AS-492-1232-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS492-1232/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00324-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vyriausybės atstovo Utenos apskrityje atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Utenos apskrityje prašymą atsakovui Utenos rajono savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Utenos apskrityje 2014 m. spalio 9 d. padavė prašymą Panevėžio apygardos administraciniam teismui, prašydamas panaikinti Utenos rajono savivaldybės tarybos 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. TS-251 „Dėl priedo skyrimo VšĮ Utenos ligoninės direktoriui“ (toliau – ir Sprendimas). Sprendimo 1 punktu Utenos rajono savivaldybės taryba nusprendė skirti D. D., viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Utenos ligoninės direktoriui, jo atlyginimo pastoviosios dalies 40 procentų dydžio priedą už padidintą darbų mastą iš įstaigos lėšų, skirtų darbo užmokesčiui, 2 punktu – nurodytą priedą skirti nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 16 d. nutartimi atsisakė priimti Vyriausybės atstovo Utenos apskrityje prašymą ir nutarė nutarčiai įsiteisėjus, grąžinti pareiškėjui prašymą su priedais.

Teismas nustatė, kad Utenos rajono savivaldybės tarybos 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. TS-222 D. D. nuo 2013 m. rugsėjo 16 d. paskirtas viešosios įstaigos Utenos ligoninės direktoriumi, sudarant terminuotą sutartį 5 metam bei nustatytas jam mokėtinas mėnesinės algos pastoviosios dalies dydis, t. y. viešosios įstaigos direktorius pareigas užima darbo sutarties pagrindu. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą savivaldybės tarybos paprastajai kompetencijai priskiriama savivaldybės viešųjų įstaigų (kurių savininkė yra savivaldybė) vadovų skyrimas į pareigas ir atleidimas iš jų, kitų funkcijų, susijusių su šių juridinių asmenų vadovų darbo santykiais, įgyvendinimas Darbo kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Pagal Viešųjų įstaigų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punktą viešosios įstaigos vadovą skiria ir atleidžia, jo darbo sutarties sąlygas nustato visuotinis dalininkų susirinkimas. Skundžiamu sprendimu Utenos rajono savivaldybės taryba įgyvendino jai minėtomis teisės normomis suteiktas teises nustatyti viešosios įmonės direktoriaus darbo sutarties sąlygą – darbo užmokestį. Teismas sprendė, kad šiuo atveju ginčas kyla iš darbo teisinių santykių, o pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnį tokie ginčai nagrinėtini CPK nustatyta tvarka bendrosios kompetencijos teismuose.

Vertino, kad ta aplinkybė, jog viena iš ginčo šalių yra viešojo administravimo subjektas, šiuo atveju reikšmės neturi, nes ginčas nepatenka į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) numatytų administraciniuose teismuose nagrinėjamų tarnybinių ginčų kategoriją, nes kyla iš darbo teisinių santykių. Pažymėjo, kad tokią poziciją dėl bylų priskirtinumo teismams yra išreiškusi Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti (toliau – ir Specialioji teisėjų kolegija) savo 2013 m. vasario 26 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-27, 2009 m. rugsėjo 15 d. nutartyje, priimtoje byloje V.

N. v Plungės rajono savivaldybės taryba ir Plungės rajono savivaldybės administracija. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punktą Vyriausybės atstovas turi teisę kreiptis į teismą, kai savivaldybės administravimo subjektai nesutinka panaikinti ar pakeisti ginčijamą aktą, atsisako įgyvendinti įstatymą ar vykdyti Vyriausybės nutarimą, ir tai gali padaryti CPK 49 straipsnyje nustatyta tvarka. ABTĮ 16 straipsnio 1 dalis nustato, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios priskirtinos bendrosios kompetencijos teismams.

Dėl aptartų argumentų teismas sprendė, kad ginčas kyla iš darbo teisinių santykių ir yra nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme, todėl atsisakė priimti pareiškėjo prašymą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 dalies pagrindu ir nurodė pareiškėjui, kad su tokiu prašymu jis turi kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą CPK nustatyta tvarka.

III. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 16 d. nutartį.

Pareiškėjas pažymi, kad VšĮ Utenos ligoninės vadovaujančių darbuotojų darbo apmokėjimo dydžius ir apmokėjimo sąlygas reguliuoja specialus teisės aktas – Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas. Be to, nurodo, kad Taryba darbo užmokesčio nenustatinėjo, nes jis jau buvo nustatytas ankstesniu Tarybos sprendimu. Pažymi, kad abi ginčo šalys yra viešojo administravimo subjektai. Remiasi Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu, ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 3 punktu. Mano, kad teismas nepagrįstai remiasi Specialiosios teisėjų kolegijos nutartimis. Tvirtina, kad ginčas byloje kyla dėl sprendimo, priimto atliekant viešojo administravimo funkcijas, teisėtumo, todėl jis spręstinas administraciniame teisme. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas yra priėmęs nagrinėti analogiškus Vyriausybės atstovų Vilniaus apskrityje prašymus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskiruoju skundu skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, konstatavęs, jog jis nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka ir nurodė pareiškėjui kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis numato, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje.

Vienas iš svarbiausių kriterijų, pagal kuriuos atribojama administracinio teismo ir bendrosios kompetencijos teismo jurisdikcija yra teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, prigimtis ir pobūdis ( ABTĮ 3 str. l d., CPK 22 str.). Taigi, bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų jurisdikcija atribojama atsižvelgiant ne vien tik į ginčo subjektą, bet ir į teisinio santykio, iš kurio kyla ginčas, teisinę prigimtį ir pobūdį. Administracinių teismų kompetencijai paprastai priskirtinas nagrinėjimas ginčų, kurių išsprendimas nėra siejamas su tolesniu kokio nors civilinio teisinio ginčo išsprendimu. Bendrosios kompetencijos teismų kompetencija, kaip platesnė pagal savo pobūdį, turi apimti tuos atvejus, kai ginčas nėra grynai administracinio pobūdžio (pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. M. v. J. A. ir kt., bylos Nr. 3K-7-989/2000; nutartis paskelbta biuletenyje „Teismų praktika“ Nr. 14).

Specialiosios teisėjų kolegijos praktika patvirtina, kad jei ginčas kyla iš civilinių teisinių santykių, tai nepriklausomai nuo to, jog viena šio ginčo šalimi yra valstybės ar savivaldybės institucija, jis laikomas civiliniu ir nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme (pvz., žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 8 d. nutartį, priimtą byloje Aukštaitijos nacionalinio parko direkcija prieš Utenos apskrities viršininko administraciją; 2006 m. rugpjūčio 30 d. nutartį, priimtą byloje J. B. prieš Klaipėdos apskrities viršininko administraciją, valstybės Įmonę Registrų centras).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčija Utenos rajono savivaldybės tarybos 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. TS-251, kuriuo Utenos rajono savivaldybės taryba nusprendė skirti viešosios įstaigos Utenos ligoninės direktoriui D. D. jo atlyginimo pastoviosios dalies 40 procentų dydžio priedą už padidintą darbų mastą iš įstaigos lėšų, skirtų darbo užmokesčiui.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nors nagrinėjamu atveju pareiškėjo ginčijamas Utenos rajono savivaldybės tarybos 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimas Nr. TS-251 yra priimtas viešojo administravimo subjekto, tačiau jo pobūdis ir turinys yra betarpiškai susijęs su civiliniais teisiniais santykiais. Pažymėtina, kad Utenos ligoninė teikia sveikatos priežiūros paslaugas ir viešojo administravimo veiklos nevykdo. Šios įstaigos direktorius viešojo administravimo įgaliojimų neturi, jam nėra taikomas Valstybės tarnybos įstatymas ir jis nėra valstybės tarnautojas (Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, 4 straipsnio 5 dalies 6 punktas). Byloje ginčijamas atsakovo sprendimas yra priimtas, vadovaujantis Darbo kodekso normomis. Priimdamas šį sprendimą, atsakovas veikė ne viešojo administravimo srityje, o kaip pareiškėjo darbdavys. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kyla iš darbo teisinių santykių, todėl turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme (Civilinio proceso kodekso 22, 25 straipsniai). Šis ginčas nepatenka į Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje ir 15 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytų tarnybinių ginčų kategoriją, todėl nėra teismingas administraciniam teismui. Specialiosios teisėjų kolegijos praktikoje jau buvo pasisakyta dėl panašaus pobūdžio ginčų rūšinio teismingumo, konstatuojant, kad tokie ginčai yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui (žr. pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 18 d. nutartį, priimtą byloje A. D. v. Šilalės rajono savivaldybės taryba; 2005 m. spalio 25 d. nutartį, priimtą byloje V. V. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija; 2005 m. liepos 13 d. nutartį, priimtą byloje J. D. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija; 2004 m. gruodžio 13 d. nutartį, priimtą byloje G. B. v. Mažeikių rajono savivaldybės administracija; 2004 m. liepos 8 d. nutartis, priimta byloje S. S. v. Palangos miesto savivaldybės taryba).

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai sprendė pareiškėjo prašymo priėmimo klausimą, todėl 2014 m. spalio 16 d. nutartis paliktina nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Utenos apskrityje atskirąjį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Arūnas Dirvonas

Virginija Volskienė