A-1613-662/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1613-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00285-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „City Service“ apeliacinį skundą ir uždarosios akcinės bendrovės „Realco statyba“ prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų akcinės bendrovės „City Service“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Realco statyba“ skundą atsakovui Viešųjų pirkimų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „City Service“ ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Realco statyba“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Viešųjų pirkimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2013 m. gruodžio 17 d. išvadą Nr. 4S-5045 „Dėl pirkimo Nr. 122858 vertinimo“ (toliau – ir Išvada), 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 4S-5120 „Dėl sutikimo vykdyti pirkimą neskelbiamų derybų būdu“ (toliau – ir Sprendimas) ir 2014 m. vasario 14 d. raštą Nr. 4S-594 „Dėl sutikimo vykdyti pirkimą neskelbiamų derybų būdu“ (toliau – ir Raštas).

Skunde (I t., b. l. 1–9; II t., 65–75) pareiškėjai paaiškino, kad Išvada ir Sprendimas savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, priimant šiuos aktus buvo pažeistos pagrindinės procedūros ir taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei pagrįstumą. 2014 m. vasario 14 d. rašto Nr. 4S-594 teikimo momentu jau buvo iškeltos administracinė ir civilinė bylos, todėl Viešųjų pirkimų tarnyba privalėjo sustabdyti administracinę procedūrą iki tol, kol teismas priims sprendimą. 2014 m. vasario 14 d. raštas yra neargumentuotas, nepagrįstas teisės normomis. 2013 m. gruodžio 18 d. pirkimo vertinimas išvada iš esmės neatliktas.

Nors 2013 m. gruodžio 18 d. išvados preambulėje nurodoma, jog atliktas pirkimo vertinimas, tačiau pasisakoma tik dėl vienos pirkimo dalies ir tik pareiškėjų atžvilgiu, nors konkurse dalyvavo ir kiti dalyviai. Be to, 2013 m. gruodžio 18 d. išvada yra nemotyvuota, nepagrįsta, apsiribojama ištrauka, “paimta / iškirpta” iš paklausimo konteksto, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir Viešųjų pirkimų įstatymas, Įstatymas), Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) nuostatoms, yra prieštaringa teisinio stabilumo bei proporcingumo principams.

Dar iki kreipimosi į teismą viešoje erdvėje ir netgi savo procesiniuose dokumentuose, teikiamuose Vilniaus apygardos teismui, perkančioji organizacija nurodė, jog į derybas bus kviečiami ir pareiškėjai. Tačiau Viešųjų pirkimų tarnyba priėmė prieštaringą sprendimą, kuriuo pasisakydama iš esmės tik dėl pareiškėjų, nedavė sutikimo neskelbiamoms deryboms, tokiu būdu pažeisdama pareiškėjų teisėtus ir pagrįstus lūkesčius toliau dalyvauti viešajame pirkime. Pirkimo dokumentus Viešųjų pirkimų įstatymo 2 straipsnio prasme sudaro visi dokumentai, pateikiami tiekėjams įvairia forma (raštu, elektroninėmis priemonėmis), bet kokioje pirkimo procedūrų stadijoje (pvz., pirkimo sąlygų paaiškinimas), kuriuose tiekėjams nurodoma svarbi informacija formuojant pasiūlymus, šiuose dokumentuose pateikiami duomenys turi sutapti.

Todėl, jei skelbime apie pirkimą tam tikro reikalavimo tiekėjų kvalifikacijai nebus įtvirtinta, o pirkimo sąlygose jis bus nustatytas, toks pirkimo dokumentų turinio dviprasmiškumas turėtų būti aiškinamas tiekėjų naudai taip, kad perkančioji organizacija negalėtų atmesti pasiūlymo pagal Įstatymo 39 straipsnio 2 dalies 1 punktą (pasiūlymą pateikęs tiekėjas neatitinka pirkimo dokumentuose nustatytų minimalių kvalifikacijos reikalavimų). Šiuo konkrečiu atveju iki paraiškų pateikimo termino skelbimas apie pirkimą ir konkurso sąlygos jame nebuvo patikslintos.

Todėl priešingai nei teigia atsakovas, perkančioji organizacija neturėjo teisės atmesti pareiškėjo pasiūlymo. Kitu atveju būtų pažeisti lygiateisiškumo bei nediskriminavimo principai. Tiek Išvada, tiek Sprendimas, kuriame pakartojami tokie patys argumentai, yra akivaizdžiai nesuderinami su teisingu ir visapusišku Viešųjų pirkimų įstatymo 32 straipsnio 7 dalies, 2 straipsnio, 24 straipsnio 8 dalies, 3 straipsnyje įtvirtintų lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principų aiškinimu bei taikymu. Be to, atsakovas savo priimtų sprendimų nepagrindė objektyviais duomenimis bei teisingu teisės aktų aiškinimu, neišvengė subjektyvių aukštesnės galios teisės aktams prieštaraujančių vertinimų.

Iš Išvados turinio bei jos pagrindu surašyto Sprendimo matyti, jog Viešųjų pirkimų tarnyba visiškai nesivadovavo nešališkumo, objektyvumo bei protingumo kriterijais. Išvadoje nurodoma, jog atliktas pirkimo Nr. 122858 vertinimas ir surašyta išvada. Neva vadovautasi konkurso sąlygomis ir Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje (toliau – ir CVP IS) paskelbta informacija. Tačiau perskaičius išvadą akivaizdu, jog ne visas pirkimas buvo vertinimas, t. y. dėl kitų dalių, pavyzdžiui, sprendinių teikimas, konkurencinio dialogo eiga apskritai neįvertinta, nors teisminio ginčo objektas – neteisėtai atmestas pareiškėjų pasiūlymas.

Pareiškėjai pabrėžė, kad Viešųjų pirkimų tarnyba konstatavo, jog atliko viso pirkimo vertinimą. Pažymėjo, jog ne tik minėtų principų nesilaikyta, bet ir Perkančiųjų organizacijų veiklos, susijusios su viešųjų pirkimų procedūrų vykdymu, tikrinimų taisyklių, patvirtintų Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 1S-53 (toliau – ir Taisyklės), IV skyriuje detalizuojamų rezultatų įforminimo tvarkos. Pagal Taisyklių 28 punktą, ataskaitą sudaro įvadinė, dėstomoji dalys, pastabos bei išvados.

Ataskaitos / išvados dėstomoji dalis dar susideda iš informacinės bei vertinamosios dalių. Vertinamojoje dalyje pateikiama argumentuota nuomonė. Vertinant skundžiamo sprendimo priėmimo aplinkybes bei turinį svarbu pažymėti, jog pateiktas vertinimas ne tik kad parengtas nesilaikant teisės aktų reikalavimų, bet ir nepagrįstas bei neargumentuotas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2014 m. sausio 10 d. kreipimasis buvo tiesiogiai susijęs su Išvada ir Sprendimu, kuriuose vertinami Kalėjimų departamento, kaip perkančiosios organizacijos, priimti sprendimai.

Ši aplinkybė buvo žinoma atsakovui, todėl jis viršijo savo kompetencijos ribas ir pažeisdamas Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio nuostatas nesustabdė administracinės procedūros, nors privalėjo ir turėjo tą padaryti. Tokiu atveju susiklosto situacija, jog perkančioji organizacija bet kada net ir pasibaigus viešajam pirkimui, kaip ir yra šiuo atveju, gali bet kokiu būdu ir bet kuriuo laiku keisti savo sprendimus. Tai nesuderinama su viešųjų pirkimų teisinių santykių reglamentavimu ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintais teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principais.

Atsakovas Viešųjų pirkimų tarnyba su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (I t., b. l. 89–98; II t., b. l. 79–85) paaiškino, kad pareiškėjų motyvai ir argumentai yra deklaratyvūs, nepaneigia vertinimo išvados ir sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, o skundžiamas raštas apskritai nėra ginčo objektas. Vertinimo išvada yra nešališka, objektyvi. Kertinis vertinimo išvados akcentas – trečiojo suinteresuoto asmens kaip perkančiosios organizacijos padarytas Viešųjų pirkimų įstatymo 32 straipsnio 7 dalies pažeidimas vertinant pareiškėjų atitikį konkurencinio dialogo sąlygų 4 priedo „Kvalifikacijos reikalavimai” 3.6 punkte nustatytam kvalifikacijos reikalavimui.

Viešųjų pirkimų įstatymo 32 straipsnio 7 dalyje imperatyviai nustatyta, kad kandidatų ir dalyvių kvalifikaciniai duomenys vertinami vadovaujantis jiems pateiktuose pirkimo dokumentuose nustatytais kriterijais ir procedūromis. Teisę dalyvauti tolesnėse pirkimo procedūrose turi tik tie kandidatai ar dalyviai, kurių kvalifikaciniai duomenys atitinka perkančiosios organizacijos keliamus reikalavimus. Pareiškėjai neginčija aplinkybės, jog kvalifikacijos reikalavimą turėjo atitikti tas jungtinės veiklos sutarties dalyvis, kuris realiai pagal jungtinės veiklos sutartį atliks statybos darbus (t. y.

UAB „Realco statyba”). Taip pat pareiškėjai iki šiol nei teismui, nei trečiajam suinteresuotam asmeniui ar atsakovui nepateikė argumentų ir įrodymų, jog jie paraiškų pateikimo momentu atitiko kvalifikacijos reikalavimą. Susipažinę su kvalifikacijos reikalavimo turinio paaiškinimu, kitomis konkurencinio dialogo sąlygomis bei skelbimu apie konkurencinį dialogą, pareiškėjai jų neskundė dėl dviprasmiškumo ar neaiškumo, t. y. paraiškų pateikimo momentu konkurencinio dialogo sąlygos pareiškėjams buvo aiškios ir nedviprasmiškos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo siekė pasitaisyti ir panaikinti savo neteisėtus sprendimus, viešojo pirkimo procedūras (pakartotinį kandidatų kvalifikacijos vertinimą) atliko ne formaliai. Nuosekliai vertinant atsakovo priimtus sprendimus nėra pagrindo daryti išvadą ir dėl sprendimo neteisėtumo, kadangi jis buvo priimtas išsamiai išanalizavus konkurencinio dialogo procedūras ir nustačius viešųjų pirkimų tvarkos pažeidimus trečiajam suinteresuotam asmeniui priimant sprendimą dėl pareiškėjų atitikties kvalifikaciniam reikalavimui.

Vertinimo išvadoje teisėtai ir pagrįstai buvo nustatyti Viešųjų pirkimų įstatymo 32 straipsnio 7 dalies, 47 straipsnio 4 dalies bei 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų lygiateisiškumo ir skaidrumo principų pažeidimai trečiajam suinteresuotam asmeniui atliekant konkurencinio dialogo procedūras – vertinant pareiškėjų atitiktį kvalifikaciniam reikalavimui ir kviečiant juos pateikti sprendinius. Trečiasis suinteresuotas asmuo, kurio atžvilgiu buvo surašyta vertinimo išvada, neginčijo nustatytų pažeidimų, vadinasi, su jais sutiko, o pareiškėjai nei patikslintame skunde, nei vertinimo išvados ar sprendimo surašymo metu nepateikė nė vieno įrodymo, kuris paneigtų vertinimo išvadoje nustatytas aplinkybes dėl jų atitikties kvalifikacijos reikalavimui.

Atitinkamai byloje esant įrodymams, jog pareiškėjai neatitiko kvalifikacijos reikalavimo, tiek vertinimo išvada, tiek sprendimas nesutikti leisti trečiajam suinteresuotam asmeniui vykdyti neskelbiamas derybas į jas kviečiant pareiškėjus laikytinas pagrįstu bei teisėtu. Atsakovas, rengdamas ir priimdamas skundžiamus aktus, išsamiai įvertino trečiojo suinteresuoto asmens pateiktus, su konkurenciniu dialogu susijusius, dokumentus, vadovavosi Įstatymu, Taisyklėmis, Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis ir teismų praktika. Skundžiamas raštas – tai konsultacija, kurioje Viešųjų pirkimų tarnyba pateikė tik savo nuomonę, tačiau nesuformulavo jokių valdingo pobūdžio įpareigojimų, nenustatė jokių teisės aktų pažeidimų ir pan.

Raštas nelaikytinas individualiu administraciniu aktu, sukeliančiu trečiajam suinteresuotam asmeniui ar pareiškėjams teisinių padarinių, todėl jo formai netaikytini Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prieštaravo pareiškėjų skundo tenkinimui.

Atsiliepime (I t., b. l. 172–174; II t., b. l. 113–118, 142–147) nurodė, kad Viešųjų pirkimų tarnybos Išvada, Sprendimas ir Raštas yra pagrįsti. Kalėjimų departamento nuomone, kreipimasis į Tarnybą 2014 m. sausio 10 d. raštu Nr. 1S-128, kuriuo buvo siekiama numatyti perkančiosios organizacijos ateities veiksmus (pasirinkti poziciją), nedarė įtakos pareiškėjų teisėms. Tarnyba, atsakydama į Kalėjimų departamento paklausimą, 2014 m. vasario 14 d. raštu Nr. 4S-594 nepriėmė jokio sprendimo, o tik pasisakė dėl jos išvadoje nustatytų Įstatymo nuostatų pažeidimų, kas tik patvirtina, kad ji laikosi išvadoje ir sprendime nurodytos pozicijos bei pateikė paaiškinimus (rekomendacijas) dėl Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 57 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų taikymo.

Rašte nėra valinio pobūdžio sprendimo, kuris darytų įtaką perkančiosios organizacijos, taip pat pareiškėjų teisėms ir pareigoms. Išankstinis nepranešimas apie Kalėjimų departamento ketinimus kreiptis į Tarnybą, kuri pagal Įstatymo 82 straipsnį yra kompetentinga teikti metodinę pagalbą bei Įstatymui įgyvendinti reikalingas rekomendacijas, su prašymu paaiškinti, kuo remiantis perkančioji organizacija galėtų iš naujo įvertinti tiekėjų atitikimą minimaliems kvalifikacijos reikalavimams, taip pat nesuteikia jokios papildomos informacijos, į kurią pareiškėjams reikėtų iš anksto atsižvelgti.

Pareiškėjai konkurencinio dialogo sąlygų 3.6 punkto reikalavimui pagrįsti pateikė sertifikatą Nr. 93407A. Pareiškėjai nepateikė nei vieno racionalaus paaiškinimo bei įrodymo, jog jie paraiškų pateikimo momentu atitiko minimalius kvalifikacijos reikalavimus, nes negalima spręsti apie pareiškėjų kvalifikaciją vadovaujantis bendrais įsitikinimais. Perkančioji organizacija nustatė kvalifikacinį reikalavimą statybos darbams visiems dalyviams ir šiam reikalavimui nenumatė jokios alternatyvos. Pareiškėjams netaikant kvalifikacinio reikalavimo statybos darbams, kaip numatyta pirkimo sąlygose, jiems būtų sudarytos išskirtinės sąlygos kitų pirkimo dalyvių atžvilgiu, o tai lemtų viešųjų pirkimų principų pažeidimą.

Be to, reikalavimas pateikti atitinkamą kvalifikaciją pagrindžiantį dokumentą yra ne kvalifikacijos, o jo pagrindimo reikalavimas. Toks reikalavimas yra išvestinis ir svarbus tik tiek, kiek jis padeda perkančiajai organizacijai patikrinti ir įsitikinti tiekėjų kvalifikacijos atitiktimi pirkimo sąlygose keliamiems reikalavimams. Komisija, atnaujindama pirkimo procedūras, nustatė, kad pareiškėjų kartu su paraiška pateikti kvalifikaciniai duomenys neįrodo, jog pareiškėjai atitinka konkurencinio dialogo sąlygų 4 priedo 3.6 punkto kvalifikacinį reikalavimą, kad pareiškėjai turi įdiegtą kokybės valdymo sistemą statybos darbams, o perkančiosios organizacijos prašymu pareiškėjai nepatikslino pateiktų duomenų apie savo kvalifikaciją.

Visa tai patvirtina Išvados ir Sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimu administracinės bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Raštą nutraukė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punktu, o kitą pareiškėjų AB „City Service“ ir UAB „Realco statyba“ skundo dalį atmetė (III t., b. l. 86–93).

Teismas nurodė, kad pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą, prekės, paslaugos ar darbai neskelbiamų derybų būdu perkami, jeigu atviram ar ribotam konkursui ar konkurenciniam dialogui pateikti pasiūlymai visi nepriimtini arba nevisiškai atitiko pirkimo dokumentuose nustatytus reikalavimus, o pirkimo sąlygos iš esmės nekeičiamos, ir į derybas kviečiami visi vykusiam atviram, ribotam konkursui ar konkurenciniam dialogui pasiūlymus pateikę tiekėjai, atitinkantys perkančiosios organizacijos nustatytus minimalius kvalifikacijos ir pasiūlymų pateikimo reikalavimus.

Įstatymo 56 straipsnio 5 dalyje aiškiai nustatyta, kad pirkimas neskelbiamų derybų būdu gali būti pradedamas tik gavus Tarnybos sutikimą dėl tokio pirkimo būdo pasirinkimo. Kreipimosi dėl sutikimo pirkimą atlikti neskelbiamų derybų būdu tvarką nustato Viešųjų pirkimų tarnyba. Vadinasi, norminiu teisės aktu – įstatymu – atsakovui, kaip kompetentingai ir Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimų laikymąsi prižiūrinčiai institucijai, yra pavesta spręsti dėl sutikimo atlikti viešuosius pirkimus išimtiniu būdu – neskelbiamomis derybomis, todėl kiekviena perkančioji organizacija, norėdama atlikti viešąjį pirkimą tokiu būdu, turi kreiptis į atsakovą jo nustatyta tvarka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo kartu su prašymu nepateikė jokių dokumentų, paneigiančių Išvadoje nustatytus pažeidimus ir įrodančių, jog pareiškėjai atitiko kvalifikacijos reikalavimą, atsakovas neturėjo pagrindo sutikti leisti trečiajam suinteresuotam asmeniui viešąjį pirkimą atlikti neskelbiamų derybų būdu vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad Išvadoje pagrįstai buvo nustatyti Viešųjų pirkimų įstatymo 32 straipsnio 7 dalies, 47 straipsnio 4 dalies bei 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų lygiateisiškumo ir skaidrumo principų pažeidimai trečiajam suinteresuotam asmeniui atliekant konkurencinio dialogo procedūras – vertinant pareiškėjų atitiktį kvalifikaciniam reikalavimui ir kviečiant juos pateikti sprendinius.

Pareiškėjai nepateikė įrodymų, kurie paneigtų Išvadoje nustatytas aplinkybes dėl jų atitikties kvalifikacijos reikalavimui. Taigi Išvada ir Sprendimas yra pagrįsti bei teisėti. Pareiškėjai teigė, kad priimant skundžiamus aktus buvo pažeistos pagrindinės procedūros ir taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei pagrįstumą. Tokių aplinkybių nenustatyta. Skundžiami aktai yra motyvuoti, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

Teismo vertinimu, 2014 m. vasario 14 d. raštas Nr. 4S-594 nėra administracinis aktas, juo subjektams nenustatytos teisės ir pareigos. Raštas – išaiškinimas, kuriame Viešųjų pirkimų tarnyba pateikė tik savo nuomonę, tačiau nesuformulavo jokio valdingo pobūdžio įpareigojimų, nenustatė jokių teisės aktų pažeidimų. Raštas nelaikytinas individualiu administraciniu aktu, sukeliančiu pareiškėjams teisinių padarinių. Pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 punktą, teismas nutraukia bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui. Todėl byla dalyje dėl reikalavimo panaikinti Raštą nutraukta.

Teismas pažymėjo, kad posėdžio metu pareiškėjų atstovė pateikė prašymą kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašant preliminaraus nutarimo dėl 2014 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo, 44 straipsnio 2 dalies, 48 straipsnio 3 dalies ir 49 straipsnio aiškinimo, tačiau šiuo atveju nekyla abejonių dėl minėto teisės akto taikymo.

III. Pareiškėjas AB „City Service“ padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. AB „City Service“ taip pat prašo kreiptis dėl prejudicinio nutarimo į Europos Sąjungos kompetentingas institucijas šioje byloje iškilusiais klausimais, tiesiogiai susijusiais su tinkamu Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimu ir taikymu, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas (III t., b. l. 105–116) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nesiaiškino, kokiais teisės aktais ir / ar konkurso sąlygomis remdamasis jis nustatė, jog kvalifikacinį reikalavimą, nurodytą 3.6 punkte, gali atitikti tik vienas ūkio subjektas, t. y. UAB „Realco statyba“. Tiek Įstatymo 32 straipsnis, tiek konkurencinio dialogo konkurso sąlygos numato, jog kvalifikacinis reikalavimas gali būti išpildomas visų ūkio subjektų kartu.

2. Antstolio D. Š. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai patvirtina, jog konkurencinio dialogo sąlygos iš esmės keičiant 3.6 punktą, t. y. apribojant galimybę ūkio subjektams kartu išpildyti kvalifikacinį reikalavimą bei susiaurinant veiklos sritį, nebuvo patikslintos viešai, toks patikslinimas neprieinamas kitiems potencialiems ūkio subjektams, galintiems ir norintiems dalyvauti šiame pirkime.

3. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, pasisakydamas dėl direktyvos 2004/18 39 straipsnio 2 dalies (Įstatymo 27 str. 3 d.) taikymo yra konstatavęs, kad šioje nuostatoje nurodyta papildoma informacija apie konkurso specifikacijas ir papildomus dokumentus galima paaiškinti kai kuriuos dalykus ar suteikti tam tikrą informaciją, tačiau ja negalima pakeisti, nors tai ir būtų ištaisymai, pagrindinių pirkimo sąlygų, tarp kurių yra techninės specifikacijos ir sutarčių sudarymo kriterijai, apimties; šios sąlygos buvo suformuluotos konkurso specifikacijose, kuriomis suinteresuoti ūkio subjektai pagristai rėmėsi priimdami sprendimą pateikti pasiūlymą, arba priešingai, atsisakyti dalyvauti atitinkamoje pirkimo procedūroje. Tai matyti iš žodžių junginio „papildoma informacija“ vartojimo direktyvos 39 straipsnio 2 dalyje ir trumpo termino, galinčio skirti tokios informacijos pateikimą nuo pasiūlymų priėmimo termino pabaigos, kaip numatyta šioje nuostatoje (Komisija prieš Nyderlandus, byla C-368/10).

4. Viešųjų pirkimų tarnyba, nemotyvuodama savo priimtų administracinių aktų ir neišaiškindama jų apskundimo tvarkos, veikė ultra vires.

5. Pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 32 straipsnio 5–7 dalis, tuo atveju, jeigu kandidatas pateikia neišsamius duomenis apie savo kvalifikaciją, perkančioji organizacija, prieš atmesdama tokio tiekėjo pasiūlymą, pirmiausia turi kreiptis į tiekėją su prašymu patikslinti kvalifikaciją ir tik jos nepatikslinus, turi pagrindą atmesti pasiūlymą.

6. Ūkio subjektai, siekiantys dalyvauti viešajame pirkime, nepatikslinus skelbimo apie pirkimą, neturėjo potencialių galimybių susipažinti su pakeistomis konkurencinio dialogo sąlygomis.

7. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, negalima riboti jungtinės veiklos ar subrangos nei apimties atžvilgiu (pvz., kiek daugiausia darbų gali būti pavesta atlikti subrangovams), nei subjektų skaičiumi (pvz., kiek daugiausia partnerių gali kartu pateikti pasiūlymą).

8. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas ne tik turinio prasme, bet ir priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio nuostatas, teismų praktikoje suformuluotas taisykles, formos prasme neatitinka ABTĮ 87 straipsnio reikalavimų.

9. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja V. B. dar iki teismo posėdžio pradžios turėjo išankstinį nusistatymą ir buvo tendencinga, teismo posėdžio metu kalbėjo, kitiems teisėjų kolegijos nariams trukdydama išklausyti pareiškėjų paaiškinimus, formavo išankstinę teismo nuomonę.

Atsakovas Viešųjų pirkimų tarnyba prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (III t., b. l. 152–166) pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime aiškiai aprašytos visos esminės bylos aplinkybės, tinkamai išanalizuoti proceso dalyvių paaiškinimai. Atsakovas, kaip kompetentinga institucija, kuriai įstatymų pavesta atlikti viešųjų pirkimų vykdymo kontrolę, atlikęs konkurencinio dialogo sąlygų ir procedūrų vertinimą, nenustatė kvalifikacijos reikalavimo ar jo aiškinimo neteisėtumo. Teisminio bylos nagrinėjimo metu bylos proceso dalyviams buvo pristatyta bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos sudėtis, išaiškinta teisė reikšti nušalinimus. Jei pareiškėjui kilo abejonių dėl konkretaus teisėjo nešališkumo, jis, vadovaudamasi ABTĮ 47 straipsnio 5 dalimi, galėjo ir privalėjo pareikšti nušalinimus, tačiau to nepadarė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime prieštarauja AB „City Service“ apeliacinio skundo tenkinimui (III t., b. l. 167–170).

Pareiškėjas UAB „Realco statyba“ 2014 m. gruodžio 29 d. pareiškimu prisidėjo prie pareiškėjo AB „City Service“ apeliacinio skundo (III t., b. l. 118–119).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo iš Viešųjų pirkimų įstatymo laikymosi priežiūros teisinių santykių.

Nustatyta, kad pareiškėjai AB „City Service“ ir UAB „Realco statyba“ padavė skundą administraciniam teismui, prašydami panaikinti Viešųjų pirkimų tarnybos Išvadą, Sprendimą ir Raštą, kuriais ji pagal kompetenciją išnagrinėjo Kalėjimų departamento paklausimus dėl vykdomo pirkimo „Privataus subjekto atranka valdžios ir privataus subjektų partnerystės projekto „Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo iškėlimo iš Vilniaus miesto centrinės dalies I-asis etapas“ įgyvendinimui“.

ABTĮ 137 straipsnio 1 dalis numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjas AB „City Service“ savo prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka konkrečiais argumentais nepagrindė, teisėjų kolegijos įsitikinimu, tokios būtinybės taip pat nėra. Pareiškėjų teisė būti išklausytiems yra realizuota, kadangi jų atstovė dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, todėl atsižvelgiant į visa tai ši byla nagrinėtina bendra – rašytinio proceso – tvarka.

Dėl atsakovo 2013 m. gruodžio 17 d. išvados Nr. 4S-5045 ir 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. 4S-5120

Viešųjų pirkimų įstatymo 82 straipsnio 2 dalies, apibrėžiančios Viešųjų pirkimų tarnybos teises, 7 punktas nustato, kad Tarnyba Įstatyme nustatytais atvejais duoda sutikimą perkančiajai organizacijai nutraukti pirkimo procedūras, pakeisti pirkimo sutarties sąlygas, atlikti pirkimą neskelbiamų derybų būdu <...>. Vadovaujantis Įstatymo 56 straipsnio 5 dalimi pirkimas neskelbiamų derybų būdu gali būti pradedamas tik gavus Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą dėl tokio pirkimo būdo pasirinkimo.

Tikrinamos bylos medžiaga nustatyta, jog Kalėjimų departamentas, laikydamasis nurodyto reikalavimo, 2013 m. lapkričio 8 d. raštu Nr. 1S-3466 kreipėsi į Viešųjų pirkimų tarnybą, prašydamas duoti sutikimą pradėti „Privataus subjekto atranka valdžios ir privataus subjektų partnerystės projekto „Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo iškėlimo iš Vilniaus miesto centrinės dalies I-asis etapas“ įgyvendinimui“ pirkimą neskelbiamų derybų būdu, kviečiant pirkime dalyvauti AB „Hanner“, UAB „Dailista“ ir UAB „Corpus A“, veikiančias pagal jungtinės veiklos sutartį, AB „City Service“ ir UAB „Realco statyba“, veikiančias pagal jungtinę sutartį, ir UAB „Pilies projektai“ (I t., b. l. 100–102). Viešųjų pirkimų tarnyba, įvertinusi trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinimus bei vadovaudamasi savo 2013 m. gruodžio 17 d. išvada Nr. 4S-5045, 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 4S-5120 nedavė leidimo tokiai pirkimo procedūrai, t. y. paneigė Kalėjimų departamento teisę vykdyti pirkimą Įstatymo 56 straipsnyje nustatytomis sąlygomis.

Teisėjų kolegija pažymi, jog nors Tarnybos atsisakymas duoti perkančiajai organizacijai sutikimą atlikti pirkimą neskelbiamų derybų būdu laikytinas administraciniu aktu, kurį nustatyta tvarka gali teismui skųsti kiekvienas suinteresuotas subjektas, manantis, kad pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, tačiau faktas, kad toks administracinis aktas gali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, tik sudaro procesines prielaidas bylai administraciniame teisme iškelti, bet pats savaime nėra pagrindas tenkinti pareiškėjo skundą.

ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau jos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005, 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-906/2008). Taigi kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Taip pat pažymėtina, jog suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009). Be to, šių teisės normų sisteminė analizė leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu.

Įvertinusi AB „City Service“ ir UAB „Realco statyba“ materialinį teisinį suinteresuotumą Išvados ir Sprendimo panaikinimu, grindžiamą iš esmės tuo, kad perkančioji organizacija padarė neteisingas išvadas dėl jų kvalifikacijos atitikties, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju AB „City Service“ ir UAB „Realco statyba“ neturi gintinos subjektinės teisės arba įstatymų saugomo intereso, ir atsakovo Išvada bei Sprendimas konkrečios pareiškėjų subjektinės teisės ar įstatymų saugomo intereso nepažeidžia. Iš bylos faktinių aplinkybių ir viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo matyti, jog Viešųjų pirkimų tarnybos, esančios viešųjų pirkimų administracinės kontrolės mechanizmo dalimi, atsisakymas leisti vykdyti pirkimą neskelbiamų derybų būdu daro įtaką perkančiosios organizacijos teisėms ir pareigoms (pasirinkimui), tačiau apibrėžtų teisinių pasekmių tiekėjams, kurių dalyvavimo šioje administracinėje procedūroje Įstatymo 56 straipsnio 5 dalis nenumato, nesukuria. Pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 93 straipsnio 1 dalį, tiekėjas, kuris mano, kad perkančioji organizacija nesilaikė šio įstatymo reikalavimų ir tuo pažeidė ar pažeis jo teisėtus interesus, šiame skyriuje nustatyta tvarka gali kreiptis į apygardos teismą <...>. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, jog perkančiosios organizacijos – Kalėjimų departamento – ir AB „City Service“ ir UAB „Realco statyba“ civiliniai teisiniai ginčai, kilę minėto pirkimo ribose, vyksta bendrosios kompetencijos teisme (teisminio proceso Nr. 2-55-3-02567-2013-1 ir 2-55-3-01392-2014-7), tuo užtikrinant tinkamą ir visapusišką šio tiekėjo interesų gynybą.

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, materialinių teisinių prielaidų ginti asmens pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą nebuvimas yra pagrindas skundą (prašymą) atmesti (pvz., 2008 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1669/2008, 2012 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-3039/2012, 2013 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-610/2013).

Atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju klausimų dėl viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo Europos Sąjungos direktyvomis nekyla, o kreipimosi į Teisingumo Teismą pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo procesinį prašymą kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

Dėl atsakovo 2014 m. vasario 14 d. rašto Nr. 4S-594

Teisėjų kolegija pažymi, kad aktais, dėl kurių galima pateikti skundą (prašymą) administraciniam teismui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nepripažįstami informacinio pobūdžio dokumentai (pvz., 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-727/2011). Teismas turi priimti nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, nustatytos teisės bei pareigos.

Nustatant, ar tam tikras dokumentas, kaip galimas ginčo dalykas, administraciniame teisme atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, taip pat vertintina, ar jis atitinka bendruosius administracinio akto požymius. Pagal ABTĮ 2 straipsnio 14 dalies nuostatas, individualus teisės aktas – tai vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei, o pagal ABTĮ 2 straipsnio 15 dalį, administracinis aktas – vykdant administravimo funkcijas, administravimo subjekto priimtas teisės aktas. Iš šių teisės normų matyti, kad pagrindinis individualaus administracinio akto požymis yra tas, jog jis yra teisės taikymo aktas, t. y. aktas, kuriame išreikštas teisės normų taikymo rezultatas ir institucijos valia konkretaus subjekto atžvilgiu, įtakojantis šio subjekto teisinį statusą (subjektines teises ir juridines pareigas).

Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad Kalėjimų departamentui adresuotas atsakovo 2014 m. vasario 14 d. raštas Nr. 4S-594 yra aiškinamojo pobūdžio dokumentas ir jame nėra suformuluota jokių valdingų patvarkymų individualiai neapibrėžtai asmenų grupei, konkrečiam subjektui ar apibrėžtai subjektų grupei, nėra nustatyta pareiškėjams privalomų vykdyti pareigų ar suteikta teisių. Raštas pats savaime kokių nors teisinių pasekmių pareiškėjams nesukelia, todėl ši bylos dalis pagrįstai nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 1 punkte įtvirtintu pagrindu.

Apibendrinant nurodytas faktines ir teisines bylos aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, konstatuotina, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais remiantis prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta apimti, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė iš esmės teisingą procesinį sprendimą, todėl AB „City Service“ apeliacinis skundas atmetamas, iš dalies keičiant tik apskųsto teismo sprendimo motyvus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Apeliaciniu skundu AB „City Service“ prašo priteisti jai bylinėjimosi išlaidas.

Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo atžvilgiu priimtas nepalankus teismo sprendimas, teisės į minėto prašymo patenkinimą neįgijo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo akcinės bendrovės „City Service“ apeliacinį skundą ir uždarosios akcinės bendrovės „Realco statyba“ prisidėjimą prie apeliacinio skundo atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Laimė Baltrūnaitė Skirgailė Žalimienė