A-146-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-146-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01152-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 4.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai, Kauno miesto savivaldybei dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės, neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. J. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą Kauno miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija) jo 2013 m. liepos 30 d. skundą (registracijos Nr. R26-J72) išnagrinėti iš esmės ir teisės aktų nustatyta tvarka pateikti reikalaujamus duomenis bei atlikti veiksmus: pareiškėjui V. J. pateikti visus su kelio ženklu Nr. 332 „Sustoti draudžiama“, įrengtu I. K. / D. P. gatvių sankryžoje, susijusius dokumentacijos nuorašus; dėl teisės aktų pažeidimų kaltus Administracijos įdarbintus asmenis patraukti tarnybinėn atsakomybėn, jiems paskirti tarnybines nuobaudas; apie įstatymų pažeidimus, susijusius su kelio ženklo Nr. 332 „Sustoti draudžiama“, įrengto I. K. / D. P. gatvių sankryžoje, įrengimu ir nepriežiūra pranešti Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (toliau – ir Komisariatas) ir Kauno rajono policijos komisariatui, taip pat iš jų pareikalauti panaikinti nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 65N-2791387-13, priimtą 2013 m. liepos 24 d.;2) iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareiškėjui priteisti 250 Lt turtinės žalos ir 400 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

Pareiškėjas paaiškino, kad dėl netinkamo kelio ženklo Nr. 332 „Sustoti draudžiama“ įrengimo D. P. gatvėje, Kaune, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. liepos 24 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 65N-2794387-13 buvo nepagrįstai nubaustas 250 Lt bauda. Pareiškėjas nurodė, kad Administracijos atsisakymas administraciniu aktu Nr. 39-2-446 iš esmės išnagrinėti jo 2013 m. liepos 30 d. skundą (registracijos Nr. R26-J72) jam sukelia teisines pasekmes administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-273-358/2013 Kauno apylinkės teisme.

Pareiškėjas į administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. II-273-358/2013 negali pateikti nepagrįsto ir neteisėto Kauno miesto savivaldybės veikimo – netinkamo teisės aktus pažeidžiančio Kelių eismo taisykles kelio ženklo Nr. 332 „Sustoti draudžiama“ D. P. gatvėje, Kaune, prie I. K. gatvės įrengimo (nepriežiūros (ženklas praktiškai nematomas dėl apaugimo medžių šakomis), netinkamos pastatymo vietos, ženklo skydo nusukimo į priešingą vienos krypties važiuojamai daliai pusę) įrodymų. Pareiškėjas nurodė, kad dėl to gali patirti turtinę 250 Lt žalą, nes jam buvo paskirta analogiško dydžio bauda administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-273-358/2013.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad patyrė ir neturtinę žalą – ilgalaikę įtampą, dėl kurios jam pakilo kraujo spaudimas, taip pat nepatogumus, prarasto laiko nuostolius bei fizinį sužalotos kairės kojos kelio skausmą važinėjant po institucijas, kurią vertina 400 Lt. Pareiškėjo teigimu, atsakovas savo veiksmais pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6, 10, 14 straipsnius, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5-7, 18, 21, 25, 29, 32 straipsnius, Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 3, 4 straipsnius, 6 straipsnio 3 dalį, 13, 16 straipsnius, Viešojo administravimo įstatymo 1, 3 straipsnius, 8 straipsnio 1-3 dalis, 12, 13 straipsnius, 16 straipsnio 1 dalį, 19, 20, 22, 23, 28, 30, 33, 37 straipsnius, Vietos savivaldos įstatymo 4, 6, 30 straipsnius, Europos Tarybos direktyvos 2000/78/EB 1, 2, 7, 9 straipsnius, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4, 5 dalis, 4, 5, 13 straipsnius, Kelių įstatymo 17, 18, 22 straipsnius;

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 8.2.2, 8.3, 30, 42 straipsnius.

Atsakovai Kauno miesto savivaldybės administracija, Kauno miesto savivaldybė atsiliepimais į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, kad pareiškėjas 2013 m. liepos 30 d. raštu kreipėsi į Administraciją. Atsakingi institucijos asmenys, apžiūrėję kelio ženklo Nr. 332 „Sustoti draudžiama“ D. P. gatvėje vietą, informavo pareiškėją, kad ženklo pastatymas ir priežiūra neprieštarauja susisiekimo ministro 2012 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 3-83 patvirtintų Kelio ženklų įrengimo ir vertikaliojo ženklinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatoms. Atsakovai rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad Administracija, informavusi pareiškėją apie tai, jog ženklo pastatymas ir įrengimas neprieštarauja galiojančioms teisės aktų nuostatoms, jokių teisės aktų nepažeidė, konstatavo faktinę situaciją ir priėmė sprendimą, apie kurį informavo pareiškėją.

Atsakovai darė išvadą, kad nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo. Įrengiant ir prižiūrint ženklą nebuvo pažeistos teisės aktų nuostatos, ženklas yra matomas, pastatytas vadovaujantis Taisyklių ir Kelių eismo taisyklių nuostatomis. Atsakovų teigimu, Viešojo administravimo įstatymo 28 straipsnis nebuvo pažeistas, nes šiuo atveju minėto įstatymo 28 straipsnio 2 dalis (kai apklausa yra privaloma) netaikytina, kadangi pareiškėjo pateiktas skundas buvo dėl konkretaus ženklo įrengimo. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad minėto įstatymo to paties straipsnio 1 dalis numato galimybę, bet ne pareigą apklausti asmenį, dėl kurio yra pradėta administracinė procedūra.

Atsakovai pažymėjo, kad pareiškėjo pateikto skundo apimtis buvo aiški, todėl nebuvo jokio poreikio apklausti suinteresuotus asmenis, taip pat nebuvo pažeistas ir Viešojo administravimo įstatymo 30 straipsnis, nes ženklas stovi viešoje vietoje, pareiškėjas turi galimybę bet kada apžiūrėti ginčo vietą. Atsakovų manymu, nepagrįstai nurodomas ir minėto įstatymo 33 straipsnio pažeidimas, nes parengto sprendimo projekto pateikimas Administracijos direktoriui ir yra laikomas teikimo surašymu. Atsakovų teigimu, nebuvo pažeistas Viešojo administravimo įstatymo 37 straipsnis, nes jame numatyta viešojo administravimo subjekto teisė, bet ne pareiga prašyti kitų viešojo administravimo subjektų pagalbos administracinės procedūros sprendimui priimti.

Be to, Administracija ženklą įrengė ir jį prižiūri, todėl neaišku, kokios dar institucijos galėtų suteikti informaciją apie ženklo įrengimą ir jo priežiūrą. Atsakovai pažymėjo, kad pareiškėjas, nurodydamas, jog Kauno miesto savivaldybė netinkamai įrengė ginčo ženklą, nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Atsakovai darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė Kauno miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartimi buvo konstatuota, jog administracinė nuobauda yra paskirta teisėtai, teismui nekilo jokių abejonių dėl ženklo įrengimo netinkamumo.

Atsakovai pažymėjo, kad teisėtai paskirta administracinė nuobauda negali būti turtinės žalos atlyginimo pagrindu. Pareiškėjui neįrodžius visų privalomųjų viešosios civilines atsakomybės sąlygų, skundas negali būti tenkinamas. Pareiškėjo reikalavimą priteisti 400 Lt neturtinę žalą atsakovai laikė nepagrįstu ir neparemtu jokiais tinkamais įrodymais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad 2013 m. liepos 24 d. Komisariato Kauno rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio pareigūno nutarimu pareiškėjui buvo paskirta administracinė nuobauda – 250 Lt bauda. Administracinė nuobauda (bauda) pareiškėjui buvo paskirta už tai, kad pareiškėjas 2013 m. balandžio 15 d., apie 16 val. 30 min., Kaune, D. P. gatvėje, vairuodamas automobilį sustojo ir paliko jį stovėti ant šaligatvio kelio ženklo Nr. 332 „Sustoti draudžiama“ galiojimo zonoje. 2013 m. lapkričio 18 d. Kauno apylinkės teismas netenkino pareiškėjo skundo dėl minėto nutarimo skirti administracinę nuobaudą panaikinimo. Komisariato teigimu, pareiškėjas nepagrįstai prašo priteisti turtinę žalą, kadangi administracinėje byloje nėra įrodymų apie tai, jog pareigūnų veiksmai buvo neteisėti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsniu, 2 straipsnio 14-16 dalimis, 14 straipsnio 1, 3 dalimis, pažymėjo, kad pareiškėjo skundas, įvertinus jo turinį, laikytinas skundu, susijusiu su jo teisių pažeidimu. Teismas nurodė, jog pareiškėjui paskirtos administracinės nuobaudos administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 65N-2794387-13 teisėtumas, tuo pačiu ir ginčo kelio ženklo pastatymo bei priežiūros tinkamumas yra konstatuotas Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-273-358/2013 bei Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 10 d. nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-31-327/2014. Įvertinęs Administracijos Transporto ir eismo organizavimo skyriaus 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. 39-2-446 turinį, teismas konstatavo, kad sprendimas yra teisėtas, išsamus ir pagrįstas objektyviais duomenimis, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir įpareigoti Administraciją pareiškėjo 2013 m. liepos 30 d. skundą (registracijos Nr. R26-J72) išnagrinėti iš esmės bei teisės aktų nustatyta tvarka pateikti reikalaujamus duomenis ir atlikti prašomus veiksmus.

Vertindamas pareiškėjo prašymą priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 250 Lt turtinės žalos ir 400 Lt neturtinės žalos atlyginimą, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246-6.249, 6.271 straipsniais, Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, pažymėjo, kad pareiškėjas prašomą priteisti 250 Lt turtinę žalą kildina iš jam paskirtos administracinės nuobaudos (baudos) administracinio teisės pažeidimo byloje.

Be to, patirtą turtinę žalą pareiškėjas kildina iš Administracijos veiksmų, apsunkinant gynybą administracinio teisės pažeidimo byloje, kuri buvo nagrinėjama Kauno apylinkės teisme. Teismo vertinimu, nėra įrodytas priežastinis ryšys, kad pareiškėjo nurodyti praradimai kilo dėl paminėtų Kauno miesto savivaldybės administracijos (pareigūnų) veiksmų. Teismas pažymėjo, kad paskirtos nuobaudos teisėtumas ir pagrįstumas buvo įvertintas ir ištirtas Kauno apylinkės teismo bei apeliacinėje instancijoje – Kauno apygardos teisme.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformavo teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu, ir darė išvadą, kad vien teiginys, jog neturtinė žala kildinama dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, kuriais pareiškėjui buvo sukeltos dvasinės kančios, persekiojimas, pareiškėjo orumo žeminimas, diskriminavimas ir pan., nelaikytinas pakankamu pagrindu neturtinei žalai atlyginti (ABTĮ 57 str.).

Teismas pabrėžė, kad ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, jog tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006, akcentavo, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat atsakovo veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir darė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl žalos atsiradimo ir jos priteisimo yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo nuomone.

III. Pareiškėjas V. J. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas neišnagrinėjo visų jo reikalavimų, jo argumentus vertino nepagrįstai, neteisėtai ir šabloniškai, tuo pažeisdamas ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį, 3 dalies 1 punktą, 6, 7, 81, 86 straipsnius. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai nenustatė ir nevertino, jog administracinės bylos Nr. Ik-536-554/2014 medžiaga, pareiškėjo pateikti įrodymai patvirtina, kad nėra objektyvių duomenų ir atsakovai bei teismas neturėjo pagrindo teigti, jog kelio ženklo Nr. 332 „Sustoti draudžiama“ įrengimas atitiko Vyriausybės nutarimo Dėl kelių priežiūros tvarkos aprašo patvirtinimo 30, 42 straipsnių nuostatas, pvz., ženklo pasukimą į priešingą eismui ir važiavimo krypčiai D. P. gatve įrodo pareiškėjo pateiktos nuotraukos, todėl teismas pažeidė ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį, 3 dalies 1 punktą, 6, 7, 53, 57, 81, 86 straipsnius, kitų pareiškėjo skunde nurodytų teisės aktų nuostatas. Pareiškėjas pažymi, kad teismas ir atsakovo atstovė teismo posėdžio metu pareiškėjo pateiktose nuotraukose kelio ženklo Nr. 332 „Sustoti draudžiama“, įrengto I. K. ir D. P. gatvių sankryžoje, nematė ir klausė pareiškėjo, kur ženklas matosi, todėl teismas pažeidė ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį, 3 dalies 1 punktą, 6, 7, 53, 57, 81, 86 straipsnius. Pareiškėjas nurodo, kad įrodymai ir faktai patvirtina, jog yra įrodytas priežastinis ryšys, kad pareiškėjo praradimai – 250 Lt turtinė žala pagal Kauno apygardos teismo nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-273-358/2013 ir 400 Lt neturtinė žala, praradimai kilo dėl pareiškėjo skunde išdėstytų Administracijos pareigūnų veiksmų – pareiškėjui trukdant įrodyti, jog jam 250 Lt paskirta bauda yra neteisėtų atsakovų veiksmų pasekmė.

Atsakovai Kauno miesto savivaldybės administracija ir Kauno miesto savivaldybė atsiliepimais į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo manymu, apeliacinis skundas neatitinka ABTĮ 130 straipsnio, nes pareiškėjas nenurodo, kaip konkrečiai pasireiškė jo nurodomi teismo pažeidimai, apeliacinį skundą grindžia subjektyviu įrodymų ir faktų vertinimu, nesuformulavo apeliacinio skundo juridinio pagrindo. Atsakovas remiasi CK 6.271 straipsniu, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pabrėžia, kad neteisėti veiksmai – tai veikimas ar neveikimas, tačiau abejais atvejais jie turi būti neteisėti, t. y. prieštarauti teisės aktų nuostatoms. Atsakovas pabrėžia, kad teismas pagrįstai, tinkamai ištyręs visus byloje esančius įrodymus, pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad iš pridedamų nuotraukų matyti, jog pastebėti kelio ženklą Nr. 332 nereikia ypatingų pastangų. Atsakovas vadovaujasi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktu, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi, pabrėžia, kad draudžiamieji ženklai yra privalomi visiems eismo dalyviams ir vairuotojai privalo jų laikytis, todėl vairuotojai privalo būti itin atidūs, rūpestingi ir budrūs, kad pastebėtų visus kelio ženklus. Atsakovas pažymi, kad kelias ginčo vietoje yra pakankamai siauras, vienoje kelio pusėje numatytos automobilių sustojimo vietos, todėl kitoje kelio pusėje stovėti draudžiama, nes tai trukdytų eismui. Atsakovas pažymi, kad iš nuotraukų matyti, jog įrengiant ir prižiūrint ženklą nebuvo pažeistos teisės aktų nuostatos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos 2013 m. rugpjūčio 26 d. rašto Nr. 39-2-446 teisėtumo ir pagrįstumo, pareiškėjo V. J. reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo atlikti jo prašytus veiksmus bei priteisti jam atsakovo veiksmais sukeltos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog V. J. 2013 m. liepos 24 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūno nutarimu buvo nubaustas 250 Lt bauda už tai, kad 2013 m. balandžio 15 d., apie 16 val. 30 min., Kaune, D. P. gatvėje, vairuodamas automobilį sustojo ir paliko jį stovėti ant šaligatvio kelio ženklo Nr. 332 „Sustoti draudžiama“ galiojimo zonoje. Pareiškėjas mano, kad atsakovo darbuotojai kelio ženklą Nr. 332 „Sustoti draudžiama“ įrengė bei prižiūrėjo netinkamai ir yra atsakingi dėl jam padarytos turtinės ir neturtinės žalos.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjui paskirtos administracinės nuobaudos teisėtumas bei pagrįstumas yra nustatytas Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartimi Nr. II-273-358/2013 bei Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 10 d. nutartimi Nr. ATP-31-327/2014. Šiose bylose buvo tikrinamas ir kelio ženklo, kurio įrengimo teisėtumu abejoja pareiškėjas, pastatymo atitikimas teisės aktų reikalavimams.

Iš pareiškėjo 2013 m. liepos 30 d. rašto turinio darytina išvada, kad jis kreipėsi į atsakovą ir dėl informacijos gavimo ir dėl savo galimai pažeistų teisių gynimo. Tai atitinka skundo sąvoką, įtvirtintą Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje, todėl pareiškėjo rašto nagrinėjimui taikytinos Viešojo administravimo įstatymo nuostatos.

Teisėjų kolegija, patikrinusi Administracijos veiksmus, vykdant administracinę procedūrą pagal pareiškėjo 2013 m. liepos 30 d. skundą, nenustatė Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų pažeidimo. Administracijos atsakingi darbuotojai patikrino pareiškėjo skunde nurodytus faktus ir atsakė pareiškėjui. Nenustačius kelio ženklo Nr. 332 „Sustoti draudžiama“ D. P. gatvėje įrengimo ir priežiūros taisyklių pažeidimų, Administracijai nebuvo pagrindo nagrinėti kitus, išvestinius pareiškėjo reikalavimus, susijusius su kaltų asmenų patraukimu atsakomybėn, kreipimusi į policijos komisariatą ir pan.

Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės.

Teisėjų kolegija taip pat nurodo, jog pagrįstai buvo nepriteista ir pareiškėjo prašyta atlyginti turtinė ir neturtinė žala. Pažymėtina, jog viešoji civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinosioms sąlygomis, kurios yra kumuliatyvios (egzistuojančios kartu): neteisėtiems veiksmams, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos ir teisės pažeidimu padarytai žalai ar nuostoliams. Analizuojamu atveju nebuvo nustatyta jokio neteisėto viešojo administravimo subjekto neveikimo, todėl negalėjo kilti ir savivaldybės deliktinė atsakomybė. Kartu tai šalina būtinybę plačiau aptarinėti kitas viešosios atsakomybės kilimo sąlygas.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas netinkamai motyvuotas, teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444 -196/2008; 2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525 -194/2009 ir kt.). Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą šiuo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka esminius šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas