A-143-1947-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A143-1947/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01811-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinei dėl įsakymo panaikinimo ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 5–8), kurį patikslino (b. l. 143), į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės (toliau – ir atsakovas, Varėnos rinktinė, apeliantas) vado 2013 m. rugsėjo 20 d. įsakymą Nr. TE-192 „Dėl J. K. atleidimo iš vidaus tarnybos“ ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su atleidimu iš pareigų ir tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytomis aplinkybėmis bei situacijos įvertinimu. Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, jog jis, būdamas statutinis valstybės tarnautojas, kurio profesinė pareiga – užkirsti kelią nusikaltimams ir teisės pažeidimams, 2013 m. rugsėjo 1 d. apie 2 val. Varėnos rajono Pakaršio kaimo ribose ne tarnybos metu, neuniformuotas, neblaivus važiavo kaip keleivis automobiliu „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamu neblaivaus pareigūno D.

Č., ir pateko į eismo įvykį, kurio metu žuvo keleivis D. P., būdamas susijęs su eismo įvykiu, niekam nepranešė, siekdamas išvengti galimų nemalonumų tarnyboje, iki atvyko policija, iš įvykio vietos pasišalino. Tokia pareigūno padaryta veika ir elgesys po eismo įvykio akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų ir iš vidaus reikalų sistemos. Pareiškėjas pažeidė Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 3 straipsnio 9 dalies 2 ir 3 punktų, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 30 straipsnio 2 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintų Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių (toliau – ir Etikos taisyklės) 2.1 ir 2.2 punktų ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2006 m. kovo 31 d.

įsakymu Nr. 4-228 patvirtintų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnų elgesio taisyklių (toliau – ir Elgesio taisyklės) 14.1 punkto reikalavimus, sulaužė pareigūno priesaiką ir tokiais veiksmais pažemino pareigūno vardą. Pareiškėjas, remdamasis teismų praktika, nurodė, jog ne bet koks pareigūno padarytas tarnybinės etikos pažeidimas yra pripažįstamas itin šiurkščiu ir tuo pačiu žeminančiu pareigūno vardą, be to, visais atvejais reikia nustatyti kaltę dėl tam tikros veikos padarymo.

Pareiškėjas neginčijo aplinkybės, jog jis nepasiliko eismo įvykio vietoje, tačiau tokį elgesį sąlygojo aplinkybė, kad jis pats eismo įvykio metu buvo prispaustas apvirtusio automobilio, kurį atvertė kartu važiavę asmenys, patyrė sužalojimus, kurie pasireiškė vėliau, teikiant pagalbą nukentėjusiam įvykio metu asmeniui, jo akivaizdoje dėl įvykio metu patirtų traumų mirė jo draugas, visa tai sukėlė šoko būseną, kuri ir buvo pagrindinė pasišalinimo iš įvykio vietos priežastis. Jis nebuvo šio eismo įvykio kaltininkas, taip pat žinojo, kad apie įvykį policijai jau buvo pranešęs E. S. ir kad įvykio vietoje liko kiti asmenys, galintys suteikti policijos pareigūnams visą būtiną pirminę informaciją apie eismo įvykį.

Pareiškėjas iš esmės sutiko, kad padarė inkriminuojamą pažeidimą – pasišalino iš įvykio vietos, tai, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir pateiktus motyvus, gali būti vertinama kaip Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 30 straipsnio 2 punkte nustatytos pareigos pasilikti eismo įvykio vietoje nevykdymas, užtraukiantis tarnybinę atsakomybę, tačiau ne kaip žeminantis pareigūno vardą ir diskredituojantis vidaus reikalų įstaigą pareigūno elgesys. Pareiškėjo nuomone, atleidimas iš darbo yra aiškiai per griežta, neadekvati padarytiems veiksmams nuobauda.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 27–29) prašė atmesti skundą.

Atsakovas nurodė, kad Varėnos rinktinės vadas, gavęs informaciją apie 2013 m. rugsėjo 1 d. nakties metu Varėnos rajone, ties Pakaršio kaimu, įvykusį eismo įvykį, 2013 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 4-312 sudarė komisiją ir įpareigojo ją atlikti tarnybinį patikrinimą. Tik atliekant tarnybinį patikrinimą paaiškėjo, kad eismo įvykyje, kurio metu žuvo žmogus, taip pat dalyvavo Varėnos rinktinės Sargybų skyriaus pareigūnas – pareiškėjas, todėl buvo vertinama ir jo veika bei elgesys ne tarnybos metu. Komisija, įvertinusi surinktą medžiagą, padarė išvadą, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą.

Komisija konstatavo, kad pareiškėjas, būdamas statutinis valstybės tarnautojas, kurio profesinė pareiga – užkirsti kelią nusikaltimams ir teisės pažeidimams, 2013 m. rugsėjo 1 d. apie 2 val. Varėnos rajono Pakaršio kaimo ribose ne tarnybos metu, neuniformuotas, neblaivus važiavo kaip keleivis automobiliu „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamu neblaivaus pareigūno D. Č., ir pateko į eismo įvykį, kurio metu žuvo keleivis D. P. Būdamas susijęs su eismo įvykiu, pareiškėjas apie įvykį niekam nepranešė, iki atvyko policija, iš įvykio vietos pasišalino.

Tokia pareigūno padaryta veika ir elgesys po eismo įvykio kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų ir iš pačios vidaus reikalų sistemos. Pareiškėjas šiurkščiai pažeidė Statuto 3 straipsnio 9 dalies 2 ir 3 punktų, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 30 straipsnio 2 punkto, Etikos taisyklių 2.1 ir 2.2 punktų ir Elgesio taisyklių 14.1 punkto reikalavimus, sulaužė pareigūno priesaiką ir tokiais savo veiksmais pažemino pareigūno vardą.

Pažymėjo, jog komisija vertino pareiškėjo, kaip pareigūno, elgesį ne tarnybos metu – eismo įvykio metu pareigūnas buvo neblaivus, įvykus eismo įvykiui, kurio metu žuvo jaunas žmogus, neveikė taip, kaip pagal bendruosius pareigų vykdymo principus ir teisės aktus privalo elgtis kiekvienas vidaus tarnybos sistemos pareigūnas. Pareiškėjas pasišalino iš įvykio vietos, nepranešė apie eismo įvykį nei policijai, nei Varėnos rinktinės budėtojui, nei savo tiesioginiam vadovui (Specialiosios paskirties užkardos vadui), taip tikėdamasis padėti įvykio kaltininkui D.

Č. (Varėnos rinktinės pareigūnui) nuslėpti tikrąsias eismo įvykio aplinkybes, liudininkus ir kaltininkus bei siekdamas pats išvengti galimų nemalonumų tarnyboje. Vertindamas tarnybinio patikrinimo metu surinktą medžiagą ir išsiaiškintas aplinkybes, Varėnos rinktinės vadas priėmė sprendimą atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą. Pareiškėjui negalėjo būti skirta tarnybinė nuobauda, numatyta Statuto 26 straipsnio 1 dalyje, tik atleidimas iš vidaus tarnybos, numatytas Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 24 d. sprendimu (b. l. 157–163) patenkino pareiškėjo skundą. Teismas panaikino Varėnos rinktinės vado 2013 m. rugsėjo 20 d. įsakymą Nr. TE-192; priteisė pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį, skaičiuojant po 2 404,55 Lt kas mėnesį, už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo jo atleidimo dienos, t. y. nuo 2013 m. rugsėjo 23 d., iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundžia atleidimą iš užimamų pareigų pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kuris gali veikti tik pagal savo įgalinimus ir tik teisės aktuose nustatytu būdu. Nagrinėjamu atveju tarp šalių buvo susiklostę tarnybiniai santykiai, kuriuos reglamentavo Statutas. Šie santykiai buvo nutraukti atsakovo 2013 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. TE-192. Šis atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas Statute nurodytas tarp kitų atleidimo iš tarnybos pagrindų kaip savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas.

Teismas nurodė, kad Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, jog pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Nurodyto punkto turinį atskleidžia Statuto 2 straipsnio 7 dalis, kurioje yra pateiktas sąvokos „Pareigūno vardo pažeminimas“ išaiškinimas. Esminis elementas, suponuojantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymą, yra visuomenės požiūris į tam tikrą pareigūno veikimą ar neveikimą tuo aspektu, kiek tai tiesiogiai paliečia vidaus tarnybos sistemos autoritetą ir kiek tai siejama su visuomenės lūkesčiais bei pasitikėjimu vidaus tarnybos sistema.

Kalbėdamas apie tokį (Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymo prasme reikšmingą) visuomenės požiūrį, teismas pažymėjo, kad jis gali būti teismo konstatuotas, kai tam tikri kalti pareigūno veiksmai akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis įprastinėmis moralės nuostatomis ir teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo.

Antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Tačiau kartu pažymėjo, jog aptariamam (neigiamam) visuomenės požiūriui konstatuoti nėra būtina jį sieti su pareigūno kaltų veiksmų viešu atskleidimu ir tokio atskleidimo mastu. Tai reiškia, kad pareigūno kaltų veiksmų paviešinimas nėra būtina sąlyga pripažinti tam tikrus pareigūno kaltus veiksmus žeminančiais pareigūno vardą.

Teismas, apibendrindamas padarė išvadą, kad pareigūno atsakomybė pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra galima, kai yra nustatoma visuma paminėtų aplinkybių. Todėl, nesant bent vieno iš šių elementų, atsakomybė šiuo pagrindu yra negalima. Taigi ne kiekvienas kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas sudaro pagrindą jį atleisti iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, jei nėra nustatomos paminėtos pasekmės – akivaizdus vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimas, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimas arba jos kompromitavimas.

Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Todėl šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų.

Be to, vidaus tarnyba yra grindžiama statutiniais pagrindais, kurių pobūdis lemia ypatingą tarnybinės drausmės ir tarnybinės atsakomybės reikšmę vidaus tarnybos sistemoje. Aukščiausių vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atsakomybė, palyginus su eiliniais, negali būti mažesnė, nes aukščiausiems pareigūnams yra taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam pareigūnui (Statuto 3 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-3536/2011 taip pat pažymėjo, kad pareigūnams Statutas nustato aukštesnius darbo drausmės, moralės, garbės standartus nei eiliniams piliečiams, o jų teisiniam statusui būdinga ypatinga drausmė.

Teismas nustatė, kad tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, jog Varėnos rinktinės Sargybų skyriaus vyresnysis pasienietis – pareiškėjas, būdamas statutinis valstybės tarnautojas, kurio profesinė pareiga – užkirsti kelią nusikaltimams ir teisės pažeidimams, 2013 m. rugsėjo 1 d. apie 2 val. Varėnos rajono Pakaršio kaimo ribose ne tarnybos metu, neuniformuotas, neblaivus važiavo kaip keleivis automobiliu „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamu neblaivaus pareigūno D. Č., ir pateko į eismo įvykį, kurio metu žuvo keleivis D. P. Būdamas susijęs su eismo įvykiu, pareiškėjas apie įvykį niekam nepranešė, iki atvyko policija, iš įvykio vietos pasišalino. Tokia pareigūno padaryta veika ir elgesys po eismo įvykio kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Nustatyta, jog pareiškėjas šiurkščiai pažeidė Statuto 3 straipsnio 9 dalies 2 ir 3 punktų, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 30 straipsnio 2 punkto, Etikos taisyklių 2.1 ir 2.2 punktų ir Elgesio taisyklių 14.1 punkto reikalavimus, sulaužė pareigūno priesaiką ir tokiais savo veiksmais pažemino pareigūno vardą.

Teismas, remdamasis bylos medžiaga, pažymėjo, jog pareiškėjas buvo automobilio, patekusio į eismo įvykį, keleivis. Pareiškėjas kartu su eismo įvykio metu žuvusiu D. P. pateko po automobiliu ir buvo prispaustas. Pareiškėjui, padedant kitiems asmenims, pavyko išsilaisvinti ir jis iš karto ėmėsi veiksmų, padedant kitiems asmenims, išlaisvinti D. P., vėliau ėmėsi veiksmų suteikiant pagalbą D. P. Jis suprato, jog greitąją medicininę pagalbą ir policijos pareigūnus iškvietė E. S. Atvykus medicininei pagalbai, padėjo iš įvykio vietos į automobilį nešti D.

P. Tik tuomet, kai medikai konstatavo, jog D. P. mirė, nesulaukęs policijos pareigūnų, paliko įvykio vietą. Taigi pareiškėjas kiek galėdamas dėjo pastangas, kad būtų išgelbėtas draugas, nors ir pats buvo nukentėjęs, tačiau iš karto nesikreipė dėl to medicininės pagalbos, bet vėliau pasireiškus sužalojimams jis kreipėsi į gydytojus, byloje pateiktas išrašas iš medicininių dokumentų. Vertindamas tokius pareiškėjo veiksmus, teismas padarė išvadą, jog jis nėra įvykio kaltininkas ir ne jo veiksmai sukėlė šias sunkias pasekmes, dėl kurių žuvo žmogus, dėl įvykio atsiradimo ir pasekmių pareiškėjo kaltės nėra.

Teismas, analizuodamas pareiškėjo elgesį Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nustatytų pareigų kontekste, pažymėjo, kad iš tikrųjų pareiškėjas nepasiliko eismo įvykio vietoje ir nesulaukė atvykstant policijos darbuotojų. Tačiau tokį jo elgesį sąlygojo aplinkybė, kad jis pats eismo įvykio metu buvo prispaustas apvirtusio automobilio, kurį atvertė kartu važiavę asmenys, patyrė sužalojimus, kurie pasireiškė vėliau, be to, jo akivaizdoje dėl įvykio metu patirtų traumų mirė jo draugas, visa tai sukėlė šoko būseną, jis dėl to patyrė stiprius išgyvenimus, tai ir buvo pagrindinė pasišalinimo iš įvykio vietos priežastis.

Teismo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nebuvo šio eismo įvykio kaltininkas, taip pat žinojo, jog apie įvykį policijai jau buvo pranešęs E. S. ir jog įvykio vietoje liko kiti asmenys, galintys suteikti policijos pareigūnams visą būtiną pirminę informaciją apie eismo įvykį, jo pasišalinimą iš įvykio vietos traktuoti kaip akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą nėra pagrindo. Jeigu jo elgesį ir būtų galima traktuoti kaip pažeidimą, tai jis yra formalaus pobūdžio, mažareikšmis, nesukeliantis sunkių pasekmių, todėl atleidimas iš pareigų šiuo atveju yra neadekvačiai per griežta nuobauda.

Be to, tarnybinio patikrinimo išvadoje neanalizuota ir nėra nuorodų į tai, kad pareiškėjas, kaip įvykio liudytojas, būtų nesiėmęs konkrečių neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią teisės pažeidimui. Dėl to, kad pareiškėjas nepranešė savo tiesioginiam vadovui apie įvykį, byloje ginčas nekyla, pats pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, jog vadovui pranešė tik atvykęs į tarnybą, nes labai išgyveno dėl draugo netekties ir tiesiog negalėjo apie tai kalbėti. Kalbant apie kitas jo pareigas – pranešti apie įvykį policijai ar kitai įstaigai, imtis neatidėliotinų priemonių įvykio vietai apsaugoti, liudytojams nustatyti, suteikti nukentėjusiesiems neatidėliotiną pagalbą, jau paminėta, kad policiją apie eismo įvykį buvo informavęs E. S., priemonių įvykio vietai apsaugoti nagrinėjamu atveju nereikėjo, o pats pareiškėjas, nors ir buvo sužalotas, teikė pagalbą nukentėjusiam įvykio metu asmeniui, todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas pažeidė Statuto 3 straipsnio 9 dalies 2 ir 3 punktus.

Teismas padarė išvadą, kad tarnybinio patikrinimo metu nėra nustatyta pareiškėjo kaltė dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo. Pareiškėjo veika nesukėlė sunkių eismo įvykio pasekmių, ne dėl jo veikos žuvo žmogus, taigi jis nežemino vidaus tarnybos sistemos autoriteto ir negriovė pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga bei jos nekompromitavo. Pažymėjo, jog tam, kad atsirastų atsakomybė, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Nors apie įvykį buvo viešai paskelbta, tačiau, kaip jau analizuota, pareigūno veiksmų paviešinimas nėra būtina sąlyga pripažinti tam tikrus pareigūno kaltus veiksmus žeminančiais pareigūno vardą. Teismas pažymėjo ir tai, kad, pasirašydamas tarnybinio patikrinimo išvadą, Varėnos rinktinės vado pavaduotojas E. J. padarė prierašą, kad nesutinka su siūlymu atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad teisinio pagrindo atleisti pareiškėją pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą nebuvo. Teismas atkreipė dėmesį, kad įvykiui tirti Varėnos rinktinės vado 2013 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 4-312 sudaryta komisija tarnybiniam patikrinimui atlikti, tačiau išvada surašyta remiantis ikiteisminio tyrimo medžiaga. Tačiau tam ir sudaroma komisija, jog įrodymai būtų patikrinti ir įvertinti pačių tikrintojų inkriminuojamų pažeidimų kontekste.

Teismas, atsižvelgdamas į nurodytus teisės normų aiškinimo argumentus bei faktines bylos aplinkybes, padarė išvadą, jog nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo pripažinti skundžiamą įsakymą dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos teisėtu, todėl jis naikintinas. Panaikinus įsakymą, tenkintinas ir antrasis pareiškėjo reikalavimas, vadovaujantis Darbo kodekso (toliau – ir DK) 297 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Pareiškėjui priteistinas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo jo atleidimo dienos, t. y. nuo 2013 m. rugsėjo 23 d., iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. 2013 m. rugsėjo 23 d. pareiškėjo vidutinis darbo užmokestis sudarė 2 404,55 Lt, todėl išmoka skaičiuojama 2 404,55 Lt kas mėnesį nuo 2013 m. rugsėjo 23 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Taigi pareiškėjo skundas pagrįstas ir tenkintinas visiškai.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 172–174) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas iškart po eismo įvykio buvo sąmoningas ir suprato savo veiksmus bei pasekmes (2013 m. rugsėjo 2 d. pareiškėjo apklausos protokolas). Įvertinęs tarnybinio patikrinimo metu surinktą medžiagą, Varėnos rinktinės vadas priėmė sprendimą atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą. Varėnos rinktinės vadas negalėjo pareiškėjui skirti jokios tarnybinės nuobaudos, numatytos Statuto 26 straipsnyje, o tik atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą.

Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, taikant Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-231/2008; 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1409/2010; 2011 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-230/2011). Pažymi, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba) pareigūnas yra valdžios atstovas, todėl bet koks pareigūno netinkamas elgesys tiek tarnyboje, tiek viešumoje, tiek buityje, ypač kai tai susiję su girtavimu, daro žalą ne tik Valstybės sienos apsaugos tarnybos interesams, bet ir visai vidaus reikalų sistemai.

Turėdamas pareigą imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromam nusikaltimui ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai apsaugoti ir liudytojams nustatyti, pareiškėjas pats padarė veiksmus, nesuderinamus su pareigūno statusu – būdamas eismo įvykio, kurio metu žuvo žmogus, dalyvis, pasišalino iš eismo įvykio vietos, palikdamas įvykio vietoje kitus asmenis. Toks pareiškėjo, kaip statutinio valstybės tarnautojo, esant neblaiviam, elgesys, kai buvo nepaisyta svarbių teisės aktų reikalavimų, netoleruotinas, akivaizdžiai žemina Valstybės sienos apsaugos tarnybos, kaip institucijos, turinčios tiesioginę pareigą užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi jai nustatytų visuomeninių teisinių santykių srityje, autoritetą, ne tik prieštarauja įprastinėms visuomenėje galiojančioms moralės nuostatoms, bet ir nepateisina teisėtų visuomenės lūkesčių, kurių ji tikisi iš pareigūnų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A16-1107/2007; 2012 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1069/2012).

Atsakovo nuomone, teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl jo priimtas sprendimas naikintinas.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 180–183) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2257/2012, 2012 m. kovo 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-1308/2012, 2004 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-886/2004. Pažymi, kad iš bylos duomenų matyti (tai pripažino ir atsakovo atstovas teisminio nagrinėjimo metu), jog tarnybinio patikrinimo metu buvo remiamasi ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančiais jo ir kitų asmenų parodymais, o jų pačių paaiškinimai nebuvo paimti.

Vadinasi, tarnybinio patikrinimo metu nebuvo laikomasi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 (2013 m. rugpjūčio 23 d. įsakymo Nr. 1V-720 redakcija) patvirtinto Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 23 punkto nuostatų dėl įrodymų rinkimo. Dėl nurodytos aplinkybės teismas pagrįstai pažymėjo, kad komisija privalėjo ne pasiremti ikiteisminio tyrimo medžiaga, bet pati patikrinti ir įvertinti įrodymus, pagrindžiančius jo kaltumą.

Teigia, jog, analizuojant inkriminuotus teisės aktų pažeidimus, akivaizdu, kad konkretūs kaltinimai yra susiję su jo, kaip eismo įvykio dalyvio, pareigos pasilikti eismo įvykio vietoje ir apie įvykį pranešti policijai nevykdymu (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 30 str. 2 p.), taip pat su statutinių pareigų nevykdymu (Statuto 3 str. 9 d. 2, 3 p.). Visi kiti nurodyti teisės aktai yra susiję su etikos ir moralės nuostatų (principų) laikymusi ir yra vertinamojo pobūdžio, t. y. juose nėra išdėstytos konkrečios pareigos ar reikalavimai asmens elgesiui.

Teismas tinkamai įvertino jo padarytą veiką kaip formalaus pobūdžio, mažareikšmišką pažeidimą, nesukėlusį sunkių pasekmių, taip pat nurodė tokio vertinimo motyvus. Teismas, be to, pažymėjo, kad, pasirašydamas tarnybinio patikrinimo išvadą, Varėnos rinktinės vado pavaduotojas E. J. padarė prierašą, jog nesutinka su siūlymu atleisti jį iš vidaus tarnybos. Nesutikti su teismo sprendime nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Taigi byloje nėra nustatyta aplinkybių, kad jo padaryta veika būtų akivaizdžiai pažeminusi vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griautų pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituotų.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, nebuvo teisinio pagrindo atleisti jį pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad 2013 m. rugsėjo 1 d. apie 2 val. pareiškėjas - pasienio pareigūnas, būdamas neblaiviu, ne tarnybos metu ir neuniformuotas, kartu su kitais asmenimis, tarp kurių buvo D. P., važiuodami kito pasienio pareigūno D. Č. vairuojamame automobilyje, pateko į eismo įvykį, kurio metu automobilis apsivertė ir mirtinai sužalojo paminėtą D. P. Byloje nėra kvestionuojamos (pareiškėjo pripažintos) šios Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu bylai reikšmingos faktinės aplinkybės: pareiškėjas, pats išsilaisvinęs iš apsivertusio automobilio, kartu su kitais įvykio dalyviais ištraukė iš automobilio D. P. ir, atvykusiems medicinos darbuotojams konstatavus D. P. mirtį, iš įvykio vietos pasišalino iki kito įvykio dalyvio iškviestos policijos atvykimo.

Atsakovas, 2013 m. rugsėjo 20 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje įvertindamas tokį pareiškėjo pasitraukimą iš įvykio vietos kaip Statuto 3 straipsnio 9 dalies 2 ir 3 punktų („pagal nuolatinį bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principą pareigūnas privalo vykdyti šias pareigas: sužinojęs apie rengiamą ar daromą teisės pažeidimą, taip pat pats būdamas liudytoju, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią rengiamam arba daromam teisės pažeidimui“ (2 p.); „gavęs žinių apie padarytą teisės pažeidimą, nedelsdamas pranešti apie tai policijai arba kitai kompetentingai institucijai ar įstaigai, imtis neatidėliotinų priemonių įvykio vietai apsaugoti, liudytojams nustatyti, suteikti nukentėjusiesiems neatidėliotiną medicinos ar kitą būtiną pagalbą“ (3 p.)), Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 30 straipsnio 2 punkto („ įvykus eismo įvykiui, eismo dalyviai (dalyvis), susiję (susijęs) su eismo įvykiu, privalo pasilikti eismo įvykio vietoje ir apie įvykį pranešti policijai, išskyrus teisės aktuose nustatytus atvejus“), Etikos taisyklių 2.1 ir 2.2 punktų („vadovaudamasis pagarbos žmogui ir valstybei principu, valstybės tarnautojas privalo: gerbti žmogų, jo teises ir laisves, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, kitų teisės aktų, teismų sprendimų reikalavimų, valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų vidaus tvarkos taisyklių“ (2.1 p.); „elgtis taip, kad visuomenė pasitikėtų viešuoju administravimu ir valstybės tarnautojais“ (2.2 p.)) bei Elgesio taisyklių 14.1 punkto („ne tarnybos metu VSAT pareigūnas privalo elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas ir savo elgesiu, kultūra būti pavyzdys kitiems asmenims, visada prisiminti, kad pagal jo elgesį sprendžiama apie visą VSAT sistemą“) pažeidimą ir kaip pareigūno vardą žeminantį elgesį 2013 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. TE-192 atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą.

Pareiškėjas (kaip jau buvo pasakyta, neneigdamas paminėtų faktinių bylos aplinkybių) savo poziciją grindžia iš esmės tik tuo, kad paliko įvykio vietą dėl patirto šoko būsenos. Todėl, jo manymu, Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymo požiūriu toks jo elgesys negali būti traktuojamas kaip pareigūno vardo pažeminimas.

Atsižvelgdama į nurodytus ginčo šalių argumentus, kolegija pripažįsta būtina pateikti Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto aiškinimą ir šios teisės normos taikymą byloje nagrinėjamoje situacijoje.

Tai darydama, kolegija pažymi, kad Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Nurodyto punkto turinį atskleidžia Statuto 2 straipsnio 7 dalis, kurioje yra pateiktas sąvokos „Pareigūno vardo pažeminimas” išaiškinimas. Pagal šią materialinės teisės normą, pareigūno vardo pažeminimas - tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis. Esminis elementas, suponuojantis nurodyto (Statuto 53 str. 1 d. 7 p. numatyto) atleidimo iš tarnybos pagrindo taikymą, yra visuomenės požiūris į atitinkamą pareigūno veikimą ar neveikimą tuo aspektu, kiek tai tiesiogiai paliečia vidaus tarnybos sistemos autoritetą ir kiek tai siejama su visuomenės lūkesčiais bei pasitikėjimu vidaus tarnybos sistema. Kolegija pažymi, kad šiam pagrindui konstatuoti taip pat yra būtina nustatyti pareigūno kaltę dėl atitinkamo veikimo ar neveikimo. Be to, yra būtina taikyti akivaizdumo kriterijų visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu.

Kolegija, taikydama nurodytus kriterijus byloje nagrinėjamai situacijai, pripažįsta akivaizdžiu pareigūno vardo pažeminimu (Statuto 53 str. 1 d. 7 p. taikymo prasme) tokį vidaus tarnybos pareigūno elgesį, kai jis sąmoningai ir be kokių nors kitų, itin reikšmingų ir nuo jo valios nepriklausančių arba jo valiai turinčių lemiamą įtaką, priežasčių palieka eismo įvykio vietą iki policijos pareigūnų atvykimo. Kolegijos manymu, toks akivaizdumas ypač neabejotinas esant situacijai, kai eismo įvykio metu susižalojamas arba žūsta žmogus.

Pareiškėjas, pateisindamas savo pasitraukimą iš įvykio vietos šoko būsena, iš esmės neigia savo kaltę dėl tokio savo objektyvia išraiška išvardytų teisės normų taikymo prasme neteisėto poelgio. Todėl esminę reikšmę nagrinėjamai bylai turi fakto nustatymo klausimas, t. y. byloje esančių įrodymų įvertinimas, sprendžiant klausimą, ar pareiškėjo neabejotinai patirtas psichologinis stresas turėjo aptartą poveikį jo valiai.

Iš byloje esančių paties pareiškėjo iš karto po paminėto eismo įvykio duotų 2013 m. rugsėjo 2 d. parodymų ir 2013 m. rugsėjo 3 d. paaiškinimų (pastebėtina, kad aptartų paminėtoje tarnybinio patikrinimo išvadoje) matyti, kad pareiškėjas pasitraukė iš eismo įvykio vietos sąmoningai, siekdamas išvengti galimų problemų tarnyboje (b. l. 55-56, 92-100). Tokius pareiškėjo paaiškinimus, kolegijos manymu, patvirtina ir jo elgesys tiek iki, tiek ir po pasitraukimo iš įvykio vietos. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip matyti iš paties pareiškėjo, taip pat kitų įvykio dalyvių paaiškinimų, įvykus avarijai pareiškėjas aktyviais ir nuosekliais veiksmais dalyvavo išlaisvinant iš automobilio nukentėjusįjį D. P., o po paminėto pasitraukimo apie įvykusį eismo įvykį pranešė savo vadovybei tik 2013 m. rugsėjo 3 d. ryte, atvykęs į tarnybą. Byloje nėra ir pareiškėjas teismui nenurodė kitų pasitraukimo iš eismo įvykio vietos priežasčių, t. y. įrodymų, galinčių patvirtinti aptartą poveikį pareiškėjo apsisprendimui (valiai) palikti įvykio vietą iki policijos pareigūnų atvykimo. Todėl kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo pasitraukimas iš eismo įvykio vietos paminėtomis aplinkybėmis atsakovo teisingai buvo kvalifikuotas kaip pareigūno vardo pažeminimas Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymo prasme.

Taigi pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė byloje nagrinėjamoje situacijoje materialinės teisės normą – Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Todėl teismo priimtas sprendimas kolegijos naikintinas (ABTĮ 142 str.), o pareiškėjo teismui paduotas skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p., 89 str. 2 d.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 89 straipsnio 2 dalimi ir 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo J. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis