A-261-928-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-928/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01152-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. (R. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas R. S. (R. S.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu bei jo papildymu (I t., b. l. 1-2, 59-61), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei priteisti išlaidas už pašto ženklus, vokus, dokumentų kopijų darymą, rašiklius.

Nurodė, kad nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2011 m. gruodžio 13 d. buvo laikomas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato areštinėje (toliau – ir areštinė), kurioje dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė patyčias, diskomfortą, depresiją, dvasinius sukrėtimus, buvo kankinamas. Vienam asmeniui tenkantis kameros plotas buvo per mažas, nebuvo stalo, kėdės, kur galėtų valgyti, nebuvo dienos šviesos, dėl ko pablogėjo regėjimas, nebuvo ventiliacijos vamzdžių, vietoj langų sudėti stiklo blokai, rozetės neveikė, todėl negalėjo klausytis radijo, žiūrėti televizoriaus, pasišildyti vandens, nebuvo jokios sienelės iš vienos pusės nuo sanitarinio mazgo, o kitoje pusėje sienelė buvo tik 1 metro, nebuvo aprūpinamas valymo inventoriumi ir priemonėmis, pirtyje buvo tik drungnas vanduo. Taigi, areštinės administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 11-15) su juo nesutiko.

Nurodė, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato areštinėje dirbančių darbuotojų ir areštinėje laikomų asmenų sąlygų, atitinkančių nustatytus sanitarinius higieninius ir darbo saugos reikalavimus, sukūrimas priklauso nuo šiai policijos įstaigai iš valstybės biudžeto skiriamų asignavimų. Minėtos areštinės pastatas yra senas, prastos būklės, tačiau jo eksploatacija nėra uždrausta, pastatas tinkamas sulaikytiems asmenims laikyti. Gavus papildomą finansavimą, areštinės remontas pastate atliktas 2012 m. pabaigoje. Pareiškėjas areštinėje buvo laikomas nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2011 m. gruodžio 13 d., šiuo laikotarpiu dėl laikymo sąlygų skundų, pretenzijų areštinės darbuotojams nereiškė. Visą buvimo laiką pareiškėjui tekdavo ne mažesnis plotas nei nustatyta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 5-V-263 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimų 33.1 punkte. Pareiškėjas buvo laikomas areštinės kamerose Nr. 1, Nr. 4, Nr. 7, iš kurių tik kameroje Nr. 1 nebuvo stalo ir kėdės, tačiau joje buvo spintelė, kamerose Nr. 4, Nr. 7 buvo stalai ir suolai prie stalų. Kaitrinės elektros lemputės yra pakeistos į galingesnes, energiją taupančias lemputes. Nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo regėjimo pablogėjimą. Sulaikytieji nuolat ardė, laužė rozetes, todėl dėl saugumo jos yra užtinkuotos. Sulaikytieji areštinėje tris kartus per dieną yra maitinami karštu maistu, o radijo aparatas gali veikti ir nuo autonominio šaltinio. Kiekvienoje kameroje yra veikianti ištraukiamoji ventiliacija. 2011 m. kovo 25 d. atlikus laboratorinius tyrimus, nustatyta, kad drėgmė ir temperatūra kamerose atitinka nustatytus reikalavimus. Areštinės duše yra tiekiamas karštas ir šaltas vanduo. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ar areštinės pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, pažeidusių jo teises. Pareiškėjas nepagrindė žalos padarymo fakto. Areštinėje pareiškėjas buvo gana trumpą laiką. Pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis, nepateikta medicininių dokumentų. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo elgesiu, nulėmusiu patekimą į areštinę.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 30 d. sprendimu (I t., b. l. 65–68) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Remdamasis Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio viršininko 2013 m. gegužės 10 d. tarnybiniame pranešime (I t., b. l. 18-19), areštinės plane (I t., b. l. 20), asmenų, laikomų policijos areštinėje, paskirstymo žurnale (I t., b. l. 22-28) esančiais duomenimis – detalizuotais kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžiais bei asmenų, su kuriais buvo laikomas, skaičiais, teismas nustatė, kad visą pareiškėjo laikymo areštinėje laiką (nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2011 m. gruodžio 13 d.) vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus (Iki 2010 m. gegužės 11 d. galiojo Lietuvos higienos norma (HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“), pagal kurią tardymo izoliatoriaus kamerose turėjo būti skirta ne mažiau kaip 5 kv. m ploto vienam kalinamajam; nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta). Teismas, vertindamas esančių byloje įrodymų visumą, padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kalinimą perpildytose kamerose yra nepagrįstos.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas areštinėje buvo laikomas nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2011 m. rugsėjo 6 d. kameroje Nr. 1, nuo 2011 m. rugsėjo 6 d. iki 2011 m. gruodžio 9 d. kameroje Nr. 7, nuo 2011 m. gruodžio 9 d. iki 2011 m. gruodžio 13 d. kameroje Nr. 4 (b. l. 23-28). Vilniaus visuomenės sveikatos centro Šalčininkų skyriaus 2011 m. gruodžio 7 d. patikrinimo aktas Nr. 21(22-4-3)-22.4.31-115 patvirtina, kad Šalčininkų rajono policijos komisariato areštinės kamerose sanitariniai mazgai atskirti pertvara nuo gyvenamosios zonos (b. l. 30-31). Vilniaus visuomenės sveikatos centro Šalčininkų skyriaus 2011 m. kovo 25 d. patikrinimo akte Nr. 21(22-4-3)-22.4.31-16 nurodyta, kad kameroje Nr. 1 yra spintelė (b. l. 34-35). Pareiškėjas kameroje Nr. 1 buvo laikomas tik septynias dienas.

Teismas pažymėjo, kad Higienos normos HN 37:2009 21 punkto nuostatos reikalavimas dėl skaidraus stiklo langų policijos areštinės kameroje taikomas tik naujai statomoms areštinėms. Byloje įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjui pablogėjo regėjimas būtent dėl jo laikymo Šalčininkų rajono policijos komisariate, teismas nenustatė.

Pagal Vilniaus visuomenės sveikatos centro Šalčininkų skyriaus 2011 m. kovo 25 d. patikrinimo aktą Nr. 21(22-4-3)-22.4.31-16 kiekvienoje kameroje yra veikianti ištraukiamoji ventiliacija (b. l. 34-35). Patikrinimo metu oro temperatūra ir santykinė drėgmė kameroje nustatyta tinkama (b. l. 34-35). Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo teiginį, kad kamerose nebuvo ventiliacijos vamzdžių, laikė nepagrįstu.

Byloje duomenų, kad pareiškėjas areštinės pareigūnams reiškė pageidavimus naudotis televizoriumi, radijo imtuvu, virintuvu, teismas nenustatė. Taip pat nenustatė, kad pareiškėjo giminaičiai ketino perduoti buitinę techniką pareiškėjui, o ją buvo atsisakyta perduoti.

Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad duše tiekiamas šaltas ir karštas vanduo (b. l. 30-31, 34-35), todėl pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamos karšto vandens temperatūros taip pat laikytos nepagrįstomis.

Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas buvimo areštinėje metu teikė skundus dėl laikymo sąlygų. Pareiškėjas teisme pripažino, kad iki sulaikymo niekur nedirbo, mokesčių nemokėjo. Pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos kreipėsi beveik po dviejų metų, paskatintas kitų nuteistųjų. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą iš valstybės yra susijęs su siekiu praturtėti valstybės sąskaita.

Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas buvimo areštinėje metu patyrė depresiją, pablogėjo jo regėjimas, ar jis patyrė patyčias, kankinimą. Įvertinęs visą bylos medžiagą, teismas padarė besąlygišką išvadą, kad nėra pagrindo pareiškėjui priteisti iš valstybės 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Atmetus skundo reikalavimą priteisti neturtinę žalą, nebuvo pagrindo spręsti klausimą dėl išlaidų už pašto ženklus, vokus, dokumentų kopijų darymą, rašiklius priteisimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 str. 1 d.).

III. Pareiškėjas R. S. apeliaciniu skundu (I t., b. l. 88-89) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 30 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti visiškai. Taip pat prašo iškviesti ir apklausti liudytojus – M. S. ir N. A., leisti susipažinti su administracine byla, išreikalauti iš Šalčininkų policijos komisariato pažymą, kad pareiškėjo artimieji buvo atėję perduoti jam siuntinį, tačiau buvo atsisakyta jį priimti, išreikalauti iš Vilniaus pataisos namų pažymą, kad pareiškėjas buvo kreipęsis į gydytojus dėl regėjimo pablogėjimo, dėl ko buvo etapuotas į laisvės atėmimo vietų ligoninę, prijungti prie bylos pareiškėjo pateiktus įrodymus.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi netinkamai byloje įvertintos aplinkybės. Teismas netinkamai įvertino pareiškėjo skundo turinį, išdėstytus faktus ir reikalavimus.

2. Teismo posėdyje ištirti įrodymai buvo interpretuojami atsakovui palankia linkme. Teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių – reikalavimo įrodymus vertinti pagal vidinį įsitikinimą, siekiant nustatyti tikrąją tiesą, teisingumą.

3. Teismo posėdyje nepagrįstai ignoruoti pareiškėjo prašymai dėl liudytojų apklausos, kurie patvirtintų pareiškėjo išdėstytus faktus. Tokiu būdu teismas visiškai nesistengė atlikti įrodymų tyrimo bei imtis priemonių savo iniciatyva pašalinti bet kokias abejones.

4. Nepagrįsti teismo teiginiai, kad pareiškėjas gyvenime nėra dirbęs. Atlikdamas bausmes pareiškėjas visą laiką dirbo: 1991 m. nepilnamečių kolonijoje dirbo jūros gintaro apdirbimo ceche, 1992 m. nepilnamečių pataisos namuose dirbo surinkėju (televizorių „Šilelis“), 1993 m. Pravieniškių pataisos namuose dirbo baldų surinkėju, 1996 m. Marijampolės pataisos namuose iki 1998 m. dirbo ūkvedžiu, nuo 2005 m. iki 2007 m. dirbo galvanikos ceche.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (I t., b. l. 102-107) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (I t., b. l. 110-112) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde buvo pateiktas prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, pirmiausia pasisako dėl bylos nagrinėjimo būdo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Šiuo atveju pareiškėjas prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės motyvuoja tuo, kad žodinio bylos nagrinėjimo metu galėtų būti išsamiau paaiškintos bylos aplinkybės, bei būtų ištirti nauji įrodymai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, pareiškėjas dalyvavo bylos žodiniame nagrinėjime pirmosios instancijos teisme ir davė paaiškinimus teismui. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas netenkintinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 81 straipsniu nustatyta apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam ginčo santykių kvalifikavimui. Todėl, remdamasis apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis, numatytomis Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje, ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, o tik, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, jas papildo.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas siekia neturtinės žalos atlyginimo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs pareiškėjo nurodytos žalos atlyginimui būtinų sąlygų, kadangi tik nustačius, kad valdžios institucija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, kyla valstybės civilinė atsakomybė (CK 6.271 str. 4 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu iš esmės sutinka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Todėl teismai, nagrinėdami bylas, privalo vadovautis nustatyta teismų praktika panašiose bylose.

Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 konstatavo, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d. ). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas šių nuostatų nepažeidė. Teismas išnagrinėjo skundo argumentus ir į juos atsakė, remdamasis pateiktais įrodymais. Apeliacinei instancijai pareiškėjas teikia naujus įrodymus ir prašo apklausti liudytojus bei išreikalauti naujus įrodymus. Tačiau minėti prašymai netenkintini ir vertintini kaip pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimo interpretacija, dėl kurios yra suformuota jau aukščiau minėta teismų praktika. Pareiškėjo teikiami areštinės kamerų planai yra parengti paties pareiškėjo ir nėra oficialūs dokumentai, todėl teismas jais negali vadovautis. Kamerų plotus patvirtina oficialus dokumentas – patalpų inventorizacijos planas (I t., b. l. 20). Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo reikalauti įrodymų, patvirtinančių, ar pareiškėjas kreipėsi į gydytojus dėl sveikatos sutrikimų. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas kreipėsi į gydymo įstaigą, nėra aplinkybė, patvirtinanti, kad jis patyrė žalą, ir kad tą žalą padarė atsakovas neteisėta veika, nes nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo veikos ir pareiškėjo kreipimosi į gydymo įstaigas.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo R. S. (R. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys