A-1278-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1278-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00723-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugpjūčio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4–5), kuriame prašė priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 350 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodė, kad Norvegijos karalystės teismo 2007 m. lapkričio 2 d. nuosprendžiu jam buvo paskirta 12 metų laisvės atėmimo bausmė, o Norvegijos karalystės apeliacinio teismo 2008 m. vasario 14 d. sprendimu ji buvo pakeista ir skirta 13 metų laisvės atėmimo bausmė. 2009 m. birželio 16 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 1-885, pareiškėjas buvo perduotas Lietuvos Respublikai tolesniam bausmės atlikimui.

Šiame kontekste pareiškėjas pabrėžė, jog jis buvo pargabentas sąlyginai, kad Lietuvoje laisvės atėmimo vietose jo teisinė padėtis nebus pabloginta. Tačiau, pareiškėjo teigimu, jo kalinimo sąlygos pablogėjo visomis prasmėmis. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad šiuo metu vienam Marijampolės PN laikomam asmeniui tenka vos 3 kv. m gyvenamojo ploto, nors Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) nustato, kad vienam asmeniui turi tekti 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose.

Paaiškino, kad jis laikomas 75 kv. m ploto patalpoje, kurioje gyvena 25 asmenys, tačiau yra gyvenę ir 30 asmenų. Be to, pareiškėjas pabrėžė, kad tokios sąlygos prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. 1248 nuostatai, jog nuo 2009 metų laisvės atėmimo vietose vienam asmeniui turi tekti 5 kv. m gyvenamosios patalpos ploto. Taip pat akcentavo, kad Marijampolės PN gyvenamojoje patalpoje lovos yra viena šalia kitos, trūksta privatumo, dienomis yra didelis triukšmas, oras nėra ventiliuojamas, patalpos vėdinamos tik pro langą, gyvenamosiose patalpose nėra rūkymui skirtų patalpų, pasivaikščiojimo kiemelis yra apie 200 kv. m ploto, o jame būna 100 žmonių, vienam nuteistajam maitinimui skiriama tik 4,50 Lt, maistas nepilnavertis, nesuteikiamos higienos priemonės, nemokama pašalpa, suteikiama tik pirmoji medicininė pagalba, o sergant sunkesnėmis ligomis neįmanoma pasigydyti, be to, nesudarytos sąlygos ilgalaikiams pasimatymams, t. y. skiriami ilgalaikiai pasimatymai po vieną parą, nors priklauso dvi paros, ir jie skiriami ne tomis dienomis, kada pageidaujama.

Pareiškėjas kartu pabrėžė, jog Marijampolės PN pareigūnai yra grubaus elgesio ir nesugeba bendrauti su nuteistaisiais.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 8–14) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Marijampolės PN nurodė, kad pareiškėjas į įstaigą atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę atvyko 2009 m. rugpjūčio 13 d. ir buvo paskirtas į 14-to būrio 141-ą brigadą, paprastąją grupę, tačiau laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 10 d. iki 2009 m. spalio 1 d. buvo išvykęs į Šiaulių tardymo izoliatorių, o laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 30 d. iki 2014 m. vasario 6 d. – į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą.

Šiame kontekste pažymėjo, kad visą bausmės atlikimo laikotarpį pareiškėjas pataisos įstaigos administracijos neprašė būti perkeliamas į kitą būrį. Be to, paaiškino, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Marijampolės PN, už Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių numatytus reikalavimus baustas nebuvo, nedirbo, nes neturėjo darbinės motyvacijos, bausmės atlikimo metu skatintas 9 kartus, jam 5 kartus paskatinimo tvarka suteikta teisė gauti ilgalaikius pasimatymus, 4 kartus suteikta teisė gauti papildomus pasimatymus socialiniams ryšiams palaikyti, o nuo 2012 m. balandžio 27 d. pareiškėjas perkeltas į lengvąją grupę, kurioje numatytas didesnis pasimatymų ir telefoninių skambučių skaičius.

Marijampolės PN kartu akcentavo, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 64 straipsnio 1 dalyje numatyti ilgalaikiai pasimatymai iki dviejų parų, o nustatant ilgalaikio pasimatymo trukmę atsižvelgiama į tuo metu turimų laisvų kambarių ir gautų prašymų suteikti ilgalaikius pasimatymus skaičių bei kitas svarbias aplinkybes. Atitinkamai pareiškėjas 14 kartų buvo dviejų parų trukmės ilgalaikiuose pasimatymuose ir tik 2 kartus vienos paros pasimatymuose, todėl, Marijampolės PN teigimu, pareiškėjo teiginiai dėl pageidaujamu laiku negautų priklausančių dviejų parų trukmės ilgalaikių pasimatymų nepagrįsti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis normomis, vienam vyrui skiriamas vienas rulonas tualetinio popieriaus 1 mėnesiui, 100 g tualetinio muilo 1 mėnesiui ir einant į dušinę praustis išduodama 30 g muilo. Šias priemones nuteistasis gauna nuolat, o neturintys pinigų nuteistieji kitomis priemonėmis (skutimosi peiliukais, pasta ir dantų šepetėliais) aprūpinami nemokamai. Tuo tarpu pareiškėjas, atlikdamas bausmę, asmeninėje sąskaitoje turėjo ir parduotuvėje išleisdavo pinigų sumas, kurios viršijo teisės aktų nustatytą ribą išmokai ar pašalpai gauti, ir į administraciją dėl pašalpos ar išmokos skyrimo nesikreipė, todėl jam nei pašalpa, nei išmoka skirta nebuvo.

Marijampolės PN taip pat nurodė, kad pareiškėjas bausmę atlikinėjo pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias bei lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą galėjo laisvai judėti nuo 06.30 val. iki 22.30 val., o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse būti pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Paaiškino, jog 14-tas būrys, kuriame pareiškėjas atlikinėjo bausmę, susideda iš 7 įvairių patalpų, erdvaus lauko kiemo, kur nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti, kitaip leisti laisvalaikį.

Nuteistieji pataisos namų direktoriaus įsakymų nustatyta tvarka ir laiku gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę. Be to, turi galimybę įsidarbinti ir kasdien dirbti valstybės įmonėje prie Marijampolės PN. Nuteistojo pageidavimu, jis gali lankyti vieną iš daugiau kaip dešimties socialinės reabilitacijos programų, kuriose sprendžiamos nuteistųjų psichologinės, bendravimo ir kt. problemos. Atitinkamai pareiškėjas daugeliu šių galimybių, išskyrus darbą ir mokymąsi, aktyviai naudojosi.

Tuo tarpu nuteistųjų miegui skirtoje patalpoje pareiškėjas pagal įstaigos direktoriaus patvirtintą dienotvarkę privalėjo būti tik miegui skirtu (nakties) metu, t. y. nuo 22.30 val. iki 06.30 val. Marijampolės PN papildomai akcentavo, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę, dėl netinkamų higienos sąlygų į kompetentingas institucijas nesikreipė. Šiuo aspektu Marijampolės PN pažymėjo, kad esant geroms higieninėms sąlygoms gyvenamojoje patalpoje ir didžiąją laiko dalį asmeniui turint judėjimo laisvę, neatsirado prielaidos pareiškėjo kankinimui, žiauriam elgesiui su juo, žeminimui ar kitokiam jo orumo pažeidimui.

Dėl patalpų ploto Marijampolės PN taip pat nurodė, kad bendras 14-tam nuteistųjų būriui priklausančių patalpų, po kurias ne miego metu nuteistieji gali laisvai judėti, plotas yra 218,23 kv. m, be to, šio būrio nuteistieji gali laisvai naudotis jų lokalinio sektoriaus kiemu, kurio bendras plotas yra apie 350 kv. m. Tualeto ir prausyklos patalpa yra visiškai atskirta nuo kitų patalpų ir jos plotas – 11,58 kv. m. Nuteistųjų miegui skirtų dviejų patalpų šiame būryje bendras plotas yra 153,75 kv. m. Tačiau, vadovaujantis Statybos techniniu reglamentu STR 1.14.01:1999, 14-to būrio patalpų gyvenamasis plotas susideda iš minėtų dviejų miegui skirtų patalpų ir virtuvės, o visas šis plotas sudaro 175,23 kv. m.

Taigi šiame plote gali gyventi ne daugiau nei 56 nuteistieji. Nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. iki 2014 m. I ketvirčio (pareiškėjo buvimo šiame būryje laikotarpiu) šio būrio vidutinis sąrašinis nuteistųjų skaičius buvo 44 nuteistieji, atitinkamai šiuo laikotarpiu mažiausias būrio nuteistųjų vidutinis skaičius užfiksuotas 2009 m. sausio mėn. (27 nuteistieji), o didžiausias – 2011 m. gruodžio mėn. (58 nuteistieji). Tačiau vidutinis sąrašinis būrio nuteistųjų skaičius beveik visada skiriasi nuo realaus būryje esančių nuteistųjų skaičiaus, kadangi vidutiniškai 1–2 būrio nuteistieji dėl drausmės pažeidimų atlieka nuobaudas baudos izoliatoriuje, 1–2 būrio nuteistieji būna ilgalaikių pasimatymų patalpose, o dalis nuteistųjų būna laikinai paguldyti į pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos stacionarą.

Marijampolės PN visose gyvenamosiose patalpose yra įrengti varstomi langai, todėl patalpos vėdinamos per langus, kaip tai ir numato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 24 punktas. Tuo tarpu rūkantiems nuteistiesiems Marijampolės PN yra įrengtos rūkymo vietos lokaliniuose kiemuose, kuriuose nuteistieji ir rūko, o pareiškėjas bausmės atlikimo Marijampolės PN metu nėra kreipęsis ar kitaip informavęs, jog kiti nuteistieji rūko gyvenamosiose patalpose, todėl šie pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti.

Pareiškėjas bausmės atlikimo metu dėl jo laikymo sąlygų ar su tuo susijusių neigiamų padarinių taip pat nesikreipė nei į Psichologinę tarnybą ar Sveikatos priežiūros tarnybą, nei į būrio viršininką, todėl, Marijampolės PN manymu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą ir įvardinta šios žalos piniginė apimtis neturi jokio realaus ir objektyvaus pagrindo. Juolab kad Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o pareiškėjas nepateikė jokių aiškių jam padarytos žalos įrodymų, t. y.

Marijampolės PN manymu, šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimu (b. l. 140–147) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o pareiškėjo reikalavimą dėl 350 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad iš bylos duomenų matyti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas gyveno 14-tame būryje, kurio gyvenamasis plotas susideda iš dviejų miegui skirtų gyvenamųjų kambarių ir virtuvės, kurių bendras plotas sudaro 175,23 kv. m. Iš byloje esančios pažymos apie vidutinį sąrašinį nuteistųjų skaičių būrio Nr. 14 patalpoje taip pat matyti, kad didžiausias nuteistųjų skaičius, apgyvendintas 14-tame būryje, buvo 2011 m. gruodžio mėn. – 58 nuteistieji. Todėl minėtu laikotarpiu (1 mėnesį) pareiškėjui vidutiniškai teko 3,02 kv. m gyvenamojo ploto.

Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo kalinimo metu, t. y. 2011 m. gruodžio mėn., jam teko 0,08 kv. m ploto mažiau nei numatė teisės aktai, todėl konstatavo, jog nagrinėjamu atveju minėtu laikotarpiu buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose. Be to, teismas pažymėjo, kad byloje esantys įrodymai sudaro pagrindą išvadai, jog praustuvių, klozetų, pisuarų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d.

įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas normas, pagal kurias numatyta, jog 1 praustuvė turi būti skiriama 10 asmenų, 1 klozetas arba unitazas – 12 asmenų, šis normatyvas taikytinas ir dėl pisuarų skaičiaus. Kita vertus, teismas akcentavo, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas, antisanitarines sąlygas, neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu.

Tačiau iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 14 d. iki 2014 m. gegužės 28 d. į Psichologinę tarnybą savo iniciatyva dėl psichologinių ar socialinių problemų nė karto nesikreipė, o į pataisos namų gydytojus kreipėsi 13 kartų dėl bendro pobūdžio susirgimų – peršalimo, tracheito, tonzilito, bronchito, virškinimo sutrikimo, bet dėl psichikos sutrikimų problemų ar depresijos požymių nesikreipė, atitinkamai pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo lemti, pareiškėjo teigimu, nežmoniškos kalinimo sąlygos, teismo vertinimu, neužfiksuota.

Nors pareiškėjas, be kita ko, nurodė, jog pasivaikščiojimo kiemas yra 200 kv. m ploto ir jis skirtas 100 žmonių, t. y. pasivaikščiojimo kieme vienam žmogui tenka tik 2 kv. m ploto, teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai, o sportuoti nuteistiesiems Marijampolės PN yra įrengtas sporto aikštynas, kuriame yra futbolo, krepšinio ir tinklinio aikštės, taip pat svarmenų kilnojimo salė.

Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes ir į tai, kad visi nuteistieji grafike nustatytu laiku gali sportuoti, teismas pareiškėjo argumentus dėl mažo kiemelio ploto atmetė kaip nepagrįstus. Pasisakydamas dėl rūkymo patalpų pataisos namuose, teismas atkreipė dėmesį, jog pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Atitinkamai, kaip nurodė Marijampolės PN, asmenims, atliekantiems bausmę bendrabučio tipo patalpose (14-to būrio patalpos yra būtent tokios rūšies), rūkymo vietos įrengtos lauke su apie tai informuojančiais ženklais, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl rūkymui skirtų patalpų nebuvimo gyvenamosiose patalpose nepagrįstos, be to, tai prieštarautų Higienos normos HN 76:2010 reikalavimams, kadangi Higienos normos HN 76:2010 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Dėl Marijampolės PN tiekiamo maisto teismas pabrėžė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimo centras bei Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Kauno skyrius reguliariai tikrina maisto, tiekiamo į Marijampolės PN, kokybę, tačiau pažeidimai nenustatyti. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas raštu ar kitu būdu būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją dėl dietinio maitinimo, todėl jis maitinamas pagal valgiaraštį nedirbantiems vyrams.

Tuo tarpu pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai buvo pažeistos jo teisės dėl maisto neteikimo ar jo blogos kokybės, o pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovo veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams, todėl darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl pataisos namuose nemokamos pašalpos, teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas, atlikdamas bausmę, asmeninėje sąskaitoje turėjo ir parduotuvėje išleisdavo pinigų sumas, kurios viršijo teisės aktų nustatytą ribą išmokai ar pašalpai gauti, į pataisos namų administraciją dėl pašalpos ar išmokos skyrimo nesikreipė, todėl nebuvo teisinio pagrindo jam skirti pašalpą ar išmoką.

Tai įvertinęs, teismas sprendė, jog pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos atsiradimo, siejamo su šiomis aplinkybėmis, taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Teismas kartu pažymėjo, kad Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2010 m. rugsėjo 13 d. patikrinimo akte Nr. Pa-306 buvo konstatuota, jog Marijampolės PN laikomiems asmenims sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir Higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nenustatyta, o pareiškėjas šias aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl jo argumentai dėl ventiliacijos pažeidimų atmestini kaip neįrodyti.

Be to, pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas normas vienam vyrui skiriamas 1 rulonas tualetinio popieriaus (1 mėnesiui), 100 g tualetinio muilo (1 mėnesiui), o einant į dušinę praustis kiekvieną kartą išduodama po 30 g muilo. Atitinkamai atsakovo atstovas patvirtino, jog nustatytų priemonių išdavimo tvarkos laikomasi nuolat, o pareiškėjas šią aplinkybę paneigiančių įrodymų nepateikė. Teismas taip pat nurodė, kad 2012 m. sausio 30 d. sudaryta Paslaugų teikimo sutartis Nr. 27/10-10-KN-P-2012/28 dėl dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų (kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų) teikimo, todėl nepagrįsti ir atmestini pareiškėjo teiginiai dėl higienos sąlygų neužtikrinimo.

Spręsdamas dėl pareiškėjo skundo argumentų dėl ilgalaikių pasimatymų, teismas akcentavo, jog BVK 94 straipsnio 1 dalyje numatyti ilgalaikiai pasimatymai iki dviejų parų. Nustatant ilgalaikio pasimatymo trukmę, atsižvelgiama į tuo metu turimų laisvų kambarių skaičių, gautų prašymų suteikti pasimatymus skaičių ir kitas svarbias aplinkybes. Remdamasis byloje pateiktais įrodymais, patvirtinančiais, jog pareiškėjas 14 kartų buvo dviejų parų trukmės ilgalaikiuose pasimatymuose ir tik 2 kartus vienos paros trukmės ilgalaikiuose pasimatymuose, teismas padarė išvadą, kad jo teisės į ilgalaikius pasimatymus nebuvo pažeistos.

Nors pareiškėjas reiškė pretenzijas ir dėl tinkamų sąlygų nesudarymo pasimatymų kambariuose, taip pat dėl medicininių paslaugų pataisos namuose kokybės, dėl nepilnaverčio maitinimo, dėl asmeninių higienos priemonių nesuteikimo, dėl pareigūnų netinkamo elgesio, nesugebėjimo bendrauti su nuteistaisiais, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių pažeidimo aplinkybių ir nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė šie pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad gyvenant pataisos namuose bendrabučio tipo patalpose nebuvo užtikrintas jo privatumas, teismas pabrėžė, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą – jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas, tame tarpe ir privataus gyvenimo apribojimas, tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Teismas papildomai akcentavo, kad Marijampolės PN nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, o šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla.

Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, gali naudotis lokalinio sektoriaus kiemeliais, užsiimti sportine veikla, lankytis skaitykloje. Pataisos namuose nuteistiesiems yra įrengtas sporto aikštynas, kuriame yra futbolo, krepšinio ir tinklinio aikštės, atskirai įrengta svarmenų kilnojimo salė, minėtose patalpose nuteistieji grafike nustatytu laiku gali sportuoti. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku.

Be to, byloje nėra duomenų, kad Marijampolės PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą dėl jo laikymo mažesnio ploto patalpose nei numato teisės aktai. Tačiau atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju santykinai mažą patalpų plotą, kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose kompensavo suteikta judėjimo laisvė.

Kartu akcentavo, jog pareiškėjas su skundais dėl netinkamų gyvenimo sąlygų į pataisos namų administraciją nesikreipė, byloje taip pat nėra duomenų, kad anksčiau pareiškėjas būtų kreipęsis į medikus dėl sveikatos būklės pablogėjimo, siejant tai su netinkamomis gyvenimo sąlygomis. Atitinkamai nesurinkta jokių įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Taigi, pagal nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastas dėl ploto trūkumo realiai negalėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima įvardinti kaip nežmogiškas kalinimo sąlygas ir konstatuoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatų pažeidimą bei kurios sudarytų pagrindą neturtinės žalos atlyginimui pinigais.

Todėl, įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III. Pareiškėjas R. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 150–151), prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimo dalį, kurioje teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą, ir tenkinti visus jo reikalavimus, pareikštus pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neišsamiai, nevisapusiškai ir netinkamai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes bei priėmė nepagrįstą sprendimą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad teismas nevertino aplinkybių, jog dalis šaldytuvų yra laikoma gyvenamosiose patalpose ir jose nėra rūbinės. Be to, tvirtino, kad nuteistieji kartais rūko pastato koridoriuje, maistas Marijampolės PN yra tiekiamas be pirštinių, valgykloje skraido paukščiai ir vaikšto katinai.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsileipime į apeliacinį skundą (b. l. 155) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą nepakeistą. Marijampolės PN mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo bylą bei priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą. Tuo tarpu pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia naujų duomenų, įrodančių, kad pirmosios instancijos teismas priėmė netikslų ar neteisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Marijampolės PN jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliu – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Juolab kad pirmosios instancijos teismo išvadas patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai (b. l. 15–40, 46–62, 71–81, 84–90, 110–132), kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nepateikė.

Kita vertus, akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog apskaičiuodamos gyvenamojo ploto dydį, pataisos įstaigų institucijos nepagrįstai remiasi Statybos techniniu reglamentu STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“. Bausmės atlikimo vietos yra specifinės įstaigos ir gyvenamųjų patalpų sąvoka šių įstaigų veiklos kontekste turi būti suprantama taip, kaip nustato specialieji laisvės atėmimo vietų įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Higienos normoje HN 76:2010.

Šios normos 5 punkte nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-170/2013 ir kt.). Taigi šiuo atveju teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, nepagrįstai į bendrą plotą įskaičiavo ir virtuvės plotą.

Atitinkamai, įvertinus minėtas aplinkybes ir byloje esančius duomenis (b. l. 15–19, 37–38, 62, 73), matyti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas Marijampolės PN pažeidžiant Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą – 3,1 kv. m – iš viso buvo laikomas apie 14 mėn. ir šiuo laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas svyravo nuo 2,65 kv. m iki 3,08 kv. m, t. y. buvo gana nežymiai (iki 0,45 kv.

m) mažesnis, nei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte nustatytas minimalus. Šiame kontekste, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Buvimo Marijampolės PN laikotarpiu pareiškėjas turėjo galimybę pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku, t. y. nuo 22.30 val. iki 06.30 val.

Byloje nenustatyta, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Taigi pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę. Tuo tarpu ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve (žr., pvz., EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo nr. 44558/98, 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nurmagomedov prieš Rusiją, bylos Nr. 30138/02 ir kt.).

Tai įvertinus, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui miego metu tenkantį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo nemaži miegamojo išmatavimai bei pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė. Kartu akcentuotina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Marijampolės PN administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu ar kitų jo laikymo sąlygų. Pabrėžtina, jog ginčo dėl šių aplinkybių iš esmės nėra.

Be to, įvertinus byloje esančią pareiškėjo asmens sveikatos istoriją ir kitus duomenis (b. l. 40, 74–81), jokie pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo kalinimo sąlygų Marijampolės PN nenustatyti, jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas iš esmės nepateikė. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Priešingai, byloje esančios Marijampolės PN Psichologinės tarnybos ir Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkų pažymos (b. l. 39–40) patvirtina, jog pareiškėjas, atlikdamas bausmę, savo iniciatyva dėl psichologinių ar socialinių problemų, psichikos sutrikimų ar depresijos požymių nesikreipė. Be to, byloje nenustatyta, jog Marijampolės PN būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Papildomai pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad dalis šaldytuvų yra laikoma gyvenamosiose patalpose ir jose nėra rūbinės, maistas Marijampolės PN yra tiekiamas be pirštinių, valgykloje skraido paukščiai ir vaikšto katinai, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui šie argumentai nebuvo nurodyti ir šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas, o remiantis ABTĮ 130 straipsnio 6 dalimi, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nevertintini.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, iš esmės teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė