A-552-2224-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-2224/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03019-2012-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 6.6.1; 6.8; 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Ž. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. Ž. skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2012 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 11SP-4868, įpareigoti Ministeriją išmokėti jam neteisėtai išskaičiuotas pinigų sumas bei priteisti iš Ministerijos 100 000 Lt neturtinės žalos.

Pareiškėjo manymu, netinkamai taikant Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 3 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.237 straipsnio 1–2 dalis, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ( toliau – ir Pareigūnų pensijų įstatymas) nuostatas, 2012 m. spalio 29 d. buvo priimtas neteisėtas ginčijamas sprendimas, kuriuo nustatyta Ministerijos pareiga grąžinti pareiškėjui pagal 2012 m. rugsėjo 13 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą Nr. A522-2782/2012 išieškotą pensijos ir priedo permokos dalį 3 943,17 Lt, ją įskaityti į R.

Ž. pareigą gražinti atsakovui pensijos ir priedo permoką 16 642,69 Lt ir išieškoti iš pareiškėjo likusią pensijos ir priedo permokos dalį 12 699,52 Lt po 20 procentų pensijos kiekvieną mėnesį, pradedant nuo 2012 m. spalio mėnesio. R. Ž. paaiškino, kad analogiškas Ministerijos sprendimas buvo priimtas ir 2011 m. lapkričio 29 d., kurį jis apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Teismas jo skundą atmetė kaip nepagrįstą, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. A522-2782/2012 panaikino 2011 m. lapkričio 29 d.

Ministerijos sprendimą Nr. 11SP-4941 ir įpareigojo atsakovą išmokėti pareiškėjui šio sprendimo pagrindu išskaičiuotas pinigų sumas. Pareiškėjas pabrėžė, kad Ministerija šio neskundžiamo teismo sprendimo neįvykdė ir 2012 m. spalio 29 d. priėmė ginčijamą sprendimą. R. Ž. rėmėsi CK 6.241 straipsniu, pagal kurį negalima išreikalauti kaip be pagrindo išmokėtą darbo užmokestį ir jam prilygintas išmokas, pensiją ir išlaikymą, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaida, ir nurodė, jog jis veikė sąžiningai, jo atžvilgiu jokių sąskaitybos klaidų nebuvo padaryta.

Pareiškėjo manymu, skundžiamas sprendimas yra pavėluotas ir neteisėtas, nes išmokų išieškojimo senaties terminas pagal CK 125 straipsnį baigėsi dar 2011 metais. Pareiškėjas pažymėjo, kad Valstybinių pensijų įstatyme jokių išskaičiavimų nėra numatyta. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atsakovas išskaičiavimus iš pareiškėjo ginčijame sprendime nurodė atlikti atbuline data, t. y. nuo 2012 m. spalio 1 d., nors pats sprendimas priimtas 2012 m. spalio 29 dieną. Pareiškėjas nurodė, jog dėl tokių atsakovo veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus (sąžiningai tarnavo Ministerijai beveik 35 metus) ir dvasinį sukrėtimą bei emocinę depresiją, jaučiasi pažemintas, dėl to jo reputacija gerokai pablogėjo (buvusių bendradarbių ir kitų asmenų atžvilgiu), sumažėjo galimybės bendrauti.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į skundą (b. l. 16–17) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad egzistuoja dvi prievolės: R. Ž. pareiga grąžinti Ministerijai be pagrindo gautą 16 642,69 Lt pensiją ir bazinės pensijos dydžio priedą už laikotarpį nuo 2006 m. spalio 4 d. iki 2007 m. gegužės 31 d. ir Ministerijos pareiga pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. A522-2782/2012 grąžinti R. Ž. paimtą pensijos ir priedo permokos dalį – 3 943,17 Lt. Pirmąją prievolę Vilniaus apygardos administracinis teismas yra pripažinęs byloje Nr. I-1726-815/2012. Antroji prievolė nustatyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu Nr. A522-2782/2012. Kadangi jos yra priešpriešinės, vienarūšės (piniginės), todėl vienos šalies pareiškimu Ministerija taikė dalinį įskaitymą, t. y. įskaitė mažesnę pareiškėjo prievolę į didesnę (pagal sumą). Atsakovo teigimu, likusią po įskaitymo 12 699,52 Lt sumą vidaus reikalų ministras ginčijamu sprendimu teisėtai pagal Pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalį nusprendė išieškoti iš pareiškėjo pensijos. Dėl ieškinio senaties termino taikymo, atsakovas paaiškino, kad jis yra taikomas kreipimuisi į teismą, o ne viešojo administravimo subjekto sprendimui, be to, Pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalis neriboja pensijos permokos išieškojimo laiko terminu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas rėmėsi Civilinio kodekso 6.237 straipsnio 1, 2 dalimis, Pareigūnų pensijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, Pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi, nustatė, kad pareiškėjas laikotarpyje nuo 2006 m. spalio 4 d. iki 2007 m. gegužės 31 d. gavo draudžiamąsias pajamas (priteisto darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą forma) ir tuo pat metu pareigūno pensiją, ir darė išvadą, kad atsakovas turėjo tiek teisinį, tiek faktinį pagrindą iš pareiškėjo reikalauti grąžinti valstybinės pensijos permoką.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, 2006 m. liepos 11 d. prašydamas skirti jam pensiją už tarnybą ir mokėti valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą, nurodė, jog yra nedirbantis ir įsipareigojo apie įsidarbinimą informuoti atsakovą raštu, tačiau, siekdamas būti sugrąžintas į tarnybą ir nagrinėjant administracinę bylą Kauno apygardos administraciniame teisme, jis Ministerijos, mokančios jam valstybinę pensiją, trečiuoju suinteresuotu asmeniu neįtraukė, nors sprendimas toje administracinėje byloje akivaizdžiai turėjo įtakos ir atsakovo šioje byloje teisėms bei pareigoms. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo veiksmų laikyti sąžiningais Civilinio kodekso 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo prasme negalima.

Teismas vadovavosi Civilinio kodekso 6.130 straipsniu, nustatė egzistuojančią pareiškėjo prievolę grąžinti atsakovui laikotarpyje nuo 2006 m. spalio 4 d. iki 2007 m. gegužės 31 d. išmokėtą valstybinės pensijos permoką (16 642,69 Lt) ir atsakovo prievolę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. A552-2782/2012 pagrindu išmokėti pareiškėjui išieškotą valstybinės pensijos permokos dalį (3 943,17 Lt) ir darė išvadą, kad šios prievolės laikytinos priešpriešinėmis vienarūšėmis ir atsakovas turėjo teisę atlikti įskaitymą. Teismas rėmėsi CK 6.131 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo. Įskaitymo draudimo pagrindų, numatytų Civilinio kodekso 6.134 straipsnyje, teismas nenustatė.

Teismas laikė Ministerijos 2012 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 11SP-4868 teisėtu ir pagrįstu, nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje nustatytų skundžiamo akto panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo reikalavimą panaikinti ginčijamą sprendimą atmetė kaip nepagrįstą, taip pat atmetė ir pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą išmokėti jam išskaičiuotas pinigines sumas.

Teismas vadovavosi Civilinio kodekso 6.246-6.249 straipsniais, 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis, nurodė, kad byloje nėra nustatyta atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš sąlygų kilti atsakovo deliktinei civilinei atsakomybei. Teismas pažymėjo, kad nors ankstesnis, t. y. 2011 m. lapkričio 29 d., atsakovo sprendimas Nr. 11SP-4941 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. A552-2782/2012 buvo panaikintas, kaip pasirašytas netinkamo subjekto, tačiau, teismo vertinimu, ne visi viešojo administravimo subjekto priimti neteisėti sprendimai laikytini pagrindu kilti jo civilinei atsakomybei dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismas pažymėjo, kad tiek Ministerijos 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. 11SP-4941, tiek ir 2012 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. 11SP-4868 iš esmės buvo teisingai nuspręsta dėl pareiškėjo teisių ir pareigų Pensijų įstatymo bei Pareigūnų pensijų įstatymo taikymo prasme. Teismas nurodė, jog yra tikėtina, kad pareiškėjas galėjo išgyventi neigiamus jausmus dėl atsakovo priimtų jam nepalankių sprendimų, tačiau nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad atsakovo iš esmės teisėtais sprendimais jis buvo pažemintas ar jais buvo pabloginta pareiškėjo reputacija. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neįrodė, kad dėl tokių atsakovo sprendimų būtų sumažėjusi jo galimybė bendrauti, todėl laikė, kad byloje nėra įrodyta nei žalos fakto, nei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo tariamai patirtos neturtinės žalos ir atsakovo veiksmų.

III. Pareiškėjas R. Ž. apeliaciniu skundu (b. l. 46-47) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, jog jis elgėsi nesąžiningai, nes iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo jam nebuvo jokio pagrindo apie įsidarbinimą informuoti Ministeriją raštu. R. Ž. pažymi, kad teismas nepagrįstai suteikė viršenybę Pensijų įstatymo nuostatoms, o ne CK bei Pareigūnų pensijų įstatymo nuostatoms ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. A552-2782/2012. Pareiškėjas dėl CK 1.124 straipsnio taikymo pažymėjo, kad teismas nevertino kokiai ginčų kategorijai priskirtinas jo skundas. R. Ž. atkreipė dėmesį, kad teismas nepasisakė dėl jo skundo argumento, kad Ministerija priėmė sprendimą atgaline data. Pareiškėjas spėja, kad jam nepalankų teismo sprendimą galėjo lemti ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimą ir jo apeliacinį skundą tenkino, be to, buvo patenkintas pareiškėjo prašymas nušalinti teisėjų kolegijos pirmininką ir pranešėją.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 56) prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas laiko pareiškėją nesąžiningu, kadangi jei R. Ž. būtų informavęs Ministeriją apie teisminį atleidimo iš tarnybos ginčą arba teismą apie kaip nebetarnaujančiam paskirtą pensiją, Ministerija būtų įstojusi į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu su savarankišku reikalavimu R. Ž.. Atsakovas pažymi, kad jei net nebūtų konstatuotas pareiškėjo nesąžiningumas, Ministerija turėtų teisę išreikalauti iš jo pensiją. Atsakovo teigimu, CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktas nebūtų kliūtis Ministerijos reikalavimo teisei, nes šis punktas saugo asmenis nuo išreikalavimo iš jų tokių lėšų, kurios jiems buvo reikalingos ir jau išleistos būtiniausioms reikmėms. Atsakovo manymu, jei asmuo yra gavęs dvi išmokas, vienos jų išreikalavimo atveju jis nepatektų į sunkią situaciją. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas gauna valstybinę pensiją, numatytą Pensijų įstatymo 1 straipsnio 3 punkte, todėl daro išvadą, kad pareiškėjui taikytinas Pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalies reguliavimas. Ministerija pažymi, kad administraciniai teismai, grąžindami į darbą ir priteisdami darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, visuomet taiko įstatymą – priteisiamą darbo užmokestį mažina gautos išeitinės išmokos dydžiu.

Pareiškėjas R. Ž. pateiktuose paaiškinimuose pabrėžia, kad byloje nėra duomenų apie tai, kada ir dėl ko jis turėjo išlaidų būtiniausios reikmėms (CK 6.241 str. 6 d.). R. Ž. paaiškina, kad jo tėvas mirė 2010 m. lapkričio 17 d., todėl jis turėjo laidojimo ir kapavietės sutvarkymo išlaidų. 2011 m. rugpjūčio 23 d. sudegė namelis ant ratų su kelionine įranga ir dideliu kiekiu asmeniniu daiktų. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pensija jam skiriama vadovaujantis vienu įstatymu, o išskaičiuojama vadovaujantis kitais įstatymais. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ir pažymi, kad jam mokama sumažinta pensija, nors valstybėje susidariusi itin sunki ekonominė finansinė padėtis baigėsi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje kilęs pagrindinis ginčas dėl valstybinę pensiją mokančios institucijos teisės išieškoti administracine tvarka tokios pensijos permoką. Antrasis pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra išvestinis iš pirmojo reikalavimo ir galėtų būti tenkinamas tik nustačius visas sąlygas, būtinas atsirasti valstybės civilinei atsakomybei.

Pareiškėjas gauna vieną iš Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytų pensijų rūšių, todėl jo atžvilgiu atsakovas galėjo taikyti šio įstatymo 3 straipsnio 4 dalį, kuri numato, kad susidarius valstybinės pensijos, kurios skyrimas ir (ar) mokėjimas siejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme, permokai dėl to, kad valstybinės pensijos gavėjas turėjo draudžiamųjų pajamų už tą laikotarpį, per kurį jam buvo paskirta ir mokėta pensija, permoka valstybinę pensiją mokančios institucijos vadovo sprendimu išieškoma iš valstybinės pensijos gavėjo ne ginčo tvarka.

Pareigūnų pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalis numato, kad pareigūno ar kario valstybinės pensijos gavėjas privalo pranešti jam pensiją mokančiai institucijai apie tai, kad jis tapo vienu iš asmenų, išvardytų Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1-6, 8 ir 9 punktuose, taip pat ūkininku ar jo partneriu pagal Ūkininko ūkio įstatymą, per 10 dienų nuo šio statuso atsiradimo dienos. Jeigu apie tai laiku nepranešama ir dėl to permokama pensija, permokėtos pensijos suma išieškoma iš pensijos gavėjo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Iš šių teisės aktų darytina išvada, kad pensijos permokos išieškojimui būtinos dvi kumuliatyvios sąlygos: valstybinės pensijos gavėjas nepraneša apie tai, kad jis gavo draudžiamųjų pajamų ir būtent dėl šio nepranešimo jam permokama pensija.

Atsakovas savo 2012 m. spalio 29 d. sprendimą Nr.11SP-4868 grindė ne tik Pareigūnų pensijų įstatymu bei Valstybinių pensijų įstatymu, bet ir Civilinio kodekso normomis.

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.1 straipsnyje apibrėžti šio teisės akto reglamentuojami teisiniai santykiai. Šio straipsnio 2 dalyje inter alia nurodyta, kad santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais.

Pažymėtina, kad nei Pensijų įstatymas, nei Pareigūnų pensijų įstatymas, nei Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas, nei Nuostatai detaliau neaptaria kriterijų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti kokia apimtimi ir kokiais terminais yra išieškoma pensijos permoka, nenurodo atvejų, kada tokia permoka gali būti neišieškoma. Todėl šiai situacijai spręsti pagrįstai taikytos ir Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios be pagrindo įgyto turto išreikalavimą.

Civilinio kodekso 6.237 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyta pareiga atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus šio kodekso 6.241 straipsnyje numatytus atvejus.

Civilinio kodekso 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgytos sumos, be pagrindo išmokėtos kaip dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusios žalos atlyginimas, darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, pensija ir išlaikymas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos.

Tarp šalių nėra ginčo, kad pareiškėjas be pagrindo nuo 2006 m. spalio 4 d. iki 2007 m. gegužės 31 d. gaudavo valstybinę pareigūnų pensiją už tarnybą, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 31 d. nutartimi jis grąžintas į vidaus tarnybą ir už minėtą laikotarpį jam priteistas vidutinis atlyginimas už priverstinę pravaikštą.

Pirmosios instancijos teismas laikė pareiškėją veikusiu nesažiningai, nes jis neinformavo atsakovo apie vykstantį administracinį procesą dėl jo atleidimo iš tarnybos teisėtumo.

Civilinio kodekso 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas sąžiningumo kriterijus aiškinamas kaip vertybinis teisinių santykių subjekto elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas, apdairus ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako teisinių santykių subjekto vidinius motyvacinius veiksnius konkrečioje situacijoje, be kita ko, veikiamus subjektą individualizuojančių savybių, pavyzdžiui: jei tai fizinis asmuo - jo amžiaus, išsimokslinimo, praktinių įgūdžių ir pan., jei tai juridinis asmuo - veiklos pobūdžio, jos ypatybių, verslo patirties ir t. t. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokioje situacijoje asmenys veikia. Tokiu atveju turi būti nustatinėjamos aplinkybės, patvirtinančios asmenų nesąžiningumą, kurį būtina įrodyti konkrečiais faktais. Teisės doktrinoje bei administracinių teismų praktikoje sąžiningumas taip pat suprantamas kaip bendrasis teisės principas, išreiškiantis elgesio matą, atitinkantį protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo bei draudžia piktnaudžiauti teise, o sąžiningas subjektas yra toks, kuris veikia rūpestingai ir teisingai. (LVAT 2013 m. sausio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-98/2013)

Įvertinusi objektyvųjį (asmens elgesio objektyviuosius požymius, patvirtinančius jo rūpestingumą, atidumą, apdairumą) ir subjektyvųjį (asmens vidinius motyvacinius veiksnius) kriterijus šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog R. Ž. nesąžiningumas gaunant iš Vidaus reikalų ministerijos valstybinę pensiją yra neįrodytas. 2006 m. liepos 11 d. prašydamas skirti jam pensiją už tarnybą, pareiškėjas nurodė teisingus duomenis apie save – kad jis yra nedirbantis, ištarnavęs reikalingą pensijai skirti metų skaičių, atleistas iš tarnybos, įsipareigojo pranešti apie įsidarbinimą atsakovui raštu. Šie duomenys atsakovo buvo patikrinti ir pareiškėjui tuo metu pagrįstai ir teisėtai buvo paskirta valstybinė pensija. Pareigos pranešti apie vykstantį administracinės bylos dėl jo atleidimo iš tarnybos nagrinėjimą teisės aktai pareiškėjui nenustatė. Be to, atsakovas apie teigiamą teismo sprendimą pareiškėjo atžvilgiu buvo informuotas betarpiškai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato raštu per mėnesį laiko nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo ir nuo 2007 m. birželio 1 d. nutraukė jam paskirtos valstybinės pensijos mokėjimą. Tai įrodo, kad pareiškėjo elgesys nenulėmė jam paskirtos pensijos mokėjimo, o atsakovo įtraukimas į anos administracinės bylos nagrinėjimą nebūtų įtakojęs bylos nagrinėjimo baigties ar valstybinės pensijos mokėjimo. Pats atsakovas atsiliepime į skundą pripažino, kad pranešimas apie vykstantį R. Ž. ginčą su Kauno AVPK dėl atleidimo iš tarnybos būtų sąlygojęs ne pensijos mokėjimo sustabdymą ar nutraukimą, o tik dalyvavimą administracinėje byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Be to, vertinant pareiškėjo sąžiningumą subjektyviuoju kriterijumi, pažymėtina, kad pareiškėjas neturėjo pagrindo būti įsitikinęs, kad jis neteisėtai gauna pareigūnų pensiją ir bus grąžintas į vidaus tarnybą. Toks pareiškėjo įsitikinimas ir pareiga pranešti apie grąžinimą į tarnybą galėjo atsirasti tik po teismo sprendimo įsiteisėjimo, tačiau nuo šio termino pareiškėjui valstybinė pensija ir taip nebebuvo mokama.

Nenustačius pareiškėjo nesažiningumo, nebuvo pagrindo išieškoti iš jo pensijos permokos, nes tai prieštarauja CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktui.

Iš kitos pusės, teisėjų kolegija Pareigūnų pensijų 11 straipsnio 2 dalies tiesioginio taikymo aspektu pažymi, jog nagrinėjamu atveju R. Ž. pensija buvo permokėta ne dėl jo nepranešimo apie draudžiamųjų pajamų gavimą (gražinimą į tarnybą), o tik dėl susiklosčiusių kitų aplinkybių – neteisėto atleidimo iš tarnybos ir vėlesnio grąžinimo į pareigas. Tai rodo, kad nagrinėjamu atveju neegzistavo viena iš būtinų sąlygų pensijos permokai išieškoti ir leidžia daryti išvadą, kad skundžiamas atsakovo sprendimas yra neteisėtas iš esmės, t.y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, ir naikintinas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas skundžiamo atsakovo sprendimo teisėtumo klausimą, netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą ir neteisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, naikinant jo dalį, kuria atmesti pareiškėjo reikalavimai panaikinti Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 11SP-4868 ir įpareigoti grąžinti pagal šį sprendimą išieškotas sumas.

Panaikinus skundžiamą atsakovo sprendimą, tenkintinas ir kitas pareiškėjo reikalavimas, Vidaus reikalų ministerija įpareigotina išmokėti pareiškėjui pagal skundžiamą sprendimą išieškotas pinigines lėšas.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės (1 dalis). Atsižvelgus į to paties straipsnio 3 dalyje įtvirtintas nuostatas, daroma išvada, kad valstybė atsako prieš asmenį tik už tokią jo žalą, kuri atsirado dėl neteisėtų valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmų (veikimo, neveikimo), kurie tiesiogiai darė įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas tik nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus aktus, žalos pareiškėjui padarymo faktą bei priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų aktų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, CK 6.271 straipsnyje numatyta prievolė atlyginti žalą neatsiranda.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14 – 653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444 – 619/2008, Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A146-39/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad R. Ž. nepateikė pakankamai objektyvių duomenų, įrodančių jam padarytos neturtinės žalos realumą. Jo abstraktūs teiginiai apie dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą, galimybių bendrauti sumažėjimą nėra pakankami galimai padarytai neturtinei žalai įrodyti. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo dvasiniai išgyvenimai dėl neteisėtų atsakovo sprendimų neviršijo įprastų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, kylančių asmeniui dėl jo netenkinančių individualių administracinių aktų priėmimo ir bylos nagrinėjimo teisme, todėl neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, jam nebuvo padaryta.

Nagrinėdamas šį pareiškėjo reikalavimą, pirmosios instancijos teismas, nors ir kitais motyvais, priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. Ž. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimo dalį, kuria atmesti R. Ž. reikalavimai dėl Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. 11SP-4868 panaikinimo ir įpareigojimo grąžinti pagal šį sprendimą išieškotas sumas.

Panaikinti Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 11SP-4868 ir įpareigoti Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministeriją grąžinti R. Ž. pagal šį sprendimą išieškotas sumas.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimo dalį, kuria atmestas R. Ž. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, palikti nepakeista.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Skirgailė Žalimienė