A-822-138-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-138/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00216-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.; 15.2.3.1; 15.2.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo bei palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti jo naudai iš Kauno miesto savivaldybės 2 155,54 Lt turtinės žalos atlyginimui, 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 200 Lt atstovavimo išlaidų.

Pareiškėjas skunde (b. l. 3–5) nurodė, kad 2010 m. kovo 15 d. apie 15.15 val. V. M., vairuodamas UAB „Celsis“ nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę „MAN 8.163“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Paltiškių g. 17, Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamoje dalyje esančią duobę, kuri buvo apledėjusi ir apsemta vandens, neaptverta ir nepažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais. Dėl šių priežasčių galimybė pastebėti duobę kelyje buvo ypatingai apsunkinta. Transporto priemonė buvo apgadinta. Transporto priemonė buvo apdrausta Transporto priemonių draudimu. Į eismo įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams ir apžiūrėjus įvykio vietą, transporto priemonės vairuotojo veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo nebuvo nustatyta. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2010 m. kovo 15 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną atsisakyta pradėti, nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Pareiškėjas transporto priemonės apžiūros metu nustatė transporto priemonei „MAN 8.163“ eismo įvykio metu padarytus sugadinimus – reikia keisti vairo traukę ir aušinimo radiatorių. Pareiškėjas, vadovaudamasis žalą pagrindžiančiais dokumentais, atlygino trečiojo suinteresuoto asmens dėl eismo įvykio patirtą turtinę žalą – iš viso 4 100,54 Lt. Išmokėjęs draudimo išmoką, pareiškėjas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015 str.). Iš nuostolio sumos atskaičius transporto priemonės nusidėvėjimo procentą (1 945 Lt), reikalaujama atlyginti suma sudarė 2 155,54 Lt. 2011 m. kovo 15 d. pareiškėjas kreipėsi į atsakovą reikalaudamas atlyginti patirtą turtinę žalą, tačiau šis atlyginti žalą atsisakė ir turtinė žala iki šiol neatlyginta, dėl to turi būti priteista teismine tvarka. Kadangi nagrinėjamu atveju yra visos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos – Kauno miesto savivaldybės darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl privalo atlyginti žalą.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 30–37) nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl savivaldybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Be to, nėra pateikti rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų žalos padarymo faktą, duobės buvimą, jos gylį, kelių nepriežiūrą ir priežastinio ryšio tarp duobės ir automobilio apgadinimo egzistavimą. Dėl eismo įvykio yra atsakingas pats vairuotojas, kuris neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nebuvo atidus iškilus grėsmei eismo saugumui. Įvykis užfiksuotas šviesiu paros metu, eismas nurodytoje gatvėje nėra intensyvus arba jo beveik nėra, pamatęs balą, iš esmės negalėdamas įvertinti jos gylio, vairuotojas, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, privalėjo atsižvelgti į meteorologines sąlygas ir elgtis rūpestingai ir atidžiai, saugiai ją apvažiuoti. Neesant byloje įrodymų, kad vairuotojas buvo pakankamai atidus ir rūpestingas, civilinė atsakomybė turėtų būti mažinama, atsižvelgiant į šalių kaltės dydį arba atsakovas visai atleistinas nuo civilinės atsakomybės. Pagal Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, 38 ir 40 punktus, pareiškėjas, nenustatęs esminių bylos aplinkybių, savo rizika išmokėjo apgadinto automobilio savininkui žalą ir nepagrįstai siekia šios žalos priteisimo regreso tvarka iš atsakovo. Taigi, pareiškėjo skundas nepagrįstas, nėra pateikti tinkami rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų žalos padarymo faktą, kelių nepriežiūrą ir priežastinį ryšį tarp jų, taip pat nepateikta jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad vertinant ginčo transporto priemonę ir jai tariamai padarytą žalą, buvo laikytasi galiojančių teisės aktų reikalavimų. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo reikalavimu priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas, nes CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 1 d. nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju neturėtų būti taikomos, nes šiuo atveju žala yra kildinama iš viešosios teisės normų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos (toliau – Kelių direkcija) dėl pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumo prašė spręsti teismo nuožiūra.

Atsiliepime į skundą (b. l. 39–40) nurodė, kad Kelių direkcija nėra atsakinga už blogą Kauno miesto gatvių priežiūrą. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte nustatytos savivaldybių savarankiškos funkcijos vykdymui papildomas finansavimo šaltinis pagal Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo vykdymą yra Kelių priežiūros ir plėtros programa. Kelių direkcijos direktorius, laikydamasis nustatytos tvarkos, savivaldybėms (tarp jų ir Kauno miesto) kasmet skiria Programos lėšų. Šias lėšas savivaldybės gali naudoti savo nuožiūra parinktiems vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti (darbams finansuoti). Tačiau programos lėšos yra tik papildomas vietinės reikšmės susisiekimo infrastruktūros objektų finansavimo šaltinis. Situacija finansuojant vietinės reikšmės susisiekimo infrastruktūros objektus iš esmės pagerėtų, jei savivaldybės daugiau naudotų savo biudžeto lėšų ir ieškotų kitų finansavimo šaltinių.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – priteisė iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ naudai 2 155,54 turtinės žalos atlyginimui, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme (2013 m. kovo 12 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, taip pat 200 Lt išlaidų, susijusių su administracinės bylos nagrinėjimu, atlyginimui.

Pirmosios instancijos teismas remdamasis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktu, Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinta Kelių priežiūros tvarka (6, 12, 42 punktai), CK 6.266 straipsniu, CK 6.270 straipsnio 1 dalimi, pripažino, jog pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos atsiradimas kildinamas iš Kauno miesto savivaldybės veiklos viešojo administravimo srityje, todėl nagrinėjamu atveju spręstinas deliktinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas.

Teismas nustatė, kad byloje nėra objektyvių, neginčijamų duomenų, kad pats asmuo, vairavęs transporto priemonę, būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių nuostatas (ABTĮ 57 str.). Vairuotojo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties nenustatyta. Nėra ginčo, kad konkreti kelio duobė, Paltiškių gatvės, ties namu Nr. 17 važiuojamojoje dalyje ir kurioje buvo apgadintas automobilis, nebuvo paženklinta, neaptverta ar kitaip pažymėta, taip pat buvo padengta ledu, pilna vandens ir dėl to buvo apsunkintas jos matomumas vairuotojui.

Transporto priemonės vairuotojo veiksmuose nebuvo jokių didelio neatsargumo, nerūpestingumo požymių, taip pat nėra jokio pagrindo svarstymui apie nenugalimos jėgos egzistavimą ginčo situacijoje. Išvadai, jog pats vairuotojas nesilaikė KET reikalavimų, ar atliko kitus veiksmus, kurie bent iš dalies įtakojo žalos atsiradimą, nėra jokio pagrindo. Atsakovas nepateikė teismui jokių pagrįstų įrodymų, paneigiančių patį įvykį, todėl teismas padarė išvadą, kad aplinkybių, dėl kurių kiltų abejonės dėl įvykio fakto, byloje nenustatyta (ABTĮ 57 str.).

Transporto priemonės techninės apžiūros akto, PVM sąskaitos – faktūros už remonto darbus duomenys, patvirtina, kad yra priežastinis ryšys tarp eismo įvykio mechanizmo ir užfiksuotų automobilio apgadinimų. Draudimo išmoka buvo apskaičiuota pagal Transporto priemonių draudimo taisykles Nr. 021. Apskaičiuojant nuostolio dydį buvo atsižvelgiama tik į įvykio metu tiesiogiai padarytus sugadinimus. Bendras žalos dydis – 5324,65 Lt, tačiau atskaičius PVM ir 300 Lt besąlyginę išskaitą ši suma yra 4100,54 Lt, ji išmokėta draudėjui.

Pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytos realiai pagrįstomis ir įrodytomis. Įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, teismui nebuvo pateikta. Draudiko transporto žalų vertintojas J. D. užfiksavo automobilio sugadinimus, atsiradusius minėto eismo įvykio metu, bei apskaičiavo draudimo išmoką, abejoti šio asmens kompetencija teismas nematė pagrindo, todėl atsakovo argumentai dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių nuostatų pažeidimo, atmesti kaip nepagrįsti.

Teismas pripažino, kad savivaldybė šiuo konkrečiu atveju neįvykdė pareigos tinkamai prižiūrėti, remontuoti Paltiškių gatvę, esančią Kaune, bei užtikrinti saugų eismą joje, todėl dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta UAB „CELSIS“ nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė, kompensuojant išlaidas, kurios buvo būtinos sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti. Teismui nekilo abejonių, kad tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos žalos yra priežastinis ryšys, todėl esant visoms būtinosioms viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygoms, pareiškėjo skundo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstas ir tenkintinas.

Remiantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi pareiškėjui priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 2013 m. kovo 6 d. (skundo gavimo data) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str. 1 d.). Teismas pažymėjo, kad palūkanų priteisimas kyla iš įstatymu nustatytos deliktinės prievolės, todėl atsakovo argumentai dėl palūkanų nepriteisimo yra nepagrįsti.

Teismas vertino, kad pareiškėjas turėtas teismo išlaidas pagrindė, todėl realiai patirtos išlaidos už teisines paslaugas laikytos pagrįstomis ir priteistos iš atsakovo pareiškėjo naudai (ABTĮ 44 str. 2 d., 45 str.).

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė pateikė apeliacinį skundą (b. l. 66–70) prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į labai svarbias aplinkybes, turėjusias esminės reikšmės ginčo dėl tariamo eismo įvykio kilimui ir eigai, tinkamai neištyrė įrodymų, kuriais vadovavosi, pakankamumo ir tinkamumo. Iš pateiktų įrodymų negalima daryti išvados, kad pareiškėjo reikalaujama atlyginti žala patirta būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę. Liudytojams nurodžius, kad įvykis kilo dėl šulinio, o ne dėl duobės, teismas turėjo tinkamai šiuos įrodymus ištirti, o to nepadaręs, nepašalino abejonių dėl Kauno miesto savivaldybės atsakomybės sąlygų egzistavimo pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį. Atsakovo nuomone, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių neteisėtus savivaldybės veiksmus ir priežastinį ryšį. Atsakovas nesutinka su teismo sprendimu priteisti palūkanas, pažymi, kad Vietos savivaldos įstatymo normos jų nenumato, ginčo santykiuose savivaldybės atsakomybė kildinama iš viešojo administravimo veikos, todėl tokiuose santykiuose palūkanos neturėtų būti priteisiamos.

Pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 76−77) prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, materialinių bei procesinių teisės normų nepažeidė, tinkamai įvertino surinktus įrodymus bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pažymi, kad patikimų įrodymų, leidžiančių padaryti išvadą, kad automobilis įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje buvusį šulinį byloje nėra, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad automobilis įvažiavo į duobę. Remdamasis Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punktu, Kelių įstatymo 2 straipsnio 11 dalimi, Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 13 punktu, teigia, kad šulinys taip pat yra kelio statinys, todėl atsakovas, kaip kelio savininkas, privalėjo užtikrinti jo priežiūrą. Taip pat pažymi, kad procesinių palūkanų priteisimo pagrįstumą tokio pobūdžio bylose patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama teismo praktika.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kelių direkcija atsiliepime prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra (b. l. 73–74). Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, palaiko savo argumentus nurodytus atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Šioje byloje kilęs ginčas dėl turtinės žalos atlyginimo, kai žala buvo padaryta dėl netinkamo savivaldybei priskirtų funkcijų, susijusių su vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra bei taisymu ir saugaus eismo užtikrinimu, vykdymo. Pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ prašomą atlyginti turtinę žalą patyrė atlygindamas UAB „Celsis“ patirtus nuostolius, kai šiam priklausantį automobilį „MAN 8.163“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavęs V. M. Paltiškių g. 17, Kaune įvažiavo į jokiais įspėjamaisiais kelio ženklais nepaženklintą duobę, esančią kelio važiuojamojoje dalyje, kuri buvo dengta ledu bei užpildyta vandeniu, ir apgadino automobilį.

CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui (CK 6.246 str.), žalai (CK 6.249 str.) ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (CK 6.247 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išnagrinėjusi administracinę bylą Nr. A556-992/2014 dėl žalos, atsiradusios automobiliui įvažiavus į kelyje buvusią duobę, atlyginimo, 2014 m. liepos 3 d. nutartyje konstatavo, kad keliamas civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl kelio, kaip inžinerinio statinio (Statybos įstatymo 2 str. 9 ir 11 d.), trūkumų, klausimas. Taigi klausimas dėl žalos atlyginimo spręstinas vadovaujantis statinių savininko (valdytojo) atsakomybę nustatančiu Civilinio kodekso 6.266 straipsniu, pagal kurio 1 dalį žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės (nenugalima jėga (force majeure), nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas), o 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad šiame straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto.

Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Pagal to paties įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1–3 punktus, kelio savininkas (valdytojas) privalo:

1) užtikrinti, kad kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus;

2) organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus;

3) užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte įtvirtinta, jog savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų)) savivaldybių funkcijų.

Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Vadovaujantis Kelių įstatymo 15 straipsniu, kelių priežiūros tvarką nustato Vyriausybė. Tokia tvarka nustatyta Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, kuriuo patvirtintas Kelių priežiūros tvarkos aprašas.

Vadovaujantis Aprašo 6 punktu, savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Aprašo 12.1 punkte reglamentuota, kad kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją kelio dalį, kelkraščius, skiriamąją kelio juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Kelių įstatymo, Vietos savivaldos įstatymo, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Aprašo nuostatų pagrindu, Kauno miesto savivaldybė privalėjo užtikrinti savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, kad jie būtų tinkami transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų saugaus eismo ir kitokius teisės aktų nustatytus reikalavimus, t. y. veikti taip kaip numatyta pagal teisės aktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju Kauno miesto savivaldybė šių pareigų tinkamai neįvykdė.

Iš bylos duomenų matyti, kad 2010 m. kovo 15 d. apie 15.15 val. V. M., vairuodamas UAB „Celsis“ nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę „MAN 8.163“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Paltiškių g. 17, Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamoje dalyje esančią duobę, kuri buvo apledėjusi ir apsemta vandens, neaptverta ir nepažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais aitvarais, ir transporto priemonė buvo apgadinta. Atsakovo argumentai dėl automobilį vairavusio asmens neatsargumo ir neatidumo pagrįsti tik prielaidomis. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų pagrįsti, kad transporto priemonės vairuotojas pažeidė Kelių eismo taisykles ir dėl to kilo aptariamas eismo įvykis. Pažymėtina, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2010 m. kovo 15 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną atsisakyta pradėti, nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Taigi Kelių policijos valdyba tirdama eismo įvykį nustatė, kad vairuotojas savo veiksmais Kelių eismo taisyklių nepažeidė, negalėjo numatyti, kad gatvės važiuojamojoje dalyje bus nepažymėtų kliūčių, todėl dėl eismo įvykio kilimo vairuotojo kaltės nėra. Atsakovas taip pat nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos (force majeure) ar kitų aplinkybių (CK 6.253, 6.282 straipsniai). Byloje nėra įrodymų, leidžiančių padaryti išvadą, kad automobilis įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje buvusį šulinį, o ne kelio duobę. Be to, šulinys taip pat yra kelio statinys, todėl atsakovas kaip kelio savininkas privalėjo užtikrinti jo priežiūrą (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 str. 7 d. 2 p., Kelių įstatymo 2 str. 11 d., Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 13 p.). Todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas privalo atlyginti žalą dėl automobilio apgadinimo. Pareiškėjo pateikti faktiniai duomenys pirmosios instancijos teismui leido konstatuoti, jog žalos dydis realiai pagrįstas bei įrodytas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (žr., pvz. 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012). Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, pagrįstai priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme 2013 m. rugsėjo 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti remiantis apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais pagrindo nėra. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“, prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas, kurių atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju AB „Lietuvos draudimas“, prašydamas atlyginti bylinėjimosi išlaidas patirtas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, teismui pateikė 2013 m. birželio 14 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 186, išrašytą advokato T. D., 100 Lt sumai (b. l. 78), tačiau nepateikė šios sąskaitos apmokėjimą patvirtinančio dokumento, todėl teismas neturi pagrindo bylinėjimosi išlaidas priteisti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas Romanas Klišauskas Skirgailė Žalimienė