A-2253-662/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2253-662/2015

Teisminio proceso Nr. 4-45-3-02028-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo ir Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant (duomenys neskelbtini) piliečiui B. B. (B. B.),

jo atstovui advokatui Linui Songailai,

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovei Natalijai Ivanovskai,

vertėjui Sabai Kerdikoshviliui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal (duomenys neskelbtini) piliečio B. B. (B. B.) apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimo (duomenys neskelbtini) piliečio B. B. (B. B.) administracinėje byloje (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras (toliau – ir Užsieniečių registracijos centras) teikimu kreipėsi į Švenčionių rajono apylinkės teismą ir prašė pratęsti (duomenys neskelbtini) piliečio B. B. (B. B.) (toliau – ir užsienietis) sulaikymo Užsieniečių registracijos centre terminą.

Paaiškino, jog užsienietis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 23 d. sprendimu buvo sulaikytas 3 mėnesiams apgyvendinant jį Užsieniečių registracijos centre. Užsienietis buvo sulaikytas, nes neteisėtai atvyko į Lietuvą, neturėjo teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinančių dokumentų, jo asmens tapatybė nėra nustatyta. 2015 m. sausio 20 d. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė suteikti šiam užsieniečiui prieglobstį Lietuvos Respublikoje ir nusprendė išsiųsti jį iš Lietuvos į jo kilmės šalį. Kadangi sulaikymo aplinkybės neišnyko ir nustačius asmens tapatybę šiuo metu ruošiamasi B. B. išsiųsti į (duomenys neskelbtini), tai dėl šios priežasties ir buvo prašoma pratęsti užsieniečio sulaikymo terminą.

Užsieniečio atstovė prašė netenkinti teikimo, nes Migracijos departamento sprendimas dėl B. B. dar nėra įsiteisėjęs, užsienietis Lietuvos Respublikoje yra teisėtai pagal ankstesnį ankščiau minėtos institucijos sprendimą, tad nėra pagrindo pratęsti sulaikymo terminą.

Švenčionių rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 22 d. sprendimu (b. l. 17-18) Užsieniečių registracijos centro teikimą tenkino ir pratęsė (duomenys neskelbtini) piliečio B. B. sulaikymo Užsieniečių registracijos centre terminą trims mėnesiams – iki 2015 m. balandžio 23 d.

Teismas nustatė, jog iš Užsieniečių registracijos centro teikimo, pareiškėjo atstovo paaiškinimo teismo posėdyje ir pateiktos užsieniečio asmens bylos (duomenys neskelbtini) (toliau – ir užsieniečio asmens byla) medžiagos nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) pilietis B. B., gimęs (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartimi buvo suimtas 1 mėnesiui įtariant jį padarius nusikaltimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 1 dalį, nes jis 2014 m. birželio 26 d. neleistinoje vietoje – ne per pasienio kontrolės punktą, tyčia neteisėtai perėjo iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvos Respubliką.

Vėliau teismo nutartimis jo suėmimas buvo pratęstas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 23 d. sprendimu jis buvo sulaikytas 3 mėnesiams apgyvendinant jį Užsieniečių registracijos centre. Nors Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2014 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. (15/6-10)15PR-163 B. B. prašymas dėl prieglobsčio suteikimo ir buvo priimtas nagrinėjimui iš esmės, tačiau Migracijos departamentas 2015 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. (15/6-10)15PR-2 nusprendė nesuteikti užsieniečiui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jo pateikti argumentai nėra susiję su Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei 1951 m.

Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje nustatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis. Ankščiau paminėtu sprendimu taip pat nuspręsta nesuteikti B. B. papildomos apsaugos bei nustačius tikrąją šio asmens tapatybę priimti sprendimą dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Įstatymo 113 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad prieglobsčio prašytojas 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu gali būti sulaikytas tik siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti jo tapatybę (pilietybę) ir (arba) motyvus, kuriais grindžiamas prašymas suteikti prieglobstį, taip pat kai jo prašymas suteikti prieglobstį grindžiamas su persekiojimo pavojumi kilmės šalyje akivaizdžiai nesusijusiais motyvais ar paremtas apgaule, ar kai prieglobsčio prašytojui nesuteiktas laikinas teritorinis prieglobstis ir yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

Užsieniečiui B. B. taikytinos šios įstatymo nuostatos, nes jis į Europos Sąjungos šalių zoną atvyko nelegaliai, jo asmens tapatybė nenustatyta – galimai prisistatė kita pavarde (iš (duomenys neskelbtini) ambasados gautame 2014 m. liepos 22 d. rašte pažymėta, kad apie pilietį B. B., gimusį (duomenys neskelbtini), duomenų nerasta), pirmoje apklausoje užsienietis nurodė ekonomines, o ne politines išvykimo iš (duomenys neskelbtini) priežastis, todėl visa tai rodo, kad užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį grindžiamas su persekiojimo pavojumi kilmės šalyje akivaizdžiai nesusijusiais motyvais ir yra pagrindas manyti, kad jis, piktnaudžiaudamas prieglobsčio nagrinėjimo procedūromis, gali bandyti išvengti išsiuntimo į savo kilmės valstybę.

Dėl išdėstytų aplinkybių šiam užsieniečiui nėra galimas ir alternatyvios sulaikymui priemonės taikymas. Atsižvelgiant į visa tai konstatuota, kad sulaikymas yra vienintelė pakankama ir adekvati priemonė, skirtina užsieniečiui iki jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, nes yra didelė tikimybė, kad jo nesulaikius jis bandytų neteisėtai išvykti iš Lietuvos į kitas Europos Sąjungos šalis. Tai, kad Migracijos departamento 2015 m. sausio 20 d. sprendimas Nr. (15/6-10)15PR-2 šiuo metu dar nėra įsiteisėjęs, šiuo metu nekeičia užsieniečio padėties Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis ankščiau paminėtomis Įstatymo nuostatomis.

II. (duomenys neskelbtini) pilietis B. B. (B. B.) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 24-28), kuriuo prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Užsieniečių registracijos centro teikimo netenkinti.

Apeliaciniame skunde vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsniu, Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 113 straipsnio 4 dalimi ir teigia, jog tol, kol užsienietis Lietuvos Respublikoje turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą, t. y. kol dėl jo prieglobsčio prašymo nėra priimtas galutinis sprendimas, jo sulaikymas, remiantis UTPĮ 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu, yra galimas tik nustačius kartu ir bent vieną iš UTPĮ 113 straipsnio 4 dalyje išvardintų prieglobsčio prašytojų sulaikymo pagrindų, o sulaikymas, remiantis vien UTPĮ 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu, laikytinas neteisėtu. Taip pat mano, jog atsižvelgiant į tai, kad užsieniečio atžvilgiu sprendimo priėmimo metu (ir šiuo metu) dar nebuvo priimtas galutinis sprendimas dėl prieglobsčio suteikimo, jis galėjo būti sulaikomas tik tuo atveju, jeigu teismas būtų nustatęs UTPĮ 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 4 dalyje įtvirtintus prieglobsčio prašytojų sulaikymo pagrindus. Tokių pagrindų nebuvo, todėl skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas.

Pažymi, jog prieglobsčio prašymas Migracijos departamento sprendimu niekada nebuvo pripažintas kaip akivaizdžiai nepagrįstas Įstatymo 77 straipsnio prasme. Be kita ko, teisė ir pareiga įvertinti, ar užsieniečio pateiktas prieglobsčio prašymas yra laikytinas akivaizdžiai nepagrįstu, yra priskirta Migracijos departamentui ir tai yra vykdoma atliekant išsamų pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. Sprendžiant klausimus dėl prieglobsčio prašytojo sulaikymo, tai nesudaro nagrinėjamos bylos dalyko. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį grindžiamas su pavojumi kilmės valstybėje akivaizdžiai nesusijusiais motyvais, ir pritaikė Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 4 dalį.

Atkreipia dėmesį, jog dar 2014 m. liepos 22 d. buvo gautas (duomenys neskelbtini) ambasados Lietuvos Respublikoje atsakymas Nr. 41/31572, kuriame nurodyta, kad remiantis (duomenys neskelbtini) teisingumo ministerijos duomenų baze ir pateikta užsieniečio nuotrauka, apie užsienietį duomenų nerasta. Taigi Migracijos departamentas per daugiau nei pusę metų nuo nurodyto atsakymo gavimo dienos nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, jog būtų nustatyta tikroji užsieniečio tapatybė, kadangi iki šiol yra teigiama, kad ji nėra nustatyta, o ši faktinė aplinkybė neleistinai naudojama prieš patį užsienietį tiek prieglobsčio prašymo nagrinėjimo, tiek klausimų dėl jo sulaikymo termino pratęsimo sprendimo metu. Užsieniečio nuomone, vien ta aplinkybė, jog iki šios dienos nėra patvirtinta jo asmens tapatybė, negali būti pakankamu pagrindu tolesniam jo judėjimo laisvės apribojimui. Tuo labiau, jog Įstatymo 113 straipsnio 4 dalis nėra imperatyvaus pobūdžio, t. y. įstatyme nustatyta, jog prieglobsčio prašytojas šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu gali būti sulaikytas, tačiau ne privalo būti sulaikomas. Be to, nebuvo nustatyta, jog užsienietis anksčiau Europos Sąjungoje būtų prašęsis prieglobsčio ir/ar jam būtų galiojančių draudimų atvykti į Šengeno valstybių narių teritoriją, todėl pagrįsto pagrindo manyti, jog užsienietis gali išvykti iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos valstybes nesulaukęs galutinio sprendimo priėmimo, taip pat nebuvo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras atsiliepimu į užsieniečio apeliacinį skundą prašo jo netenkinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, jog vien tas faktas, kad prieglobsčio prašytojui yra suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis, nepanaikina jo sulaikymo pagrindų. Mano, jog teismas pagrįstai pažymėjo, kad iš bylos medžiagos seka, jog užsienietis galimai prisistatė netikrais duomenimis. Akivaizdu, kad užsienietis per Lietuvos Respubliką bandė patekti į kitas Europos Sąjungos šalis. Pažymi, kad (duomenys neskelbtini) yra pakankamai saugi kilmės valstybė. Užsienietis piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra ir klaidina pareigūnus dėl išvykimo iš (duomenys neskelbtini) priežasčių, dėl asmens tapatybės duomenų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Pagrindinis įstatymas, reglamentuojantis užsieniečių teisinės padėties bei prieglobsčio suteikimo jiems klausimus Lietuvoje yra Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“.

Susipažinusi su bylos medžiaga, teisėjų kolegija nustatė, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 23 d. sprendimu užsienietis buvo sulaikytas Užsieniečių registracijos centre ne ilgiau kaip iki 2015 m. sausio 23 d. Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu (dėl to, kad neteisėtai atvyko į Lietuvą ir neteisėtai joje yra), taip pat remiantis Įstatymo 113 straipsnio 4 dalimi, o skundžiamu Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimu jo sulaikymas Užsieniečių registracijos centre, vadovaujantis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 113 straipsnio 4 dalimi, buvo pratęstas iki 2014 m. balandžio 23 d. Šioje byloje svarbu išsiaiškinti, ar užsieniečiui pagrįstai pratęstas sulaikymas Užsieniečių registracijos centre vadovaujantis minėtais pagrindais.

Užsieniečio sulaikymo pagrindus nustato Įstatymo 113 straipsnis. Remiantis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu, užsienietis yra sulaikomas, jei jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra. Vadovaujantis Įstatymo 113 straipsnio 4 dalimi, užsienietis šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu gali būti sulaikytas tik siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti jo tapatybę (pilietybę) ir (arba) išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį, taip pat kai jo prašymas suteikti prieglobstį grindžiamas su persekiojimo pavojumi kilmės šalyje akivaizdžiai nesusijusiais motyvais ar paremtas apgaule arba kai prieglobsčio prašytojui nesuteiktas laikinas teritorinis prieglobstis ir yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog 2013 m. gegužės 30 d. sprendime, byloje Nr. C-534/11 Mehmet Arslan prieš Policie ČR, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas padarė išvadą, jog 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyva 2003/9/EB, nustatančia minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo, ir 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyva 2005/85/EB, nustatančia būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2005/85/EB), nedraudžiama, kad trečiosios šalies pilietis, padavęs tarptautinės apsaugos prašymą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/85/EB, po to, kai jis buvo sulaikytas remiantis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB „Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse“ 15 straipsniu (kurį atitinka Įstatymo 113 str. 2 d.), būtų toliau sulaikytas pagal nacionalinės teisės nuostatą, kai kiekvienu atveju įvertinus visas reikšmingas aplinkybes paaiškėja, kad šis prašymas pateiktas vien siekiant pavėlinti ar sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti ir kad objektyviai būtina sulaikymo priemonę palikti galioti, siekiant neleisti, kad atitinkamas asmuo visiškai išvengtų grąžinimo priemonės taikymo.

Iš užsieniečio asmens bylos nustatyta, jog Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartimi užsienietis buvo suimtas 1 mėnesiui įtariant jį padarius nusikaltimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 1 dalį, nes jis 2014 m. birželio 26 d. neleistinoje vietoje – ne per pasienio kontrolės punktą – tyčia neteisėtai perėjo iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvos Respubliką. Vėliau teismo nutartimis jo suėmimas buvo pratęstas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 23 d. sprendimu jis buvo sulaikytas 3 mėnesiams apgyvendinant jį Užsieniečių registracijos centre.

Užsienietis pateikė prašymą suteikti prieglobstį, tačiau Migracijos departamento 2015 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. (15/6-10)12PR-2 (duomenys neskelbtini) piliečio B. B. prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje buvo netenkintas, nes jo pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje nustatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis. Taigi pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga užsieniečiui nesuteikta ir minėtu sprendimu nuspręsta nustačius tikrąją (duomenys neskelbtini) piliečio B. B. asmens tapatybę priimti sprendimą dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog Švenčionių rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 22 d. sprendimu, tenkindamas Užsieniečių registracijos centro teikimą, pažymėjo, kad užsieniečiui B. B. taikytinos Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies nuostatos, nes jis į Europos Sąjungos šalių zoną atvyko nelegaliai, jo asmens tapatybė nenustatyta – galimai prisistatė kita pavarde (iš (duomenys neskelbtini) ambasados gautame 2014 m. liepos 22 d. rašte pažymėta, kad apie pilietį B. B., gimusį (duomenys neskelbtini) duomenų nerasta), pirmoje apklausoje užsienietis nurodė ekonomines, o ne politines išvykimo iš (duomenys neskelbtini) priežastis, todėl visa tai rodo, kad užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį grindžiamas su persekiojimo pavojumi kilmės šalyje akivaizdžiai nesusijusiais motyvais ir yra pagrindas manyti, kad jis, piktnaudžiaudamas prieglobsčio nagrinėjimo procedūromis, gali bandyti išvengti išsiuntimo į savo kilmės valstybę.

Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, jog bylos aplinkybės rodo, kad yra išlikę užsieniečio sulaikymo pagrindai, numatyti Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 4 dalyje, t. y. užsieniečio asmens tapatybės duomenys nėra patvirtinti, užsienietis galimai slepia savo asmens duomenis ir yra pagrindas manyti, kad jis, piktnaudžiaudamas prieglobsčio nagrinėjimo procedūromis, gali bandyti išvengti išsiuntimo į savo kilmės valstybę. Akivaizdu, jog šiuo konkrečiu atveju yra didelė tikimybė, kad netaikant sulaikymo, pasinaudojęs laisvu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje, užsienietis išvyks iš Lietuvos Respublikos, taip dar kartą pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir kitų valstybių migracijos ir kitus įstatymus. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nėra išnykę užsieniečio sulaikymo pagrindai, o pagrindo naikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimą nėra.

Papildomai pažymėtina, jog užsieniečio, kuris trukdo priimti ar vykdyti sprendimą dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, sulaikymas yra reikalingas siekiant įgyvendinti draudimą piktnaudžiauti prieglobsčio sistema valstybėse narėse bei tam, jog būtų galima įgyvendinti Dublino sistemą, kurios pagrindinis tikslas – užkirsti kelią situacijai, kai asmuo paduoda prašymus suteikti prieglobstį daugiau nei vienoje valstybėje narėje, taip pat – sumažinti iš vienos valstybės narės į kitą siuntinėjamų prieglobsčio prašytojų skaičių. Reikalingumą taikyti užsieniečio sulaikymą siekiant minėtų tikslų teismai privalo nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgdami į susiklosčiusias faktines aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N575-1297/2012 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju sulaikymas pareiškėjui skirtas ne dėl buvimo prieglobsčio prašytoju, tačiau, kaip jau minėta, dėl didelės bandymo neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos tikimybės ir siekiant įgyvendinti draudimą piktnaudžiauti prieglobsčio sistema valstybėse narėse bei tam, jog būtų galima įgyvendinti Dublino sistemą.

Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir teisės aktų nuostatas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl skundžiamas Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o (duomenys neskelbtini) piliečio B. B. (B. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Arūnas Dirvonas