A-858-459-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-459/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00354-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-3), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K) 4 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas paaiškino, jog karantino kameroje Nr. 116, kameroje Nr. 323, o 2012 m. gegužės 24 d. – kameroje Nr. 310 buvo laikomas dar su 3 nuteistaisiais iki 2012 m. gegužės 31 d. žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, kamerų plotas buvo 8 kv. m., dėl ko buvo pažeistas Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124, kuriuo buvo nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.

Pažymėjo, kad karantino kameroje nebuvo išduota priklausanti patalynė, o kameroje Nr. 310 pareiškėjui išdavė tik jos dalį. Tokiu būdu buvo pažeisti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 66 punkte įtvirtinti reikalavimai. Atkreipė dėmesį, kad kamerose buvo dvi lovos, sanitarinis mazgas, tualetas su 1,5 m. aukščio sienele, mažas staliukas su dviem atlenkiamomis kėdėmis. Kamerose bloga ventiliacija, pastovi drėgmė, buvo tarakonų, todėl pareiškėjui trūko erdvės, oro, buvo neįmanoma pailsėti, pablogėjo jo sveikata, patyrė neigiamus išgyvenimus, fizinį nepatogumą, psichologinį sukrėtimą, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas.

Pabrėžė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką asmuo, kuris laikomas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo R. K. skundą (b. l. 18-21) su skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas dėl šiame skunde minimų aplinkybių jau kreipėsi į teismą su skundu administracinėje byloje Nr. 1-3910-643/2012, 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimu Vilniaus apygardos administracinis teismas R. K. priteisė 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Lukiškių TI-K dėl priimto minėto sprendimo yra pateikusi 2012 m. gruodžio 14 d. apeliacinį skundą.

Nurodė, kad R. K. į Lukiškių TI-K atvyko 2012 m. gegužės 22 d., o 2012 m. gegužės 31 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių. Kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, laikotarpiais 2012 m. gegužės 23 d. ryte, 2012 m. gegužės 24 d. ryte, 2012 m. gegužės 30 d. ryte – vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytą reikalavimą, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.

Atkreipė dėmesį, jog nuo 2010 balandžio mėn. 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai"), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.

Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Jo administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys jose esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami, taip pat kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Pastebėjo, jog karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji yra pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, ir pan. Kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Apšvietimo užtikrinimas Lukiškių TI-K yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, Normos p. 2), todėl šis reikalavimas Lukiškių TI-K nėra taikomas.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 patvirtintas „Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas“ įstaigoje yra išduodamas pilnas patalynės komplektas. Pabrėžė, kad užvalkalas antklodei nėra išduodamas, nes pagal minėtą įsakymą jis neprivalo būti išduodamas ir net nėra įtrauktas į sąrašą. Vietoj jo yra išduodamos papildomos paklodės. Švari patalynė suimtiesiems išduodama ne rečiau kaip kartą į savaitę. Tai numato Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. IR-172 (107 str.). Pažymėjo, kad R. K. atvykus 2012 m. gegužės 22 d. į Lukiškių TI-K, tą pačią dieną buvo išduodami daiktai asmeniniam naudojimui.

Akcentavo, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 23 d. sprendimu (b. l. 74-79) pareiškėjo R. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovo argumento, kad pareiškėjas dėl šiame skunde minimų aplinkybių jau kreipėsi į teismą su skundu administracinėje byloje Nr. 1-3910-643/2012, nustatė, jog R. K. 2012 m. liepos 20 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė priteisti neturtinę žalą, kurią patyrė laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 23 d. iki 2012 m. kovo 29 d. dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimu R. K. skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Minėtas sprendimas apskųstas apeliacine tvarka, todėl yra neįsiteisėjęs.

Teismas nurodė, kad laikotarpis, už kurį pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą šioje administracinėje byloje, yra 2012 m. gegužės 22 d. – 2012 m. gegužės 31 d., todėl bylos dalykas nėra tapatus.

Pažymėjo, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu galiojo (ir tebegalioja) Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 1 punkte nustatyta, kad ši higienos norma nustato laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą. HN 76:2010 2 punkte nustatyta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. HN 76:2010 24 punkte teigiama, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. HN 76:2010 26 punkte įtvirtinti gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro santykinė drėgmė: šiltuoju metų periodu 35-65 proc., šaltuoju 35-60.

Pagal HN 76:2010 66 punktą lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje.

1996 m. sausio 18 d. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo Nr. I-1175 (nauja redakcija nuo 2009 m. balandžio 1 d.) 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kiekvienam suimtajam nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė. Suimtieji gali naudotis savo patalyne, jeigu jie to pageidauja. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas nuteistiesiems turi būti išduodama patalynė: antklodė, čiužinys, pagalvė, užvalkalas patalynei, paklodė.

Pažymėjo, kad teismui šioje administracinėje byloje reikia nustatyti, ar galima konstatuoti buvus pareiškėjo neturtinę žalą, ar ji padaryta neteisėtais atsakovės atstovo – Lukiškių TI-K – darbuotojų veiksmais (neveikimu), ar tarp atsakovo atstovo – Lukiškių TI-K – darbuotojų veiksmų (neveikimo) ir pareiškėjui padarytos neturtinės žalos yra priežastinis ryšys.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas išties dalį laiko (iš 9 dienų) praleido kamerose, kurių plotas vienam asmeniui neatitiko reikalavimų; kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, turi orlaides, todėl turėjo būti pačių gyventojų vėdinamos natūraliu būdu; pareiškėjas neneigia, kad buvimo laikotarpiu jam buvo suteikta miegamoji vieta, čiužinys, pagalvė, antklodė; byloje nėra įrodymų, kad jam buvo skirtos dvi paklodės bei pagalvės užvalkalas – pareiškėjas nėra kortelėje pasirašęs, kad juos gavo ar atsisako nuo jų; į bylą pateikti įrodymai, kad įstaigos gyvenamosiose patalpose nuolat naikinami kenkėjai.

Pagal CK 6.250 str. 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teismas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija). Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių, tokių kaip įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmė, galimybė mankštintis lauke, fizinių ir psichinių įkalintojo savybių ir pan. Sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kai yra duomenų apie kameros perpildymą, Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje paprastai atsižvelgia į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną, kalinčio asmens amžių, lytį ir sveikatą, kalinio galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kalinčio asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir ventiliaciją, ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara ir kt. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių.

Teismas, nustatydamas, ar galima pareiškėjo laikymą netinkamomis sąlygomis pripažinti tokiu, kuris leistų spręsti apie neturtinės žalos jam padarymą ir sukeltų valstybės prievolę ją atlyginti, atsižvelgė į trumpą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, kurio dalį kameros plotas, suteikiamas vienam jos gyventojui, atitiko reikalavimus. Nors pareiškėjas skunde teigė, kad dėl prastų laikymo sąlygų pablogėjo jo sveikata, tačiau jokių įrodymų nepateikė. Pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog prastos laikymo sąlygos kaip nors būtų paveikę jo emocinę ir fizinę būseną. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas teigė, jog dėl netinkamų gyvenimo sąlygų skundėsi įstaigos administracijai, bet tokie teiginiai neatitinka tikrovės, nes pareiškėjas, atsakovo turimais duomenimis, būtent ginčo laikotarpiu ar netrukus po jo nesikreipė dėl kalinimo sąlygų. Pareiškėjas savo skundo negrindė kamerų apšvietimo trūkumais. Pareiškėjui pagal visuotinai žinomą įkalinimo įstaigos vidaus tvarką suteikiama 1 valanda per parą pasivaikščioti lauke, kamerose yra tualetai, atskirti pertvaromis. Nenustatė, jog įstaigos administracija tokiu būdu siekė pažeminti ir sumenkinti pareiškėją, be to, tam tikras R. K. privatumo, jo judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas sprendė, kad pareiškėjo skunde nurodomi neturtinės žalos pagrindimo motyvai yra deklaratyvūs, perrašyti iš įstatymo, norint atitikti jo reikalavimus, nes priešingu atveju, jei pareiškėjui jo laikymo sąlygos būtų buvę tokios nepakeliamos, jis problemas būtų bandęs išspręsti ikiteismine tvarka.

III. Pareiškėjas R. K. apeliaciniu skundu (b. l. 87-99) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nes nurodytų bylų ir šios administracinės bylos aplinkybės iš esmės skiriasi.

Pažymi, kad skundžiamas sprendimas yra šališkas ir prieštaraujantis teismų praktikai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad buvo pažeistas ne tik Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124, reglamentuojantis būtiną minimalų 3,6 kv. m. kameros plotą, bet ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 66 punktas, nustatantis pareigą išduoti patalynę, tačiau teismas į šiuos pažeidimus neatsižvelgė. Akcentuoja, jog teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė ir į teismo posėdžio metu pareiškėjo nurodytą administracinę bylą A858-502/2013.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 4 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas R. K. kildino iš to, kad jam Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės nurodęs, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 22 d. iki 2012 m. gegužės 31 d. būnant Lukiškių TI-K nebuvo padaryta neturtinė žala.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su priimtu teismo sprendimu nesutinka ir pabrėžia, jog teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, taikė ir aiškino ginčo teisinius santykius reglamentuojančius aktus ir nepagrįstai netenkino jo pateikto skundo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, aktualų teisinį reguliavimą, tokiems pareiškėjo argumentams iš dalies pritaria ir vertina priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą atsižvelgusi į pareiškėjo apeliaciniame skundą nurodytus argumentus.

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), Nr. 74025/01, 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pabrėžia, kad asmens kaip įkalintojo statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką vertinant apribojimo proporcingumą ir galimai jo nurodytus neteisėtus veiksmus.

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu patalpų plotu laikotarpiu 2012 m. gegužės 22 d. – 2012 m. gegužės 31 d., teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Taigi, vadovaujantis minėtais teisės aktais, Lukiškių TI-K administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.

Pažymėtina, jog vertinamu pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas), kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Šiuo atveju iš administracinėje byloje pateiktų įrodymų matyti, kad 2012 m. gegužės 23 d. rytą, 2012 m. gegužės 24 d. rytą vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytą nurodytą teisinį reguliavimą. Kita vertus, 2012 m. gegužės 22 d., 2012 m. gegužės 23 d. vakare, laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 25 d.–2012 m. gegužės 30 d. pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui (b. l. 18-21). Taigi pareiškėjas išties dalį laiko (7,5 paros) praleido kamerose, kurių plotas vienam asmeniui neatitiko reikalavimų, kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis (b. l. 1-3), todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo mažas, kurioje jis galėtų judėti, ir nurodytą laikotarpį pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.

Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su tuo, kad jam 2012 m. gegužės 22 d. būnant karantino kameroje nebuvo išduota priklausanti patalynė, o kameroje Nr. 310 buvo išduota tik dalis patalynės, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog BVK 173 straipsnio 1 dalis numato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Pagal to paties straipsnio 2 dalį arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 63 punktas numato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas. Nurodyto akto 66 punktas nustato, jog lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas (2010 m. kovo 3 d. redakcija) nuteistiesiems turi būti išduodama patalynė: antklodė, čiužinys, pagalvė, užvalkalas pagalvei, paklodė. Nurodyto akto pastabose nurodoma, jog vietoj dviejų paklodžių gali būti išduodamas užvalkalas antklodei (6 p.).

Be to, pastebėtina, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 66 punktas savaime materialinio buitinio aprūpinimo nereguliuoja. Pažymėtina, jog pareiškėjas neneigia, kad buvimo laikotarpiu jam buvo suteikta miegamoji vieta. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjui buvo skirtos dvi paklodės ir dar vienas pagalvės užvalkalas – pareiškėjas nėra pasirašęs kortelėje, kad jas gavo ar nuo jų atsisako (b. l. 26). Kita vertus, pareiškėjas neteigė prašęs išduoti ir užvalkalą antklodei (b. l. 1-3).

Atitinkamai, šiuo atveju egzistuoja pagrindas konstatuoti iš dalies pareiškėjo teisių pažeidimą, nesant pateiktų įrodymų ar aplinkybių, leidžiančių priešingai vertinti nurodytą situaciją.

Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su tuo, kad kamerose buvo bloga ventiliacija, pastovi drėgmė, buvo tarakonų, todėl pareiškėjui trūko erdvės, oro, buvo neįmanoma pailsėti, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 60 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka. Šiuo atveju administracinėje byloje yra pateikta 2012 m. sausio 3 d. Paslaugų teikimo sutartis Nr. 102, sudaryta su UAB Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotimi, kuria ji įsipareigojo atlikti, be kita ko, miegamų patalpų, priežiūrą siekiant išsiaiškinti buitinių kenkėjų buvimą ir atliktų jų naikinimo darbus (sutarties 1.1 p.). Nurodyta sutartis galiojo iki 2012 m. gruodžio 31 d., t. y. iš esmės visu pareiškėjo įvardintu laikotarpiu ir nėra pateikta duomenų, kad ji būtų nutraukta (b. l. 52-57). Atitinkamai, įvardintus pareiškėjo argumentus paneigia byloje pateikta informacija.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktas numato, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kaip nurodė Lukiškių TI-K, jų kamerų langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir iš esmės tai atitinka nurodytos higienos normos reikalavimus (b. l. 18-21). Pareiškėjas nenurodė, kad tokiu būdu jam buvo sudarytos kliūtys vėdinti kamerą ar tai nebuvo galima atlikti dėl kitų priežasčių (b. l. 1-3). Taigi šiuo aspektu taip pat nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą.

Dėl neturtinės žalos nustatymo ir to, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nenustatė pareiškėjo įvardintos neturtinės žalos fakto, teisėjų kolegija pabrėžia, kad atsižvelgus į šioje teismo nutartyje konstatuotus neteisėtus veiksmus galima teigti, kad pareiškėjas kalėdamas nurodytomis sąlygomis patyrė nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamos suvaržymus. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A438-121/2009), tiek EŽTT praktikoje (šio teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Be to, neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tada, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra intensyvūs, nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007). Taigi šiuo atveju atsižvelgus į bylos aplinkybes yra pagrindas teigti, kad dėl tokio kalinimo pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, nesilaikant šioje teismo nutartyje įvardintų ir konstatuotų reikalavimų, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

Kita vertus, administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Nurodytas pažeidimas nebuvo tęstinis, iš esmės vyko trumpais laikotarpiais, trumpą laiko tarpą, Lukiškių TI-K administracija ėmėsi aktyvių veiksmų perkelti pareiškėją į kitas laisvesnes kameras, iš esmės nebuvo nustatyta kitų pažeidimų (b. l. 18-21), byloje nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, be to, nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų.

Kiek tai susiję su patirtos neturtinės žalos atlyginimo būdu ar jos dydžiu, pažymėtina, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis ir kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos būdą, dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Be to, neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, taip pat atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus, įskaitant į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydis kiekvienu atveju yra individualus ir būtina vertinti visas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjui 7,5 paros teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, į šioje teismo nutartyje konstatuotus neteisėtus veiksmus, pareiškėjo nurodytus argumentus dėl jo patirtos neturtinės žalos, sprendžia, kad šiuo atveju priteistina pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir spręstina dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos dydžio.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo ir pan. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Teisėjų kolegija, nagrinėjamu atveju įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, aplinkybę, kad pareiškėjui 7,5 paros teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, atsižvelgusi į kitus šioje teismo nutartyje nurodytus neteisėtus atsakovo veiksmus, į tai, kad pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, bei atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus nepatogumus, tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsakovas ėmėsi tam tikrų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgus į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, teisėjų kolegija laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 200 Lt. Priteisiant nurodytą žalos dydį atsižvelgtina ir į tai, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kad vertinamu laikotarpiu pareiškėjui esant Lukiškių TI-K būtų pablogėjusi fizinė sveikata ir pareiškėjui būtų kilę kiti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog priešingai vertinti analizuojamos situacijos nesudaro pagrindo ir atsakovo argumentas, jog Lukiškių TI-K negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui. Šiuo atveju ši aplinkybė nėra reikšminga aplinkybė, sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir savaime neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai citavo EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurių bylų aplinkybės nėra tapačios pareiškėjo skunde nurodytoms aplinkybėms ir negali būti jomis remiamasi, vertintini kritiškai. Šiuo aspektu pažymėtina, jog nurodytų teismų išaiškinimai buvo naudojami kaip teisinio reguliavimo aiškinimo šaltiniai, atsižvelgiama į nurodytų teismų suformuotus kriterijus ir pateiktą vertinimą nagrinėjamai bylai reikšmingais aspektais.

Kritiškai vertintini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo ir neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A858-502/2013 dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo. Kaip jau buvo minėta, Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas yra konstatuojamas atsižvelgus į konkrečios bylos faktines aplinkybes, individualią atitinkamo subjekto situaciją. Nurodytoje administracinėje byloje Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas buvo konstatuotas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo kalinimas perpildytose kamerose nebuvo vienkartinis ar trumpalaikis, o buvo tęstinis, jo trukmė pakankamai ilga (203 paros). Pakankamai ilgą laiką pareiškėjui tekdavo mažiau nei 2 kv. m. kameros ploto. Taigi iš esmės vienareikšmiškai remtis nurodyta byla nebuvo pagrindo, nes bylų faktinės situacijos yra iš esmės skirtingos.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas administracinę bylą išnagrinėjo šališkai ir priėmė šališką teismo sprendimą (b. l. 86). Šiuo aspektu pažymėtina, jog Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 6 straipsnyje garantuojama asmens teisė į tinkamą procesą užtikrinama inter alia tuo, kad šalių ginčą nagrinėja nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą ABTĮ 47–471straipsnių normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, remdamasis ABTĮ, gali teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas nereiškė nušalinimų teismui (b. l. 72), taigi ABTĮ numatyta teise nepasinaudojo. Be to, apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl teismo nešališkumo pareiškėjas iš esmės nedetalizavo, jų nepaaiškino, kad būtų galima plačiau juos įvertinti ir nustatyti, ar buvo galimai pažeistos pareiškėjo teisės. Be to, teisėjų kolegija pastebi, jog, kaip matyti iš pateikto apeliacinio skundo, pareiškėjas teismo nešališkumą siejo su jį netenkinančiu priimtu teismo sprendimu (b. l. 87-99). Tačiau pažymėtina, jog vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą ir nešališką teismą ir byla buvo išnagrinėta šališkai.

Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo R. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičiant ir priteisiant pareiškėjui 200 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 23 d. sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

„pareiškėjo R. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. K. 200 Lt (du šimtus litų) neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo”.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys