AS-576-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-576-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00388-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos E. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. Š. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja E. Š. (toliau – ir pareiškėja) 2015 m. sausio 16 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama atnaujinti skundo padavimo terminą, panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, atsakovas) 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1D-8974(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 829,92 Lt.

Pareiškėja nurodė, jog Vidaus reikalų ministerijos sprendimu jai buvo paskirta 167,72 Lt dydžio valstybinė pensija, tačiau vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mokama sumažinta valstybinė pensija.

Pareiškėja, prašydama atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, teigė, kad terminas skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. nuo dienos, kai buvo paskelbtas ir įsigaliojo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimas. Pareiškėja pabrėžė, kad gavusi pirmą sumažintą pensiją suprato, jog tai daroma susiklosčius krizinei situacijai, tačiau tikėjo, kad toks mažinimas yra laikinas ir, praėjus sunkiausiam laikotarpiui, pensijos ne tik bus atstatytos į buvusį lygį, bet bus kompensuoti kartu ir praradimai dėl mažinimo.

Pareiškėja pažymėjo, jog ginčo teisinių santykių srityje vyrauja teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmenų teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas yra apsunkintas, ir atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teismų praktika nėra statiškas dalykas, todėl gali būti pateikiamas kitoks teisės aiškinimas nei ankstesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 22 d. nutartimi netenkino pareiškėjos E. Š. prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjos skundo dalį, kuria prašoma priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau teismas priėmė pareiškėjos skundo dalį, kuria prašoma panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1D-8974(11) ir priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), nurodė, jog ginčams dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo pagal analogiją taikytinos teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, todėl suinteresuoti asmenys savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo galėjo apginti per 3 metų terminą, kurio pradžia turi būti skaičiuojama nuo pirmos sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos, ir konstatavo, jog iš skundo turinio ir pateiktų dokumentų matyti, kad pirma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. vasario mėnesį, todėl pareiškėja, išsiųsdama skundą teismui 2015 m. sausio 16 d., praleido procesinį 3 metų terminą.

Teismas, spręsdamas dėl praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo, konstatavo, jog pareiškėja padavė skundą teismui praėjus daugiau nei 3 metams nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos ir 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo ir nenurodė jokių nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, dėl kurių ji nesikreipė į teismą po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad reikalavimui dėl pensijos nepriemokos priteisimo pareikšti taikomas 3 metų procesinis kreipimosi į teismą terminas, kuris skaičiuojamas nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos.

Teismas nustatė, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo ribojama esant skirtingam teisiniam pagrindui, todėl nutarė, jog pareiškėja nepraleido termino dėl reikalavimo dalies, kuria prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

III. Pareiškėja E. Š. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. nutartį, patenkinti prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir priimti skundo dalį dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Pareiškėja nurodo, kad priėmus Laikinąjį įstatymą, valstybėje esant sunkiai ekonominei situacijai, buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas, t. y. pensijų dydžio ribojimas, bus laikinas ir valstybė, išgyvenusi ekonominį sunkmetį, panaikins ribojimus. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimu, buvo išmokėtos visos sumažintos išmokos, todėl, remdamasi anksčiau susiklosčiusia praktika dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, pareiškėja į teismą nesikreipė, nes tikėjo, kad Lietuvos Respublikoje įstatymai yra ir turi būti taikomi visiems vienodai.

Pareiškėja akcentuoja, jog Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojami klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo ar apskundimo terminai, todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, atsižvelgdamas į tai, taikė analogiją pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį, o momentas, nuo kurio turėtų būti skaičiuojamas minėtas terminas, nustatytas tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444- 2232/2013.

Pareiškėja, remdamasi Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2005 m. gegužės 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2008 m. sausio 22 d. 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. birželio 30 d., 2008 m. gruodžio 14 d., 2009 m. kovo 27 d. nutarimais, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniais, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. liepos 11 d. sprendimu byloje Nr. C-62/00, 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimu byloje Nr. C-362/12, 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimu byloje Nr. C-362/12, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, 2008 m. gruodžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS261-611/2008, 2014 m. sausio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-212/2014, teigia, kad teismų praktika dėl kreipimosi į ikiteismines institucijas ir teismus terminų yra labai nevienoda, ir atkreipia dėmesį, jog 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėja 2010 m. vasario mėnesį gavusi pirmą sumažintą pensiją ir nežinodama, ko iš jos reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesio orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo numatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, ir pareiškėja prašo atsižvelgti į jos pensininkės socialinį statusą, pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą, sprendžiant dėl praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo.

Pareiškėja taip pat nurodo, jog pensija yra priskirtina prie periodinių išmokų mokėjimo, todėl reikalavimams dėl neišmokėtos pensijos dalies pareikšti turėtų būti taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytas 5 metų ieškinio senaties terminas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pareiškėja E. Š. atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. nutartį, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti skundo dalį dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau priėmė skundo dalį, kuria prašoma panaikinti Vidaus reikalų ministerijos sprendimą ir priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja padavė skundą, kuriuo siekė inicijuoti ginčą teisme dėl valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėja atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. nutartį visa apimtimi, tačiau iš pateiktų argumentų yra akivaizdu, kad pareiškėja ginčija nutarties dalį, kuria teismas netenkino jos prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti skundo dalį dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pasisako dėl skundžiamos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti ir dėl to atsisakyta priimti pareiškėjos skundo dalį dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė atsisakyti atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjos skundo dalį, kuria prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjai, vadovaujantis minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, valstybinė pensija buvo mažinama nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, pateiktas teisės normų aiškinimas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą, t. y. nagrinėjamu atveju – išmokėjus pirmą sumažintą valstybinę pensiją (pvz., žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.).

Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija), nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Nagrinėjamame ginče nenustatyta tokių individualių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nukrypti nuo aptartos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, su kuria nesutinka pareiškėja. Dėl to atmestinas atskirojo skundo argumentas, jog nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas CK 1.125 straipsnis.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėja apie tai, jog jai skirta valstybinė pensija buvo sumažinta, sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavusi pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėnesių laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį susidariusios nepriemokos pareiškėja kreipėsi 2015 m. sausio 16 d., t. y. praleidusi 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti.

Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014).

Pareiškėja, prašydama atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, teigia, jog praktika dėl terminų skaičiavimo buvo suformuota tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, o norminiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta, todėl pareiškėja 2010 m. vasario mėnesį gavusi pirmą sumažintą pensiją ir nežinodama, ko iš jos reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo numatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, prašo atsižvelgti į jos pensininkės socialinį statusą, pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą bei teigia, kad apie galimai pažeistas savo teises sužinojo tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo.

Nagrinėjamu klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog naujausioje savo praktikoje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tais atvejais, kai į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo buvo kreiptasi 2015 m. sausio mėnesį, vertino, jog praėjo itin ilgas laikotarpis nuo pirmos sumažintos valstybinės pensijos gavimo, taip pat nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, ir pareiškėjams nenurodžius objektyvių, individualių skundo padavimo termino praleidimo priežasčių, sprendė, kad šis terminas neatnaujintinas (žr., pvz., 2015 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-253-502/2015; 2015 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-386-602/2015; 2015 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-440-146/2015).

Teisėjų kolegija pažymi, kad procesinis terminas kreiptis dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Nagrinėjamu atveju pareiškėja skundo dalį dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, teismui padavė tik 2015 m. sausio 16 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėja, išnykus teisiniam neapibrėžtumui ir esant suformuotai teisminei praktikai, nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą. Tokį žymų termino skundui paduoti praleidimą lėmė pačios pareiškėjos pasirinktas elgesys, jos nepakankamas aktyvumas ginant galbūt pažeistas savo teises.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog svarbiomis termino praleidimo priežastimis, dėl kurių gali būti atnaujinamas praleistas terminas, laikytinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistos teisės gynimo. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės (pensininkės statusas, teisinės vertybės svarba ar ginčo socialinis jautrumas) per se nesuponuoja, kad turi būti atnaujintas praleistas terminas, kadangi terminą galima atnaujinti tik dėl tų aplinkybių, kurios objektyviai sutrukdė laiku pateikti skundą.

Pareiškėja teigia, jog terminas skundui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, kadangi tik po nutarimo paskelbimo ji sužinojo, kad jos pensija buvo sumažinta pažeidžiant konstitucinius principus. Kaip jau buvo minėta, reikalavimams dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo pareikšti taikomas 3 metų procesinis terminas, kuris skaičiuojamas nuo dienos, kai buvo išmokėta pirma sumažinta valstybinė pensija. Be to, minėtame nutarime Konstitucinis Teismas išaiškino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, taikyta nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., kuria vadovaujantis pareiškėjai sumažinta skirta valstybinė pensija, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Remdamasi nurodytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundo dalį, kuria prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl taikytų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti pareiškėjos atskirąjį skundą nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. nutartis paliekama galioti nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos E. Š. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė