A-442-159-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-159/2014

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-16755-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės, atstovaujamos Kauno miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, atstovaujamai Kauno miesto savivaldybės administracijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės, atstovaujamos Kauno miesto savivaldybės administracijos, 912,94 Lt turtinės žalos atlyginimui ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. balandžio 16 d. tarp pareiškėjo (draudiko) ir E. J. (draudėjo) buvo sudaryta Transporto priemonės savanoriškojo draudimo sutartis, kuria buvo apdraustas automobilis „Mercedes Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 2012 m. balandžio 23 d., apie 16 val. 30 min., šio automobilio vairuotoja E. J. Jonavos gatvėje, ties pastatu Nr. 110, Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamoje dalyje esančią duobę, kuri buvo apsemta vandens, neaptverta ir nepažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais. Dėl šių priežasčių galimybė pastebėti duobę kelyje buvo ypatingai apsunkinta. Transporto priemonė buvo apgadinta. Į eismo įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams ir apžiūrėjus įvykio vietą, transporto priemonės vairuotojos veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimų nebuvo nustatyta. Draudėjas informavo pareiškėją (draudiką), kad dėl įvykusio eismo įvykio jai nuosavybės teise priklausančiai transporto priemonei buvo padaryta žala. Pareiškėjas, vadovaudamasis žalą pagrindžiančiais dokumentais, atlygino dėl eismo įvykio patirtą turtinę žalą - viso 912,94 Lt, kuriuos pervedė automobilį remontavusiai įmonei. Išmokėjęs draudimo išmoką pareiškėjas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015 straipsnio pagrindu. Pasak pareiškėjo, atsakovo – Kauno miesto savivaldybės darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl privalo atlyginti žalą. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju yra visos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad pareiškėjas neįrodė atsiradusios žalos priežastinio ryšio su atsakovo veiksmais (neveikimu). Pareiškėjo reikalavimas visiškai nepagrįstai grindžiamas jo paties sudarytais preliminariais paskaičiavimais bei remonto įmonės sąmatomis, į paskaičiavimus yra nepagrįstai įtrauktas PVM, taip pat keistinų detalių nusidėvėjimo procentas. Be to, nei viename iš pateiktų dokumentų nėra jokios išvados, kad būtent ginčo duobė galėjo sukelti ir tik ji sukėlė nurodytus automobilio sugadinimus, bei kad būtent tik to pasėkoje buvo patirta reikalaujama atlyginti turtinė žala. Atsakovo teigimu, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato nutarimas, kuriuo nutraukta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, taip pat nepatvirtina pareiškėjo argumentų. Tvirtino, kad dėl eismo įvykio yra atsakingas pats vairuotojas, kuris, esant šviesiam paros metui bei 3 eismo juostų gatvei, visiškai neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nebuvo atidus ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio, nestabdė transporto priemonės, ar neapvažiavo kliūties. Taigi esminės reikšmės eismo įvykiui turėjo paties vairuotojo veiksmai, o ne duobės buvimas. Objektyvių įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio egzistavimą, byloje nėra. Pasak atsakovo, pareiškėjas, nenustatęs visų reikšmingų aplinkybių, reikalingų atsakomybei už žalą pagrįsti, savo rizika išmokėjo apgadinto automobilio savininkui žalos atlyginimą, pervesdamas jį remonto įmonei, ir dabar nepagrįstai siekia šios sumos priteisimo regreso tvarka iš atsakovo. Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo reikalavimu priteisti 6 procentų dydžio metines palūkanas, kadangi, atsakovo nuomone, CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju neturėtų būti taikomos, kadangi šiuo atveju žala yra kildinama iš viešosios teisės normos, o atsakovas nėra nei verslininkas, nei privatus juridinis asmuo.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo 912,94 Lt ir turtinės žalos atlyginimui 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme 2012 m. gruodžio 27 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Vietos savivaldos įstatyme kaip viena iš savivaldybėms priskirtų savarankiškų funkcijų yra vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas bei saugaus eismo užtikrinimas. Pažymėjo, kad pagal Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį vietinės reikšmės keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Įvertinęs pateiktų įrodymų visetą, nurodė, kad administracinėje byloje nėra pakankamo pagrindo išvadai, kad transporto priemonės vairuotoja, įvykio metu vairavusi transporto priemonę, pažeidė Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo, Kelių eismo taisyklų nuostatas.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarime, kuriuo nutraukta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, automobilio vairuotojos veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykis ir sudėtis nenustatyta. Pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog konkreti kelio duobė (arba kelio atkarpa), esanti Jonavos gatvės važiuojamojoje dalyje ir kurioje buvo apgadintas automobilis, buvo užlieta vandeniu, nebuvo paženklinta, neaptverta ar kitaip pažymėta ir dėl to objektyviai buvo apsunkintas jos matomumas vairuotojui bei galimybė jos išvengti staigiai manevruojant.

Tai duoda pakankamą pagrindą išvadai, jog transporto priemonės vairuotojos veiksmuose nebuvo jokių didelio neatsargumo, nerūpestingumo požymių, taip pat nėra jokio pagrindo svarstymui apie nenugalimos jėgos egzistavimą ginčo situacijoje. Nurodė, kad atsakovo argumentai, jog pats vairuotojas nebuvo atsargus, atidus ir pasirinkęs saugų greitį galėjo išvengti eismo įvykio bei automobilio apgadinimo dėl įvažiavimo į duobę, grindžiami vien tik prielaidomis. Jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję autoįvykį ar prisidėję prie jo kilimo, teismui atsakovas nepateikė, todėl išvadai, jog pats vairuotojas nesilaikė KET reikalavimų, ar atliko kitus veiksmus, kurie bent iš dalies įtakojo žalos atsiradimą, nėra jokio pagrindo.

Teismas vertino, kad turtinės žalos dydis visiškai įrodytas pateiktų dokumentų duomenimis, kurie patvirtina realias automobilio remonto išlaidas. Įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, teismui taip pat nebuvo pateikta. Atsakovas ir jo atstovas tik deklaratyviai nurodė, jog remonto kaina per didelė, tačiau jokiais objektyviais duomenimis (įrodymais) savo teiginių nepagrindė.

Konstatavo, kad Kauno miesto savivaldybė, būdama atsakinga už gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą bei saugaus eismo užtikrinimą, privalėjo būti rūpestinga bei aktyvi, t.y. tinkamai ir efektyviai įgyvendindama teisės aktuose nustatytą pareigą dėl gatvių remonto, užtikrinti, kad vairuotojams, turtui nekeltų grėsmės. Taigi, teisės aktuose nustatytos minėtos pareigos atsakovas tinkamai neatliko, tuo pažeisdamas ir CK 6.246 straipsnio 1 dalyje numatytą bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl dėl kelio duobės padarytą žalą automobiliui, privalo atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgijo subrogacijos teisę reikalauti iš asmens, atsakingo už atsiradusią žalą, ją atlyginti (CK 6.1015 straipsnis). Vadovaudamasis CK 6.37 ir 6.210 straipsniuose įtvirtintomis nuostatomis, pareiškėjui iš atsakovo priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodo, kad byloje nėra atliktas teisės aktuose numatytas privalomas ginčo transporto priemonės vertinimas, nepateikti dokumentai, patvirtinantys nepriekaištingą ginčo transporto priemonės būklę iki tariamo eismo įvykio. Pateikti techninės apžiūros aktai, kuriais remiamasi teismo sprendime, neatitinka teisės aktų reikalavimų ir neturi juridinės galios. Įvykio vietos schema taip pat nubraižyta vadovaujantis vien tik vairuotojo teiginiais, jokių liudytojų nenustatyta ir neapklausta, byloje nėra pateikta jokių kitų įrodymų, kurie pagrįstų, kad įvykis tikrai buvo. Pasak atsakovo, visiškai neaišku, kaip buvo apskaičiuotas 912,94 Lt žalos dydis. Pažymi, kad 2000 m. balandžio 22 d. įsigaliojo Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymais. Pagal šią tvarką, vertinti transporto priemones turi teisę tiktai įmonių, įregistruotų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir turinčių teisę verstis transporto priemonių vertinimo veikla, atestuoti kilnojamojo turto vertintojai. AAS „Gjensidige Baltic“ nėra įtraukta į išorės turto arba verslo vertinimo veikla turinčių teisę verstis asmenų sąrašą. Tvarkos 26 punkte imperatyviai nurodyta kas turi būti atlikta nustatant žalą, padarytą

apgadinant transporto priemonę. Jos 28 ir 29 punktuose įtvirtinta, kokie transporto priemonės vertinimo dokumentai turi būti pateikiami ir kad jie turi būti pateikiami raštu. Pabrėžia, kad šioje byloje taip pat nėra pateikta jokių dokumentų, kurie pagrįstų, jog vertinant ginčo transporto priemonei tariamai padarytą žalą buvo atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus. Nurodo, kad Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, 15 punkte numatyta, kad žala turi būti apskaičiuojama pagal būtinas remonto išlaidas (jos turi būti paskaičiuotos), tačiau šioje byloje nėra pateikta jokių dokumentų, kurie pagrįstų būtinų remonto išlaidų skaičiavimą.

Taisyklių 38 punkte numatyta, jog draudiminės išmokos dydis nustatomas atsižvelgiant į dokumentus ir informaciją, įrodančius draudiminio įvykio faktą ir eismo įvykio metu padarytos žalos aplinkybes, dydį, taip pat j paskirtų ekspertų ir (ar) turto vertintojų išvadas. Tų pačių taisyklių 40 punkte įtvirtinta nuostata, kad atsakingas draudikas moka tik įrodymais pagrįstos eismo įvykio metu padarytos žalos dydžio draudimo išmoką. Dokumentų, pagrindžiančių, kad tai buvo atlikta, byloje nėra. Taigi, atsakovo manymu, nenustačius visų reikšmingų aplinkybių, reikalingų atsakomybei už žalą pagrįsti, pareiškėjas savo rizika išmokėjo apgadinto automobilio savininkui 912,94 Lt žalos atlyginimą.

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2757/2012 ir nurodo, jog byloje duomenų, patvirtinančių nepriekaištingą ginčo automobilio būklę iki tariamo eismo įvykio, nėra. Duobės buvimo faktas pats savaime nereiškia žalos padarymo fakto ginčo transporto priemonei, o užfiksuoti ginčo transporto priemonės sugadinimai savaime nereiškia, kad jie atsirado būtent dėl įvažiavimo į konkrečią duobę. Turi būti įrodyta ne tik tai, kad buvo duobė, ne tik tai, kad automobilis apgadintas, bet ir kad apgadinimai, už kuriuos prašoma atlyginti žalą, atsirado dėl įvažiavimo į ginčo duobę.

Nurodo, kad Kauno miesto savivaldybė kelių priežiūrą atlieka pagal turimas finansines galimybes. Kelių priežiūros tvarkos aprašo 12 punkte nėra numatyta šią funkciją atlikti nepriekaištingai. Atsakovas teigia, kad teisines pasekmes dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje nustato viešosios teisės normos, todėl CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju neturėtų būti taikomos.

Kadangi Vietos savivaldos įstatyme nenumatyta palūkanų dėl žalos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo mokėjimo, palūkanų dydis iš viso neturi būti skaičiuojamas.

Pareiškėjas su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka.

Nurodo, kad Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 7 straipsnio 2 dalis numato, jog vidaus turto arba verslo vertintojas – tai turto arba verslo vertintojas, kuris pagal darbo sutartį dirba Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigtame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba jų filialuose arba kuris yra individualios įmonės savininkas ar ūkinės bendrijos tikrasis narys ir vertina turtą arba verslą to Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų vidaus reikmėm. Taigi eksperto V. M. kvalifikacija atitinka visus požymius keliamus nekilnojamojo turto vertintojui, nes jo atliekamos funkcijos atitinka tiek Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, tiek Draudimo įstatyme reglamentuotas draudiko, kaip subjekto, veiklos funkcijas. Pažymi, kad apelianto argumentai, jog pats vairuotojas nebuvo atsargus, grindžiami vien prielaidomis. Įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, apeliantas taip pat nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės pareigos atlyginti pareiškėjui turtinę žalą, atsiradusią subrogacijos pagrindu (Civilinio kodekso 6.1015 str.).

Nustatyta, kad E. J., vairuodama automobilį „Mercedes Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 2012 m. balandžio 23 d., apie 16 val. 30 min., įvažiavo į Kauno miesto savivaldybėje, Jonavos gatvėje, ties pastatu Nr. 110 esančią duobę, kuri buvo apsemta vandens, neaptverta ir nepažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais, dėl ko automobilis buvo apgadintas. Kadangi automobilis buvo apdraustas, AAS „Gjensidige Baltic“ dėl minėto įvykio, kurio metu buvo apgadinta automobilio dešinės pusės padanga ir guolis, išmokėjo 912,94 Lt draudimo išmoką.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ skundą tenkino – priteisė pareiškėjui iš Kauno miesto savivaldybės 912,94 Lt Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. gruodžio 27 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovas padavė apeliacinį skundą.

Pagal Civilinio kodekso 6.1015 straipsnį, reglamentuojantį draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (1 dalis); reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos davėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (2 dalis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl žalos, atsiradusios dėl automobilio apgadinimų jam įvažiavus į savivaldybės vietinės reikšmės kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę, atlyginimo, t. y. keliamas civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl kelio, kaip inžinerinio statinio (Statybos įstatymo 2 str. 9 ir 11 d.), trūkumų, klausimas.

Pagal statinių savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, o 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Šiame straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011; 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014; taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).).

Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti. Pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 2 dalį pastato, statinio, kelio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešajame registre. Ši prezumpcija gali būti paneigta. Dėl to esant registracijos duomenims viešajame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, kad atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešajame registre. Įrodinėjimo pareiga tenka viešajame registre nurodytam savininkui ar valdytojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011, 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2013).

Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Atsižvelgdama į teisinį reguliavimą bei nustatytas faktines aplinkybes, kad transporto priemonės „Mercedes Benz“ apgadinimai atsirado šiam automobiliui įvažiavus į neaptvertą ir jokiais ženklais nepažymėtą duobę Kauno mieste, Jonavos gatvėje, ties pastatu Nr. 110, taip pat atsakovui iš esmės nekeliant ginčo dėl aplinkybės, kad Kauno miesto savivaldybė yra nurodyto kelio (jo dalies) savininkas (valdytojas) Civilinio kodekso 6.266 straipsnio prasme, taip pat atsakovui nepateikus bei byloje nesant duomenų, galinčių patvirtinti, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (Civilinio kodekso 6.270 str. 1 d.), darytina išvada, kad būtent atsakovas, kaip inžinerinio statinio – kelio – savininkas yra atsakingas už žalą, atsiradusią E. J. įvažiavus į kelyje buvusią, jokiais ženklais nepažymėtą ir vandeniu apsemtą duobę, dėl ko buvo apgadintas minėtas automobilis.

Nors atsakovas apeliaciniame skunde kelia abejones, ar atitinkami transporto priemonės apgadinimai atsirado būtent minėto eismo įvykio metu dėl įvažiavimo į nurodytą duobę, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu padarė pagrįstą išvadą, jog automobilio dešinės pusės padanga buvo apgadinta būtent įvažiavus į Jonavos g. Kaune, važiuojamojoje kelio dalyje esančią duobę. Iš 2012 m. balandžio 24 d. nutarimo nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną matyti (b. l. 8), kad į duobę, esančią Jonavos g., ties pastatu Nr. 110, Kaune, 2012 m. balandžio 23 d., apie 18 val. 30 d., įvažiavo iš viso 8 automobiliai, kurie dėl to buvo apgadinti, tame tarpe ir E. J. vairuotas automobilis „Mercedes Benz“. Apžiūrėję eismo įvykio vietą, policijos pareigūnai eismo įvykio vietos schemoje užfiksavo padarytą žalą, kilusią dėl eismo įvykio, t. y. kad buvo apgadinta ginčo automobilio dešinės pusės padanga. 2012 m. gegužės 2 d. transporto priemonės techninės apžiūros protokole taip pat užfiksuota keistina detalė – dešinės pusės priekinis guolis (b. l. 12). Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog transporto priemonę vairavęs asmuo būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklų nuostatas. Pažymėtina, kad minėtame Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2012 m. balandžio 24 d. nutarime nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nurodyta, jog vairuotojos E. J. veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties nėra, Kelių eismo taisyklių pažeidimų nenustatyta. Todėl nagrinėjamu atveju nėra duomenų apie automobilį vairavusio asmens nepakankamą atidumą ir rūpestingumą.

Atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai, jog automobiliui dėl žalos nustatymo turėjo būti atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas pagal Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 (toliau – ir Tvarka), atmestini kaip nepagrįsti. Šis poįstatyminis aktas priimtas įgyvendinant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą. Šio įstatymo paskirtis – nustatyti turto arba verslo vertinimo pagrindus ir atvejus, turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių veiklos pagrindus ir veiklos priežiūrą, turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių teises, pareigas ir atsakomybę, turto arba verslo vertintojams ir turto arba verslo vertinimo įmonėms keliamus reikalavimus (1 str.).

Šiuo įstatymu numatytas neprivalomasis ir privalomasis turto arba verslo vertinimas. Neprivalomasis vertinimas atliekamas užsakovo iniciatyva, jo ir turto arba verslo vertinimo įmonės arba nepriklausomo turto arba verslo vertintojo susitarimu (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 6 d.). Privalomasis turto arba verslo vertinimas atliekamas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytais atvejais, siekiant užtikrinti viešuosius interesus (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 7 d.). Šis įstatymas numato turto arba verslo vertinimą vidaus reikmėms, kurį apibrėžia, kad tai – turto arba verslo vertinimas, Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų atliekamas savo nuožiūra, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų tiesioginių funkcijų atlikimą, išskyrus turto arba verslo vertinimą, kai sudaromos turto arba verslo vertinimo sutartys su užsakovais (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 13 d.).

Pagal šio įstatymo 7 straipsnį, turto arba verslo vertintojai klasifikuojami į nepriklausomus turto arba verslo vertintojus (išorės turto arba verslo vertintojus) ir vidaus turto arba verslo vertintojus. Šio įstatymo prasme vidaus turto arba verslo vertintojas – turto arba verslo vertintojas, kuris pagal darbo sutartį dirba Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigtame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba jų filialuose arba kuris yra individualios įmonės savininkas ar ūkinės bendrijos tikrasis narys ir vertina turtą arba verslą to Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų vidaus reikmėms (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą 7 str. 2 p.).

Draudimo įstatyme įtvirtinta, jog draudimo bendrovėms suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo turto vertinimą (Draudimo įstatymo 3 str. 2 d.). Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo prasme draudimo bendrovėse dirbantys turto vertinimo specialistai patenka į vidaus turto arba verslo vertintojo sąvoką, nes vertinimą atlieka bendrovės funkcijų vykdymo reikmėms. Taigi atsakovo nurodyta Tvarka ginčui aktualaus automobilio žalos nustatymui nebuvo privaloma, nes toks reikalavimas nekyla iš Draudimo įstatymo, Civilinio kodekso normų ir draudimo sutarties sąlygų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013; 2014 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1423/2014).

Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Civilinio kodekso 6.251 straipsnio 1 dalis įtvirtina visiško nuostolių atlyginimo principą, t. y. kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Šio principo esmė – žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatydamas turtinės žalos, patirtos automobiliui įvažiavus į kelio duobę, dydį, detaliai įvertino byloje surinktus įrodymus ir konstatavo, kad pagal automobilio sugadinimo pobūdį, šios išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis. Byloje pateikti 2012 m. balandžio 25 d. ir 2012 m. gegužės 2 d. AAS „Gjensidige Baltic“ transporto priemonės techninės apžiūros protokolai (b. l. 11, 12), kuriuose nustatyti su įvykiu susiję transporto priemonės sugadinimai ir keistinos dalys, 2012 m. balandžio 30 d. UAB „Ivuana“ detali remonto sąmata bei 2012 m. gegužės 2 d. PVM sąskaita faktūra (b. l. 15-17) iš esmės patvirtina, kad nurodytos išlaidos automobilio remontui yra realiai pagrįstos ir įrodytos. Atsakovas jokių pagrįstų įrodymų, paneigiančių, jog pagal automobilio sugadinimo pobūdį darbai, dėl kurių buvo patirtos nurodytos išlaidos, nebuvo techniškai būtini ir nebuvo susiję su patirtais automobilio apgadinimais, nepateikė. Todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui priteisė visą nurodytų patirtų nuostolių sumą – 912,94 Lt.

Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (pvz., 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012). Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, pagrįstai priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines ginčo aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys