d. įstatymo redakcija buvo sukūręs išimtį netaikyti šių apribojimų ir garantuoti teisę iki 2014 m. sauso 1 d. gauti tokius leidimus. Apelianto interesai pažeidžiami tuo, kad dėl įstatymų leidėjo veiklos nenuoseklumo ir teismo klaidingo teisės aktų interpretavimo, o ne dėl jo kaltės ar klaidos nepasinaudota tariama ir post-factum deklaruota teise pateikti prašymą dėl leidimo išdavimo iki 2011 m. vasario 28 d., nors tuo metu įstatymas nereikalavo tokio leidimo įsigijimo. Įstatymas pareiškėjui nenumatė pareigos leidimą ginklui laikyti ir nešiotis įgyti iki 2011 m. vasario 28 d., jis ir visuomenė nebuvo informuoti, kad prašymą padavus po šios dienos, tačiau iki 2014 m. sausio 1 d., jis nebus tenkinamas.

2) Atsakovas neįrodė, kad pareiškėjas yra padaręs kokius nors pažeidimus, susijusius su disponavimu dujiniu ginklu, priešingai – jis elgėsi rūpestingai, siekė įgyvendinti teisę į leidimą laikyti ir nešiotis dujinį ginklą likus beveik metams iki Įstatymo nustatyto termino pabaigos, tad skundžiamas Sprendimas pareiškėjo atžvilgiu neteisėtas.

3) Teismas dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą sprendė formaliai. Pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra, nes netinkamas teisinis reguliavimas Įstatymo 2011 m. kovo 1 d. ir 2012 m. liepos 12 d. redakcijomis sukūrė nelygybę visuomenės individų atžvilgiu.

Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 79−80), kuriuo prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentą, kad ginčo dujinį ginklą jis įgijo iki 2011 m. vasario 28 d., kai leidimo tokiam ginklui įsigyti Įstatymas nereikalavo, pažymi, jog pagal iki 2011 m. vasario 28 d. galiojusią Įstatymo 13 straipsnio 10 dalies redakciją, tokius ginklus buvo galima įsigyti tik iš įmonės, turinčios leidimą prekiauti šiais ginklais, kuri privalėjo nustatyta tvarka fiksuoti konkretaus ginklo pardavimo datą ir įsigijusio asmens duomenis. Pareiškėjas nei pateikdamas prašymą atsakovui, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei kartu su apeliaciniu skundu nepateikė ginklo įsigijimo laiką ir teisėtumą įrodančių dokumentų ar duomenų apie tai, kada ir kur jis įgijo minėtą ginklą. Nežinodamas tikslios ginčo ginklo įsigijimo vietos ar šį ginklą pardavusios įmonės, atsakovas dėl pareiškėjo kaltės (pareiškėjas atsisako nurodyti ginklo įsigijimo vietą ar pardavusią įmonę) neturi galimybės nustatyti įsigijimo teisėtumo ir laiko.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl atsakovo Klaipėdos AVPK Sprendimo (b. l. 36−37), kuriuo nuspręsta atsisakyti išduoti pareiškėjui M. K. neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus; neregistruoti ginklo, nedidelės galios revolverio ALFA 620, 6 mm ME Flobert kal., Nr. (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas prašymą išduoti neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus ir registruoti aptariamą nedidelės galios revolverį pateikė 2013 m. vasario 8 d., galiojant 2010 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymui Nr. XI-1146. Po pastarojo įstatymo įsigaliojimo, Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte atitinkamai nustatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos (17 str. 1 d. 2 p.), o nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo (18 str. 2 d. 1 p.).

Atsakovas nagrinėdamas pareiškėjo prašymą bei priimdamas skundžiamą Sprendimą, vadovavosi minėtomis Įstatymo nuostatomis, todėl, nustatęs, kad LTSR Aukščiausiasis Teismas 1985 m. kovo 5 d. pareiškėją nuteisė už tuo metu galiojusio Baudžiamojo kodekso 105 straipsnio 1 dalį (Tyčinis nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis dėl savanaudiškų paskatų), 146 straipsnio 2 dalį (Slaptas asmeninio piliečių turto pagrobimas (vagystė) − padariusi nukentėjusiajam žymią žalą, taip pat padaryta grupės iš anksto susitarusių asmenų arba pakartotinai) ir 148 straipsnio 3 dalį (Plėšimas, susijęs su sunkių kūno sužalojimų padarymu arba padarytas itin pavojingo recidyvisto) 15 metų laisvės atėmimo bausme, leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklą išduoti atsisakė.

Pareiškėjas atsakovo nustatytų aplinkybių neginčija, tačiau mano, kad jam turėtų būti taikomos ne aptartos Įstatymo nuostatos, o ankstesnė Įstatymo redakcija, kurioje nepriekaištingos reputacijos neturinčiu asmeniu buvo laikomas asmuo teistas už tyčinį nusikaltimą daugiau kaip 6 metams laisvės atėmimo bausme ir nuo jo teistumo išnykimo ar panaikinimo nėra praėję 10 metų.

Pareiškėjo nurodoma Įstatymo redakcija galiojo iki 2011 m. kovo 1 d. Jos 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas numatė, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo nuteistas už tyčinį nusikaltimą daugiau kaip 6 metams laisvės atėmimo bausme ir nuo jo teistumo išnykimo ar panaikinimo nėra praėję 10 metų. Pagal šios redakcijos Įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo ginčo ginklas buvo priskiriamas prie D kategorijos ginklų, kuriuos, jų šaudmenis be leidimų gali įsigyti ir turėti juridiniai asmenys bei fiziniai asmenys nuo 18 metų, jais prekiaujančiai įmonei pateikę asmens dokumentus, šie ginklai nebuvo registruojami (13 str. 10 d.).

Tuo tarpu, minėta, nuo 2011 m. kovo 1 d. įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Ginčo ginklas priskiriamas C kategorijai (5 str.), kuriuos gali įsigyti ir turėti ne jaunesni kaip 21 metų Lietuvos Respublikos nuolatiniai gyventojai, gavę leidimą (13 str. 4 d.), o pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos.

Nurodytų teisės normų analizė leidžia sutikti su pareiškėjo argumentu, kad Pakeitimo įstatymu pakeitus Įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, nustatančią sąrašą atvejų, kada asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, buvo nustatyti griežtesni apribojimai, negu galioję anksčiau. Atitinkamai pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklą dėl jo teistumo, nors pagal ankstesnį reguliavimą leidimų tokiems ginklams įsigyti ir turėti nereikėjo.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog nuolatinė teisinio reguliavimo raida yra vienas iš būdingų teisės sistemos ypatumų. Ji priklauso nuo visuomenėje vykstančių pokyčių ir dėl to atsirandančios būtinybės sureguliuoti tiek naujus, tiek pasikeitusius senus visuomeninius santykius. Atsižvelgiant į tokią teisinio reguliavimo įstatymais ir kitais teisės aktais būtinybę yra įtvirtinamos naujos, tobulinamos galiojančios ar pašalinamos pasenusios teisės normos (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1692/2012). Pastebėtina, jog įstatymų leidėjas, Ginklų ir šaudmenų kontrolės pakeitimo įstatymu sugriežtindamas ir nustatydamas papildomas sąlygas, kada asmuo laikytinas nepriekaištingos reputacijos, siekia užtikrinti viešąją tvarką bei visuomenės saugumą. Be to, tokiu numatytu asmens teisių ir laisvių ribojimu yra siekiama skirtingų interesų pusiausvyros užtikrinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškinamas nurodytas teisės normas yra taip pat pažymėjęs, jog, kai įstatymo leidėjas priima sprendimą sugriežtinti priemonių, kurios gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, naudojimo sąlygas, jų taikymas visuomeniniams santykiams, atsirandantiems po tokio įstatymo įsigaliojimo, negali būti vertinamas kaip griežtesnių teisės normų galiojimas atgal, toks vertinimas neatitiktų įstatymo pakeitimu siekiamų prevencinių tikslų (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1692/2012, 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012, 2013 m. vasario 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-233/2013).

Be to, akcentuotina, jog Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos, nustatančios Įstatymo įsigaliojimą ir įgyvendinimą, įtvirtino konkrečias taisykles, turėjusias užtikrinti ir principo lex retro non agit įgyvendinimą, esant susiklosčiusiems atitinkamiems teisiniams santykiams (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2063/2013).

Pakeitimo įstatymo (redakcija galiojusi nuo 2012 m. liepos 12 d. 07 12 IKI 2013 12 30.) 2 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, kad asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo turėjo šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, privalo iki 2014 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus. To paties straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Ginčui aktualioje Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2156 redakcija) nustatyta, kad asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo turėjo šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, privalo iki 2014 m. sausio 1 d. (2013 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XII-733 redakcija terminas pratęstas iki 2014 m. liepos 1 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus. Šiems asmenims, jeigu jie pateikia įsigijimą patvirtinančius dokumentus, netaikomas šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje nustatytas 21 metų amžiaus reikalavimas. Jiems taikomas 18 metų amžiaus reikalavimas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Nurodytų teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas, turėdamas ginčo ginklą, atitinkantį Įstatymo 5 straipsnio 6 ir 8 punktus, turėjo iki 2014 m. sausio 1 d. (šiuo metu, minėta, terminas pratęstas iki 2014 m. liepos 1 d.) pateikti prašymą gauti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus. Nagrinėjamu atveju tai ir buvo padaryta. Tačiau sprendžianti tokį prašymą institucija (šiuo atveju atsakovas), kiekvienu atveju turi įvertinti, ar toks leidimas konkrečiu atveju gali būti išduodamas. Remiantis Įstatymo 17 straipsniu, vienas iš aspektų, kurie turi būti patikrinti – tai, ar asmuo yra nepriekaištingos reputacijos. Atvejai, kai asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, nustatyti Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje. Kaip jau konstatuota anksčiau bei nurodyta Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyti griežtesni reikalavimai, nei buvo prieš tai, todėl pateikus prašymą dėl leidimo po šio įstatymo įsigaliojimo, taikomi pastarieji griežtesni reikalavimai. Išimtis, t. y. dvi būtinos komuliatyvios sąlygos, kurioms esant šie griežtesni reikalavimai netaikomi, nustatyti pačioje Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, t. y., pirma, jie netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, antra, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Nagrinėjamu atveju tenkinama tik viena iš dviejų būtinųjų išimties taikymo sąlygų – aplinkybė dėl kurių taikomi apribojimai (pareiškėjas nuteistas 15 metų laisvės atėmimo bausme) atsirado iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (1985 m.), tačiau nėra tenkinama kita būtinoji sąlyga, nes, bylos duomenimis, 2011 m. vasario 28 d. pareiškėjas neturėjo leidimo laikyti ginklus ar nešiotis ginklus (prašymą išduoti neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus, jis pateikė tik 2013 m. vasario 8 d.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui negali būti taikoma išimtis ir taikoma ne aktuali Įstatymo redakcija ir joje numatytas asmens, nelaikomo nepriekaištingos reputacijos apibrėžimas, o ankstesnėje redakcijoje apibrėžiama sąvoka. Todėl atsakovas, nustatęs, kad pareiškėjas atitinka vieną iš sąlygų, kai asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos sąlygų, nustatytų Įstatymo redakcijoje, galiojančioje nuo 2011 m. kovo 1 d. (Žin., 2010, Nr. 142-7261), skundžiamu Sprendimu pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus.

Teisėjų kolegija, atmeta kaip nepagrįstą, apeliacinio skundo argumentus, kad Įstatymas pareiškėjui garantuoja teisę teikti prašymą ir gauti leidimą laikyti ar nešiotis ginklus, kad Įstatymo formuluotė nenustato atvejų, kad tokiems asmenims būtų galima atsisakyti išduoti leidimą.

Įstatymas įtvirtina pareiškėjo teisę, o kartu ir pareigą, norint gauti leidimą laikyti ir nešioti ginklą, kreiptis į kompetentingą instituciją su prašymu, tačiau institucija neturi pareigos kiekvienu atveju tokį prašymą tenkinti. Tiek Įstatymo, tiek Taisyklių nuostatų analizė patvirtina, jog įstatymų leidėjas yra numatęs konkrečiu atvejus, kai toks leidimas negali būti išduodamas, o institucija, nagrinėjanti tokius prašymus, privalo jų laikytis. Nagrinėjamu atveju, nustačius, kad asmuo nėra nepriekaištingos reputacijos, toks leidimas jam negalėjo būti išduotas, kitaip tariant, atsakovas, vykdydamas teisės aktų reikalavimus, turėjo pareigą atsisakyti tokį leidimą išduoti.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, nurodytais argumentais atmetus pareiškėjo reikalavimą panaikinti skundžiamą Sprendimą dėl leidimo įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus bei neregistruoti ginčo ginklo, atmestinas kaip nepagrįstas ir išvestinis pareiškėjo reikalavimas – įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus bei užregistruoti pareiškėjo nedidelės galios revolverį „Alfa 620“, 6 mm ME Flobert kalibro, Nr. (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl 2011 m. kovo 1 d. redakcijos Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1-12 punktų atitikties Konstitucijos 21, 23, ir 24 straipsnių nuostatoms. Pirmosios instancijos teismas šį prašymą atmetė, tačiau pareiškėjas teigia, kad pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą pirmosios instancijos teismas nematė formaliai, pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra, nes netinkamas teisinis reguliavimas Įstatymo 2011 m. kovo 1 d. ir 2012 m. liepos 12 d. redakcijomis sukūrė nelygybę visuomenės individų atžvilgiu.

Atsakydamas į šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik vada įvertinti ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti taikytino teisės akto atitikimą Konstitucijai. Pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, 2009 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-152/2009 ir kt.). Tai nereiškia, kad proceso dalyviai neturi teisės pateikti savo argumentų ir išdėstyti savo pozicijos įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu, tačiau tai nereiškia ir to, kad teismas, nesutikdamas su prašymu (siūlymu) kreiptis į Konstitucinį Teismą, privalo tai argumentuotai motyvuoti priimdamas procesinį sprendimą ir tai nurodyti rezoliucinėje sprendimo dalyje (ABTĮ 87 str. 4, 5 d.). Bylos proceso šalių prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl sprendžiant individualų ginčą taikytino teisės akto (jo dalies) atitikimo Konstitucijai ar kitiems Konstitucijos 105 straipsnyje nurodytiems teisės aktams, negali būti tapatinami su materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais, kurie formuluojami keliant ginčą dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 5 str.) ir išsprendžiami priimant vieną iš ABTĮ 88 straipsnyje numatytų sprendimų (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2785/2012).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą pirmosios instancijos teismas išsprendė remdamasis individualią bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, t. y. pagrįstu manymu (abejone) dėl sprendžiant individualų ginčą taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Jam (pirmosios instancijos teismui) pagrįstų abejonių dėl sprendžiant ginčą taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai nekilo. Tokių abejonių nekyla ir apeliacinės instancijos teismui, todėl šis prašymas, teisėjų kolegijos vertinimu, atmestas pagrįstai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo M. K. (M. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas